Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės V. V. tikrosios ūkinės bendrijos „Santimas“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3203-179/2014 pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovei V. V. tikrajai ūkinei bendrijai „Santimas“, trečiajam asmeniui G. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė, 2014 m. gruodžio 8 d. teismo posėdyje patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės 1 980 Lt turtinei ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-245/2013 buvo nustatyta, jog G. R. pasisavino pagal remonto kvitą lombardui 2007 m. gegužės 4 d. patikėtą ieškovei priklausančią 585 prabos aukso 19,8 g grandinėlę, kurios vertė 1 980 Lt, tuo padarydamas ieškovei 1 980 Lt turtinę žalą. 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžiu G. R. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje. Šioje byloje B. K. buvo pripažinta civiline ieškove, tačiau teismas jos civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą ir patarė kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Ieškovei turtinę ir neturtinę žalą padarė atsakovės darbuotojas G. R., todėl, vadovaujantis CK 6.264 straipsniu, ieškovei padarytą žalą turi atlyginti atsakovė. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė patirtu dvasiniu skausmu, moraline skriauda, nes ieškovė buvo apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūno, keletą metų turėjo važinėti į Kauno apygardos teismą, prarado turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė, kad turtinę ir neturtinę žalą patyrė dėl apeliantės darbuotojo, trečiojo asmens G. R. padaryto nusikaltimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė 2007 m. gegužės 4 d. kreipėsi į atsakovę V. V. TŪB ,,Santimas“, pateikdama 585 prabos aukso 19,80 gramų kaklo grandinėlę, norėdama iš jos pagaminti grandinėlę ant rankos. Perdarytą (suremontuotą) grandinėlę turėjo pasiimti iki 2007 m. gegužės 16 d. (b. l. 52–55). Ieškovė ne kartą kreipėsi į užsakymą priėmusį darbuotoją, į atsakovės vadovą, tačiau grandinėlė nebuvo grąžinta, nes ją iš lombardo pasisavino G. R. G. R. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-245-/2013 buvo pripažintus kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje. Be kitų kaltinimų, G. R. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad dirbdamas V. V. TŪB „Santimas“ Alytaus filiale, esančiame lombarde, laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. iki 2007 m. spalio 3 d., pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą - V. V. TŪB „Santimas“ nepriklausančius, tačiau jo žinioje buvusius kitiems asmenims priklausančius, lombarde jų įkeistus tauriųjų metalų gaminius ir jų laužą, tarp jų ir pagal remonto kvitą patikėtą 2007 m. gegužės 4 d. B. K. priklausančią 585 prabos aukso 19-80 g grandinėlę, kurios vertė 1 980 Lt. Šiais veiksmais G. R. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalyje, tačiau šioje dalyje baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 300 straipsnio 1 dalis). Taigi, už šį nusikaltimą G. R. nuteistas nebuvo. Nukentėjusiosios B. K. civilinis ieškinys dėl 1 980 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas (b. l. 4–13). B. K. kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš žalą padariusio asmens darbdavio.

Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jos ieškovei priteista 573,44 Eur turtinės žalos atlyginimo, skundą grindžia dviem pagrindiniais argumentais: kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad už žalą atsakingas nusikalstamą veiką padaręs G. R., ir nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, t. y. CK 125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto senaties termino.

Dėl darbdavio atsakomybės

Darbuotojus samdančio fizinio ar juridinio asmens deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, reglamentuoja CK 6.264 straipsnis. Norint taikyti šią atsakomybės formą, be bendrųjų civilinės atsakomybės pagrindų (neteisėtos veikos, kaltės, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos), būtina nustatyti, kad neteisėtus veiksmus darbuotojas atliko darbo vietoje ir darbo metu. CK 6.264 straipsnis, reglamentuojantis darbdavio atsakomybę už žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, neapriboja darbdavio atsakomybės priklausomai nuo to, kokius neteisėtus veiksmus atliko darbuotojas, t. y. darbdaviui atsakomybė pagal šį straipsnį kyla nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas pažeidė bendrąją pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų žalos, ar padarė administracinės, ar baudžiamosios teisės uždraustas veikas. Samdantis darbuotojus asmuo privalo ne tik pats laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, stengtis nepadaryti kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams žalos, bet ir turi kontroliuoti savo darbuotojų elgesį. Jis atsakingas už tai, kad jo darbuotojai, atlikdami darbo pareigas, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, nepažeistų bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir tokiu būdu nepadarytų kitiems žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011, išaiškinęs, kad už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo nusikalstamų veiksmų yra atsakingas darbdavys. Civilinė atsakomybė, kai už padarytą žalą atsako ne tiesiogiai žalą padaręs asmuo, bet kitas, už žalą padariusį asmenį atsakingas asmuo, vadinama netiesiogine civiline atsakomybe. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, jog darbdavys neprivalo atlyginti darbuotojo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą.

Kaip minėta, taikant darbdaviui atsakomybę už jo darbuotojo veiksmais sukeltą žalą, būtina nustatyti ne tik, kad neteisėtus veiksmus darbuotojas atliko darbo vietoje ir darbo metu, bet ir bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Tokių faktų pavyzdžiai gali būti nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (CPK 12, 178 straipsniai, 182 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tuo, kad apeliantės darbuotojas G. R. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-245-/2013 buvo pripažintus kaltu. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, G. R. kaltė įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinta dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublik?s BK 183 straipsnio 2 dalyje, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalyje, t. y. ir pagal pareikštą kaltinimą dėl ieškovės grandinėlės pasisavinimo, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nukentėjusiosios B. K. civilinis ieškinys dėl 1 980 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas (b. l. 4–13). Taigi baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu dėl ieškovei priklausiusios grandinėlės pasisavinimo nėra konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų padarinių, taip pat to, ar juos padarė G. R., todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo nustatinėti bendruosius civilinės atsakomybės pagrindus (neteisėtą veiką, kaltę, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos). Kadangi nagrinėjamu atveju tas nebuvo padaryta, nesiaiškinta, už kokių nusikalstamų veikų padarymą G. R. buvo pripažintas kaltu, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, neatskleidė šios bylos esmės, o apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių proceso teisės pažeidimų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, bylą perduodant nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio senaties

Nors byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir taikymo. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Sutiktina su apeliante, kad nagrinėjamoje byloje yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, todėl turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas..Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. kovo 12 d., o ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2014 m. birželio 25 d., sprendė, kad ieškovė sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino dėl žalos atlyginimo nepraleido. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovė apie savo teisių pažeidimą, t. y. grandinėlės pasisavinimą (vagystę) sužinojo 2007 m. spalio mėnesį, kuomet buvo užėjusi pas parduotuvės direktorių, kuris paaiškino, kad ieškovės užsakyto gaminio nėra ir, kad grandinėlę galėjo pavogti juvelyras. Taigi būtent nuo šios datos skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.130 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad baudžiamojoje byloje teismui palikus ieškinį nenagrinėtą, prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė 2010 m. balandžio 28 d., tos pačios dienos nutarimu buvo pripažinta civiline ieškove (b. l. 56–57). Taigi iki šio momento iš trejų metų ieškinio senaties termino buvo likę virš 5 mėnesių. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. gruodžio 6 d. priėmus nutartį dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio. Taigi nuo 2013 m. gruodžio 6 d. ieškinio senaties terminas ėjo toliau. Ieškovė ieškinį civilinio proceso tvarka teismui pateikė 2014 m. birželio 25 d., t. y. po 6 mėnesių ir 19 dienų nuo nuosprendžio, kuriuo jos civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo paliktas nenagrinėtas įsiteisėjimo dienos. Todėl ieškovė į teismą kreipėsi ieškinio senaties terminą praleidusi. CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, jog teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Esant nustatytai aplinkybei, kad ieškinys teismui pateiktas praleidus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą – teismas privalo svarstyti ar yra pagrindas taikyti CK 1.131 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į termino praleidimo trukmę, į tai, kad didesnė trejų metų ieškinio senaties termino dalis praėjo ikiteisminio tyrimo metu, turi būti įvertintina kiek nuo ieškovės valios ir veiksmų priklausė ieškovės pripažinimo baudžiamojoje byloje civiline ieškove momentas, kitaip tariant ar ieškovei tenka atsakomybė dėl ikiteisminio tyrimo trukmės ir jame priimamų procesinių sprendimų operatyvumo. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 110 straipsniu civilinio ieškovo statusą asmuo įgyja nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo procesinio sprendimo pripažinti ieškovu priėmimo momento. Taip pat atkreiptinas bylą nagrinėsiančio teismo dėmesys ir į tai, kad baudžiamojoje byloje ieškinys buvo pareikštas G. R. tik dėl turtinės žalos atlyginimo, o nagrinėjamoje byloje ieškinys yra reiškiamas atsakovei, kaip G. R. darbdavei, dėl turtinės ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Visos šios aplinkybės turi būti įvertintos iš naujo nagrinėjant bylą bei sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties taikymo bei šio termino atnaujinimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, neatskleidė šios bylos esmės, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu bylinėjimosi išlaidų tarp šalių, paskirstymu.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.