Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (21.131‑31 5) FR0682-393 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2019 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. S-26 (7-6/2019) (toliau – ir MGK sprendimas).

2.1. VMI 2018 m. spalio 18 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-10) FR0680-392 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, kad pareiškėjui yra priskaičiuoti 751 212 Eur dydžio akcizai. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 9 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto (toliau – ir Pastabos). VMI 2018 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131‑31‑5) FR0682‑393, kuriuo patvirtino Patikrinimo akte apskaičiuotus 751 212 Eur akcizus ir apskaičiavo 151 428,61 Eur akcizų delspinigių. MGK 2019 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. S‑26 (7‑6/2019) patvirtino VMI sprendimą.

2.2. VMI ir MGK priimti sprendimai yra analogiški, juose išdėstyti iš esmės tie patys niekuo nepagrįsti argumentai. Pastabose ir skunde MGK išdėstyta pozicija yra teisinga, nes nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis jam, kaip antraeiliam pažeidėjui, valstybei konfiskavus cigaretes, buvo priskaičiuoti akcizai valstybei, pažeidžia konstitucinį teisingumo bei proporcingumo principą.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

3.1. Įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad pareiškėjas, veikdamas tiesiogine tyčia, Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai įgijo ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės aktų nustatyta tvarka. Baudžiamajame įsakyme yra konstatuoti pareiškėjo neteisėti veiksmai, šių veiksmų atlikimo laikas, laikytų akcizais apmokestinamų prekių kiekis, nuo kurių mokestinio patikrinimo metu apskaičiuoti akcizai.

3.2. Mokesčių administratorius, gavęs teismo nuosprendį bei atlikęs teminį mokesčių mokėtojo veiklos patikrinimą – dėl akcizų apskaičiavimo – neprivalo iš naujo tikrinti mokesčių mokėtojo apskaitos, sandorių ir kitų dokumentų (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 123 str.). Mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka (MAĮ 72 str.). Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismo baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs, mokesčių administratorius negali kvestionuoti faktinių aplinkybių dėl cigarečių laikymo ar jų kiekio, todėl mokestinis patikrinimas atliktas bei patikrinimo aktas surašytas vadovaujantis baudžiamajame įsakyme išdėstytomis aplinkybėmis.

3.3. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintas, prekes. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, akcizų sumokėjimą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį, kontroliuoja VMI. Vadinasi, tiek VMI, tiek MGK pagrįstai vertino, jog pareiškėjui atsirado prievolė nuo 420 000 pakelių cigarečių sumokėti akcizus.?

3.4. Pareiškėjo teiginys, jog cigaretės, dėl kurių apskaičiuoti akcizai, yra konfiskuotos valstybės, todėl akcizų mokėjimo prievolė laikytina pasibaigusia, yra nepagrįstas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtai įvežtų ir laikomų Lietuvos Respublikos banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizus įtakos neturi.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad VMI atliko pareiškėjo akcizų už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2018 m. spalio 18 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame papildomai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti 751 212 Eur akcizų. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktas Pastabas, priėmė sprendimą patvirtinti Patikrinimo aktą su jame papildomai apskaičiuota 751 212 Eur akcizų suma, taip pat apskaičiavo 151 428,61 Eur akcizų delspinigių. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo, priėmė sprendimą patvirtinti VMI sprendimą, taip pat atleido pareiškėją nuo dalies, t. y. 10 457,75 Eur, delspinigių sumokėjimo.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, suponuoja pagrindą šioje administracinėje byloje vadovautis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaip privalomu dokumentu, kuriame galutinai išspręstas klausimas dėl asmens padarytų nusikalstamų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo neteisėti veiksmai yra konstatuoti Kauno apygardos teismo baudžiamajame įsakyme, kuriuo pareiškėjas yra nubaustas už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Baudžiamajame įsakyme yra konstatuoti pareiškėjo neteisėti veiksmai, šių veiksmų atlikimo laikotarpiai, laikytų akcizais apmokestinamų prekių kiekis, nuo kurių yra paskaičiuoti akcizai. Minėti faktiniai duomenys sudarė pagrindą mokesčių administratoriui paskaičiuoti akcizus, iš naujo nenustatant ir netiriant minėtų faktinių duomenų. Mokesčių administratorius, gavęs nuosprendį bei atlikęs teminį mokesčių mokėtojo veiklos patikrinimą – dėl akcizų paskaičiavimo – neprivalėjo iš naujo tikrinti mokesčių mokėtojo apskaitos, sandorių ir kitų dokumentų (MAĮ 123 str.).

7. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs, mokesčių administratorius negalėjo kvestionuoti faktinių aplinkybių dėl cigarečių laikymo ar jų kiekio, todėl vadovaujantis baudžiamajame įsakyme konstatuotomis aplinkybėmis, mokestinis patikrinimas atliktas bei Patikrinimo akte baudžiamajame įsakyme išdėstytomis aplinkybėmis vadovautasi pagrįstai (MAĮ 72 str.).

8. Teismas nurodė, kad baudžiamosios ir mokestinės atsakomybės taikymas nelaikomas dvigubu nubaudimu, nes tai yra skirtingos atsakomybės rūšys, todėl esant pagrindui gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, taip pat gali būti konstatuotos mokestinės prievolės. Mokestinės ir baudžiamosios atsakomybės paskirtis ir poveikio priemonės yra skirtingos, nors ir atsiranda tų pačių veiksmų pagrindu.

9. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintas, prekes. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte žodis „laikomas“ turėtų būti suprantamas kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą žodis „laikyti“ apima visus nurodytų prekių buvimą pas tam tikrą asmenį atvejus.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 15 d. Latvijos Respublikos teritorijoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje ir laiku, iš anksto susitaręs ir veikdamas su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įgijo akcizais apmokestinamas prekes – 420 000 pakelių cigarečių „LM Red Label“, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Akcizų įstatymo 30 str., akto redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo dieną). Pareiškėjas minėtas prekes gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje vilkiku su puspriekabe. Pareiškėjas, įgydamas tabako gaminius, kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, turėjo suprasti, kad jie (gaminiai) į laisvą apyvartą buvo išleisti neteisėtai ir kokios gali kilti mokestinės pasekmės. Tokio vertinimo negali paneigti pareiškėjo skundo argumentai, kad mokestinė prievolė yra socialiai neteisinga ir neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, taip pat, kad pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jeigu prekės būtų sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Šiuos pareiškėjo argumentus teismas įvertino kaip nepagrįstą jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti mokestinės prievolės. Teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje Nr. C-230/08, kuriame nurodyta, kad aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Be to, pareiga sumokėti už prekes priklausančias mokesčių (šiuo atveju importo muito) sumas nelaikoma asmens nubaudimu. Mokestis pagal savo pobūdį ir tikslus nėra bausmė, bet iš esmės yra fiskalinė priemonė, kurios pagalba yra surenkamos lėšos atitinkamiems visuomenės poreikiams tenkinti.

11. Teismas nurodė, kad net ir darant prielaidą, jog pareiškėjas ginčo prekes įgijo iš nepažįstamų asmenų, vien tai, jog tabakas nebuvo paženklintas nacionalinėmis banderolėmis, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėjas, įsigydamas pakankamai didelį šių prekių kiekį, turėjo suprasti, kad jos apyvartoje yra neteisėtai. Teismo vertinimu aplinkybė, kad buvo įgytas ypač didelis kiekis Lietuvos Respublikos specialiais ženklais (banderolėmis) nepaženklinto tabako – net 420 000 pakelių, suponuoja išvadą, kad pareiškėjas, elgdamasi rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad jis įgijo (gavo) ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius tabako gaminius. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, kuriomis iš esmės rėmėsi centrinis mokesčių administratorius, konstatavo, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog jis įgijo bei vėliau laikė neteisėtai Lietuvos Respublikoje ginčo prekes, todėl pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku ir jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokėtina mokesčių suma. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos, minėtai prievolei jokios reikšmės neturi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nevykdė pareigos teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti akcizus, mokesčių administratorius pagrįstai jam apskaičiavo ir šio mokesčio delspinigius.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti; nustačius, jog galiojantis teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kaip antraeiliam pažeidėjui, valstybei konfiskavus cigaretes, už jas priskaičiuojami mokesčiai, gali pažeisti Konstituciją, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl nacionalinių teisės aktų, kurių pagrindų pareiškėjui buvo priskaičiuoti mokesčiai, atitikties Konstitucijai ir sustabdyti bylos nagrinėjimą.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Šiuo atveju ESTT sprendimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 patvirtintą Sąjungos muitinės kodeksą, o ypač į jo 124 straipsnį „Skolos muitinei išnykimas“, kuriame numatytas vienas iš pagrindų skolai muitinei išnykti – „kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos“ (1 d. e p.). Analogiškai turi būti sprendžiamas ir pagrindo mokėti kitus mokesčius (akcizus, PVM) išnykimo klausimas. ESTT yra išaiškinęs, kad, siekiant mokestinio reguliavimo nuoseklumo ir remiantis šių mokesčių reguliavimo panašumais, tiek importo muitams, tiek kitiems importo mokesčiams (importo PVM, importo akcizams) taikytini analogiški pasibaigimo pagrindai. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kuriame numatyta, kad mokestinė prievolė pasibaigia, kai skolininkas ir kreditorius sutampa; taip pat Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus muitinei mutatis mutandis išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies d‑g punktuose nustatytais atvejais.

13.2. Šiuo atveju cigarečių kiekis ir vertė, taip pat paskaičiuota mokestinė prievolė yra labai dideli, pranoksta pareiškėjui pritaikius baudžiamąją atsakomybę jam nustatytas turtinio pobūdžio poveikio priemones. Pareiškėjas nebuvo vežtų cigarečių savininkas, o tik vežėjas, kuriam nebuvo žinomas nei cigarečių kiekis, nei jų vertė. Tokio dydžio mokestinės naštos uždėjimas pareiškėjui, kaip antraeiliam pažeidėjui (nebuvo cigarečių savininkas, gabenimo organizatorius, pan.), įstumia jį į beviltišką padėtį, kas nėra socialiai teisinga, pažeidžia konstitucinį teisingumo bei proporcingumo principą. Pažeidėjas neteko siekiamos naudos tiek konfiskavus kontrabandines prekes, tiek jų nekonfiskavus, bet jas apmokestinus. Lygiai taip pat finansiniams valstybės interesams apginti užtenka vienos iš šių priemonių (bei administracinės ar baudžiamosios atsakomybės), o kumuliatyvus konfiskavimo ir apmokestinimo pritaikymas vertintinas kaip perteklinis.

13.3. Šiuo atveju yra svarbus bendrasis teisės principas „iš neteisės teisė nekyla“, nes pareiškėją apmokestinus akcizais, VMI reikalauja mokesčio, kylančio iš pareiškėjo neteisėtų veiksmų, t. y. nusikalstamos veikos padarymo, sumokėjimo. Mokestinė prievolė nėra asmens nubaudimas, kuris gali būti taikomas už asmens neteisėtus veiksmus. Vadinasi, pritaikydama akcizus, kurių pagrindas yra neteisėti asmens veiksmai, valstybė siekia ne nubausti, o pasipelnyti iš nusikalstamos veikos.

14. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Sąjungos muitinės kodekso 1 straipsnio, apibrėžiančio muitų teisės aktų taikymo sritį, 1 dalyje nustatyta, jog Sąjungos muitinės kodekse nustatomos bendrosios taisyklės ir procedūros, taikomos į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, akcizų sumokėjimą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį, kontroliuoja VMI. VMI kontroliuoja ir akcizų už importuotas prekes sumokėjimą, jeigu jos šio įstatymo nustatyta tvarka nugabenamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį arba registruoto siuntėjo išgabenamos į šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas vietas. Pagal Akcizų įstatymo 21 straipsnio 2 dalį akcizų už importuojamas prekes, nenurodytas šio straipsnio 1 dalyje, sumokėjimą kontroliuoja teritorinės muitinės. Tai reiškia, kad šiuo atveju Sąjungos muitinės kodekso nuostatos netaikomos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VMI Sprendimo, kuriuo patvirtinti Patikrinimo akte apskaičiuoti 751 212 Eur akcizai ir apskaičiuota 151 428,61 Eur akcizų delspinigių, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti MGK sprendimą.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams, o pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė, pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi ESTT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje Nr. C-230/08, nes turėjo atsižvelgti į Sąjungos muitinės kodekso nuostatas (124 str. 1 d. e p.). Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad mokestinė prievolė yra labai didelė, pranoksta pareiškėjui pritaikius baudžiamąją atsakomybę jam nustatytas turtinio pobūdžio poveikio priemones, todėl yra socialiai neteisinga. Vadovaudamasis „iš neteisės teisė nekyla“ principu, pareiškėjas teigia, kad valstybė, pritaikydama akcizus, kurių pagrindas yra neteisėti asmens veiksmai, siekia ne nubausti asmenį, o pasipelnyti iš nusikalstamos veikos.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su teisinių jų vertinimu.

21. Apmokestinimą akcizais už importuotas prekes reguliuoja Akcizų įstatymas. Atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtinas akcizo ir akcizo delspinigių sumas, vadovavosi apmokestinimo momentu galiojusiomis Akcizų įstatymo nuostatomis.

22. Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad apdorotas tabakas yra akcizais apmokestinama prekė. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis; 3 dalyje įtvirtinta, kad prievolė mokėti akcizus už šio straipsnio 1 dalyje nurodytas prekes atsiranda tuo metu, kai susidaro šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. To paties straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas akcizais apmokestinamas prekes. Pagal Akcizų įstatymo 10 straipsnio 8 dalį, bet kuris asmuo kuriam prievolė mokėti akcizus atsiranda vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 ir (ar) 5, ir (ar) 8, ir (ar) 10, ir (ar) 11 punktais, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo dienos pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų sumą. Akcizų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina akcizų suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki šiame įstatyme nurodyto akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios įstatymo nuostatos yra aiškios ir iš jų neabejotinai seka, jog prievolė mokėti akcizą atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo, laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas šios pareigos neįvykdė, pagrįstai ir teisėtai nurodė jam šią prievolę įvykdyti.

24. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas nevertino, kas yra prekių savininkas, taip pat, kad pareiškėjas yra antraeilis pažeidėjas, pažymėtina, kad Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte žodis „laikomas“ turėtų būti suprantamas kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą žodis „laikyti“ apima visus nurodytų prekių buvimą pas tam tikrą asmenį atvejus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-689/2007, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2007/2008). Taigi prekių laikymas apima ir jų gabenimą, nes pagal šį punktą, prekių laikymas yra jų turėjimas savo žinioje. Asmuo, gabenantis prekes, kartu jas ir turi savo žinioje, o tai reiškia prekių laikymą Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme (žr. LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-689/2007, 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-939/2009).

25. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad faktas, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) yra nustatytas įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-418-319/2017, kurioje pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kuri numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje ir jam buvo paskirta 420 MGL dydžio bauda.

26. Be to, LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas prekių laikymo sąvokos nesieja su tokio pobūdžio požymiais, kaip prekių priklausomybė konkrečiam asmeniui, asmenų tarpusavio santykiai dėl prekių ar organizacinių veiksmų atlikimas, ir, pagal šį punktą, prekių laikymas turi būti suprantamas kaip faktinis veiksmas. Laikymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti prekių faktinį turėjimą asmens žinioje ir nereikia nustatyti prekių konkretaus teisinio statuso (jų valdymo (naudojimo) nuosavybės ar kita teise) (žr., pvz., 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-754/2009, 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-939/2009). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, veždamas prekes, turėjo jas savo žinioje, todėl pripažintina, kad jis laikė prekes Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme ir jam kilo prievolė sumokėti akcizo mokestį bei su juo susijusias sumas.

27. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis (124 str. 1 d. e p.), turi būti sprendžiamas ir pagrindo mokėti kitus mokesčius (akcizus, PVM) išnykimo klausimas, teisėjų kolegija pabrėžia, kad ESTT 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo byloje Kauno teritorinė muitinė (C-489/20; EU:C:2022:277) 42–45 ir 52 punktuose iš esmės išaiškino, kad atsiradus prievolei apskaičiuoti akcizą (kaip yra nagrinėjamu atveju), akcizas už atitinkamas prekes lieka mokėtinas net ir tuo atveju, jei jos yra konfiskuojamos ir vėliau sunaikinamos. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reguliavimą, taip pat ESTT pateiktus išaiškinimus, kurie taikytini ir nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju aplinkybė, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, nedaro įtakos pareiškėjo prievolei deklaruoti ir sumokėti akcizų mokestį.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjo skundo argumentai (mokestinė prievolė socialiai neteisinga, valstybė siekia pasipelnyti iš neteisėtos veikos) yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmetami.

29. Vertindama apelianto argumentus, susijusius su prašymu keiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra siejama su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o yra palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstitucinis tam tikrų teisių užtikrinimas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus, tarp jų ir konkrečias sąlygas valstybės remiamai paskolos sutarčiai sudaryti. Įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes bei šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi teismui nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai, o pareiškėjo subjektyvios abejonės nėra argumentuotos.

30. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė