- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-11
- Bylos Nr.
- 2A-1656-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13674-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Egidijus Tamašauskas (pran.)
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rosteka“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras
- Trečiasis asmuo
- A. V., Rosgosstrakh Ltd
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rosteka“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-909-615/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rosteka“ su trečiaisiais asmenimis A. V., Rosgosstrakh Ltd dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2012 m. rugsėjo 5 d. Vokietijoje dėl A. V., vairavusio, transporto priemonę Mercedes Benz Actros 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. A. V. buvo samdomas atsakovo ir minėtas eismo įvykis įvyko einant darbines pareigas. Be to, eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės naudotojas pagal lizingo sutartį, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Mercedes Benz Actros nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 6 159,43 EUR (21 267,28 Lt). Todėl ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju - atsakovo), raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 21 267,28 Lt. Nurodyta suma nebuvo padengta, todėl ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 21 267,28 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovės 21 267,28 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-08-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 638 Lt žyminio mokesčio, 358,94 Lt kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų (už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą). Teismas priteisė iš atsakovės 68,53 Lt išlaidas susijusias su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (ieškovas) moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jeigu kaltininkas padarė žalą Europos Sąjungos valstybėje, naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tačiau ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškovas, sumokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti sumokėtas sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad įstatyme (TPVCAPDĮ) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Todėl teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą dėl ieškovo sumokėtos žalos atlyginimo išmokos priteisimo.
Nors atsakovas nurodė, kad transporto priemonę jis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudė Rusijos kompanijoje „Rosgosstrakh“ Ltd., pagal TPVCAPDĮ 2 str. 8, 9, 18 d. bei 6 str. 4, 6 d. transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t.y., transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė privalomojo draudimo sutartis, kurią sudarius, gali būti išduodama žalioji kortelė, sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narės. Sutinkamai su TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatomis, atsakingas už sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę ne bet kokiu, o TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu privalomuoju draudimu. Minėto straipsnio 8 dalis aiškiai nustato, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios TPVCAPDĮ reikalavimus, sudarymą. Atsakovas, pasirinkdamas draudimo bendrovės, kuri nėra biuro narė, pasiūlytą draudimo apsaugą, veikia savo rizika ir jo atsakomybės ieškovo atžvilgiu negali eliminuoti TPVCAPDĮ nuostatų nesilaikymas. Teismas rėmėsi viešai internete skelbiamais Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro duomenimis, pagal kuriuos draudimo bendrovė „Rosgosstrakh“ Ltd nėra biuro narė. Šią aplinkybę be viso kito taip pat patvirtino ir ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, jokių nurodytą aplinkybę paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė ir nenurodė. Dėl nurodytų priežasčių teismas ieškinį tenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad draudimo polisas buvo galiojantis, atsakovė už transporto priemonės draudimą buvo tinkamai ir laiku sumokėjusi, draudimo kompanija yra Rusijos nacionalinio draudikų biuro tikroji narė, o Rusijos nacionalinis draudikų biuras – žaliosios kortelės sistemos narys. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimas vykdomas Biurų tarybos Vidaus nuostatų pagrindu, kurie numato, kad nacionaliniai draudikų biurai organizuoja ir koordinuoja tarptautinį bendradarbiavimą transporto priemonių valdytojų atsakomybės privalomojo draudimo srityje. Minėtų Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalis numato, kad nustačius į avariją patekusios transporto priemonės draudiką, jis nedelsdamas perduoda šią informaciją patikėtiniui, kad šis imtųsi tolesnių veiksmų. Todėl Biuras turėjo kreiptis į Rusijos nacionalinį draudikų biurą ar pačią draudimo kompaniją ir jai perduoti žalos bylą. Teismas, atsakovės teigimu, to neįvertino. Be to, apeliantės teigimu teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog kreipėsi į Rusijos nacionalinį draudikų biurą ar Rusijos Federacijoje įregistruotą draudimo kompanija.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 5 d., Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo darbuotojo A. V. vairuojama, atsakovės pagal lizingo sutartį naudojama, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Mersedes Benz Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala. A. V. buvo samdomas atsakovo ir eismo įvykis įvyko trečiajam asmeniui vykdant darbines pareigas. Byloje ginčas, jog eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės nekyla. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė ieškovui reikalavimą 21 267,28 Lt (6159,43 EUR) sumai. Ieškovas - Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras - aukščiau nurodytą pinigų sumą sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti jo sumokėtą pinigų sumą iš atsakovės, skundžiamu teismo sprendimu ieškinį patenkinus, atsakovė apeliaciniame skunde, iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė ieškinį, nurodo, jog transporto priemonės Mersedes Benz Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), civilinę atsakomybę buvo apdraudusi Rusijos draudimo įmonėje „Rosgosstrakh“ Ltd, kuri yra Rusijos nacionalinio draudikų biuro narys, o pastarasis yra „žaliosios kortelės“ sistemos narys. Todėl apeliantės vertinimu, išieškojimas pirma eile turėtų būti nukreiptas į Rusijos draudimo bendrovę ir tik nepakakus draudimo sumos, išieškojimas nukreipiamas į atsakingą už žalą asmenį.
Byloje kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo teisės atlyginti regreso tvarka išmokėtą sumą, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta su ne Lietuvos Respublikoje registruota ir ne Europos Sąjungoje esančia draudimo bendrove ar jos filialu, registruotu Lietuvos Respublikoje, teisėtumo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju šie argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011) ir kt.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos ji išdėstė savo atsiliepime į ieškinį ir į kuriuos išsamiai atsakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.
Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstą išvadą dėl draudimo apsaugos negaliojimo Vokietijoje padarė remdamasis vien tuo faktu, kad atsakovės pateiktas draudimo polisas (žalioji kortelė) neatitiko Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų, t. y., kad buvo išduotas ne Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro nario.
Teisėjų kolegija nesutinka su paminėtais apeliacinio skundo motyvais ir sprendžia, kad jie yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ)2 straipsnio 8, 9, 18 dalių bei 6 straipsnio 4, 6 dalių nuostatas, transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t. y., transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė privalomojo draudimo sutartis, kurią sudarius, gali būti išduodama žalioji kortelė, sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narės. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Pažymėtina, kad transporto priemonė Mersedes Benz Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. rugsėjo 5 d. Vokietijoje eismo įvykio metu, buvo įregistruota Lietuvos Respublikoje (savininkas UAB „SNORO LIZINGAS“, naudotoja UAB „Rosteka“, turėjo Lietuvos Respublikos nuolatinį valstybinį numerio ženklą (t. 1, b. l. 9), todėl turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ nustatyta tvarka.
Apeliantė teigia, kad transporto priemonę Mersedes Benz Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu eismo įvykio metu buvo apdraudusi Rusijos draudimo kompanija „Rosgosstrakh“. Šį faktą, atsakovės teigimu, patvirtina draudimo polisas, kuriame pateikiama informacija apie draudimo apsaugos galiojimo laiką nuo 2012-07-28 iki 2013-07-27 (t. 1, b. l. 66-67). Bylos įrodymai patvirtina, kad Rusijos draudimo kompanija „Rosgosstrakh“ nėra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė (t. 1, b. l. 84).
Esant byloje nustatytoms aplinkybėms ir aptartam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija sprendžia, kad transporto priemonė Mersedes Benz Actros 1841, valstybinis Nr. FJH eismo įvykio dieną (2012-09-05) nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl laikytina, kad draudimas transporto priemonės Mersedes Benz Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo.
TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pažymėtina, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras (šiuo atveju Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras), eismo įvykių metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos dydžio nustatymą, nuostolių atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais. Pažymėtina, kad nustatydamas atlygintinos žalos dydį, ieškovas vadovavosi Vokietijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos dydžio paskaičiavimais. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui atlyginus žalą Vokietijos transporto priemonių draudikų biurui, ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Rosteka“.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų teisinių išvadų ir nesudaro CPK nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.