Šiaulių apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka, susipažinusi su pareiškėjos T. B. pareiškimu suinteresuotiems asmenims A. S., A. P. dėl buto priklausinių valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių rajono apylinkės teisme 2011-09-21 gautas pareiškėjos T. B. pareiškimas suinteresuotiems asmenims A. S., A. P. dėl buto priklausinių valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, iš kurio turinio bei pareiškimą pagrindžiančių dokumentų matyti, jog pareiškėja reiškia reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau šio fakto nustatymu siekia įgyti nuosavybės teisę į jai nuosavybės teise priklausančio buto priklausinius.

CPK 442 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kurios teismo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šis sąrašas nėra išsamus, nes nurodyto straipsnio 14 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Pagal CPK 442 straipsnį teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (1 punktas), taip pat bylas dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles (9 punktas). Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos, kuriomis vadovaudamasis teismas nagrinėja bylas, be kita ko, dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o bylų dėl daiktinių teisių nagrinėjimą– CPK XXXIV skyriaus normos. Pažymėtina, kad nurodytos dvi bylų kategorijos turi esminių skirtumų, jų teisminio nagrinėjimo dalykas yra skirtingas.

Juridinę reikšmę turintys faktai– tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-155/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teismine, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.

Viena iš bylų dėl daiktinių teisų, kurių nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXXIV skyriaus normos, kategorijų yra bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 524 straipsnis). Jų nagrinėjimui reglamentuoti tiesiogiai skirtos CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio „Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo“ normos. Nurodytų teisės normų nustatyta tvarka gali būti patvirtintas valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, faktas. Daikto valdymo teisė pagal CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Valdymas, minėta, gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo paprastai siejasi su nuosavybės teisės įgijimu, jų esmė – pareiškėjo valdymo teisės konstatavimas ir oficialus patvirtinimas. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju nuosavybės teisė pareiškėjui dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas yra tik prielaida pareiškėjui ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties būdu. Bylose dėl valdymo fakto patvirtinimo teisminio nagrinėjimo dalykas yra faktinio valdymo, t. y. kad asmuo faktiškai turi daiktą ir jį valdo kaip savą, konstatavimas. Valdymo fakto į tam tikrą daiktą patvirtinimas taip pat gali būti siejamas, pavyzdžiui, su eliminavimu galimybės tą daiktą pripažinti bešeimininkiu (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 326 straipsnio 3 dalį pareiškimas teismui dėl valdymo fakto patvirtinimo gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Fakto, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra to daikto valdymo savo vardu įregistravimas viešame registre. Dėl nekilnojamojo daikto tai gali būti atlikta nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą kaip savą, prašymą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atsisakius tenkinti prašymą ir įregistruoti valdymą dėl to, kad nėra pakankamai tokį faktą patvirtinančių įrodymų, asmuo, valdantis atitinkamą daiktą kaip savą, tačiau nesantis to daikto savininku, gali prašyti, kad daikto valdymo faktas būtų patvirtintas teismine tvarka.

Kilus ginčui dėl nuosavybės teisės į pagrindinio daikto priklausinį, asmuo, įgijęs nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą ir taip tapęs nuosavybės teisės į priklausinį subjektu (priklausinio savininku), gali ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir taip apginti savo teises (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Jeigu asmeniui jau yra atsiradusi nuosavybės teisė į pagrindinio daikto priklausinį, tai šis asmuo pagal bendrąją taisyklę negali reikšti reikalavimo dėl valdymo fakto į tą priklausinį patvirtinimo pagal CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normas, nes aptariamu atveju jam jau yra atsiradusi nuosavybės teisė į priklausinį ir pastarojo valdymas nėra savarankiška daiktinė teisė, o yra vienas iš nuosavybės teisės elementų (sudedamųjų dalių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į aptartą, pareiškėjos nurodytą faktinį pareiškimo pagrindą ir pareiškėjos reikalavimą, iš kurio matyti, jog pareiškėja teismine tvarka siekia konstatuoti faktą, kad faktiškai turi daiktą ir jį valdo kaip savą, t.y. ji anksčiau daikto nuosavybės dokumentų neturėjo, o siekia įgyti nuosavybės teisę į daiktą, konstatuotina, kad pareiškėjos reikalavimas negali būti pareiškiamas CPK 442 str. 1 p. (XXVI skyriaus normų) pagrindu, kadangi neatitinka juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui keliamos vienos iš sąlygų, jog buto ir jo priklausinių įsigijimą patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę, todėl toks pareiškimas dėl juridinę reikmę turinčio fakto nustatymo yra nenagrinėtinas teisme (CPK 444 str., 445 str.). Pareiškėjos reikalavimas galėtų būti kvalifikuotinas kaip reikalavimas dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 442 str. 9 p., XXXIV skyriaus 2 skirsnio normos), tačiau iš pareiškimo turinio ir pareiškimą pagrindžiančių dokumentų matyti, jog pareiškėja yra įgijusi nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą- butą ir tokiu būdu galimai tapusi nuosavybės teisės į buto priklausinius subjektu (priklausinio savininku), todėl negali reikšti reikalavimo dėl valdymo fakto į buto priklausinius patvirtinimo pagal XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normas, o kadangi, kaip matyti iš prie pareiškimo pridėtų dokumentų, jau iki šio pareiškimo padavimo teismui dienos yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės į buto priklausinius, todėl pareiškėja, kaip galimas nuosavybės teisės į buto priklausinius subjektas, turėtų reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ginčo teisenos tvarka ir tokiu būdu apginti savo teises (CK 3.138 str. 1 p.)

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, laikytina, jog pareiškėjos T. B. pareiškimas suinteresuotiems asmenims A. S., A. P. dėl buto priklausinių valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nenagrinėtinas teisme, todėl šį pareiškimą atsisakytina priimti. Pareiškėjai išaiškintina, jog ji turi teisę reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ginčo teisenos tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 137 str. 2 d. 1 p., 3 d., 5 d., 442 str. 9 p., 445 str., 526 str. 3 d., teismas,

nutaria:

Atsisakyti priimti pareiškėjos T. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. S., A. P. dėl buto priklausinių valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kaip nenagrinėtiną teisme.

Dėl šios nutarties per 7 dienas gali būti duodamas atskirasis skundas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių rajono apylinkės teismą.

Teisėja Rasa Milvydaitė