Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-302-190/2014 perduota prokurorui trūkumams pašalinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismui 2013 m. balandžio 29 d. su kaltinamuoju aktu perduota baudžiamoji byla, kurioje R. L. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 233 straipsnio 1 dalį (25 veikos), V. K. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (22 veikos), J. K. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (22 veikos), A. M. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, nustatęs, kad surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, 2013 m. liepos 10 d. nutartimi bylą perdavė prokurorui.

Naujas kaltinamasis aktas surašytas 2013 m. rugpjūčio 14 d. ir baudžiamoji byla vėl perduota teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Prokurorė Vilniaus apylinkės teismui 2014 m. sausio 21 d. padavė prašymą pakeisti kaltinimą ir baudžiamąją bylą pagal teismingumą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nustatęs, kad be baudžiamojoje byloje esančiame kaltinamajame akte kaltinamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, prašyme pakeisti kaltinimą kaltinamiesiems V. K. ir J. K. inkriminuojamos ir naujos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje (didelės vertės turto išvaistymas), kurios aprėpia apygardos teismų pirma instancija nagrinėjamų nusikalstamų veikų sąrašą, 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi baudžiamąją bylą pagal teismingumą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi šią baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje, pažymėdamas, kad jame, išklausius proceso dalyvių nuomonės, bus sprendžiamas prokurorės 2014 m. sausio 21 d. kaltinimo pakeitimo priėmimo klausimas.

Prokurorė Vilniaus apygardos teismui 2014 m. birželio 26 d. padavė prašymą pakeisti kaltinimą, t. y. pakeisti kaltinamiesiems inkriminuojamų veikų kvalifikaciją: R. L. dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2005 m. gruodžio 21 d. (dėl UAB „R (duomenys pakeisti)“), kvalifikaciją pakeisti iš BK 300 straipsnio 2 dalies į BK 300 straipsnio 3 dalį (pripažįstant anksčiau nurodytą kvalifikaciją technine klaida); patikslinti V. K. ir J. K. inkriminuotus nusikaltimus, pakeičiant BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį į BK 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (pripažįstant anksčiau nurodytą kvalifikaciją technine klaida); A. M. inkriminuotą kaltinimą, kuris išdėstytas 2013 m. rugpjūčio 14 d. kaltinamajame akte, palikti nepakeistą. Pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą Vilniaus apygardos teisme, 2014 m. spalio 2 d. teisiamajame posėdyje kaltinamieji ir jų gynėjai su prokurorės prašymu pakeisti kaltinimus nesutiko bei laikėsi pozicijos, kad byla perduotina prokurorui, nes surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, yra padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir visa tai trukdo bylą nagrinėti teisme.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Žemesnysis teismas be pagrindo sprendė, kad šioje baudžiamojoje byloje pakeistas kaltinimas tiek turinio, tiek formos aspektais neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir turi tokių trūkumų, kurių negalima ištaisyti bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje.

Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, nes jame prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vyksta bylos nagrinėjimas teisme, t. y. tokiu būdu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 23 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis aktas turi atitikti BPK 219 straipsnio reikalavimus, nes, priešingu atveju, byla perduotina prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis). Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą (kasacinės nutartys Nr. 2K-146/2012; Nr. 2K-222/2013). Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2014; Nr. 2K-254/2013; kt.).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neva 2013 m. rugpjūčio 14 d. suformuluoto kaltinimo trūkumus patvirtina tai, jog prokurorė pateikė 2 (du) prašymus (2014 m. sausio 21 d. ir 2014 m. birželio 26 d.) patikslinti bei pakeisti kaltinime nurodytų veikų aplinkybes iš esmės skirtingomis, taip pat kaltinamiesiems inkriminuotų veikų kvalifikaciją. Tačiau ši aplinkybė nei pagrindžia, nei paneigia, kad pakeistas kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Vadovaujantis BPK 256 straipsniu prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikaciją. Tokiu atveju aktualu tik tai, kad apie pakeistą kaltinimą įstatymo nustatyta tvarka būtų pranešta kaltinamajam, jog jis pasiruoštų gynybai. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, teismas nuosprendyje gali palikti ir kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, pateiktą veikos kvalifikaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo, jog BPK 256 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis, kai prokuroras, privatus kaltintojas ar nukentėjusysis pateikia tokį prašymą apeliacinės instancijos teismui neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi esant būtinybei kaltinimas gali būti keičiamas bylas nagrinėjant instancine tvarka ir tokiu būdu nėra pažeidžiamos kaltinamojo teisė į gynybą. Kaltinamajame akte nurodyti duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teisiamajame posėdyje, priimant nuosprendį, jais remtis negalima (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nes teisingumą bylose vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Teismas nėra pasyvus bylų proceso stebėtojas ir teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta, o siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti tam tikrus veiksmus atlikti prokurorams. Be to, pagal bylos duomenis Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį, kuria teismas pakartotinai perdavė bylą prokurorui esminiams 2013 m. rugpjūčio 14 d. kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, panaikino ir grąžino bylą nagrinėti tam pačiam teismui. Iš šios žemesniojo teismo nutarties turinio matyti, kad apygardos teismas pripažino, jog kaltinime trūksta konkretumo, tačiau teismas sprendė, kad tokie kaltinamojo akto trūkumai nėra tie, kurie trukdo bylą nagrinėti teisme ir jų nebūtų galima pašalinti bylą nagrinėjant teisme. Taigi iš esmės 2013 m. rugpjūčio 14 d. kaltinamojo akto turinio atitiktis baudžiamojo proceso įstatymui išspręsta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi. Aptartos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dar kartą vertino teismui perduoto 2013 m. rugpjūčio 14 d. kaltinamojo akto atitikimą baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi apygardos teismui ši baudžiamoji byla buvo perduota pagal teismingumą kartu su prokurorės paduotu 2014 m. sausio 21 d. prašymu pakeisti kaltinimą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi šią baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje, nurodydamas, kad jame, išklausius proceso dalyvių nuomonės, bus sprendžiamas prokurorės 2014 m. sausio 21 d. kaltinimo pakeitimo priėmimo klausimas. Iš šios nutarties matyti, kad teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje vadovavosi ir BPK 232 straipsniu, o tai reiškia, jog teismas de facto konstatavo, kad nėra jokių kliūčių nagrinėti bylą teisme. Viena vertus, vien aplinkybė, kad baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, nereiškia, jog nagrinėjant bylą teismo posėdyje negali būti nustatyta, kad kaltinimas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir byla grąžinta prokurorui. Tačiau, kita vertus, nagrinėjimu atveju, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, itin atidžiai turėjo įvertinti, kad jau byla kartą buvo gražinta prokurorui, surašytas naujas kaltinamasis aktas, kuris buvo perduotas teismui ir kurio atitiktis įstatymo reikalavimams patikrinta apeliacine tvarka. Prokurorė, įgyvendindama suteiktą įstatymo teisę, įstatymo nustatyta tvarka padavė prašymą pakeisti kaltinimą. Apygardos teismas, manydamas, kad pakeistas kaltinimas turi trūkumų, vadovaudamasis BPK 232 straipsniu privalėjo iš karto perduoti bylą prokurorui, o ne nagrinėti teisiamajame posėdyje. Vykdydamas teisingumą, teismas nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės tam tikru byloje sprendžiamu klausimu, ikiteisminio tyrimo nagrinėjimo metu surinktų įrodymų, nes konstitucinė teismo priedermė yra visapusiškai ir objektyviai iširti visą bylos medžiagą ir priimti teisingą sprendimą. Teisėjas, vadovaudamas procesui, laikydamasis kiekvienos šalies teise būti išklausytai principo, visais atvejais turi užtikrinti proceso operatyvumo bei koncentracijos principus, užkirsti kelią bet kokioms galimybėms vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Įvertinus tai, kas išdėstyta, ypatingai atsižvelgus į pernelyg ilgai užsitęsusį procesą pradėti bylą nagrinėti iš esmės teisiamajame posėdyje, darytina išvada, kad aptariamu atveju pagal byloje susiklosčiusią situaciją teismo sprendimas grąžinti bylą prokurorui nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti, jog byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, užkirstas kelias bet kokioms galimybėms vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, kaltinamųjų gynėjams piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.

Bylos duomenų visuma neleidžia teigti, kad pakeistas kaltinimas atitinka pirmiau aptartas visas būtinas kasacinio teismo praktikoje suformuluotas sąlygas, kurioms esant kaltinamasis aktas grąžinamas prokurorui trūkumams pašalinti. Teismas skundžiamoje nutartyje, kurioje, beje, kaip teisingai pažymi prokurorė skunde, įžanginėje dalyje nurodytos ne tos baudžiamojo įstatymo normos, aprašomojoje dalyje aprašytas ne tas kaltinimas, dėl kurio byla buvo perduota teismui (byla apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, perduota pagal 2014 m. sausio 21 d. pakeistą kaltinimą, o nutarties įžanginėje dalyje ir aprašomojoje dalyje nurodytas kaltinimas, suformuluotas 2013 m. rugpjūčio 14 d. kaltinime), padarė išvadą, kad prokurorės pakeistas kaltinimas nėra tikslus ir aiškus, jame nekonkrečiai yra suformuluoti kaltinimai, dėl dalies pareikštų kaltinimų neatskleisti nusikalstamų veikų mechanizmai, nenurodyti banko norminių aktų konkretūs straipsniai ar punktai, kuriuos galbūt pažeidė kaltinamieji, neatskleista, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu kaltinamieji padarė jiems inkriminuojamus nusikaltimus, neatriboti galbūt neteisėti kaltinamųjų veiksmai ar neveikimas, neaprašyta, kuo šie pasireiškė. Tokie teismo argumentai, kuriuos iš esmės akcentavo ir kaltinamieji bei jų gynėjai tiek teisiamajame posėdyje, tiek nuomonėse, pridėtose prie bylos, pripažinti pakeistą kaltinimą, neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir kad tai trukdo nagrinėti bylą teisme, nesuteikia pagrindo. Pritartina prokurorės pozicijai, kad žemesnysis teismas skundžiamojoje nutartyje visiškai nemotyvavo, kokių aplinkybių negalima išnagrinėti teisme. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo deklaratyviais teiginiais, abstrakčiomis formuluotėmis, kad skundžiamoje nutartyje aptarti kaltinamojo akto trūkumai trukdo bylą nagrinėti teisme, o kaltinamojo akto trūkumų ištaisyti teisme nėra galimybės, yra ir kitų kaltinamojo akto trūkumų, tačiau šių išvadų teismas visiškai nepagrindė. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiagoje, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pakeisto kaltinimo turinio analizė patvirtina, kad kaltinime yra nurodyta padarytų nusikalstamų veikų vieta, laikas, būdas ir padariniai, nurodytos aplinkybės, kurios reikšmingos veikai kvalifikuoti, aiškiai nurodyti BK straipsniai, reglamentuojantys kaltinamiesiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas, vertindamas kaltinamąjį aktą, nesprendžia, ar pakanka duomenų bylai nagrinėti teisme, nes įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, tikrumas yra bylos nagrinėjimo teisme dalykas. Nors kaltinime nėra konkrečiai nurodyti banko, kaip finansų įstaigos, veiklą reglamentuojančių norminių teisės aktų tam tikri straipsniai ir (ar) jų tam tikros dalys ir (ar) punktai, kuriuos galbūt pažeidė kaltinamieji V. K. ir J. K., tačiau kaltinime yra nurodyti konkretūs pareiginių nuostatų, kuriuos jie pažeidė, punktai, kuriais nesivadovavo kaltinamieji, suteikdami kreditus tam tikriems asmenims, neįsitikinę šių asmenų galimybėmis grąžinti suteikiamus kreditus. Apygardos teismas pats turi visas procesines galimybes pašalinti tam tikrus byloje esančius trūkumus, kurie nesudaro teisinio pagrindo spręsti apie įstatymo reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymą. Todėl konstatuotina, kad žemesniojo teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai netrukdo jam išnagrinėti bylą iš esmės ir nurodytų trūkumų pašalinimas padės teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai buvo įmanoma padaryti remiantis prokurorės pakeistame kaltinime išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nurodyta nusikalstamų veikų kvalifikacija.

Sutiktina su prokurorės skundo argumentais, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog dėl nustatytų kaltinimo trūkumų pažeista kaltinamųjų teisė į gynybą. Ši išvada nepaneigia kaltinamųjų teisės žinoti, kuo jie kaltinami, bei nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų. Kaip minėta, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, nagrinėjant bylą teisme, kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir tą veiką nustatantis baudžiamasis įstatymas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami tiek iš esmės, tiek ne iš esmės skirtingomis. Tiek pagal nacionalinių teismų, tiek pagal tarptautinių teismų formuojamą praktiką tokiu atveju aktualiu aspektu tampa tik tai, kad kaltinamajam skubiai ir nuodugniai būtų pranešta jam suprantama kalba apie jam reiškiamo kaltinimo pagrindus ir motyvus bei suteikta pakankamai laiko pasirengti gynybai. Bylos medžiaga patvirtina, kad prokurorei pareiškus naują kaltinimą, bylą nagrinėjęs teismas paskelbė pertrauką ir suteikė teisę kaltinamiesiems ir jų gynėjams susipažinti su naujai pareikštu kaltinimu, pasiruošti gynybai.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad apygardos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neteisingai aiškino bei taikė baudžiamojo proceso teisės normas, todėl prokurorės skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina ir baudžiamoji byla perduotina nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Be kita ko, atkreiptinas teismo dėmesys, kad skundžiamos nutarties įžanginėje ir rezoliucinėse dalyse neteisingai nurodyta kaltinamosios A. M. pavardė – nurodyta A. M.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-302-190/2014 (teisminio proceso Nr. 1-88-1-00776-2008-8), kurioje R. L. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 233 straipsnio 1 dalį, V. K. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, J. K. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, A. M. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, perduota prokurorui trūkumams pašalinti, ir bylą perduoti nagrinėti tam pačiam teismui.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.