Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. K. su skundu (1 tomo b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2014-06-01 iki 2016-01-01 buvo kalinamas Lukiškių TI- K perpildytose kamerose, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas. Kamerose, kurių plotas 12 kv. m buvo laikomas kartu su kitais 2–5 asmenimis. Kamerų plotas sumažėja dėl jose esančių baldų. Dėl ploto trūkumo neturėjo galimybės mankštintis, judėti, trūko oro, kildavo konfliktai. Kamerose antisanitarinės sąlygos, byra tinkas, yra grybelis. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ne kartą žodžiu kreipėsi į pareigūnus, tačiau jo prašymai, kaip tai nustato teisės aktai, nebuvo registruojami. Taip pat ne kartą žodžiu kreipėsi į psichologą, šie jo prašymai taip pat nebuvo užregistruoti. Mano, kad minėtos kalinimo sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir kitų teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas cituoja teisės aktų nuostatas ir teismų sprendimų ištraukas. Nurodo, kad dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį ir psichologinį skausmą, emocinius sutrikimus, pažeminimą ir kt. nepatogumus.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (1 tomo b. l. 8–15) paaiškina, kad nuo 2010- 04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pažymi, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu per Lukiškių TI-K važinėjo į kitas laisvės atėmimo įstaigas tranzitu ir įstaigoje buvo itin trumpais laikotarpiais. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Pabrėžia, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Teigia, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004-03-29 įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teismo posėdyje pareiškėjas dalyvauti nepageidavo, byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 6 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, nuo 2014-06-01 iki 2016-01-01 (toliau – ir ginčo laikotarpis) neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, A502–734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).

Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina (1 tomo b. l. 16–33) ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: vienas buvo laikomas kameroje Nr. 124 (plotas 7,31 kv. m), kameroje Nr. 115 (plotas 7,45 kv. m), kameroje Nr. 387 (29,44 kv. m), kameroje Nr. 205 (6,90 kv. m), kameroje Nr. 120 (7,38 kv. m), kameroje Nr. 113 (6,43 kv. m), kameroje Nr. 105 (7,38 kv. m), kameroje Nr. 121 (7,38 kv. m), kameroje Nr. 111 (7,45 kv. m), kameroje Nr. 114 (7,31 kv. m), kameroje Nr. 106 laikotarpiais 2014-06-19–2014-06-20, 2014- 08- 22, 2014-08-23, 2014-08-26, 2014-09-04, 2015-04-10, 2015-04-16, 2015-05-21, 2015- 06-26, 2015-09-24, 2015-10-15, 2015-12-04. Nuo 2014-08-24 iki 2014-08-25 buvo laikomas kameroje Nr. 387, kurios plotas – 29,44 kv. m (2 asmenys kameroje), 2014-08-27 perkeltas į kamerą Nr. 399, plotas – 31,61 kv. m (2 asmenys), nuo 2015-04-11 iki 2015-04-12 laikytas kameroje Nr. 120 (plotas 7,38 kv. m, 3 asmenys). 2015-05-08 perkeltas į kamerą Nr. 404, kurioje laikytas iki 2015-05-10 (plotas 17,02 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 3 iki 8 asmenų), 2015-05-29 uždarytas į kamerą Nr. 114, kurioje buvo iki 2015-05-31 ir laikotarpiu 2015-12-05–2015-12-06 (plotas 7,31 kv. m, 3–4 asmenys kameroje). Kameroje Nr. 113 (plotas 6,34 kv. m, 2 asmenys kameroje) laikytas 2015-06-11, 2015-06-27–2015-06-28 laikytas kameroje Nr. 121 (plotas 7,38 kv. m, 3–4 asmenys). 2015-07-30 uždarytas į kamerą Nr. 124, kurios plotas 7,31 kv. m (2 asmenys); 2015-09-11–2015-09-13 laikytas kameroje Nr. 110 (plotas 7,48 kv. m, 2–4 asmenys kameroje); 2015-10-03–2015-10-04 laikytas kameroje Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m, 2–4 asmenys kameroje), 2015-12-10 uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m (3 asmenys kameroje).

Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui, kurio plotas yra apie 0,56 kv. m.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 53 dienas. Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,56 kv. m), pripažintina, kad minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista 19 dienų (pareiškėjui teko 1,69–3,46 kv. m ploto), iš kurių 16 dienų pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, o likusias 3 dienas minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista nežymiai – nuo 3,38 iki 3,46 kv. m. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuojamas pažeidimas dėl minimalaus ploto trūkumo, tenkančio vienam asmeniui.

Teismui nekyla abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių.

Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktu paaiškinimu, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, todėl atmeta pareiškėjo teiginį, kad iš jo buvo atimta galimybė mankštintis ir judėti.

Kaip minėta, pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą taip pat teigia, kad kamerose antisanitarinės sąlygos, byra tinkas, yra grybelis, trūksta oro.

Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų (1 tomo b. l. 156–157, 162–164, 170–171, 178–179, 180–185, 198–200, 2 tomo b. l. 6–7, 10–11, 14–29, 32– 37) matyti, kad kamerose Nr. 105, 106, 111, 114, 124, 387, 399, 404, kuriose ginčo (ar artimam jo laikymo) laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, kamerų, kuriose buvo matuota, oro drėgmė atitiko normas (užfiksuota drėgmė svyravo nuo 44,4 iki 59,2 procentų), ir tai atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kur nurodyta, kad šaltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Kamerose pelėsio požymių ant sienų ir lubų vizualiai nenustatyta. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad ginčo kamerose yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Be to, nustatyti nežymus lubų, sienų ir kt. kosmetiniai pažeidimai pavojaus sveikatai nekelia, o anksčiau buvę nustatyti pažeidimai operatyviai šalinami. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerų būklės, galimo pelėsio ir oro trūkumo laikomi objektyviai nepagrįstais.

Kaip atsiliepime nurodė Lukiškių TI-K, ji yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Šią aplinkybę, patvirtina į bylą pateikta Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (1 tomo b. l. 103–106). Darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

Pareiškėjas skunde cituoja ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir teismų išaiškinimus, tačiau nenurodo, kad juose minimu aspektu būtent pareiškėjo teisės, kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeistos, todėl teismas nepasisako dėl teisės aktuose ir teismu sprendimuose vertinamų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimomis konfliktinėmis situacijomis, todėl teismas minėtas pareiškėjo pretenzijas laiko neįrodytas, nepagrįstas ir jų nevertina, apibrėždamas padarytos žalos dydį. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų ar medicininių paslaugų neteikimo.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, šio pažeidimo trukmę –19 dienų, iš kurių 16 dienų pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, o likusias 3 dienas minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista nežymiai – nuo 3,38 iki 3,46 kv. m, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 200 Eur. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos suma, teismo vertinimu, yra per didelė, neatitinka pareiškėjo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų, teisingumo ir protingumo kriterijų.

Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 5,94 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 5,94 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta ABTĮ 67 straipsnio 3 dalį. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132–133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui M. K. priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.

Kitą skundo dalį atmesti.

Netenkinti atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.