- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-14
- Bylos Nr.
- I3-1385-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03882-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja A. S. kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-168779; 2) įpareigoti VMI pašalinti padarytą pažeidimą ir nutraukti pradėtą išieškojimą; 3) įpareigoti VMI grąžinti išieškotą sumą - 782,97 Eur.
2. Skunde remiasi šiais argumentais:
2.1. 2007 metų pelno mokestį VMI pradėjo nuskaičiuoti iš pareiškėjos asmeninės banko sąskaitos 2018 metų pabaigoje. Dėl to kreipėsi į VMI, nurodė, kad yra pasibaigęs mokesčio nepriemokos išieškojimo senaties terminas, nustatytas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau –ir MAĮ) 107 straipsnio 1 dalyje, kuris yra 5 metai. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo, vadinasi nuo 2007 m.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėja kreipėsi į VMI prašydama grąžinti išieškotą sumą, nutraukti tolesnį mokesčio išieškojimą ir detaliai paaiškinti, kuo remiantis, buvo pradėtas mokesčio išieškojimas.
2.3. 2019 m. spalio 17 d. gautas VMI atsakymas Nr.(23.31- 08) RNA. Jame nurodoma, kad nuspręsta grąžinti nurašytą nuo gaunamos šalpos išmokos sumą (564,89 Eur), kuri susidarė nuo 2018 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. Vadinasi, VMI pripažino padarius klaidą dėl pajamų nurašymo.
2.4. VMI atsakyme taip pat nurodoma, kad 6458,53 Eur skola lieka, nes kaip individualios įmonės „Herbsta“ savininkė pareiškėja atsako už įmonės skolas. Visgi MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Tokiu atveju įmonės 2007 metų pelno mokesčio senatis yra suėjusi. Įstatyme nenumatyta, kad juridinio ar fizinio asmens mokestinės prievolės terminas skiriasi, jei mokestinė prievolė yra tų pačių metų. Vadinasi, įmonės „Herbsta“ 2007 metų pelno mokesčio išieškojimo senatis yra suėjusi tiek įmonės, tiek jos savininkės atžvilgiu. Išieškoti 2007 metų pelno mokestį iš A. S. asmeninių lėšų ir turto, praėjus 11 -ai metų, būtų didelis teisės pažeidimas..
Atsiliepimas
3. Atsakovė atstovė VMI pateikė atsiliepimą, su skundu nesutinka, remiasi šiais argumentais:
3.1. VMI 2019 m. rugsėjo 19 d. gavo pareiškėjos skundą dėl neteisėto mokestinės prievolės nuskaitymo. Pareiškėja nurodė, kad VMI prie FM iš Pareiškėjos sąskaitos vykdo A. S. firmos „Herbsta“ (įmonės kodas 135621530) pelno mokesčio išieškojimą. Šie Pareiškėjos teiginiai buvo nepagrįsti. VMI prie FM 2019 m. spalio 16 d. raštu Nr. (23.31-08) RNA-25825 (3 priedas) paaiškino Pareiškėjai, kad A. S. firma „Herbsta“ įsiskolinimo neturi, o A. S. firmos „Herbsta“ bankroto byloje kaip finansinis reikalavimas buvo patvirtintas ir firmos savininkės įsiskolinimas valstybės biudžetui. Pasibaigus A. S. firmos „Herbsta“ bankroto bylai, pagal VMI prie FM apskaitomas prievoles A. S., kuri buvo neribotos civilinės atsakomybės A. S. firmos „Herbsta“ savininkė, valstybės biudžetui liko skolinga 8 066,23 Eur.
3.2. VMI prie FM 2019 m. spalio 16 d. raštu Nr. (23.31-08) RNA-25825 pareiškėja taip pat buvo informuota, kad išnagrinėjus pareiškėjos sąskaitos LT56 704 40003 5761 3552, esančios AB SEB banke, išrašą, nustatyta, kad į sąskaitą kiekvieną mėnesį yra pervedama po 173,11 Eur VSDFV išmoka (pašalpa), todėl VMI prie FM 2019 m. rugsėjo 13 d. ir 2019 m. rugsėjo 26 d. grąžino 564,89 Eur į sąskaitą, iš kurios buvo išieškota. VMI prie FM 2019 m. spalio 16 d. gavo pakartotinį Pareiškėjos skundą dėl neteisėto mokestinės prievolės nuskaitymo. VMI prie FM į šį Pareiškėjos skundą atsakė 2019 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (23.31-08) RNA-28090.
Šalies argumentai
3.3. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad VMI prie FM vykdo A. S. firmos „Herbsta“ skolų išieškojimą iš Pareiškėjos turto. A. S. firmos „Herbsta“ bankroto byla iškelta 2010 m. sausio 22 d. (nutartis įsiteisėjo 2010 m. vasario 1 d.). Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. priėmė sprendimą dėl A. S. firmos „Herbsta“ pabaigos. Firma iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2018 m. rugpjūčio 27 d. A. S. firmą „Herbsta“ išregistravus iš Juridinių asmenų registro, VMI prie FM 2017 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-323-18216 pripažinti prievolę pasibaigusia. A. S. firma „Herbsta“ įsiskolinimo neturi.
3.4. A. S. firmos „Herbsta“ bankroto byloje buvo kaip finansinis reikalavimas patvirtintas ir firmos savininkės įsiskolinimas valstybės biudžetui. Reikalavimai, kurie yra susiję su įmonės savininku, kaip privačiu asmeniu, gali būti pareikšti įmonės bankroto byloje, tai susiję su individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika. Bankroto proceso metu A. S. firmos „Herbsta“ finansinis reikalavimas buvo perduotas valstybės įmonei VĮ Turto bankui. Pasibaigus A. S. firmos „Herbsta“ bankroto bylai, pagal VMI prie FM apskaitomas prievoles A. S., kuri buvo neribotos civilinės atsakomybės A. S. firmos „Herbsta“ savininkė, valstybės biudžetui liko skolinga 8 066,23 Eur, todėl VMI prie FM 2018 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (23.4-08E) RNA-24827 (9 priedas) susigrąžino iš VĮ Turto banko A. S. mokestinę nepriemoką ir toliau vykdė išieškojimo veiksmus.
3.5. Teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. Šioje administracinėje byloje skundžiamu Sprendimu yra išieškoma A. S. (ne jos įmonės) turėta mokestinė nepriemoka, t. y. 6 458,53 Eur gyventojų pajamų mokesčio už 2007 metus. Mokestinė prievolė susidarė Pareiškėjai deklaravus 7 997,57 Eur (27 614,00 Lt) gyventojų pajamų mokesčio metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2007 metus.
3.6. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Sprendime nurodytos mokestinės nepriemokos išieškojimui yra suėjęs priverstinio išieškojimo senaties terminas:
3.6.1. MAĮ 107 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, tačiau MAĮ 108 straipsnis reglamentuoja mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties nutrūkimo pagrindus. Pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai kitų įstatymų arba teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka sustabdomas mokestinės nepriemokos išieškojimas. Pareiškėjos mokestinė nepriemoka buvo patvirtinta kaip finansinis reikalavimas A. S. firmos „Herbsta“ bankroto byloje. Pareiškėjos mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo sustabdytas, nes Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas numato, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką šiuo atveju numatė ĮBĮ 35 straipsnis.
3.6.2. MAĮ 108 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasideda iš naujo nuo to laiko, kai mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmai pagal kitus įstatymus arba teisės aktus gali būti atnaujinti. A. S. firmos „Herbsta“ bankroto byla pasibaigė Kauno apygardos teismui 2018 m. liepos 19 d. priėmus sprendimą dėl A. S. firmos „Herbsta“ pabaigos (sprendimas įsiteisėjo 2018 m. rugpjūčio 20 d.). Būtent nuo A. S. firmos „Herbsta“ bankroto bylos pabaigos buvo galima atnaujinti A. S. mokestinės nepriemokos išieškojimą, taigi mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasidėjo iš naujo nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. ir skundžiamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo suėjęs MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje numatytas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.
3.6.3. Pareiškėja neteisi, kad VMI prie FM, grąžindama 564,89 Eur, pripažino klaidą dėl pajamų nurašymo. VMI prie FM 2019 m. spalio 16 d. rašte Nr. (23.31-08) RNA-25825 nurodytos lėšos grąžintos, nes mokestinė nepriemoka buvo išieškota iš VSDFV išmokų (pašalpų), o ne todėl, kad buvo nepagrįstai priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką.
3.6.4. Apibendrinus aukščiau išdėstytą, VMI prie FM pagrįstai vykdo išieškojimą iš A. S. turto, todėl naikinti VMI prie FM viršininko 2019 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-168779 nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo grąžinti išieškotą 782,97 Eur sumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, nustatytos šios esminės bylos aplinkybės:
4.1. Pareiškėja pateikė metinę pajamų deklaraciją už 2007 metus. Pagal ją susidarė mokėtina gyventojų pajamų mokesčio 27 614 Lt suma (7997,57 Eur), kurią pareiškėja turėjo sumokėti iki 2008 m. gegužės 6 d.
4.2. Pareiškėjos A. S. individualiai įmonei „Herbsta“ 2010 m. sausio 22 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi iškelta bankroto byla. VMI teikė kreditorinį reikalavimą šioje byloje. Reikalavimas bankroto byloje buvo perleistas VĮ Turto bankui. Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. priėmė sprendimą dėl A. S. firmos „Herbsta“ pabaigos. Firma iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2018 m. rugpjūčio 27 d.
4.5. Nuo 2018 m. VMI 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2019 m. spalio mėnesio nuo pareiškėjos sąskaitos nurašyta 564,89 Eur. Kadangi nustatyta, jog ši suma išieškota iš pareiškėjai mokamos pašalpos, iš kurios pagal Civilinio proceso kodekso 739 straipsnio nuostatas negali būti išieškoma, VMI grąžino šią sumą pareiškėjai.
4.6. VMI 2019 m. spalio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 467-168779 dėl 6 458,53 Eur gyventojų pajamų mokesčio išieškojimo iš pareiškėjos turto (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu) (Skundžiamas sprendimas).
5. Byloje ginčas kilo dėl to, ar suėjo mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas ir ar VMI galėjo priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjos turto.
6. Mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas ir jo nutrūkimo pagrindai reglamentuoti MAĮ 107 ir 108 straipsniuose. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. MAĮ 107 straipsnio 1-3 dalyse numatyta, kad: mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos; suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas; mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti. MAĮ 108 1 dalies 4 punkte numatyta, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai kitų įstatymų arba teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka sustabdomas mokestinės nepriemokos išieškojimas.
Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, kai mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu.
8. Kadangi įmonių bankroto įstatymo taikymas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams, šioje byloje aktuali ir šių teismų praktika aiškinant šio įstatymo nuostatas.
8.1. Bankroto procesas – tai teismo arba neteismine tvarka vykdomų įmonių bankroto procedūrų visuma (ĮBĮ 2 straipsnio 2 dalis). Į šią sąvoką patenka ne tik bankroto bylos iškėlimas, bet ir kreditorių reikalavimų tvirtinimas, administratoriaus veikla, įskaitant turto pardavimą. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (ĮBĮ 2 straipsnio 3 dalis). Bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus, tokią išvadą suponuoja Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009) . Bankroto proceso metu išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko turtą. Pagal bankroto proceso teisinį reguliavimą, kuris galiojo „Herbsta“ bankroto metu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis.
8.2. Bendrosios kompetencijos teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog individualios įmonės bankroto byloje kreditoriais gali būti traukiami ne tik individualios įmonės kreditoriai, bet ir tokios įmonės savininko kreditoriai, taip pat nustatant tokios įmonės turtą, nustatomas individualios įmonės ir jos savininko turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006; 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą, bylos Nr. 3K-7-162/2009), Savininko turtas patenka į įmonės turto balansą (apimtį) tam, kad įmonės kreditoriai galėtų pasinaudoti išieškojimo ir savininko turto galimybe. Įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į bankroto bylą yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus, nes bankroto procese gali būti parduotas visas įmonės savininko turtas ir tokie kreditoriai nebetektų galimybės nukreipti į jį išieškojimą“ (LAT 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009). Iš to darytina išvada, kad individualios įmonės bankroto byloje savininko kreditoriai gali naudotis teise reikšti reikalavimus ir patenkinti juos iš turtinio komplekso, kurį sudaro įmonės turtas ir savininko turtas.
8.3. LAT yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai kreditoriai, kurių reikalavimai yra kilę iš sandorių, sudarytų ne su individualia įmone, o su jos savininku kaip privačiu fiziniu asmeniu, nepareiškia finansinių reikalavimų bankroto byloje, nereiškia, kad jų reikalavimo teisės skolininkui pasibaigia (LAT 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2009). Taigi reikalavimo teisė į savininką gyvuoja atskirai nuo reikalavimo teisės į įmonę. Bendrosios kompetencijos teismų praktikoje išaiškinta, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai <...> Taigi, individuali įmonė ir jos savininkas po bankroto bylos iškėlimo įmonei savaime nepatenka į vienodą teisinę padėtį. Kadangi individualios įmonės bankroto procedūros negali būti tapatinamos su fizinio asmens bankrotu, įmonės savininko atžvilgiu negali būti taikomi analogiški ribojimai ir teisiniai padariniai, kurie taikomi bankrutuojančioms įmonėms (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-2298/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-1653/2012), todėl individualios įmonės savininkas prievoles vykdyti savo kreditoriams gali ir iškėlus individualiai įmonei bankroto bylą, jei tuo nėra pažeidžiamos bankrutuojančios įmonės ir (ar) jos kreditorių teisės ir teisėti interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-554/2014). Taigi nors iškėlus įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 7 d. 3 p. pagrindu atsiranda apribojimai nukreipti išieškojimą į bankrutuojančią įmonę, tai netaikoma jos savininko prievolių atžvilgiu. Todėl laikytina, kad ĮBĮ apribojimų priimti sprendimą dėl išieškojimo iš įmonės savininko turto nenustatė.
8.4. Nors kreditoriai gali siekti patenkinti reikalavimus ne bankroto byloje, visgi pagal LAT pateiktus išaiškinimus, vykdymo (išieškojimo) stadijoje reikalavimai atsidurtų bankroto byloje (ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies, CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatų sisteminė-loginė analizė bei šių normų tarpusavio funkcinis ryšys, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad tais atvejais, kai turtinio pobūdžio išieškojimas iš įmonės dalyvio vykdomas vykdymo proceso tvarka, tai tokie vykdomieji dokumentai perduotini bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, vadovaujantis CPK 626 straipsnio 3 punkto nuostatomis (LAT 2009 gegužės 25 d. nutartis nutartis byloje Nr. 3K-7-162/2009). Taigi nors galiausiai toks reikalavimas vykdymo stadijoje atsidurtų įmonės bankroto byloje, bankroto bylos įmonei iškėlimo faktas sprendimo nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą priėmimo pagal MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą neapribojo. Tokį sprendimą (Skundžiamą sprendimą) VMI priėmė tik 2019 m. spalio 11 d.
8.5. Mokesčių teisiniuose santykiuose išieškojimo senatis, skirtingai nuo panašaus civilinės teisės ieškinio senaties instituto arba pateikimo vykdyti senaties instituto, pasibaigia net ir esant kreditoriaus aktyvumui. Pavyzdžiui, net ir mokesčių administratoriui taikius išieškojimo nukreipimą į turtą, t. y. priėmus sprendimą MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu ir perdavus jį vykdyti antstoliui, bet nepavykus išieškoti mokestinės nepriemokos, jos išieškojimo terminas vis tiek pasibaigtų praėjus 5 metams nuo teisės išieškoti atsiradimo. Sistemiškai aiškinant MAĮ 107 ir 108 straipsnių nuostatas, darytina išvada, kad senaties termino eigą nutraukia tik tokios aplinkybės, dėl kurių negalima priimti sprendimo, nurodyto MAĮ 106 straipsnyje. Taigi turi būti aiškus teisinis apribojimas (kliūtis) tai padaryti. Atsižvelgiant į prieš tai pateiktus išaiškinamus, šiuo atveju tokios kliūties (apribojimo) nebuvo. Kadangi nepriemokos išieškojimo senaties terminas laikytinas tam tikra mokesčių mokėtojui suteikiama teisinio apibrėžtumo garantija, aktualus ir MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Taigi nesant aiškaus teisės aktuose įtvirtinto ribojimo priimti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos, reikia laikyti, kad įstatymuose įtvirtinto išieškojimo sustabdymo pagrindo, kuris nutrauktų mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino eigą, nebuvo. Todėl darytina išvada, kad VMI Skundžiamą sprendimą priėmė jau pasibaigus mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminui. Todėl skundžiamas sprendimas naikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
8.6. Papildomai pažymėtina ir tai, kad VMI realios galimybės išieškoti reikalaujamą sumą nebuvo paneigtos. Minėta, bankroto procesas apima tiek reikalavimo tenkinimo stadiją, tiek ir jo vykdymą (išieškojimą). Įmonės savininko kreditorius gali naudotis reikalavimo tenkinimo galimybe įmonės bankroto byloje, įskaitant ir vykdymo stadiją. Taigi negalima daryti išvados, kad išieškojimas buvo sustabdytas taip, kad būtų paneigta VMI galimybė gauti reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko.
9. Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti nutraukti išieškojimą
Pareiškėja prašo pašalinti padarytą pažeidimą ir nutraukti išieškojimą. Pareiškėjos reikalavimas nutraukti išieškojimo veiksmus susijęs būtent su pareiškėjos įvardintu pažeidimu (Skundžiamu sprendimu). MAĮ nustato mokesčių administravimo procedūras, kurias turi atlikti mokesčių administratorius. LVAT savo praktikoje yra pabrėžęs, kad administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr. pvz., LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012). Šiuo atveju teismas išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl VMI 2019 m. spalio 11 d. sprendimo ir padarė išvadą, kad jis naikintinas. Šioje byloje nėra pagrindo manyti ir nėra ginčo, kad mokesčių administratorius vengtų vykdyti teismo sprendimą. Taigi iš esmės dėl to nėra ginčo viešojo administravimo srityje, kurį būtų galima nagrinėti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą. Todėl administracinė byla dėl skundo dalies, kurioje reikalaujama įpareigoti susilaikyti nuo veiksmų, nutrauktina kaip nenagrinėtina administraciniuose teismuose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktas). Pažymėtina, kad ši byla buvo nagrinėjama ir nutraukiama tik tokia apimtimi, kiek susijusi su pareiškėjos įvardytu pažeidimu, t. y. 2019 m. spalio 11 d. sprendimo vykdymu.
10. Dėl reikalavimo įpareigoti VMI grąžinti išieškotą sumą - 782,97 Eur.
Kaip matyti iš byloje esančio VMI 2019 m. lapkričio 12 d. rašto (T I b. l. 48-50) nurodyta suma (782,97 Eur) yra išieškota dar 2018 m. rugsėjo 28 d. Tai reiškia, kad nėra nurašyta Skundžiamo sprendimo pagrindu. Todėl tokio pareiškėjos reikalavimo negalima tenkinti jos nurodomais skundo faktiniais pagrindais (kurie yra susiję su Skundžiamo akto neteisėtumu). Todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. S. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. spalio 11 sprendimą Nr. (23.31-08) 467-168779.
Skundo dalį dėl įpareigojimo Valstybinę mokesčių inspekciją gražinti 782,97 Eur išieškotą sumą atmesti.
Administracinę bylą dėl skundo dalies, kuria reikalaujama Valstybinę mokesčių inspekciją įpareigoti nutraukti pradėtą išieškojimą, nutraukti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.