Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. V. TŪB ,,Santimas“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3204-652/2014 pagal ieškovės D. A. ieškinį atsakovei V. V. TŪB ,,Santimas“, trečiajam asmeniui G. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl darbdavio pareigos atlyginti darbuotojo nusikaltimu padarytą neturtinę žalą ir ieškinio senaties termino, baudžiamojoje byloje palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Žalos padarymo faktas sukuria prievolę ją atlyginti – padengti natūra ar sumokėti nuostolius pinigais. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (CK 6.251 straipsnis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, padarius nusikaltimą, patirta ir įrodyta neturtinė žala atlyginama visas atvejais.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė, kad turtinę ir neturtinę žalą patyrė dėl trečiojo asmens, atsakovės darbuotojo, padaryto nusikaltimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė 2007-09-24 kreipėsi į atsakovę V. V. TŪB ,,Santimas“, turėdama tikslą lombarde užstatyti grandinėlę, kad gautų paskolą. Užstačiusi grandinėlę ieškovė gavo 200 Lt paskolą, kurią su palūkanomis turėjo grąžinti iki 2007-10-14 (b.l. 46). Ieškovei buvo išduotas paskolos bilietas Nr. 2755-L, kurį pasirašė atsakovės darbuotojas G. R. (b.l. 48). Ieškovė buvo pas atvykusi pas atsakovę, norėjo atsiimti grandinėlę, buvo pasiruošusi grąžinti paskolą, o palūkanas buvo sumokėjusi, tačiau grandinėlė nebuvo grąžinta, nes ją iš lombardo pasisavino G. R.. Nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2013-07-03 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-245-/2013 trečiasis asmuo G. R. buvo pripažintus kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. Be kitų kaltinimų, G. R. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad dirbdamas V. V. TŪB „Santimas“ Alytaus filiale, esančiame lombarde, laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. iki 2007 m. spalio 3 d., pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą - V. V. TŪB „Santimas“ nepriklausančius, tačiau jo žinioje buvusius kitiems asmenims priklausančius, lombarde jų įkeistus tauriųjų metalų gaminius ir jų laužą tarp jų ir pagal lombardo paskolos bilietą Nr. 2755-L 2007-09-24 įkeistą D. A. priklausančią 585 prabos aukso 10,60 g grandinėlę. Šiais veiksmais G. R. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 183 str. 1 d. Tačiau pažymėtina, jog dėl šios nusikalstamos veikos G. R. nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas, nes šioje kaltinimų dalyje baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nukentėjusiosios D. A. civilinis ieškinys dėl 1422 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu (b.l. 12-13).

Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentą, jog darbdavys neprivalo atlyginti darbuotojo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, atmeta kaip nepagrįstą. Civilinė atsakomybė, kai už padarytą žalą atsako ne tiesiogiai žalą padaręs asmuo, bet kitas, už žalą padariusį asmenį atsakingas asmuo, vadinama netiesiogine civiline atsakomybe. Darbuotojus samdančio fizinio ar juridinio asmens deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, reglamentuoja CK 6.264 straipsnis. CK 6.264 straipsnio 1 dalis - speciali norma CK 6.263 straipsnio atžvilgiu (lot. lex speciali derogat generali), numatanti darbdavio civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmus (CK 6.246 str. 2 d.). Norint taikyti šią atsakomybės formą, be bendrųjų civilinės atsakomybės pagrindų (neteisėtos veikos, kaltės, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos), būtina nustatyti, kad neteisėtus veiksmus darbuotojas atliko darbo vietoje ir darbo metu. CK 6.264 straipsnis, reglamentuojantis darbdavio atsakomybę už žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, neapriboja darbdavio atsakomybės priklausomai nuo to, kokius neteisėtus veiksmus atliko darbuotojas, t.y. darbdaviui atsakomybė pagal šį straipsnį kyla nepriklausomai nuo to ar darbuotojas padarė administracinės, ar baudžiamosios teisės uždraustas veikas, ar pažeidė bendrąją pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų žalos. Samdantis darbuotojus asmuo privalo ne tik pats laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, stengtis nepadaryti kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams žalos, bet ir turi kontroliuoti savo darbuotojų elgesį. Jis atsakingas už tai, kad jo darbuotojai, atlikdami darbo pareigas, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, nepažeistų bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir tokiu būdu nepadarytų kitiems žalos. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą, jei už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats darbuotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką bei aiškindamas CK 6.246 straipsnio nuostatas taip pat yra nurodęs, kad už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo nusikalstamų veiksmų yra atsakingas darbdavys (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011). Esant aptartam teisiniam reglamentavimui nėra pagrindo laikyti, kad atsakovės pareigą atlyginti jos darbuotojo padarytą žalą panaikina tai, kad žala buvo padaryta darbuotojo nusikalstamais veiksmais.

Kaip minėta, taikant darbdaviui atsakomybę už jo darbuotojo veiksmais sukeltą žalą, būtina sustatyti ne tik, kad neteisėtus veiksmus darbuotojas atliko darbo vietoje ir darbo metu, bet ir bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas nustato bendrąsias įrodinėjimo pareigos paskirstymo civilinės bylos nagrinėjimo metu taisykles: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, reglamentuoja CPK 182 straipsnis. Jo 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Taigi tam tikrais atvejais į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėse bylose įeina faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose. Tokių faktų pavyzdžiai gali būti nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tuo, kad G. R. Kauno apygardos teismo 2013-07-03 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-245-/2013 buvo pripažintus kaltu. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, G. R. buvo pripažintas kaltu ne dėl visų jam pateiktų kaltinimų. G. R. kaltė įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinta dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. Tuo tarpu baudžiamoji byla dėl G. R. pateiktų kaltinimų, kad dirbdamas V. V. TŪB „Santimas“ Alytaus filiale, esančiame lombarde, laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. iki 2007 m. spalio 3 d., pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą - V. V. TŪB „Santimas“ nepriklausančius, tačiau jo žinioje buvusius kitiems asmenims priklausančius, lombarde jų įkeistus tauriųjų metalų gaminius ir jų laužą tarp jų ir pagal lombardo paskolos bilietą Nr. 2755-L 2007-09-24 įkeistą D. A. priklausančią 585 prabos aukso 10,60 g grandinėlę, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. O nukentėjusiosios D. A. civilinis ieškinys dėl 1422 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu (b.l. 12-13). Taigi baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu dėl ieškovei priklausiusios grandinėlės pasisavinimo nėra konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų padarinių, taip pat to, ar juos padarė G. R., todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo nustatinėti bendruosius civilinės atsakomybės pagrindus (neteisėtą veiką, kaltę, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos). Nagrinėjamu atveju tas nebuvo padaryta, civilinės atsakomybės pagrindų analizė neatlikta, apsiribota tik aplinkybe, kad Kauno apygardos teismo 2013-07-03 nuosprendžiu G. R. buvo pripažintas kaltu, tačiau nesiaiškinta už kokių nusikalstamų veikų padarymą jis buvo pripažintas kaltu. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, visiškai neatskleidė šios bylos esmės, o apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių proceso teisės pažeidimų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui, bylą perduodant nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – bylinėjimosi išlaidų, priimant sprendimą, paskirstymas praranda teisinį aktualumą, todėl apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymu.

Nepaisant to, kad byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir taikymo. Atsikirsdama į ieškinio reikalavimus atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjamoje byloje yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, todėl turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2013-12-12, o ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu 2014-06-25, sprendė, kad ieškovė nepraleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų termino dėl žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė apie savo teisų pažeidimą, t.y. grandinėlės pasisavinimą (vagystę) sužinojo 2007-10-12, kuomet jai nuėjus į V. V. TŪB „Santimas“ ir paklausus ar yra jos grandinėlė, parduotuvės savininkas paaiškino, kad užstatytos grandinėlės nėra ir, kad ją galėjo pavogti G. R. ir pasiūlė kreiptis į policijos komisariatą. Tą pačią dieną D. A. buvo apklausta Alytaus policijos komisariate kaip liudytoja (b.l. 45-47). Taigi būtent nuo šios datos - 2007-10-12 ir skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia (CK 1.127 str. 1 d.). CK 1.130 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad baudžiamojoje byloje teismui palikus ieškinį nenagrinėtą, prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė 2010-02-24, tos pačios dienos nutarimu buvo pripažinta civiline ieškove (b.l. 49-50). Taigi iki šio momento iš trejų metų ieškinio senaties termino buvo likę 5 mėnesiai ir 18 dienų. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2013-12-06 (o ne 2013-12-12 kaip nurodė pirmosios instancijos teismas), Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2013-12-06 nutartį dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio. Nuo 2013-12-06 ieškinio senaties terminas ėjo toliau. Ieškovė ieškinį civilinio proceso tvarka teismui pateikė 2014-06-25, t.y. po 6 mėnesių ir 19 dienų nuo nuosprendžio, kuriuo jos civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo paliktas nenagrinėtas įsiteisėjimo dienos. Todėl ieškovė į teismą kreipėsi ieškinio senaties terminą praleidusi 1 mėnesį ir vieną dieną. CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, jog teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad ieškovės atstovas, atsikirsdamas į atsakovės atstovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimui, nurodė, kad senaties terminas nėra pažeistas, tačiau, jei teismas manytų kitaip, prašė terminą atnaujinti. Tačiau išklausius 2014-10-30 vykusio teismo posėdžio garso įrašą nenustatyta, kad toks ieškovės atstovo prašymas būtų pareikštas, todėl neaišku kuo remiantis ši aplinkybė nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Esant nustatytai aplinkybei, kad ieškinys teismui pateiktas praleidus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą – teismas privalo svarstyti ar yra pagrindas CK 1.131 straipsnio 2 dalies taikymui. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į termino praleidimo trukmę (1 mėnuo ir viena diena) į tai, kad praktiškai du metai ir septyni mėnesiai iš trejų metų ieškinio senaties termino praėjo ikiteisminio tyrimo metu (ieškovė kaip liudytoja buvo apklausta 2007-10-12, o civiline ieškove pripažinta tik 2010-02-24), turi būti įvertintina kiek nuo ieškovės valios ir veiksmų priklausė ieškovės pripažinimo baudžiamojoje byloje civiline ieškove momentas, kitaip tariant ar ieškovei tenka atsakomybė dėl ikiteisminio tyrimo trukmės ir jame priimamų procesinių sprendimų operatyvumo. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 110 straipsniu civilinio ieškovo statusą asmuo įgyja ne nuo ieškinio padavimo, o nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo procesinio sprendimo pripažinti ieškovu priėmimo momento. Taip pat atkreiptinas bylą nagrinėsiančio teismo dėmesys ir į tai, kad baudžiamojoje byloje ieškinys buvo pareikštas G. R. ir tik dėl turtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu šioje byloje ieškinys yra reiškiamas atsakovei, kaip G. R. darbdaviui ir dėl turtinės, o taip pat ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Visos šios aplinkybės turi būti įvertintos iš naujo nagrinėjant bylą bei sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties taikymo bei šio termino atnaujinimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, visiškai neatskleidė šios bylos esmės, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.