Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis teismui pateikta Pensijos byla (lapai nesunumeruoti) nustatyta, kad pareiškėja 2005 m. vasario 7 d. pateikė prašymą Trakų skyriui skirti našlių pensiją. Prie prašymo pridėjo santuokos liudijimą ir P. Č. mirties liudijimą. Taip pat pasirašė našlės pasižadėjimą.

Fondo valdybos Trakų rajono skyrius 2005 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 512 pareiškėjai nuo 2005 m. sausio 31 d. buvo skirta našlių pensija iki gyvos galvos.

Vilniaus skyrius 2015 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. PE_SP3-4539 „Dėl A. Č. našlių ir našlaičių pensijos mokėjimo nutraukimo“ nuo 2014 m. balandžio 1 d. nutraukė paskirtos našlių pensijos mokėjimą, konstatavęs, kad pensija paskirta neteisėtai.

Vilniaus skyrius 2015 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. 11-56-92 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo A. Č.“ nustatė, kad nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2015 m. kovo 31 d. susidarė 2 878,87 Eur permoka dėl išmokos gavėjos kaltės, nes kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką nustatyti.

Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Trakų skyrius 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (10.4) 3-42993 pasiūlė atlyginti žalą geruoju.

Vilniaus skyrius 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 11-57-58 „Dėl A. Č. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ nusprendė dėl pareiškėjos kaltės susidariusią 2 878,87 našlių pensijos permoką išieškoti iš jos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos po 20 procentų kas mėnesį, kuri susidarė nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2015 m. kovo 31 d. dėl to, kad A. Č., 2005 m. vasario 7 d. pateikdama prašymą skirti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį P. Č., neinformavo, jog (duomenys neskelbtini) santuoka su P. Č. buvo nutraukta ir tai turėjo įtakos teisei į valstybinio socialinio draudimo našlių pensiją nustatyti. Nurodė, kad našlių pensijos permoka nustatyta Vilniaus skyriaus 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 11-56-92.

Pareiškėja 2015 m. gegužės 8 d. Trakų skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti 2 878,87 Eur sumą taikant Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytą priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą.

Fondo valdybos Trakų skyrius 2015 m gegužės 26 d. sprendimu Nr. (10.4) 3-58223 nurodė, kad tenkinti prašymą 2 878,87 Eur perskaičiuoti taikant priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą nėra teisinio pagrindo.

Šį sprendimą pareiškėja apskundė Fondo valdybai (b. l. 33–35), kuri 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. (6.5.)1-5529 skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 36–37). Sprendime nurodė, jog reikalavimas taikyti priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą nepagrįstas, nes šis įstatymas reglamentuoja draudėjų atsakomybę už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą, o socialinio draudimo išmokų permokų išieškojimui netaikomas. Sprendime taip pat padarė išvadą, kad Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. 11-57-58 dėl našlių pensijos permokos išieškojimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Ginčo teisinį santykį reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai).

Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsniu, juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų; išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 proc. gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos; jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka (2 dalis). Šio įstatymo 36 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d.) 6 dalis nustato, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu. Nuostatų 100 punktas (ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusi ir šiuo metu galiojanti 2009 m. kovo 4 d. nutarimo Nr. 152 redakcija) įtvirtina Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 44 straipsnio 2 dalyje ir 64 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais, taip pat kompetentingoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka nustačius, kad asmuo pateikė dokumentus su suklastotais ar neteisingais duomenimis, turinčiais įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, pensijos permokos išieškomos socialinio draudimo skyriaus direktoriaus sprendimu – ne daugiau kaip 20 proc. pensijos per mėnesį.

Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015, vertindama Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetenciją neteisėtai vertindama išmokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimą, nurodė, jog teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje bei 36 straipsnio 6 dalyje, taip pat Pensijų įstatymo44straipsnyje, aiškiai nustato, jog galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad šis principas, kiek tai susiję su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, yra neatsiejamas nuo Pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalies, pagal kurią, jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas.

Sprendžiant dėl asmens teisės į atitinkamą valstybinio socialinio draudimo pensiją, svarbu tai, kad šią teisę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 52 straipsnis, įtvirtinantis, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, yra nurodęs, kad šioje nuostatoje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir kt.). Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas ir kt.). Teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Nuosavybės teisių apsaugą garantuoja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, iš kurio išplaukia iš esmės analogiško pobūdžio reikalavimai, keliami galimybei riboti asmens nuosavybės teisę. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vertinama, ar nurodytų nuosavybės teisės ribojimui taikomų sąlygų laikomasi ir socialinės apsaugos srityje tais atvejais, kai pripažįstama, jog asmuo turi teisę į socialinės apsaugos išmoką kaip nuosavybę Pirmojo protokolo prasme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje M. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05; 2012 m. vasario 14 d. sprendimas byloje B. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 36571/06).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisminėje praktikoje pripažįstama, kad galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos –permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės (2016 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje A-1629-502/2015, 2016 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-708-822/2016, 2016 m. gegužės 13 d. nutartis priimta administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, tai, jog įstatymo nustatytais atvejais bei pagrindu susidariusi permoka gali būti išieškoma (išskaičiuojama) iš išmokos gavėjui teisėtai bei pagrįstai mokamų kitų socialinio draudimo išmokų (inter alia valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos), sudaro pagrindą vertinti, jog savo pobūdžiu ši priemonė (išieškojimas iš socialinio draudimo išmokų) gali būti vertinama kaip asmens nuosavybės teisių ribojimas, kurio pateisinimui, atitinkamai, turi būti keliamos ankščiau nurodytos sąlygos; išmokos gavėjo kaltės buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka, ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir į asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. Tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir/ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, t. y. ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015, 2014 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2224/2013).

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) sudaryta pareiškėjos ir P. Č. santuoka. Teismo sprendimo, patvirtinančio, kad pareiškėja išsituokė, byloje nėra. Pensijos byloje yra išrašas iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro apie santuokos sudarymą, t. y. kad pareiškėja susituokė 1967 m. balandžio 8 d., ir kitas įrašas, kad santuoka nutraukta 1991 m. gruodžio 10 d. Šie duomenys Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Trakų skyriui buvo pateikti 2015 m. kovo 30 d. Jokių kitų duomenų, kad atsakovas anksčiau būtų tikrinęs ir vertinęs pareiškėjos prašyme nurodytų duomenų teisingumą, nėra.

Pareiškėja teismo posėdyje teigė, kad ji nebuvo išsituokusi, o tik gąsdindavo sutuoktinį, jog išsituoks. Su P. Č. vedė bendrą ūkį, gyveno kartu iki jo mirties.

Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas pareiškėjos sūnus A. Č. parodė, kad nežinojo apie ištuoką, tėvai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį.

Byloje pareiškėja pateikė teismui Elektrėnų savivaldybės administracijos Vievio seniūnijos 2005 m. balandžio 25 d. pažymą apie šeimos sudėtį, kurioje užfiksuota, kad P. Č. iki mirties gyveno kartu su žmona (A. Č.) ir sūnumi A. Č. (b. l. 119). Be to, teismui pateiktame 2003 m. gegužės 14 d. įgaliojime P. Č. įgaliojo pareiškėją tvarkyti ir disponuoti jam priklausančia sąskaita (b. l. 130). Taip pat ir gyvenamosios vietos adresai nurodyti tie patys.

Teismas nenustatė pagrindo nurodytus pareiškėjos paaiškinimus vertinti kaip keliančius pagrįstų abejonių. Tokia išvada daroma atsižvelgus į byloje esančių dokumentus ir pareiškėjos paaiškinimus bei liudytojo parodymus. Be to, vertinant aukščiau nurodytus pareiškėjos paaiškinimus, svarbu ir tai, kad ji jokio dokumento apie ištuoką nėra gavusi. Atsakovas teismui nepateikė teismo sprendimo, kuriuo būtų pagrindžiamas santuokos nutraukimo teisinis pagrindas.

Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, neturi pagrindo abejoti pareiškėjos, nurodžiusios, kad kreipdamasi dėl našlės pensijos skyrimo ji nežinojo apie nutrauktą jos ir P. Č. santuoką bei pateiktame prašyme nurodė visas jai žinomas aplinkybes, sąžiningumu. Tokiu atveju jos pasirašytas pasižadėjimas atitinka pareiškėjos aiškinimą dėl faktinės situacijos. Pačiame pasižadėjime tokios aplinkybės, kad išsituokus, pareiškėja neturi teisės į našlių pensiją, nėra. Jame užfiksuota, kad pareiškėja turėjo pranešti apie naujos santuokos sudarymą. Duomenų, kad pareiškėjai raštu būtų išaiškintos ir kitos aplinkybės, galinčios turėti įtakos teisei į našlių pensiją, nėra.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad nustatyta našlių pensijos permoka susidarė dėl pačios pareiškėjos kaltės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, vertindamas Fondo valdybos teritorinių skyrių priimtus sprendimus dėl atitikties proporcingumo principui aspektu, yra pažymėjęs, kad būtina įvertinti, ar įgaliotos institucijos veiksmai atitinka gero administravimo principą, reikalaujantį, kad viešojo administravimo subjektas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, veiktų operatyviai. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015, suformulavo aiškinimą, kad tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan. Nurodytoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog įgaliotai institucijai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo, prieš institucijai priimant galutinį sprendimą dėl permokos išieškojimo, privalo būti tinkamai ir išsamiai įvertinta galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo, suteikiant galimybę ir asmeniui pareikšti atitinkamus argumentus ir (ar) duomenis, aktualius nurodytam klausimui spręsti.

Taip pat Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, įgaliota institucija nėra atleista nuo pareigos minėtą klausimą spręsti, atsižvelgiant į konkrečią situaciją bei užtikrinant, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tai reiškia, kad tiek įgaliotai Fondo valdybos administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-708-822/2016).

Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys, kad nuo 2005 m. sausio mėnesio pareiškėjai buvo mokama našlių pensija. Pareiškėjai našlių pensijos permoka nustatyta tik 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 22). Taigi, tik po 10 m. atsakovas patikrino našlių pensijos mokėjimo teisėtumą. Atsakovas teismui nepateikė objektyvių duomenų, kodėl nesikreipė anksčiau ir tik 2015 m. kovo mėn. gavo duomenis iš Gyventojų registro. Ta aplinkybė, kad atsakovas, tik nustatęs kitų našlių pensijų skyrimo neteisėtumo atvejus, 2015 m. kovo mėnesį atliko minėtų pensijų teisėtumo vertinimą, nepateisina tokio delsimo. Teismo vertinimu, toks atsakovo ilgas delsimas atlikti 2005 m. vasario 1 d. sprendimo teisėtumo patikrinimą (Pensijos byla lapai nesunumeruoti), vertintinas kaip nepagrįstas delsimas. Be to, nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Trakų skyrius, spręsdamas klausimą dėl paskirtos našlių pensijos permokos išieškojimo, būtų siekęs įgyvendinti pareiškėjos teisę būti išklausytai bei įsitikinti, kad praėjus 10 metų nuo našlių pensijos paskyrimo, nustatyta faktinė aplinkybė, turinti esminės įtakos skiriant pareiškėjai našlių pensiją, atsirado dėl jos kaltės.

Teismo vertinimu, tiek teritorinius skyrius, tiek ir Fondo valdyba, nusprendę iš pareiškėjos išieškoti permoką netinkamai įgyvendino deleguotas viešojo administravimo funkcijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje konstatavo, kad dėl sprendimų išieškoti nustatytą permoką proporcingumo aspektu, būtina vertinti, ar galiota institucija vadovavosi gero administravimo principu ir veikė operatyviai. Todėl, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas po itin reikšmingo laiko tarpo nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, visos naštos perkėlimas asmeniui galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų aktas (administracinė byla Nr. eA-1324-502/2015).

Fondo valdybai ir jos teritoriniams skyriams, kaip viešojo administravimo institucijoms, yra keliami ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nustatyti reikalavimai, tarp jų – ir šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kitais viešojo administravimo principais, bei nustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje numatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Socialinio draudimo santykių srityje veikiančios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Teisminėje praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, pagal kurį, gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Byloje duomenų, kad pareiškėjos prašyme ir su juo pateiktuose dokumentuose nurodytos aplinkybės buvo tikrintos, nėra. Sprendžiant dėl Vilniaus skyriaus pareigos veikti atidžiai ir rūpestingai, teismas pažymi, jog šis viešojo administravimo subjektas nėra atleistas nuo pareigos patikrinti pareiškėjo prašyme pateiktų duomenų teisingumą. Nuostatų 63 punktas įtvirtina Fondo valdybos teritorinio skyriaus teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Taigi, Vilniaus skyrius yra viešojo administravimo subjektas, kompetentingas priimti sprendimus socialinių išmokų skyrimo ir mokėjimo klausimais, jis disponuoja socialinio draudimo biudžeto lėšomis, todėl yra atsakingas už priimtų sprendimų teisėtumą. Aplinkybė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nesukėlė abejonių, nepaneigia institucijos pareigos per protingą terminą atlikti jų patikrinimą. Ta aplinkybė, kad pareiškėjos našlių pensijos mokėjimo teisėtumo patikrinimas buvo atliktas tik po 10 metų, leidžia spręsti, kad Vilniaus skyrius, kaip valstybės institucija, veikė aplaidžiai ir be nepateisinamos priežasties ypatingai ilgai delsė patikrinti, ar tinkamai ir teisingai naudojamos Fondo biudžeto lėšos.

Teismas, atsižvelgęs į anksčiau nustatytas aplinkybes, išanalizavęs ginčijamo Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo turinį, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjos išieškoti permoką, daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas. Pažymėtina, kad Fondo valdybos 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendime taip pat pasisakyta ir dėl ginčijamo atsakovo Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo, todėl šis sprendimas naikintinas remiantis tais pačiais motyvais.

Taigi, tenkinus pareiškėjos pagrindinį reikalavimą, panaikinus sprendimus dėl našlių permokos pensijos išieškojimo, tenkintinas ir išvestinis reikalavimas panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymas taikyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytą senaties terminą nebuvo tenkintas, kadangi būtent dėl susiklosčiusios faktinės situacijos, kurią sąlygojo atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, netinkamas jam suteiktų įgaliojimų įgyvendinimas, pareiškėja siekė tokiu būdu apginti pažeistas teises. Šiuo atveju, jeigu atsakovas nebūtų priėmęs sprendimo dėl našlių pensijos permokos išieškojimo, tai ir pareiškėja nebūtų su prašymu kreipusi dėl nurodyto senaties termino taikymo. Šiuo aspektu pareiškėjai dėl pirminio teritorinio skyriaus sprendimo išieškoti permoką kilo neigiamos pasekmės, t. y. atsakovo bei Fondo valdybos sprendimai, kuriais netenkintas jos prašymas taikyti 5 m. priverstinio išieškojimo terminą, laikytini neteisėtais ir nepagrįstais. Minėta, kad Fondo valdyba 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendime pasisakė ne tik dėl pareiškėjos prašymo taikyti senaties terminą, bet ir įvertino teritorinio skyriaus sprendimą išieškoti našlių pensijos permoką.

Pareiškėjos prašymas įpareigoti 2 878,87 Eur valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką perskaičiuoti, taikant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytą 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminą, atsižvelgus į šiame sprendime anksčiau išdėstytas aplinkybes ir panaikinus atsakovo bei Fondo valdybos ginčijamus sprendimus išieškoti iš pareiškėjos našlių pensijos permoką, negali būti tenkinamas. Šiuo sprendimu pareiškėjos teisės yra apgintos, panaikinus ginčijamus sprendimus. Pareiškėjos ir atsakovo nurodyti argumentai dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytos senaties termino taikymo nevertintini, nes yra teisiškai nereikšmingi. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, šis pareiškėjos reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. Č. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 11-57-58 „Dėl A. Č. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Trakų skyriaus 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (10.4)3-58223 „Dėl A. Č. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5529 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Trakų skyriaus 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. (10.4)3-58223“.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.