Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio ir Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir E. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo

M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį dvejiems metams aštuoniems mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo M. K. sulaikymo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmę įskaitytas M. K. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. lapkričio 11 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d.

E. M. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dvejiems metams aštuoniems mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu skirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu skirta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta subendrinta bausmė – treji metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią E. M. skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas E. M. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. lapkričio 11 d. iki 2019 m. vasario 14 d., taip pat pagal Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nuosprendį atlikta bausmė.

Nukentėjusiojo A. U. civilinio ieškinio procesas dėl 50 Eur turtinės žalos atlyginimo nutrauktas grąžinus nukentėjusiajam iš M. K. ir E. M. paimtus 50 Eur.

Nukentėjusiojo A. U. civilinis ieškinys dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, iš M. K. ir E. M. solidariai priteista 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo civiliniam ieškovui A. U..

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš M. K. ir E. M. po 55,53 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos patirtoms privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidoms dėl nukentėjusiojo A. U. gydymo atlyginti.

Sumažintas 2018 m. gruodžio 3 d. M. K. paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo piniginėms lėšoms, esančioms AB SEB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), mastas iki 1 555,53 Eur. Apribojimai palikti galioti prokuroro nutarime nustatytomis sąlygomis iki visiško priteistų civilinių ieškinių atlyginimo.

Sumažintas 2018 m. gruodžio 3 d. E. M. paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo piniginėms lėšoms, esančioms AB Šiaulių banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), mastas iki 1 555,53 Eur. Apribojimai palikti galioti prokuroro nutarime nustatytomis sąlygomis iki visiško priteistų civilinių ieškinių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliaciniai skundai atmestini

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, tokių pažeidimų nenustatė, todėl nėra pagrindo viršyti apeliacinių skundų ribas. Nagrinėjamu atveju nuteistieji M. K. ir E. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pripažįstant juos kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, kad nusikaltimą jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Nuteistasis E. M. savo apeliaciniu skundu taip pat prašo sutrumpinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą.

Dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

6. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-693/2019, 6 punktas). Vien tai, kad nuteistieji turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamųjų, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų M. K. ir E. M. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

8. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais minėtoje BK 180 straipsnio 1 dalyje. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-349-648/2017, 6.1 punktas)

9. Baudžiamajame įstatyme bendrininkavimas apibrėžiamas kaip tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016, 5.1 punktas)

10. Nagrinėjamu atveju nuteistieji nesutinka su tuo, kad jų veiksmai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kad jie pripažinti plėšimo bendrininkais. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo M. K. teiginiu, kad byloje nėra įrodymų, kad jis trenkė nukentėjusiajam, o nuteistojo E. M. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip atvira vagystė, nes jis neatliko jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, tik pagrobė jo pinigus.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad iškart po įvykio sulaikytas ir apklaustas E. M. nurodė, jog M. K. trenkė nukentėjusiajam. (1 t., b. l. 145–148) Nors vėliau E. M. neigė savo pirminius parodymus, teigdamas, kad nematė, kaip M. K. trenkė, nes stovėjo toliau (1 t., b. l. 153–157, 160–163, 167, 177–178; 3 t., b. l. 86–93), teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti iškart po įvykio E. M. duotais parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys duomenys – nuoseklūs ir neprieštaringi liudytojų J. B. ir M. Č. parodymai. Minėti liudytojai nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jie matė, kaip du vaikinai priėjo prie nukentėjusiojo, su juo kalėjosi, vėliau vienas iš vaikinų trenkė nukentėjusiajam ir šis nukrito nuo suoliuko ant žemės. (1 t., b. l. 60–62, 75–76; 3 t. 62–65, 75–76) Nors liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti, kuris iš vaikinų trenkė, tai nepaneigia M. K. ir E. M. kaltės įvykdžius plėšimą. Nors nuteistasis E. M. jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko, tik pagrobė iš nukentėjusiojo pinigus, pagrįstai jis nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes jis matė visus neteisėtus smurtinius M. K. veiksmus, atliktus prieš nukentėjusįjį, jiems neprieštaravo, nesustabdė kartu su juo buvusio M. K., nepadėjo nuo smūgio ant žemės nukritusiam nukentėjusiajam. E. M. pasinaudojo susidariusia situacija, kad dėl prieš nukentėjusįjį panaudoto fizinio smurto jis negali gintis, iš nukentėjusiojo striukės vidinės kišenės ištraukė piniginę ir pasisavino joje buvusius pinigus. Nuteistasis M. K. matydamas, kad E. M. apieško nukentėjusįjį, iš nukentėjusiojo piniginės paima pinigus, tam taip pat neprieštaravo, ir tai tik sustiprino E. M. pasiryžimą veikti nusikalstamai. Bendrininkų pasirinktos nusikaltimui padaryti aplinkybės (temstant, nuošaliau nuo kitų parkelyje buvusių žmonių, vienas ant suoliuko sėdintis neblaivus nukentėjusysis) ir nuteistųjų elgesys rodo, kad abu nuteistieji suvokė, jog vykdo plėšimą, ir savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė pritarimą tokiems kito bendrininko veiksmams, t. y. dalyvavo bendroje nusikalstamoje veikoje. Nuteistieji suvokė, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas, siekiant palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą ir užvaldyti jo turtą – pinigus, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistieji veikė tiesioginė tyčia. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį kilo spontaniškai: nuteistajam M. K. trenkus nukentėjusiajam, o E. M. nusprendus paieškoti pinigų. Vien aplinkybė, kad atliekant asmens atpažinimą pagal nuotraukas nukentėjusysis A. U. neatpažino M. K. (1 t., b. l. 38-40), savaime nepaneigia jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, nes jo kaltę patvirtina kiti byloje esantys įrodymai: pirminiai E. M. parodymai (1 t., b. l. 145–148), įvykį mačiusių liudytojų J. B. ir M. Č. parodymai (1 t., b. l. 60–62, 75–76; 3 t. 62–65, 75–76), pagal gautą iškvietimą iškart į įvykio vietą atvykusių ir betarpiškai su nukentėjusiuoju bei įvykio liudytojais bendravusių policijos pareigūnų R. S. ir D. S. parodymai. (1 t., b. l. 65–67, 69–72, 75–76; 3 t. 62–65) Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis negalėjo tiksliai įvardyti piniginėje buvusios pinigų sumos, siekiant nustatyti, kiek pinigų su savimi įvykio dieną turėjo nukentėjusysis, buvo apklaustas liudytojas A. N. (1 t., b.l. 79–82; 3 t. 62–65), todėl šio liudytojo parodymai buvo reikšmingi nustatant pagrobto turto vertę. Taigi byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad M. K. ir E. M. veikdami kaip bendrininkai apiplėšė nukentėjusįjį A. U..

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo M. K. ir E. M. pripažinti kaltais padarę BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl apeliacinių skundų argumentai, kad nuteistųjų veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nuteistajam E. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad E. M. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnio 1 dalis), į kaltės formą (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta) bei kaltininko asmenybę: teistas (1 t., b. l. 185–200; 2 t., b. l. 1–4), baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 5–94), nedirbantis. Teisėjų kolegija pažymi, kad E. M. yra gana jauno amžiaus (veiką padarė būdamas 27 m. amžiaus), tačiau net keturiolika kartų teistas. (1 t., b. l. 185-200; 2 t., b. l. 1-4) Nuteistajam buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (areštas), tačiau bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis ir vėl nusikalsdavo. Visa tai rodo, kad nuteistasis nepadarė tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesiekia pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimti bendro gyvenimo normų, E. M. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamų vertybių, o teisės pažeidimų darymas yra nuteistajam būdingo elgesio modelis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nė vienos BK 59 straipsnyje numatytos E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, pripažino, kad yra trys atsakomybę sunkinančios aplinkybės: kaltininkas veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nes naują tyrinį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui. Visumos šių aplinkybių pagrindu už padarytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas E. M. skyrė griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei bausmės vidurkis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi paskirtą bausmę subendrino su ankstesniu nuosprendžiu, t. y. prie paskirtos dviejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo pridėjo dalį Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės. Į bausmę įskaitė laikino suėmimo ir sulaikymo laiką, pagal ankstesnį nuosprendį atliktą bausmės dalį. Taigi aplinkybė, kad nuteistasis nuo 2018 m. lapkričio 11 d. yra suimtas (1 t., b. l. 135–136, 174–181; 3 t., b. l. 51–52), pirmosios instancijos teismas jau įvertino individualizuodamas bausmę.

15. Pažymėtina, kad visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine. Tai reiškia, kad išskirtinai sureikšminus nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes (susitaikė su mama, serga epilepsija) ir jų pagrindu sušvelninus skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, teisėjų kolegijos vertinimu, bus pažeistas vienas iš baudžiamosios atsakomybės individualizavimo tikslų ? už padarytą veiką paskirti teisingą bei proporcingą bausmę. Vien aplinkybė, kad sveikatos problemų turintys asmenys privalo atlikti laisvės atėmimo bausmes, savaime nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nes laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietoje nuteistieji taip pat turi teisę gauti reikalingą medicinos pagalbą.

16. Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant nuteistajam E. M. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas paskirdamas trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Paskirta bausmė yra proporcinga ir adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41, 54 straipsniai), todėl nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistųjų M. K. ir E. M. apeliacinius skundus.