Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė, sekretoriaujant Olgai Fadejevai, dalyvaujant ieškovo (duomenys neskelbtini) atstovui J. S., atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovei B. P., nedalyvaujant trečiojo asmens UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2016-03-01 pakeitusio pavadinimą į (duomenys neskelbtini) atstovui,

Teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą dėl žalos atlyginimo priteisimo pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį pareikštą atsakovui UAB (duomenys neskelbtini), tretysis asmuo UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2016-03-01 pakeitęs pavadinimą į (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo UAB DK (duomenys neskelbtini) (dabartinis pavadinimas ADB (duomenys neskelbtini)) pateikė teismui rašytinius paaiškinimus dėl ieškovo ieškinio, kuriuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir mano, kad šis ieškinys yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėjo, kad civilinė atsakomybė asmeniui kyla tik nustačius visas civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas. Neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas. Šiuo atveju ieškovas į nagrinėjamą bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį su su ieškovo nurodomu įvykiu bei atsiradusia žala, kad ieškinyje remiamasi tik bendru namo administratoriaus pareigų įvardijamu. Todėl tretysis asmuo įsitikinęs, kad ieškinys ir atsakovo veiksmų neteisėtumas neįrodytas. Pagal Gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnalą konstatuoja, jog atsakovas tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Tretysis asmuo pažymėjo, kad ieškovas neįrodė ir kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos - žalos ir jos dydžio. Žala taip pat nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį taip pat privalo įrodyti ieškovas. Šiuo atveju ieškovas reikalauja atlyginti žalą, kurios neįvertino pagal turto nusidėvėjimą, todėl laiko, kad žalos dydis nėra įrodytas. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, tretysis asmuo prašo ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas (duomenys neskelbtini), ir V. V., 2014-11-11 sudarė Gyventojų turto draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (draudimo poliso Nr. 19056/9033098). Prie apdraustų rizikų buvo priskirta ir vandens užliejimo rizika. 2015 m. sausio 13 d. apdraustame bute įvyko draudžiamasis įvykis. Jo metu apdraustas butas buvo užlietas vandeniu. Ieškovas atliko žalos administravimo veiksmus, pripažino įvykį draudžiamuoju, padarytai žalai atlyginti išmokėjo nukentėjusiajam V. V. iš viso 1650,77 EUR draudimo išmoką. Atsakovas UAB (duomenys neskelbtini) yra namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratorius. Juo buvo paskirtas 2012-09-28 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1859. Namo administratoriaus pareiga įgyvendinti šiame daugiabučiame name administravimo funkcijas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu bei Vilniaus m. savivaldybės direktoriaus įsakymu patvirtintais butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais bendrosios nuosavybės administratorių veiklą. Atsakovo civilinė atsakomybė ginčo įvykio metu buvo apdrausta trečiojo asmens UAB DK (duomenys neskelbtini) nuo 2016-03-01 pakeitusio pavadinimą į (duomenys neskelbtini).

Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad buvo draudžiamasis įvykis, kad įvyko draudėjo turto užpylimas, kad užpylimo židinys yra trūkęs bendro naudojimo inžinieriniams tinklams priskirtas karšto vandens vamzdis, esantis daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) bute. Atsakovo atstovė teismui nurodė, kad bendrojo naudojimo vamzdis galimai buvo natūraliai nusidėvėjęs, kad namo gyventojui keičiant ventilį, vamzdis trūko ir užliejo draudėjui V. V. priklausantį butą Nr. (duomenys neskelbtini). Kitų įrodymų, išskyrus atsakovo pranešimus apie įvykį, draudiko pateiktus įrodymus apie jo apžiūrėtą užlietą draudėjo butą ir jame buvusį turtą, nėra.

Ieškovas, būdamas nukentėjusio nuo užpylimo asmens draudiku ir atlyginęs nukentėjusiam žalą reikalauja LR CK 6.266 str. pagrindu atlygintos žalos atlyginimo iš atsakovo. Prašoma priteisti iš atsakovo 897,34 EUR sumą, yra dalis išmokėtos draudimo išmokos apskaičiuotos atsižvelgus į apgadinto turto nusidėvėjimą. LR CK 6.1015 str. reglamentuoja subrogacijos teisinius santykius pagal kuriuos draudėjo teisės į žalos atlyginimą pereina draudikui. Šio straipsnio 1 d. įtvirtinta nuostata pagal kurią draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas draudimo sutarties pagrindu atlygino trečiajam asmeniui V. V. žalą. Atitinkamai draudikui perėjusi reikalavimo teisė šiuo atveju įgyvendinama remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis LR CK šeštosios knygos normomis.

LR CK 6.266 str. nustato, kad žalą, padarytą pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo LR CK 6.270 str. 1 d. numatytos nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybės. Pagal CK 6.266 str. 2 d. skolininku tokiais atvejais gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, valdymas pagal CK 6.266 str. suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje, taip pat teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą.

Nagrinėjamu atveju namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo objektų administratoriumi Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus įsakymu yra paskirtas atsakovas UAB (duomenys neskelbtini). Avarija įvyko trūkus karšto vandens vamzdžiui esančiu namo (duomenys neskelbtini) bute, kuris priskirtinas pastato bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai. Atsakovo teigimu šis vamzdis galimai buvo nusidėvėjęs ir veikiant mechaniškai trūko. Ieškovas atlyginęs draudėjui žalą , reiškia ieškinį atsakovui, jog šis netinkamai vykdė šio namo bendrojo naudojimo vamzdžio priežiūrą, iki avarijos nenustatė vamzdžio pažeidimo, jo trūkumų, ir nesiėmė veiksmų šiems trūkumams pašalinti, todėl ir privalo atlyginti avarijos metu padarytą žalą LR CK 6.266 str. pagrindu. Atsakovas su ieškovo ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog šiuo atveju atsakovas nėra atsakingas už kilusią žalą, nes už ją atsako daugiaubučio namo gyventojai-butų savininkai. Atsakovas nuolatos vykdė techninę ginčo daugiaubučio namo priežiūrą, siuntė daugiabučio namo gyventojams informacinius pranešimus, kuriais informavo apie senų namo vamzdžių nusidėvėjimą ir būtinybę juos nuolatos prižiūrėti, pranešti administratoriui apie pastebėtus trūkumus. Nesutinka, kad jų atžvilgiu turi būti taikoma LR CK 6.266 str. norma.

Taigi, šioje byloje kilo ginčas dėl atsakovo, kaip daugiabučio gyvenamojo namo administratoriaus, funkcijų apimties ir civilinės atsakomybės už funkcijų atlikimą, įvykus avarijai, t.y. trūkus bendro naudojimo vamzdžiui padarant žalą vienam iš butų savininkų).

Šiuo atveju nėra ginčo, jog trūkęs vandens vamzdis priklauso ginčo namo bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai.

Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltės – buvimą. Ieškovas byloje remiasi LR CK 6.266 str. norma. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t.y. atsakomybė kylanti be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žala neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį skolininku gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Tauragės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-365/2005; teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2009). Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „If P&C Insurance“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-222/2011). Aptariama prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs – įrodinėjimo pareiga tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui. Šios nuostatos nepašalina galimybės kreditoriui ar skolininkui, kuriam nustatyta prezumpcija, įrodinėti, kad konkretus asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Tauragės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-365/2005; teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2009).

Nagrinėjamos bylos duomenimis, daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), NTR išrašas patvirtina, kad atsakovas UAB (duomenys neskelbtini) paskirtas šio ginčo pastato bendrosios nuosavybės administratoriumi. Administravimas – tai asmens, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, veikla (CK 4.236 straipsnio 1 dalis). LAT 2015-10-30 nutartyje Nr. 3K-3-563-687/2015 yra pažymėjęs, kad teisės aktais suteiktos pastato administratoriaus pareigos ir atsakomybės apimtis nėra tapatu pareigų apimčiai, nustatytai statinio savininkui (valdytojui) pagal CK 6.266 straipsnį. Vien faktas, kad pastatas perduotas prižiūrėti asmeniui, savaime nepašalina savininkų atsakomybės už pastato trūkumus. Ginčo atveju UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo galimybės valdyti pastato absoliučiai kaip savininkas (CK 4.22 straipsnio 1 dalis) bei negalėjo be savininkų sutikimo ar tiesioginių nurodymų šiam pastatui daryti ūkinio ar fizinio poveikio. Todėl nėra pagrindo byloje atsakovo atžvilgiu taikyti pagal LR CK 6.266 str. nuostatas „griežtąją atsakomybę“ - atsakomybę be kaltės. Ieškovo ieškinys grindžiamas iš esmės argumentu, kad atsakovas UAB (duomenys neskelbtini), turėdamas įstatymais jam nustatytą pareigą prižiūrėti visą pastato, adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo inžinerinę sistemą, tarp jų ir trūkusį ginčo vamzdį, šios pareigos nevykdė (neteisėtas neveikimas), todėl yra atsakingas už nusidėvėjusio bendrojo naudojimo vamzdžio trūkimą ir tos avarijos pasekoje atsiradusią žalą. Teismas su šiuo ieškovo argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektai yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.83 str.), o bendrojo naudojimo objektų administratorius butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius bendrojo naudojimo objektus tik administruoja (CK 4.84 str.). Pagal CK 4.85 str. 8 d., namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas (butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius) įgyvendina su bendrąja nuosavybe susijusius butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus ir pavedimus, priimtus šiame straipsnyje nustatyta tvarka, atstovaudamas butų ir kitų patalpų savininkams (dėl to ne kartą yra pasisakę apeliacinės instancijos teismai, pvz. Vilniaus apygardos teismo 2015-08-27 nutartis Nr. e2A-2254-392/2015). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-12-19 įsakymo Nr. 30-2050 patvirtintų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, kurie reglamentuoja atsakovo UAB (duomenys neskelbtini), kaip daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), administratoriaus veiklą, 5.3. p. numatyta, kad ne mažiau kaip 1/4 patalpų savininkų rašytiniu pageidavimu ar administratoriaus iniciatyva darbų planai svarstomi patalpų savininkų susirinkime. Pagal LR CK 4.75 str. 1 d., bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Vadovaujantis LR CK 4.85 str. sprendimai del bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma. LR CK nenustato, kad paskyrus namo bendrojo naudojimo objektų administratorių, pasibaigia ar kitaip apribojama patalpų savininkų nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo objektus. Taigi, nors nurodytos nuostatos ir įtvirtinta, jog administratorius vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų ir jų inžinerinių sistemų naudojimą bei techninę priežiūrą, su šia priežiūra susijusių paslaugų ir darbų kainos ir kokybės kriterijais, organizuoja namo techninę priežiūrą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, tačiau, iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog dalies šių funkcijų, tokių, kaip nusidėvėjusių vamzdžių, jų tarpe ir esančių daugiabučio namo gyventojams nuosavybės teise priklausančiose patalpose ar akivaizdžiai nematomų keitimo, administratorius savo iniciatyva nevykdo, o vykdo, tik gavęs butų ir kitų patalpų savininkų pranešimą apie pastebėtus bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos defektus, gedimus, kadangi, pagal CK 4.83 str. 3 d., butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) turi pareigą bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pažymėtina, kad ir Vilniaus m. savivaldybės administravimo nuostatų 6.2. punkte numatyta, kad administratorius pagal kompetenciją kontroliuoja, kaip patalpų savininkai laikosi gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju teismui yra pateikti atsakovo (namo administratoriaus) rengti informaciniai pranešimai gyventojams, kuriais atsakovas viešai informavo namo gyventojus apie prastą jų daugiabučio namo vandentiekio stovų būklę bei prašė namo gyventojus nuolat informuoti apie menkiausius pastebėtus gedimus. Taip pat pateiktas įrodymu ginčo gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnalas, iš kurio matyti, jog namo administratorius nuolatos stebėjo ginčo daugiabučio namo techninę būklę, t.y. domėjosi namo technine būkle, rekomendavo atlikti tam tikrus remontus, skatino namo gyventojus prižiūrėti namo techninę įrangą, apie gedimus iš karto informuoti administratorių.

Teismui nepateikti duomenys ir įrodymai apie tai kurioje konkrečioje vietoje trūko vamzdis ar jis buvo nepasiekiamoje, sunkiai prieinamoje, nematomoje vietoje, ar akivaizdžiai galėjo būti pastebėtas, ar atsakovas turėjo galimybę realiai jį patikrinti atliekamos techninės priežiūros metu, nėra duomenų apie tai kaip šio vamzdžio nusidėvėjimas įtakojo trūkimą, nepateikti duomenys ir įrodymai apie atsiradusios žalos priežastinį ryšį, nepaneigti atsakovo atstovės duoti paaiškinimai, kad žala kilo dėl mechaninio poveikio keičiant vamzdyje ventilį. Pažymėtina, kad ieškovas, bųdamas draudiku neatliko detalaus ir išsamaus įvykio tyrimo, nenustatė konkrečios, tikslios pastato vietos iš kurios buvo užpiltos draudėjo patalpos - draudimo objektas. Iš esmės ieškovas išmokėdamas draudimo išmoką rėmėsi tik draudėjo pranešimu, apžiūrėtomis draudėjo patalpomis ir pastato administratoriaus pranešimais. Draudikas neatliko jokių įvykio tyrimo veiksmų paremtų ekspertų, specialistų išvadomis (CPK 178 str.). Jis išmokėjo draudėjui išmoką įskaičiuodamas sugadinto turto vertę be nusidėvėjimo ir neatsižvelgdamas į turto pobūdį, kurio sugadinimas pagal kai kurias pozicijas kelia rimtų abejonių. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad iki įvykio namo administratorius būtų gavęs pranešimų apie drėkstančias ar pelijančias sienas, apie netvarkingus vamzdžius, apie būtinumą pakeisti vamzdžių ar apie kitus trūkumų irk kad dėl to būtų galima daryti išvadą, jog administratorius gavęs tokius pranešimus nesiėmė jokių veiksmų, kad užkirstų kelią tokių vamzdžių trūkimui (tokios avarijos atsiradimui). Savo teiginiams dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pagrįsti ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus paties atsakovo teiginius, jog realiai avarija įvyko bendrojo naudojimo inžinierinėje įrangoje. Teismo vertinimu, atsakovas šiuo atveju pagal bylos medžiagą buvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina, atsižvelgiant į prievolės esmę (namo bendraturčiams) ir kitas aplinkybes pagal esamus byloje įrodymus. Todėl iš esmės atmetus galimybę byloje taikyti LR CK 6.266 str. nuostatas, t.y. „griežtąją atsakomybė“ - atsakomybę be kaltės atsakovo atžvilgiu, ieškovas, siekdamas civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, pagal pirmiau nurodytas CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti, kad draudėjas patyrė žalą ir būtent tokio dydžio, kiek buvo išmokėta draudimo išmokos, taip pat tai, kad tai lėmė atsakovo veiksmai ar neveikimas. Taigi, ieškovas privalėjo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šiuo atveju, kadangi neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) nenustatyta, t.y. nenustatyta vienos iš civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, todėl darytina išvada, kad ieškovas nepagrįstai kelia atsakovui subrogacinį reikalavimą atlyginti žalą. Vien tai, kad trūko bendrojo naudojimo vamzdžiai, net neatlikus išsamaus tyrimo dėl kokių priežasčių šie vamzdžiai trūko (ypač esant nurodytam faktui apie mechaninį poveikį vamzdžiui), neįrodo administratoriaus kaltės šiuo atveju, neįrodyta, jog administratorius turėjo kokios nors informacijos dar iki avarijos, jog ginčo vamzdis buvo ant tiek nusidėvėjęs, jog buvo būtina jį keisti ir būtent dėl atsakovo neteisėto neveikimo, jis nebuvo pakeistas. Pažymėtina ir tai, kad nusidėvėjusių vamzdžių keitimas (jei vis dėl to tai buvo pagrindinė priežastis atsiradusios žalos ir juos buvo būtina keisti) nevertintinas kaip smulkus defektas, kurį namo priežiūrą organizuojantis subjektas turėjo pareigą be bendraturčių sutikimo (tarp jų ir pačio draudėjo) sutvarkyti, be to jei šis vamzdis dar buvo nematomoje ir sunkiai pasiekiamoje vietoje, tai administratorius tokių vamzdžių keitimo ir priežiūros savo iniciatyva nevykdo, o vykdo, tik gavęs butų ir kitų patalpų savininkų pranešimą apie pastebėtus bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos defektus, kadangi, pagal CK 4.83 str. 3 d., butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) turi pareigą bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (Vilniaus apygardos teismo 2015-08-27 nutartis Nr. e2A-2254-392/2015), nes ardant nematomoje ir sunkiai pasiekiamoje vietoje esančius vamzdžius atitinkamai padaroma žala namo (butų savininkų) apdailos detalėms, didėja administravimo išlaidos reikalingos tokiai apžiūrai, reikalingas butų savininkų sutikimas ir t.t. (Kauno apygardos teismo 2015-02-23 nutartis Nr. e2A-234-343/2015). Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, nenustatyta, kad atsakovas UAB (duomenys neskelbtini) šiuo atveju būtų veikęs neteisėtai ir neatlikęs visų jam privalomų atlikti veiksmų ar būtų pažeidęs bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nenustačius bent vienos iš keturių būtinų sąlygų, atsakovui UAB (duomenys neskelbtini) taikyti civilinę atsakomybę nėra teisinio pagrindo, todėl ieškinys yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas pripažįsta, kad ginčo atveju buvo draudimo įvykis, kad įvykio metu kilo žala, bet šiuo atveju atsakomybė galėtų kilti ne ieškovo pasirinktam atsakovui, bet bendro naudojimo inžinierinių tinklų, šiuo atveju bendro naudojimo karšto vandens vamzdžių savininkams, kurie žinodami savo turimo turto būklę neorganizuoja jos tvarkymo, jos išsaugojimo, nesiima bendrų priemonių galimai žalai išvengti.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (LR CPK 93 str. 1 d.). Šiuo nagrinėjamu atveju ieškovo patikslintas ieškinys buvo atmestas visa apimtimi, todėl būtų pagrindas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo, tačiau nei atsakovas, nei tretysis asmuo teismo neprašė ir nepateikė teismui jokių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jokių bylinėjimosi išlaidų atsakovui ar trečiajam asmeniui nepriteistina.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 EUR) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį pareikštą atsakovui UAB (duomenys neskelbtini), tretysis asmuo (duomenys neskelbtini) atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.