Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-435-957/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-11-18
Bylos Nr.: 1A-435-957/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-03781-2025-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Marijus Kursevičius
Civilinis ieškovas: N. N.
Kaltinamasis: E. M.
Nukentėjusysis: N. N.
Advokatai: Andrius Baranskis, Virginija Pakalnytė

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 118 str. 2 d., 119 str. 3 ir 4 d., 147 str. 3 d., 1471 str. 3 d., 147² str. 2 d., 157 str. 3 d., 189¹ str. 2 d., 226 str. 6 d., 227 str. 6 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės arba suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BPK 327 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-435-957/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03781-2025-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.1; 2.4.6.3.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Editai Daunienei,dalyvaujant prokurorėms Deimantei Brukštutei, Žanetai Žalėnaitei,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei N. N.,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovei advokatei Virginijai Pakalnytei-Tamošiūnaitei,

išteisintajam E. M., jo gynėjui advokatui Andriui Baranskiui,ekspertei Rasai Gaidienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Žanetos Žalėnaitės (toliau – ir prokuroras) bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Skundžiamu teismo nuosprendžiu nukentėjusiosios N. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, o E. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. M. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad 2025 m. sausio 29 d. apie 16.15 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte, bendro naudojimo koridoriuje, tyčia rankomis sugriebęs nukentėjusiąją N. N. už dešinės rankos dilbio vidinės dalies pastūmė į sieną, dėl to N. N. galva trenkėsi į sieną, tokiais veiksmais padarė N. N. poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, dėl ko nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios N. N. sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. nuosprendį, kuriuo E. M. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį: E. M. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant E. M. per 9 (devynių) mėnesių laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, nebendrauti, nekonfliktuoti su N. N.; civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai, priteisiant iš E. M. N. N. naudai 1 520 Eur. Prokuroro apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs E. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje išdėstė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, o tai nulėmė netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsajas, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl, spręsdamas E. M. kaltės klausimą, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino, kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2.2. Pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės grindžiamos E. M. parodymais, tuo, kad jis laikėsi vieningos pozicijos viso baudžiamojo proceso metu, nuosekliai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. T. y. įrodymai vertinti formaliai ir atsietai, aprašant kiekvieną įrodymą individualiai, nesujungiant jų į visumą, ypač akcentuojant tai, kad nukentėjusiosios N. N. rankoje kraujosruva galėjo būti ankstesnė, negu nutikusi įvykio metu. Prokuroro vertinimu, šiuo atveju surinktų įrodymų visuma pagrindžia nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą E. M. veikoje, kurių pirmosios instancijos teismas išsamiai nepatikrino ir neišnagrinėjo.

2.3. Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai įvertino nukentėjusiosios parodymus, nurodydamas, kad jie yra nenuoseklūs ir keliantys pagrįstas abejones dėl E. M. atliktų veiksmų jos atžvilgiu. Prokuroras skunde pažymi, kad susiklosčiusioje situacijoje nukentėjusioji patyrė šoką, stresą, išgąstį bei skausmą ir šios aplinkybės objektyviai galėjo lemti netikslų kai kurių įvykio aplinkybių suvokimą. Tai, kad nukentėjusioji netiksliai nurodė, kur įvykio dieną ėjo ar iš kur grįžo, negali daryti įtakos faktiškai nustatytoms aplinkybėms, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas ir nepaneigia aplinkybės, kad jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Prokuroras, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7511/2017, 2K-193-976/2023), nurodo, kad situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės, o prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ir to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad joje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nukentėjusiosios parodymų skirtumai yra neesminiai ir nelaikytini priežastimi juos pripažinti nepatikimais.

2.4. Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiosios N. N. ir liudytojos J. N. parodymai, 2025 m. sausio 30 d. specialisto išvada Nr. G 430-2025(01) bei į įvykio vietą atvykusių pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašai – neabejotinai patvirtina, jog buvo padaryta BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Išteisintojo versiją iš esmės paneigia specialisto išvadoje konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, o vien tai, kad minėtoje išvadoje nurodytas sužalojimo laikotarpis 1-2 paros iki apžiūros ar aplinkybė, kad sužalojimas padarytas galimai įvykio dieną, nesudaro pagrindo teigti, kad juos padarė ne E. M. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus. Antai, liudytoja J. N. nurodė, kad jos dukra N. N. buvo išsigandusi, šoke, matė gumbą ant kaktos ir mėlynę, todėl nukentėjusiosios skausmas buvo suprantamas aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-278-489/2022). Pažymima, kad liudytoja J. N. buvo įspėta dėl melagingų parodymų davimo, o vien tai, kad ją ir nukentėjusiąją sieja artimi giminystės ryšiai, negali būti pagrindas nesivadovauti šios liudytojos parodymais. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad kraujosruva galėjo būti ir anksčiau, o nukentėjusiosios gumbas iš viso nebuvo vertinamas, nes kitą dieną jo nesimatė. Visgi atvykę pareigūnai pažymėjo, kad nukentėjusiosios kaktos dešinėje pusėje matėsi nedidelis patinimas, todėl aplinkybė, kad kitą dieną šis gumbas jau buvo išnykęs, savaime nereiškia, kad įvykio metu nukentėjusiajai nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad kiekvieno žmogaus kūnas į fizinį sąlytį reaguoja individualiai ir priklauso nuo fiziologinių veiksnių. Pirmosios instancijos teismas skyrė ypatingą dėmesį nukentėjusiajai po įvykio išrašytų vaistų vertinimui, pernelyg sureikšmindamas aplinkybę, kad nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) buvo skirti nuo 2007 m., taip pat į tai, kad skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu nukentėjusioji bendrauja su savo motina ir atkartoja įvykio aplinkybes, bei kitoms aplinkybėms, kurios nėra pakankamos įrodyti ar paneigti nagrinėjamo įvykio faktų, todėl nėra tiek reikšmingos teisingam bylos išsprendimui. Prokuroro teigimu, šiuo atveju įrodymai buvo vertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o toks sprendimas prieštarauja teisingumo principams ir sudaro nebaudžiamumo įspūdį, tuo tarpu nukentėjusiosios interesai lieka neapginti.

2.5. Skunde pažymima, kad nors E. M. tvirtino, jog niekada nėra prieš nukentėjusiąją smurtavęs ir jokios agresijos jai nejautė, visgi iš Integruotoje baudžiamojo proceso informacinėje sistemoje esančių duomenų matyti, kad 2024 m. rugpjūčio 25 d. E. M. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl to, kad pastarasis grasino nužudyti N. N. ir jos motiną J. N., todėl išteisintojo pozicija dėl agresijos nebuvimo negali būti laikoma patikima. Be to, išteisintojo kaltės nepripažinimas vertinamas kaip jo pasirinkta gynybinė taktika bei siekis išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Pažymima, kad iš policijos pareigūnų vaizdo kamerų užfiksuoto įrašo matyti, kad E. M. iš esmės neneigia įvykio aplinkybių – jis tik nurodo, kad, jo manymu, nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių jo veiksmų atlikimą. Įteikus jam šaukimą, pastarasis replikuoja, kad nukentėjusioji pati susižalojo. Prokuroras kritiškai vertina išteisintojo samprotavimus, esą hematoma nukentėjusiajai galėjo būti padaryta ne įvykio dieną, nes tuo metu buvo žiema, o nukentėjusioji vilkėjo žieminius drabužius, todėl per juos hematomos padaryti nebuvo įmanoma. Be to, prokuroras skunde pažymi, kad įvertinus specialisto išvadoje konstatuotą aplinkybę, jog nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas nebūdingas griuvimui, taip pat atsižvelgus į pačios nukentėjusiosios parodymus, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusioji susižalojo ne pati, o ją sužalojo kitas asmuo.

2.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi in dubio pro reo principu (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti) ir E. M. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos išteisino. Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje dėl šio principo taikymo pažymėta, jog kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-112-628/2023). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios bylos duomenų visumos analizės, apsiribojo selektyviu ir fragmentišku byloje esančių įrodymų vertinimu, be to, itin sureikšmino aplinkybę apie įtemptus ir konfliktiškus kaimynų E. M. ir N. N. santykius, apsiribojo vien tik E. M. teisinančių duomenų išvardijimu. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvados, kad neįrodyti tyčiniai E. M. veiksmai, yra neteisėtos ir nepagrįstos, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad didžioji dalis byloje surinktų įrodymų yra išvestiniai, todėl teismo padarytoms išvadoms reikšmės neturi, visgi skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis vien tik išvestiniais parodymais, juos vertinant atsietai.

2.7. Įvertinus tai, kad E. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, pripažinus jį kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose, turi būti patenkintas nukentėjusiosios N. N. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos bei proceso išlaidų atlyginimo.

3. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė N. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti E. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti jam bausmę; civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš E. M. nukentėjusiosios N. N. naudai 20 Eur turtinės ir 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusiosios N. N. apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei įvertino įrodymus, visa tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir iš esmės prieštarauja byloje surinktiems duomenims.

3.2. Nors vienas iš išteisinimo argumentų yra tai, kad E. M. nuosekliai neigė nusikalstamos veikos padarymą, visgi akivaizdu, jog tai yra jo nuo pat pradžių pasirinkta gynybinė pozicija, noras išvengti baudžiamosios atsakomybės, pasinaudojant tuo, kad įvykį mačiusių asmenų nebuvo. Tai patvirtina vaizdo įraše užfiksuota aplinkybė, kad atvykus policijos pareigūnams E. M. iš karto nurodė, kad „nėra įrodymų, jog jis kažką jai padarė“.

3.3. Ginčytini pirmosios instancijos teismo argumentai dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, t. y. kad nuotraukose nei kraujosruvos, nei gumbo kaktoje ar paraudimo nesimato. Skunde pažymima, kad prie apžiūros protokolo (b. l. 39-43) pridėtos fotonuotraukos yra juodai baltos spalvos, atspausdintos ant A4 formato lapo, nėra kokybiškos, todėl akivaizdu, kad ant jų nedidelės kraujosruvos, patinimo ar paraudimo negali matytis. Apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrint nukentėjusiąją – veidą ir dešinės rankos dilbį, matosi nedidelis patinimas ir galimai mėlynai geltonos spalvos kraujosruva. Nukentėjusiosios teigimu, šio apžiūros protokolo duomenys patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad E. M. ranka pakankamai stipriai suspaudė jai dešinės rankos dilbį ir pastūmė, nuo ko ji galva atsitrenkė į durų staktą. Nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ne vieną kartą duodama nuoseklius parodymus (akistatos metu, teisiamojo posėdžio metu, Bendrojo pagalbos centro operatoriui, atvykusiems policijos pareigūnams) nurodė, kokiais konkrečiais veiksmais E. M. padarė jai sužalojimus ant rankos bei kaktos, ir tokiais parodymais netikėti nėra pagrindo.

3.4. Skundžiamame nuosprendyje teismas akcentavo, kad tiek pati nukentėjusioji, tiek į įvykį atvykę policijos pareigūnai nurodė, jog iš karto po įvykio ant nukentėjusiosios rankos atsiradusi kraujosruva buvo geltonos, mėlynai-geltonos spalvos, ir tai, kad prabėgus nepilnai valandai po įvykio bei kitą dieną kraujosruva buvo jau pageltusi ir melsva. Teismas sutiko su E. M. teiginiu, kad geltonai-mėlyna kraujosruva fiksuojama gijimo stadijoje, dėl to, teismo vertinimu, ji galėjo būti padaryta dar iki konflikto. Nukentėjusiosios teigimu, tokius teismo argumentus paneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2025 m. sausio 30 d. specialisto išvada Nr. G 430/2025 (01), kurios tiriamojoje dalyje nustatyta, kad nukentėjusiajai dešinio dilbio užpakalinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje – 1,5x2 cm matyti melsva poodinė kraujosruva, o tyrimo metu nustatyta, jog poodinė kraujosruva padaryta 1-2 parų laikotarpiu iki apžiūros ir neatmetama, kad nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku, t. y. 2025 m. sausio 29 d. Nukentėjusioji pažymi, kad teismui kilus abejonėms dėl sužalojimų padarymo laiko, būdo, šiems klausimams išsiaiškinti turėjo būti apklausiamas tyrimą atlikęs specialistas, tačiau teismas to nepadarė ir šių aplinkybių nesiaiškino. Minėtoje specialisto išvadoje nenurodyta, kad nukentėjusiajai būtų nustatytas galvos (kaktos) sumušimas, tačiau tiriamojoje dalyje nurodoma, kad čiuopiant, tiriamoji nurodo skausmingumą kaktos dešinėje virš išorinio antakio krašto. Aplinkybę dėl kaktos sumušimo patvirtina apžiūros protokolo duomenys, pačios nukentėjusiosios ir liudytojos J. N. parodymai, o tai, kad kitą dieną šis sužalojimas užfiksuotas nebuvo, nepaneigia fakto dėl kaktos sumušimo. Tikėtina, jog esant ne tokiam stipriam sumušimui, patinimas beveik per parą laiko galėjo praeiti, išliekant tik skausmingumui toje vietoje.

3.5. Nesutiktina su skundžiamo nuosprendžio argumentais, kuriais nurodoma, kad sužalojimas nukentėjusiajai ant rankos atsirasti negalėjo, nes buvo žiema ir nukentėjusioji buvo apsirengusi žiemine striuke ir mažai tikėtina, kad per striukės rankovę suspaudžiant ranką galėtų būti padaryta kraujosruva. Nukentėjusioji pažymi, kad viešai prieinamais meteorologinių prognozių duomenimis 2025 m. sausio 29 d. šiluma siekė 7-8 laipsnius šilumos, ji vilkėjo ne storą žieminę, o plonesnę striukę be pašiltinimo, po apačia vilkėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis. Tokie jos parodymai yra tikėtini ir nepaneigti.

3.6. Nors skundžiamame teismo nuosprendyje teismas kėlė abejones dėl nukentėjusiosios ir liudytojos J. N. parodymų patikimumo (dėl nukentėjusiosios išėjimo iš namų tikslo ir policijos kvietimo laiko), visgi minimi parodymai neturi esminės reikšmės sprendžiant kaltinamojo kaltės klausimą. Priešingai, parodymų neatitikimas rodo, kad nukentėjusioji ir liudytoja iš anksto nederino parodymų ir jie yra patikimi. Be to, iš telefoninio pokalbio įrašo negalima nustatyti, kad pokalbio pradžioje girdimas balsas yra nukentėjusiosios motinos. Nuketėjusioji paaiškino pareigūnus kvietusi būdama lauke, todėl neatmestina tikimybė, kad balsas galėjo būti ir kito asmens.

3.7. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nukentėjusiosios civilinis ieškinys turėtų būti tenkintas visa apimtimi ir iš E. M. turėtų būti priteista 20 Eur turtinei ir 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu išteisintojo E. M. gynėjas advokatas Andrius Baranskis prašo prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, pagrįstos išsamia visų įrodymų analize ir vertinimu ir jos negalėjo būti padarytos kitokios. Gynėjas skunde cituoja kasacinio teismo praktiką, susijusią su įrodymų vertinimu, bei pažymi, kad prokuroras skunde nepagrįstai remiasi pareigūnų kamera darytame vaizdo įraše fiksuotais išteisintojo pasakytais žodžiais. Be to, prokuroras nepagrįstai remiasi ir specialisto išvada, tuo tarpu teismas tinkamai įvertino šį įrodymą, jį sugretinęs su kita bylos medžiaga, taip pat ir su 2025 m. sausio 29 d. asmens apžiūros protokolu bei pagrįstai juo rėmėsi konstatuodamas, kad nukentėjusiosios sužalojimas nebuvo padarytas kaltinime nurodytu laiku. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino ir liudytojos J. N. parodymus, kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad nukentėjusioji su mama derino parodymų turinį, kas kelia abejonių jų patikimumu.

4.2. Išteisintojo gynėjo teigimu, prokuroras skunde nepagrįstai siekia sudaryti įspūdį, kad E. M. nuslėpė ankstesnį įvykį, dėl kurio prieš jį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi šis apie įvykį papasakojo pirmosios instancijos teisme. Be to, minėtas ikiteisminis tyrimas neturi teisinės reikšmės, nes buvo nutrauktas konstatavus, kad nepadaryta nusikalstama veika.

Žemesnės instancijos teismas

5. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji bei jos atstovė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pateiktuose prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose keliamas netinkamo įrodymų vertinimo klausimas BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo prasme, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai konstatavo, jog jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Atsižvelgusi į tokius apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie įpareigoja bylą apeliacine tvarka nagrinėjantį teismą pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei padarytų išvadų (ne)atitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio teisinis reglamentavimas nuosekliai įtvirtintas BPK 305 straipsnio 3 dalies 1-4 punktuose. BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktuose nustatyta, kad išteisinamajame nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Sisteminis šių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia spręsti, kad teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo turi būti grindžiamos laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Atitinkamai, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimtų sprendimų išsamiu argumentavimu. Pažymėtina, kad nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais. Tik laikantis BPK reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes galimas tinkamas baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimas, taigi ir teisėto nuosprendžio priėmimas.

9. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatant, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

10. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022).

11. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio nesunkaus nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis – veika – pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, o padariniai – fizinis skausmas arba žmogus nežymus sužalojamas ar trumpalaikis susargdinimas. Įstatymų leidėjas nedetalizuoja, kaip konkrečiai nukentėjęs asmuo turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad jam kaltininko tyčiniais veiksmais būtų sukelti pirmiau nurodyti padariniai, t. y. ši nusikalstama veika padaroma veikiant tyčia, o kaltininko veiksmus ir kilusius padarinius turi sieti tiesioginis priežastinis ryšys.

12. Šioje baudžiamojoje byloje E. M. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2025 m. sausio 29 d. apie 16.15 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte, bendro naudojimo koridoriuje, tyčia rankomis sugriebęs nukentėjusiąją N. N. už dešinės rankos dilbio vidinės dalies pastūmė į sieną, dėl ko N. N. galva trenkėsi į sieną, tokiais veiksmais padarė N. N. poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, dėl ko nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios N. N. sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą.

13. Priimdamas E. M. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų turinį, konstatavo, kad nėra surinkta jokių neginčijamų objektyvių įrodymų, jog kaltinamasis E. M. atliko kaltinime nurodytus smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu šiuo atveju neturi pagrindo sutikti ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes padarė klaidų dėl įrodymų turinio, be pagrindo nepripažino reikšmingais įrodymais kai kurių duomenų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

14. Esminis klausimas, kurį vertindamas įrodymus ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį sprendė pirmosios instancijos teismas, yra tai, ar būtent E. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarė nukentėjusiajai sužalojimus dešiniame dilbyje bei kaktoje, ar jie atsirado kokiomis nors kitomis nenustatytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad nukentėjusioji N. N. proceso eigoje tvirtino, kad minimus sužalojimus jai padarė išteisintasis E. M., tuo tarpu išteisintasis proceso eigoje neneigė, kad išties bylai aktualiu laiku buvo susitikęs su nukentėjusiąja, vis tik teigė, kad jokio fizinio kontakto tarp jo ir nukentėjusiosios nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios N. N. bei išteisintojo E. M. parodymus, padarė išvadą, kad jie išsiskyrė ir kad kiekvienas iš šių asmenų laikėsi savo nuoseklios pozicijos. Taigi, nei nukentėjusiosios, nei išteisintojo parodymų pirmosios instancijos teismas nepripažino nenuosekliais, vis tik pažymėjęs, kad įvykio nematė joks kitas asmuo, o kitų tiesioginių (neišvestinių iš nukentėjusiosios parodymų) įrodymų, išskyrus pačios nukentėjusiosios parodymus, byloje nėra, konstatavo, kad byloje nėra surinkta jokių neginčijamų objektyvių įrodymų, jog kaltinamasis E. M. atliko kaltinime nurodytus smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Vis tik apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada nėra pagrįsta. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek išteisintasis, tiek nukentėjusioji nuosekliai laikėsi savo pozicijos, tačiau skundžiamame nuosprendyje aprašė aplinkybes, kuriomis sukuriama nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo iliuzija. Antai, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji apklausiama tyrimo metu teigė ėjusi į darbą, o jos motina parodė, jog ji ėjo į parduotuvę; kad iš Bendrojo pagalbos centro garso įrašo girdima, jog dar neprasidėjus pokalbiui su operatore nukentėjusioji bendrauja su kita moterimi dėl to, kur ji ėjo prieš įvykį, todėl sprendžia, kad neatmestina versija, jog policijai nukentėjusioji skambino grįžusi namo, pasitarusi su motina, o ne iš lauko; kad nukentėjusioji buvo apsirengusi striukę, o oras buvo žiemiškas; kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo vyksta konfliktas dėl nukentėjusiosios laikomo šuns. Šių aplinkybių pagrindu pats pirmosios instancijos teismas, iš esmės neturėdamas tam pagrindo, kelia su įvykio aplinkybėmis, galimu sužalojimų atsiradimu susijusias versijas, teigdamas, kad jos nepaneigtos bei vertina jas kaip abejones, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo akcentuojamos aplinkybės nelaikytinos esminėmis ir reikšmingomis vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad neturi esminės reikšmės ir nevertintinos kaip rodančios nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą visumoje nei nukentėjusiosios apranga, nei tos aplinkybės, kad ji apklausų metu vieną kartą nurodė ėjusi į darbą, kitą kartą – į parduotuvę, skambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą iš lauko ar iš namų. Pažymėtina, kad tiek išteisintasis E. M., tiek nukentėjusioji N. N., apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme iš esmės vienodai parodė, kad kaltinime nurodytą dieną ir panašiu laiku išties susitiko jų gyvenamojo daugiabučio namo laiptinės pirmajame aukšte, kur tarp jų kilo žodinis konfliktas dėl išteisintojo pašto dėžutėje rasto skelbimo, kuriuo žmonės piktinosi dėl nukentėjusiosios laikomo šuns. Išteisintasis, manydamas, kad šį skelbimą nukabino ir į jo pašto dėžutę įdėjo nukentėjusioji, pastarajai dėl to išsakė pastabas. Nukentėjusioji N. N. apklausiama teisme parodė, kad išgirdusi E. M. pastabas dėl šuns, jam atsakė, kad nieko blogo ji nepadarė, o išteisintasis ją sugriebė už dešinės rankos ir stipriai stūmė į sieną, dėl to ji pajuto skausmą rankoje ir atsitrenkė galva į sieną. Išteisintasis E. M., apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pastarąją aplinkybę neigė, teigdamas, kad nukentėjusiosios apskritai nelietė, o ši po pokalbio išėjo į lauką. Taigi, išties, tiek išteisintasis, tiek nukentėjusioji nuosekliai laikėsi savo pozicijų dėl paskutinių įvykio aplinkybių. Teismų praktikoje nėra reta situacija, kai priešingos konflikto pusės nuosekliai laikosi savo pozicijų, tačiau tai negali būti kliūtimi teismui nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Tokiais atvejais būtina priešingų konflikto pusių parodymus vertinti visų bylos aplinkybių ir kitų tiesioginių bei netiesioginių įrodymų kontekste, lyginti juos tarpusavyje konkretaus fakto nustatymui reikšmingose dalyse. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visumos analizė leidžia spręsti, kad, priešingai pirmosios instancijos teismo vertinimui, šiuo atveju nukentėjusioji N. N., nepaisant nereikšmingų smulkių neatitikimų, dėl išteisintojo E. M. veiksmų davė patikimus parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti.

16. Pirmiausia iš pranešimo Bendrajam pagalbos centrui matyti, kad nukentėjusioji N. N. operatorei nurodė, jog „Čia toks įvykis pas mus su kaimynu, tai jau nutinka ne pirmą kartą. Aš dabar ėjau į darbą, ir jis paėmė mane už rankos ir pastūmė su ranka ir galva į sieną laiptinėje“ (b. l. 66). Iš esmės panašias sužalojimų aplinkybes nukentėjusioji N. N. nurodė ir 2025 m. sausio 29 d. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką – nurodė, kad jai nereaguojant į kaimyno pastabas ir bandant praeiti „...pastarasis tyčia, be jokios pateisinamos priežasties savo ranka – kuria būtent nurodyti negaliu – stipriai sugriebė man už dešinės rankos dilbio vidinės dalies, o po to laikydamas mane už rankos pastūmė į sieną, dėl ko galva trenkiausi į koridoriaus sieną“ (b. l. 1-2). Pažymėtina, kad analogiškas aplinkybes nukentėjusioji aiškino ir atvykusiems pareigūnams ir tai užfiksuota policijos pareigūnų naudota vaizdo kamera darytuose vaizdo įrašuose bei aprašyta 2025 m. vasario 26 d. Kitų objektų apžiūros protokole (b. l. 61). Taigi, nukentėjusioji dėl išteisintojo prieš ją atliktų smurtinių veiksmų ir jų intensyvumo buvo nuosekli, nepaisant to, kad tyrimo metu nurodė, jog išteisintasis smurtavo be priežasties, o teisme teigė, kad dėl rasto skelbimo. Apklausta teisme liudytoja J. N. taip pat nurodė, kad 2025 m. sausio 29 d. ji buvo namuose, o dukra išėjo iš namų. Po kelių minučių dukra sugrįžo išsigandusi ir pasakė, kad kaimynas E. M. ją užpuolė laiptinėje, buvo vieni, daugiau žmonių nebuvo, sugriebė dukteriai stipriai už rankos ir pastūmė ją, ant rankos buvo likusi mėlynė, o laiptinėje pastūmus ji atsitrenkė galva į durų apvadą ir labai greitai susidarė guzas. Tokie šios liudytojos parodymai atitinka tiek nukentėjusiosios N. N., tiek jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų esmę (b. l. 53). Išties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad liudytoja šeiminiais ryšiais susijusi su nukentėjusiąja, be to, jos parodymai išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, kadangi liudytoja pati įvykio nematė. Vis dėlto, pažymėtina, kad liudytoja parodymus davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, ne visos liudytojos apklausoje nurodytos aplinkybės išvestinės, kadangi rankos ir galvos sužalojimus liudytoja nurodė mačiusi pati. Tai, kad šie sužalojimai išties buvo, patvirtina ir jokiais ryšiais su nukentėjusiąja nesusiję įrodymų šaltiniai. Antai, iš policijos daryto vaizdo įrašo girdima, kaip nukentėjusioji nurodo, kaip išteisintasis ją suėmė už rankos ir ją pastūmė bei ji atsitrenkė galva į sieną bei tai pademonstruoja, o įrašo 2.19 min. girdima, kaip pareigūnams paprašius pakelti plaukus ir nukentėjusiajai tai padarius, pareigūnė ir pareigūnas sako „...biškį yra, ... ai nu kažkas yra jo“. Be to, iš 2025 m. sausio 29 d., 17.15 val. (viena valanda po įvykio) N. N. asmens apžiūros protokolo matyti, jog apžiūrint nukentėjusiosios veidą ir dešinės rankos dilbį, ant veido, kaktos dešinėje pusėje matosi nedidelis patinimas, ant dešinio dilbio matosi nedidelis patinimas ir galimai mėlynai-geltonos spalvos kraujosruva (b. l. 39-43). Taigi, šie įrodymai laikytini vieni kitus papildančiais ir sudarančiais pagrindą tikėti nukentėjusiosios N. N. parodymais apie išteisintojo E. M. prieš ją atliktus veiksmus. Juo labiau, kad jos nurodytas aplinkybes atitinka ir 2025 m. sausio 30 d. specialisto išvadoje Nr. G 430/2025(01) konstatuoti faktai dėl sužalojimo dešinės rankos dilbyje egzistavimo ir jo atsiradimo laiko.

17. Antai, iš 2025 m. sausio 30 d. specialisto išvados Nr. G 430/2025(01) matyti, jog remiantis N. N. apžiūros duomenimis, buvo nustatyta, jog jai padaryta poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje, kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, 1-2 parų laikotarpyje iki apžiūros. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. N. N. sužalojimo jai padarymo metu galėjo justi fizinį skausmą. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Neatmetama, kad nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku, t. y. 2025 m. sausio 29 d. Nustatyto sužalojimo vietoje pėdsakų, pagal kurios galima butų spręsti apie žalojančio daikto individualias savybes, neužsifiksavo. Nustatytas sužalojimas nėra būdingas griuvimui. N. N. sužalojimo jai padarymo metu galėjo būti įvairiose padėtyse (b. l. 46). Taigi, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, byloje yra objektyvių įrodymų apie nukentėjusiajai fiksuotus kaltinime nurodytus sužalojimus dešiniame dilbyje ir kaktoje, kurie fiksuoti netrukus po įvykio.

18. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme teismo medicinos ekspertė Rasa Gaidienė iš esmės patvirtino 2025 m. sausio 30 d. specialisto išvadoje Nr. G 430/2025(01) jos padarytas išvadas bei jas detalizavo. Ekspertė paaiškino, kad sužalojimas dešiniame dilbyje buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu ir neatmetama, kad nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku, tai yra 2025 m. sausio 29 d. Taip pat ekspertė nurodė, kad sužalojimų galvoje nenustatė. Atsakydama į teismo klausimus, ekspertė taip pat paaiškino, kad kai ji apžiūrėjo nukentėjusiąją, tai rankoje sužalojimo geltonumo nebuvo, o geltonumą apžiūrint nukentėjusiąją policijoje galėjo nulemti apšvietimas, tuo tarpu ekspertai apžiūri apsišvietę specialiomis lempomis ir padidina apšvietimą, jeigu jiems nebūna aišku. Esant tokiems specialių žinių ir atitinkamų kompetencijų turinčio eksperto paaiškinimams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2025 m. sausio 29 d. N. N. asmens apžiūros protokole nurodyta aplinkybe, kad apžiūrint nukentėjusiąją matosi ne tik nedidelis patinimas, bet ir galimai mėlynai-geltonos spalvos kraujosruva ir tai įvertino kaip jau gyjantį sužalojimą bei tuo pagrindu sprendė, kad jis galėjo atsirasti dar iki byloje nagrinėjamo įvykio. Šioje dalyje pažymėtina, kad ekspertė Rasa Gaidienė taip pat paaiškino kraujosruvos spalvos pokyčius bėgant laikui, t. y. nurodė, kad praėjus maždaug trims paroms pradeda matytis žalsvėjimas ir praėjus šešioms paroms – gelsvumo požymiai, pažymėjo, kad praėjus tokiam laikui gali ir iš karto tapti geltona, gali būti tik pakraščiuose geltona, o kadangi tai nedidelė kraujosruva, tai tikėtina, kad iš pakraščių būtų pageltusi. Taigi, jei vertinti sužalojimo spalvą taip, kaip vertino pirmosios instancijos teismas, t. y. kad išties minėtame 2025 m. sausio 29 d. asmens apžiūros protokole buvo teisingai nurodyta kraujosruvos mėlynai-geltona spalva, tai ji turėjo būti padaryta maždaug šešios paros iki nukentėjusiosios apžiūros. Vis tik, teisėjų kolegija pažymi, kad jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti anksčiau, byloje nėra. Be to, tokiu atveju laiko požiūriu sužalojimo spalva apskritai neatitiktų specialisto išvadoje nurodyto sužalojimų padarymo laiko – 1-2 parų laikotarpio iki nukentėjusiosios apžiūros 2025 m. sausio 30 d., kurią pateikė kompetentingas, turintis būtiną įrangą ir tinkamą apšvietimą, ekspertas. Maža to, tokiu atveju praėjus tokiam reikšmingam laikotarpiui, jau nebūtų stebimas ir patinimas, tačiau tame pačiame 2025 m. sausio 29 d. asmens apžiūros protokole nurodyta, jog ant dešinio dilbio matomas patinimas. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2025 m. sausio 29 d. asmens apžiūros protokole nurodyta kraujosruvos spalva, kadangi ji aprašyta neturinčio specialių žinių pareigūno, esant neaiškiam apšvietimui patalpoje, neturint specialių lempų, o ne teismo medicinos specialisto išvada, kuris apžiūrėjęs nukentėjusiąją tinkamomis sąlygomis kitą dieną aprašė šiek tiek kitokios spalvos kraujosruvą, t. y. be geltono atspalvio. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo medicinos ekspertė Rasa Gaidienė apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė paaiškinimus ir dėl sužalojimo nukentėjusiosios kaktoje, t. y. parodė, kad nors sužalojimo kaktoje ji nematė ir nefiksavo, tačiau tuo atveju, jei iš karto ta vieta buvo šaldoma, patinimas kaktoje galėjo iki apžiūros kitą dieną dingti, o tokioje vietoje, priklausomai nuo sumušimo stiprumo, nebūtinai turėjo likti ir kraujosruva. Taigi, pagrindo nesivadovauti nuketėjusiosios N. N. ir liudytojos J. N. parodymais bei juos patvirtinančiais policijos pareigūno darytame vaizdo įraše bei asmens apžiūros protokole fiksuotais duomenimis apie patinimą nukentėjusiosios galvoje, šiuo atveju nėra.

19. Apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje BPK 20 straipsnio 1-5 dalių prasme sugretinus pirmiau aptartus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes tarpusavyje, jų visuma yra pakankama išvadai, kad nukentėjusiosios N. N. parodymai apie tai, jog nagrinėjamo įvykio metu prieš ją smurtinius veiksmus atliko būtent E. M., yra patikimi, o pirmosios instancijos teismo atliktas duomenų nepripažinimas įrodymais ir jų vertinimas negali būti pripažintas atitinkančiu įrodymų vertinimo taisykles.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sugretinusi pirmiau aptartą specialisto išvadą ir paaiškinimus su kita bylos medžiaga, t. y. nukentėjusiosios N. N. ir liudytojos J. N. parodymais, policijos įvykių registro duomenimis (b. l. 12), 2025 m. sausio 29 d. apžiūros protokole užfiksuota nukentėjusiosios apžiūra (b. l. 39), 2025 m. vasario 26 d. kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėtuose policijos pareigūnų naudotos kameros vaizdo/garso įrašais (b. l. 61-62), Bendrojo pagalbos centro pateiktuose garso įrašuose užfiksuotų pokalbių turiniu (b. l. 63-67), neturi pagrindo abejoti, kad nukentėjusiajai N. N. sužalojimai dešiniame dilbyje ir kaktoje padaryti kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2025 m. sausio 29 d., apie 16.15 val. Kartu pažymėtina, kad įvertinus specialisto išvadoje konstatuotą aplinkybę, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai nebūdingi griuvimui, taip pat atsižvelgus į pačios nukentėjusiosios parodymus, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusioji N. N. susižalojo ne pati, o ją sužalojo kitas asmuo ir tai buvo E. M. Teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad tai išteisintojo veiksmų pasekmė, stiprina ir tas faktas, kad šis įvykis, kuriame konfliktą inicijavo išteisintasis, nebuvo vienkartinis, kadangi priekaištai dėl nukentėjusiosios laikomo šuns ir jo keliamų nepatogumų buvo išsakyti ir anksčiau, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš išteisintąjį pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nors minimas ikiteisminis tyrimas nutrauktas, tačiau tokia informacija rodo, jog būtent išteisintasis dėl jam nukentėjusiosios laikomo šuns keliamo triukšmo eskalavo situaciją gana agresyviu elgesiu. Nepaisant to, kad išties nereti atvejai, kai daugiabučiuose laikomi šunys kelia nepatogumų kaimynams ir šie turi teisę išsakyti priekaištus, tačiau tai nesuteikia teisės žodinio konflikto metu imtis fizinio kontakto. Kita vertus, pastarosios aplinkybės kartu su objektyviu išteisintojo E. M. elgesiu suimant nukentėjusiąją N. N. už rankos taip, kad liko nedidelė kraujosruva, ir vieną kartą pastumiant taip, kad ji prarado pusiausvyrą ir atsitrenkė galva į sieną, rodo išteisintąjį veikus greičiau netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad faktinėmis aplinkybėmis iš esmės panaši situacija vertinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-303/2021. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, E. M., suimdamas nukentėjusiąją už rankos ir ją pastumdamas, suvokė, jog elgiasi pavojingai, numatė, kad tokiais veiksmais gali sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar net nežymiai sužaloti ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau šiame nuosprendyje aptarti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog E. M. 2025 m. sausio 29 d. apie 16.15 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte, bendro naudojimo koridoriuje, tyčia ranka sugriebęs nukentėjusiąją N. N. už dešinės rankos dilbio vidinės dalies pastūmė į sieną, dėl ko N. N. galva trenkėsi į sieną, tokiais veiksmais padarė N. N. poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios N. N. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą. Tokiomis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis išteisintojo E. M. padaryta veika atitinka visus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

22. Vis dėl to, teisėjų kolegija pažymi, kad nors E. M. padaryta veika atitinka visus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo požymius, šiuo atveju yra pagrindas E. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

23. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.). Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, kiekvienoje konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-219-303/2021, 2K-285-654/2024). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad bet koks sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį galima tam tikrais atvejais ir tokias veikas pripažinti mažareikšmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-303/2021). Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės laikytinos sudarančiomis pagrindą taikyti E. M. BK 37 straipsnio nuostatas.

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad konfliktinė situacija tarp nukentėjusiosios ir E. M. susiklostė nuo to laiko, kai nukentėjusioji įsigijo šunį, kuris E. M. bei kitiems kaimynams kėlė nepatogumus keldamas triukšmą, o nukentėjusioji šių nepatogumų neišsprendė, įvykio metu iš esmės atsisakė bei vengė bendrauti su E. M. jam ir kaimynams rūpimu klausimu. Nors tai nepateisina E. M. priešingo teisei veikimo, tačiau rodo, kad veika padaryta spontaniškai, nebuvo planuota, kontaktas vienkartinis ir trumpalaikis. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Šiuo atveju padariniai objektyviai pasireiškė nežymaus sveikatos sutrikdymo (kraujosruvos rankos dilbyje) padarymu ir nedidelio fizinio skausmo sukėlimu nukentėjusiajai galva atsitrenkus į sieną, dviejų asmenų tarpusavio žodinio konflikto metu, kuris peraugo į tai, kad E. M. vieną kartą suėmė nukentėjusiąją už rankos ir pastūmė. Taigi, įvykio metu baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai padaryti vieninteliu veiksmu, padarymo būdas mažiau pavojingas, o veikimas neintensyvus. Nors 2025 m. sausio 29 d. pareiškime nukentėjusioji nurodo, kad juto stiprų fizinį skausmą (b. l. 2), tačiau pažymėtina, kad toks aiškinimas nėra įtikinamas ir pagrįstas, be to, nepatvirtintas byloje surinktais įrodymais, kadangi atvykusiems pareigūnams nukentėjusioji aiškino įvykio aplinkybes pakankamai ramiai, nėra stebimas jos labai didelis susijaudinimas, iš esmės padarytais sužalojimais sukeltų padarinių (skausmo pojūčio) neakcentuoja, daugiau dėmesio skirdama ne šiam, o ankstesniam įvykiui, kai E. M. buvo apsilankęs nešinas kirviu. Bendraudama su policijos pareigūnais nukentėjusioji neišsakė medikų pagalbos poreikio dėl sužalotų vietų, iš esmės tik nurodydama, kad jai reiktų raminamųjų. Akistatos, kuri atlikta 2025 m. vasario 17 d. metu, nukentėjusioji nurodo, kad E. M., sugriebęs jos ranką, suko, dėl to ji neteko lygsvaros ir trenkėsi kakta į sieną bei pajuto fizinį skausmą, ypač rankoje (b. l. 81-82). Taigi, matyti, kad nukentėjusiajai skausmo pojūtis iš esmės daugiau siejamas su suėmimu už rankos ir suspaudimu, o sumušimas galvoje iš esmės menkavertis ir iš dalies nulemtas to, kad nukentėjusioji neišlaikė pusiausvyros po E. M. veiksmo. Nukentėjusiajai padarytas sužalojimas rankoje pasireiškė vos viena nedidele 1,5x2 cm kraujosruva, galvoje nustatytas patinimas, kuris kitą dieną jau buvo išnykęs be pėdsakų, o skausmo pojūtis išsakytas tik subjektyviai. Pastarosios aplinkybės rodo, jog baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės (sveikatos) pažeidimo laipsnis buvo visiškai nedidelis. Maža to, pati nukentėjusioji, pranešdama apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui, nenurodė, kad jai reikalinga medicinos pagalba dėl rankos ar galvos sužalojimo, nurodydama, kad jai šokas, gal reikia raminamųjų (b. l. 118). Taigi, įvertinus nukentėjusiajai N. N. padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (nedidelė kraujosruva dešiniame dilbyje ir nežymus fizinis skausmas), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog E. M. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

25. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, darytina išvada, kad E. M. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų (nežymaus sužalojimo pobūdis ir padariniai), tiek pagal subjektyviųjų požymių (netiesioginė tyčia) turinį, jų pasireiškimą, intensyvumą, kilusių padarinių išraišką, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį taikymas. Todėl E. M. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnyje nustatytu teisiniu pagrindu ir baudžiamoji byla jam nutrauktina, tačiau jam skirtina BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – neturtinės žalos atlyginimas (atsižvelgiant į BK 3 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą). Šiuo atveju teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo skirti E. M. prokuroro prašomą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per 9 mėnesius sudalyvauti elgesio pataisos programoje. Nors bylą nutraukus dėl mažareikšmiškumo, baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos, t. y. sprendimas šiuo klausimu priskiriamas teismo diskrecijai, visgi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi E. M. asmenybę, tai, kad jis anksčiau neteistas, garbaus amžiaus senjoras, sprendžia, kad pats baudžiamasis procesas bei įpareigojimas atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą savaime turės pakankamą poveikį.

26. E. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus naikintina.

Dėl civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti

27. Nukentėjusioji N. N. šioje baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo atlyginti 1 500 Eur neturtinę bei 20 Eur turtinę žalą bei prideda turtinę žalą neva patvirtinančius dokumentus (b. l. 32-35).

28. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnio 1 dalis). BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo, taigi baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016, 2K-128-489/2020). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nutraukus baudžiamąją bylą E. M. BK 37 straipsnio pagrindu, įvertinus jau išanalizuotą situaciją ir faktus, dėl kurių jo padaryta veika pripažintina mažareikšme, nukentėjusiosios N. N. civilinis ieškinys turi būti patenkintas iš dalies. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog šioje byloje E. M. yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, jo teisei priešingi veiksmai yra įrodyti.

29. Nukentėjusioji N. N. dėl pateikto civilinio ieškinio 20 Eur turtinei žalai atlyginti paaiškino, kad turtinę žalą sudaro 20 Eur už vaistus, nes ji vartojo (duomenys neskelbtini) vaistus – (duomenys neskelbtini) irgi miegui. Ji ir anksčiau vartojo vaistus, bet jai papildomai išrašė (duomenys neskelbtini), nes pablogėjo (duomenys neskelbtini) savijauta, vieni vaistai kompensuojami, kiti ne. Nekompensuojami – (duomenys neskelbtini). Kartais jai dar išrašydavo (duomenys neskelbtini) nuo skausmo.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo netenkinamas, nes nelaikytina pagrįsta. Pažymėtina, kad iš pačios nukentėjusiosios pateikto medicininių dokumentų išrašo matyti, jog jai visi jos ieškinyje nurodyti vaistai buvo išrašomi nuo 2007 metų, t. y. dar iki nagrinėjamo įvykio, kuris įvyko 2025 m. sausio 29 d. (b. l. 33). Išties, išraše pažymėta, kad 2025 m. sausio mėnesį stebėtas būsenos pablogėjimas ir (duomenys neskelbtini) keistas (duomenys neskelbtini). Tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad būsenos pablogėjimas įvyko jau po nagrinėjamo įvykio, kuris įvyko 2025 m. sausio 29 d., t. y. sausio pabaigoje, o iš sveikatos būklės aprašymo matyti, kad sąsajų su nagrinėjamu įvykiu šioje dalyje nėra aprašoma. Išties 2025 m. vasario 24 d. konsultacijos metu nukentėjusioji medikams išsakė būsenos pablogėjimą po stresogeninės situacijos, tačiau duomenų, kad dėl to būtų keistas gydymo planas ir dėl to būtų skirti papildomi vaistai ar didesni jų kiekiai ir nukentėjusioji dėl būtų priversta juos pirkti, byloje nėra. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nukentėjusioji papildomai pateikė 2025 m. rugsėjo 9 d. medicininių dokumentų išrašą, tačiau ir jame jokių sąsajų su nagrinėjamu įvykiu nefiksuojama, o išraše pažymėta, kad nukentėjusioji pirmą kartą kreipėsi 2025 m. liepos 21 d. dėl (duomenys neskelbtini) (išrašas prie proceso dalyvių asmens duomenų), tačiau iš pateiktų medicininių išrašų nėra matyti, kad toks vaistas būtų jai skirtas po įvykio. Tuo tarpu kiti nukentėjusiosios pirkti vaistai (pagal patektus kvitus) jai skirti iš anksčiau ir niekaip nesusiję su įvykiu, jau nekalbant apie tai, kad jie pirkti praėjus reikšmingam laikotarpiui po nagrinėjamo įvykio. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusioji neįrodė jos deklaruojamos turtinės žalos, todėl ši ieškinio dalis atmestina.

31. Pasak nukentėjusiosios, jos patirtą neturtinę žalą sudaro 1 500 Eur dėl jos psichologinės savijautos, nes bijojo išeiti į lauką, visą laiką žiūri pro durų skylutę, kai išeina kaimynas, ar neišeina, bijo susitikti, yra pastovioje baimėje.

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias atlygintiną neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-604/2005, 3K-3-219/2010, 3K-3-171/2011 ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, jog nukentėjusiajai rimtesnių sužalojimų nepadaryta, o nustatytas tokio pobūdžio sužalojimas, kuris įvertintas mažareikšmiu, vis tik pati kilusi situacija, E. M. elgesys, kai jis fiziniu kontaktu sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė nedidelę kraujosruvą, kuri įvertinta nežymiu sveikatos sutrikdymu, aiškiai sukėlė nukentėjusiajai nemalonius išgyvenimus bei nedidelį skausmo pojūtį. Iš pateikto medicinos dokumentų išrašo matyti, kad praėjus mažiau nei mėnesiui po įvykio, t. y. 2025 m. vasario 24 d. nukentėjusioji medikams išsakė būsenos pablogėjimą po stresogeninės situacijos. Logiška, kad po tokio E. M. elgesio nukentėjusiosios psichologinė būsena pablogėjo ir ji jautė jos deklaruojamą baimę sutikti kaimyną, kas reikšmingas sprendžiant dėl neturtinės žalos. Vis tik, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad dėl įvykio nukentėjusiajai kilo kokios nors rimtesnės ilgalaikės sveikatos problemos, kaip ir nėra duomenų, jog įvykio metu patirti išgyvenimai turėjo ar turės kokios nors esminės įtakos nukentėjusiosios gyvenimui tolimesnėje perspektyvoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, taip pat atsižvelgusi ir į tai, kad padaryta veika pripažinta mažareikšme, atsižvelgusi ir į E. M. asmenybę, jo turtinę padėtį, tai, kad jis nedirba ir yra pensininkas, taip pat įvertinusi konflikto ištakas, sprendžia, jog nustatytinas 150 Eur dydis nukentėjusiosios N. N. patirtai neturtinei žalai atlyginti. Konstatuotina, kad būtent toks nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydis atitiks proporcingumo, protingumo ir teisingumo principus.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

33. Proceso išlaidas ir jų atlyginimą baudžiamajame procese reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 106 straipsnyje yra nustatytas specialus teisinis reguliavimas, pagal kurį baudžiamajame procese atlyginamos asmens turėtos išlaidos advokato paslaugoms. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

34. Išteisintojo E. M. gynėjas, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, prašė atmetus apeliacinius skundus ir palikus galioti išteisinamąjį nuosprendį, priteisti E. M. iš Lietuvos Respublikos 1 500 Eur jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Prašymas netenkinamas.

35. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl advokato išlaidų atlyginimo taikomos tik tais atvejais, kai asmuo yra visiškai išteisinamas, o ne kai byla nutraukiama dėl veikos mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-1214/2024). Nagrinėjamu atveju priimamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas bei atleidus E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo bei bylą nutraukus, šis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nelaikytinas išteisinamuoju (BPK 303 straipsnio 1, 5 dalys), o tai yra atskira nuosprendžio rūšis – nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla (BPK 303 straipsnio 1 dalis), šiuo konkrečiu atveju – dėl veikos mažareikšmiškumo (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Atitinkamai asmeniui, kuriam byla šiuo nuosprendžiu nutraukiama dėl veikos mažareikšmiškumo – E. M., jo patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteistinos.

36. Nukentėjusiosios atstovė advokatė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė prašė priteisti iš E. M. valstybės naudai apeliacinės instancijos teisme teiktos antrinės teisinės pagalbos nukentėjusiajai N. N. išlaidas, kurios sudaro 473,63 Eur (pridedama 2025 m. spalio 13 d. pažyma Nr. APD-2025-11260). Prašymas tenkinamas iš dalies.

37. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju nors E. M. nepriimamas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau jo padaryta priešinga teisei veika konstatuota, o bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, nukentėjusiosios atstovės bei prokuroro skundai tenkinami iš dalies ir priimamas nuosprendis, kuriuo byla nutraukiama dėl mažareikšmiškumo. Atitinkamai konstatavus, kad nukentėjusiosios atstovės rengto apeliacinio skundo reikalavimai tenkinti iš dalies (nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis, netenkintas visa apimtimi ieškinys), spręstina, kad prašoma išlaidų suma dėl apeliacinės instancijos teisme teiktos antrinės teisinės pagalbos nukentėjusiajai N. N. priteistina ne visa apimtimi ir mažintina iki 300 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Žanetos Žalėnaitės bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. N. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. nuosprendį, kuriuo E. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį:

E. M. pripažinti padariusiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius atitinkančią veiką bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, paskirti E. M. baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigoti jį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. N. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš E. M. nukentėjusiajai N. N. 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą civilinio ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš E. M. valstybės naudai 300 Eur advokato išlaidoms už nukentėjusiajai N. N. apeliacinės instancijos teisme teiktą antrinę teisinę pagalbą atlyginti.

E. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėMarijus KursevičiusUgnius Trumpulis