- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-13
- Bylos Nr.
- I-4923-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- O. G.-S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. G.-S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja O. G.-S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016 m. ji buvo laikoma Lukiškių TI-K (kamerose Nr. 418, 421, 424) nežmoniškomis sąlygomis. Vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo užsiveisęs pelėsis, buvo drėgna. Sanitariniame mazge nebuvo unitazo, jis užsidarydavo nesandariai, todėl sklido nemalonūs kvapai. Dėl to pablogėjo pareiškėjos sveikata, kankino depresija, ji pradėjo vengti žmonių.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdyje pareiškėja prašė skundą patenkinti, palaikė jame išdėstytus argumentus.
Šalies argumentai
4. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K nesutinka su pareiškėjos skundu, prašo jį atmesti, atlyginti 1,44 Eur dokumentų rengimo išlaidų.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime (b. l. 11–19) paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi teisės aktų numatytų reikalavimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Reikalingas inventorius yra išduodami į kameras. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros bei profilaktinių patikrinimų. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Dieninis ir naktinis elektros apšvietimas kamerose įrengiamas pagal dirbtinio apšvietimo normas. Kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa, kurioje įrengtas klozetas ir praustuvas. Privatumui užtikrinti sanitariniuose mazguose įrengiamos užuolaidos, atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėja tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tarimai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo prašomos atlyginti žalos sumos dydžio.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareikštu skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 7–9) paaiškino, kad pareiškėja į Kalėjimų departamentą skundžiamu laikotarpiu dėl jos laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė. Pareiškėja turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, patirtos žalos dydį, tai, jog žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Be to, žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, gali būti taikoma sir teisės pažeidimo pripažinimas.
7. Atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
8. Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjai neturtinę žalą, kurią ji patyrė, pasak pareiškėjos, laikoma Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016 m.
9. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
10. Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
11. Iš teismui pateiktų duomenų (b. l. 11–19) matyti, kad pareiškėja į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. birželio 26 d. ir buvo laikoma iki 2015 m. spalio 21 d. Teismo posėdyje pareiškėja patvirtino Lukiškių TI-K pateiktų duomenų teisingumą, todėl teismas spręs pareiškėjos skundo pagrįstumą už nurodytą laikotarpį.
12. Pareiškėjos teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jai nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.
12.1. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
12.2. Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
12.3. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
12.4. Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai.
12.5. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėja buvo laikoma gyvenamosiose kamerose Nr. 408 (plotas 29,39 m²), Nr. 417 (plotas 18,54 m²), Nr. 420 (plotas 17,34 m²) nuo 1 iki 5 asmenų. Pagal byloje esančius dokumentus (b. l. 15) sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo 0,56 m².
12.6. Minėti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, atmetus sanitariniam mazgui tenkantį kameros plotą, pareiškėjai visą ginčo laikotarpį teko minimalus kameros plotas didesnis nei 4 m². Teismas, įvertinęs tai, daro išvadą, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas šiuo atveju bus nustatomas, įvertinus kitus pareiškėjos nurodytus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus.
13. Pareiškėja teigia, kad nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija kamerų sanitariniame mazge.
13.1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.
13.2. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja, yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurioje yra klozetas ir praustuvas; ši patalpa yra įrengta kaip atskira kabina su durimis (b. l. 28). Įvertinus byloje esančius įrodymus, atmestini pareiškėjos skundo teiginiai, kad sanitariniame mazge nebuvo unitazo.
13.3. Pasisakydamas dėl oro šalinimo sistemos įrengimo, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-877-1062/2017, kurioje konstatuota, kad sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjos teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas.
13.4. Šioje byloje pareiškėja netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nesieja su privatumo pažeidimu. Be to, kaip minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sanitarinio mazgo patalpa kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja, yra įrengta kaip atskira kabina su durimis, taigi ja naudojantis nebuvo pažeidžiamas privatumas.
13.5. Įvertinęs nurodytą LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjos teisių.
14. Pareiškėjos teigimu kamerose buvo drėgna, netinkama ventiliacija, pelėsis.
14.1. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad: oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
14.2. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro aktai (b. l. 29–40), jų analizė patvirtina, kad patikrinus Lukiškių TI-K kameras, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja, buvo nustatyti tam tikri higienos normų pažeidimai: kameroje Nr. 417 buvo vizualiai nustatyti pelėsių požymiai, nubyrėję, atšokę lubų ir sienų dažai (b. l. 29-33, 34-36). Kameroje Nr. 417 pareiškėja ginčo laikotarpiu buvo laikoma iš viso 6 paras (2015 m. liepos 15 d., nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 20 d.).
15. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
16. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad 6 paras buvo pažeisti higienos reikalavimai, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjai nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjos skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).
17. EŽTT byloje Bilinskas prieš Lietuvą atkreipė dėmesį, kad greitas procesas nacionaliniame teisme bei gyvenimo lygis šalyje taip pat gali būti reikšmingi kriterijai vertinant, ar kompensacija yra pakankama. Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjai priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 6 paros, pažeidžiant higienos reikalavimus, į kitus pareiškėjai nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga - 380 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), minimalusis valandinis atlygis - 2,32 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija - 120 Eur (nuo 2017 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija - 273,86 (2017 m. kovo mėn.), valstybės remiamos pajamos - 102 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka - 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjos nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 60 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjai priteisia 60 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
18. Atsakovės atstovo teigimu Lukiškių TI-K realiai patyrė 1,44 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (b. l. 20), kurios yra priteistinos iš pareiškėjos. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso - 24 A4 formato lapai.
18.1. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartį (b. l. 3), kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 1 d.
18.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjos prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
19. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos O. G.-S. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti O. G.-S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.