Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. R. ir atsakovo V. V. TŪB „Santimas“ Alytaus filialo apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3197-179/2014 pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovui V. V. TŪB „Santimas“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2007 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į atsakovę, kuri teikė lombardo paslaugas, norėdama įkeisti jai priklausančius du žiedus, vieną apyrankę, du auskarus, vieną auksinę grandinėlę ir gauti tam tikrą pinigų sumą. Ieškovei buvo suteikta 180 Lt (52,13 Eur) paskola, kurią ji iki 2008 m. sausio 2 d. privalėjo padengti, taip pat sumokėti palūkanas ir atsiimti auksinius dirbinius. Tokio sandorio patvirtinimui ji gavo paskolos bilietą Nr. 2692-L, kuriame buvo trečiojo asmens G. R. parašas. Ieškovė 2008 m. sausio 2 d. nuvykusi pas atsakovę pareikalavo grąžinti ausinius dirbinius, buvo pasiruošusi grąžinti paskolą, o palūkanas buvo sumokėjusi, tačiau auksiniai dirbiniai nebuvo grąžinti, nes jie nebuvo atsakovės išsaugoti. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-245-/2013 trečiasis asmuo G. R. buvo pripažintus kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje, tačiau, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, byla šioje dalyje buvo nutraukta. Ieškovės V. R. ieškinys dėl 1 040 Lt (301,20 Eur) turtinės žalos buvo paliktas nenagrinėtas. Šalys neginčija, kad ikiteisminio tyrimo metu auksiniai dirbiniai buvo įvertinti 1 197 Lt (346,68 Eur), tačiau atskaičiavus komisinius mokesčius, lieka 1 017 Lt (294,54 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl darbdavio pareigos atlyginti darbuotojo nusikaltimu padarytą neturtinę žalą ir ieškinio senaties termino, baudžiamojoje byloje palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Žalos padarymo faktas sukuria prievolę ją atlyginti – padengti natūra ar sumokėti nuostolius pinigais. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (CK 6.251 straipsnis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, padarius nusikaltimą, patirta ir įrodyta neturtinė žala atlyginama visas atvejais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2007 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į atsakovę, teikusią lombardo paslaugas dėl jai priklausančių dviejų žiedų, vienos apyrankės, dvejų auskarų, vienos auksinės grandinėlės įkeitimo tam, kad gauti tam tikrą pinigų sumą. Ieškovei buvo suteikta 180 Lt (52,13 Eur) paskola, kurią ji iki 2008 m. sausio 2 d. privalėjo padengti, taip pat sumokėti palūkanas ir atsiimti auksinius dirbinius. Sandorio patvirtinimui ieškovė gavo paskolos bilietą Nr. 2692-L, kuriame buvo trečiojo asmens G. R. parašas. Ieškovė buvo nuvykusi pas atsakovę ir reikalavo grąžinti ausinius dirbinius, buvo pasiruošusi grąžinti paskolą, o palūkanas buvo sumokėjusi, tačiau auksiniai dirbiniai nebuvo grąžinti, nes jie nebuvo atsakovės išsaugoti. Šios faktinės aplinkybės nustatytos Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-245-/2013, kuriuo trečiasis asmuo G. R. buvo pripažintus kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje, tačiau, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, byla šioje dalyje nutraukta. Ieškovė minėtoje baudžiamojoje byloje buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 1 040 Lt (301,20 Eur) turtinės žalos atlyginimo, tačiau jis buvo paliktas nenagrinėtas. Ieškovė kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka prašydama priteisti iš atsakovės V. V. TŪB ,,Santimas“ 1 044 Lt (302,36 Eur) turtinei žalai atlyginti, 2 000 Lt (579,24 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 700 Lt (202,73 Eur) patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies. Su tokiu teismo sprendimu nesutinka nei ieškovė, nei atsakovė. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo ieškinį tenkinti visiškai, atsakovė – ieškinį atmesti.

Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teisme yra kelios analogiškos civilinės bylos, užvestos kitų ieškovų dėl tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis trečiojo asmens G. R. veiksmais padarytos žalos atlyginimo (civ. byla Nr. 2A-813-221/2015, Nr. 2A-679-658/2015). Atsižvelgiant į tai, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (LR Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), užtikrinant teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, turi būti vadovaujamasi stare decisis principu, grindžiamu teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum.

Šioje byloje, kaip ir minėtose jau išnagrinėtose analogiškose bylose, keliamas klausimas dėl darbuotojus samdančio fizinio ar juridinio asmens deliktinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės (CK 6.264 straipsnis). Norint taikyti šią atsakomybės formą, be bendrųjų civilinės atsakomybės pagrindų (neteisėtos veikos, kaltės, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos), būtina nustatyti, kad neteisėtus veiksmus darbuotojas atliko darbo vietoje ir darbo metu. CK 6.264 straipsnis, reglamentuojantis darbdavio atsakomybę už žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, neapriboja darbdavio atsakomybės priklausomai nuo to, kokius neteisėtus veiksmus atliko darbuotojas, t. y. darbdaviui atsakomybė pagal šį straipsnį kyla nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas pažeidė bendrąją pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų žalos, ar padarė administracinės, ar baudžiamosios teisės uždraustas veikas. Samdantis darbuotojus asmuo privalo ne tik pats laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, stengtis nepadaryti kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams žalos, bet ir turi kontroliuoti savo darbuotojų elgesį. Jis atsakingas už tai, kad jo darbuotojai, atlikdami darbo pareigas, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, nepažeistų bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir tokiu būdu nepadarytų kitiems žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011, išaiškinęs, kad už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo nusikalstamų veiksmų yra atsakingas darbdavys. Civilinė atsakomybė, kai už padarytą žalą atsako ne tiesiogiai žalą padaręs asmuo, bet kitas, už žalą padariusį asmenį atsakingas asmuo, vadinama netiesiogine civiline atsakomybe. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, jog darbdavys neprivalo atlyginti darbuotojo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą.

Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl to, kad jis netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančiais teisės normas. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, todėl turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. kovo 12 d., o ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2014 m. birželio 25 d., sprendė, kad ieškovė sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino dėl žalos atlyginimo nepraleido. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju nebuvo tinkamai skaičiuotas ieškinio senaties terminas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą, t. y. turto pasisavinimą (vagystę) sužinojo dar 2008 metų sausio mėnesį, kai kreipėsi su ketinimu grąžinti paskolą ir pasiimti įkeistus savo juvelyrinius dirbinius. Taigi būtent nuo šios datos skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.130 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad baudžiamojoje byloje teismui palikus ieškinį nenagrinėtą, prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė 2010 m. vasario 24 d., tos pačios dienos nutarimu buvo pripažinta civiline ieškove (b. l. 58-59). Taigi iki šio momento iš trejų metų ieškinio senaties termino buvo likę nepilni vienuolika mėnesių. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. gruodžio 6 d. priėmus nutartį dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio. Taigi nuo 2013 m. gruodžio 6 d. ieškinio senaties terminas ėjo toliau. Ieškovė ieškinį civilinio proceso tvarka teismui pateikė 2014 m. birželio 25 d., t. y. po 6 mėnesių ir 19 dienų nuo nuosprendžio, kuriuo jos civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo paliktas nenagrinėtas įsiteisėjimo dienos. Todėl konstatuotina, kad ieškovė į teismą kreipėsi nepraleidusi ieškinio senaties termino.

Kaip minėta, taikant darbdaviui atsakomybę už jo darbuotojo veiksmais sukeltą žalą, būtina nustatyti ne tik, kad neteisėtus veiksmus darbuotojas atliko darbo vietoje ir darbo metu, bet ir bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Tokių faktų pavyzdžiai gali būti nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (CPK 12, 178 straipsniai, 182 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tuo, kad apeliantės darbuotojas G. R. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-245-/2013 buvo pripažintus kaltu. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, G. R. kaltė įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinta dėl nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalyje, t. y. ir pagal pareikštą kaltinimą dėl ieškovės turto pasisavinimo, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nukentėjusiosios V. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Taigi baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu dėl ieškovei priklausiusio turto pasisavinimo nėra konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų padarinių, taip pat to, ar juos padarė G. R., todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo nustatinėti bendruosius civilinės atsakomybės pagrindus (neteisėtą veiką, kaltę, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos). Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, tas padaryta nebuvo, t. y. teismas nesiaiškino, už kokių nusikalstamų veikų padarymą G. R. buvo pripažintas kaltu, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, neatskleidė šios bylos esmės, o apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių proceso teisės pažeidimų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, bylą perduodant nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, neatskleidė šios bylos esmės, todėl apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu bylinėjimosi išlaidų tarp šalių, paskirstymu.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.