- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-27
- Bylos Nr.
- e2S-433-866/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-00776-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Asta Pikelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė SEB bankas, S. K., G. R., M. K., D. M., G. M., AB bankas SEB, "Mineraliniai vandenys", IĮ „Kompiutera“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Resbublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarties, priimtos nagrinėjant pareiškėjo M. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė SEB bankas, S. K., G. R., M. K., D. M., G. M., bankrutuojanti individuali įmonė „Kompiutera“, V. J., uždaroji akcinė bendrovė „Mineraliniai vandenys“, antstoliai Marija Gaivenė, Saulius Užkuraitis.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas M. M. (toliau ir – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė:
1.1. kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau ir – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar: Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – Fizinių asmenų bankroto įstatymas) 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau ir – Konstitucija) įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai; ar Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai;
1.2. M. M. iškelti fizinio asmens bankroto bylą;
1.3. M. M. bankroto administratoriumi paskirti A. A.
2. Nurodė, kad pareiškėjo pradelstų skolų suma paskutiniais turimais duomenimis yra 141 908,61 Eur. Ši pradelstų skolų suma viršija 25 MMA (t. y. 16 500 Eur). Detalizavo skolų susidarymo aplinkybes, ir teigė objektyviai neturintis galimybės padengti skolų. Pareiškėjas tol, kol objektyviai dar buvo įmanoma, savo skolas kreditoriams mokėjo. Pareiškėjas šiuo metu neturi objektyvių galimybių padengti skolų iš gaunamų pajamų ir turimo turto, kuris yra įkeistas kreditoriams.
3. Pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir 48 straipsnio 1 dalyje; ar Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir 48 straipsnio 1 dalyje.
4. Nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo aiškinamajame rašte pateiktų išaiškinimų seka, kad įstatymų leidėjas įtvirtino tokį reglamentavimą, pagal kurį bankrutuojančio neriboto civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko ar dalyvio – fizinio asmens – bankrotas yra negalimas.
5. Anot pareiškėjo, nustatytu reguliavimu, įstatymų leidėjas fizinius asmenis suskirstė į dvi grupes. Vienai grupei priskyrė fizinius asmenis, kurie yra neriboto juridinio asmens, kuriam yra iškelta bankroto byla, dalyviai (toliau – pirmoji grupė). Kitai grupei – visus kitus fizinius asmenis (toliau – antroji grupė). Pareiškėjas nurodė, kad įstatymų leidėjas, nustatęs, kad fizinio asmens bankroto byla negali būti iškelta fiziniam asmeniui, priklausančiam pirmajai grupei, nepaisė Konstitucijos normų ir principų. Įstatymų leidėjas pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą, visų asmenų lygybės įstatymui principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje taip pat Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Pareiškėjas nurodė, kad fizinių asmenų grupių skirtingas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas.
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad iš esmės neprieštarauja pareiškėjo fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui, prašymą nurodė, spręsti teismo nuožiūra.
7. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kurį prašė spręsti teismo nuožiūra.
8. Suinteresuoto asmens bankrutuojančios individualios įmonės (toliau – BIĮ) „Kompiutera“ bankroto administratorius M. K. atsiliepimu į pareiškimą su juo nesutiko. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi Nr. eB2-1229-896/2019 individualiai įmonei „Kompiutera“ (į. k. 301359589), buveinės adresas: Savanorių pr. 415-38, Kaunas) iškėlė bankroto bylą. Teismo nutartis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 2 d. Įmonės bankroto procedūra nėra baigta. Įmonė šiuo metu turi likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens teisinį statusą. Nagrinėjamu atveju yra neužbaigtas M. M. individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens) bankroto procesas, todėl jam negali būti iškelta fizinio asmens bankroto byla.
9. Suinteresuotas asmuo G. R. atsiliepimu su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas pareiškime nurodė, kad nuo 2018 metų jis dirba ir gauna su darbo santykiais susijusias pajamas, tačiau jokių kreditorinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, nedengia, tai yra akivaizdžiai vengia atsiskaityti su kreditoriais ne dėl savo nemokumo, sunkios materialinės būklės, bet tokiu būdu siekdamas išvengti kreditorinių įsipareigojimų padengimo, kas patvirtina pareiškėjo M. M. nesąžiningumą. Byloje pareiškėjas M. M. neįrodė, kad jis neturi galimybės padengti skolas iš turimo turto ir gaunamų pajamų. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nurodė, kad teisinis reglamentavimas pareiškėjo M. M. keliamu klausimu yra aiškus, dėl to kreipimuisi nėra pagrindo.
10. Suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepimu su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas jam yra negrąžinęs daugiau kaip 10 000 Eur delspinigių, dėl kurių išieškojimą vykdo antstolis Saulius Užkuraitis. Bankroto bylos iškėlimas užvilkintų ir kitaip apsunkintų jo kaip kreditoriaus teises atgauti skolą.
11. Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
12. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi nutarė pareiškėjo M. M. pareiškimo netenkinti; atsisakyti iškelti bankroto bylą M. M.; nutarčiai įsiteisėjus, jos nuorašą išsiųsti Kauno apygardos teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą Nr. eB2-223-896/2021 (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00069-2019-3).
13. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas yra bankrutuojančios individualios įmonės „Kompiutera“ dalyvis, kuriai Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi Nr. eB2-1229-896/2019 iškėlė bankroto bylą, bendraatsakoviu įtrauktas pareiškėjas M. M.. Nutartis įsiteisėjusi. Kadangi individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai reiškia, kad BIĮ „Kompiutera“ turtas neatskirtas nuo savininko turto. Atitinkamai, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, šiuo atveju pareiškėjas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).
14. Teismas pažymėjo, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, dabartinis įstatyminis reguliavimas išskiria norinčius bankrutuoti fizinius asmenis į dvi kategorijas – bankrutuojančius pagal Fizinio asmens bankroto įstatymo nuostatas ir pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymą, jei bankroto byla iškelta individualiai įmonei, tokiu būdu pažeidžiant konstitucinį asmenų lygiateisiškumo bei teisinės valstybės principus, tačiau teismo vertinimu, Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punkto ir 10 straipsnio 7 dalies nuostatos užkerta kelią kreditoriams reikšti tuos pačius reikalavimus abiejose bylose, jei tokios būtų užvestos (juridinio asmens bankroto byla ir fizinio asmens (juridinio asmens vadovo) bankroto byla). Tokiu būdu, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra apsaugomi to paties neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens vadovo teisės ir interesai nuo dvigubo išieškojimo iš to paties turto, o taip pat ir kreditorių teisės pareikšti kreditorinius reikalavimus vienoje byloje, kuri pagal esamą teisinį reguliavimą yra juridinio asmens bankroto byla. Be kita ko, priešingai nei teigia pareiškėjas, jam nėra užkertamas kelias ateityje kreiptis į teismą pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą, po to, kai juridinis asmuo BIĮ „Kompiutera“ bus likviduotas. Tokiu atveju išnyksta Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė ir, jei dar po juridinio asmens likvidavimo, asmuo turi skolų, jam neužketamas kelias bankrutuoti Fizinių asmenų bankroto įstatymo tvarka. Teismas taip pat pažymėjo, jog kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas turi turto, kuris turės būti išieškotas nepaisant to, pagal kokį procesą pareiškėjas ir/ar jo valdomas juridinis asmuo bankrutuos.
Šalies argumentai
15. Pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog jam bankrutuojant pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymą, šis įstatymas nenumato galimybės susitarti su įkeisto turto hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo taip pat teismas vertino kritiškai. Kaip matyti iš Juridinių asmenų nemokomo įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatų – administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Taigi, kaip matyti iš įstatyminio reguliavimo, įstatymų leidėjas numatė įstatyminę apsaugą individualių įmonių dalyvių asmeniniam turtui išsaugoti, tuo pagrindu sudarant taikos sutartį, todėl pareiškėjo argumentus, jog dabartinis teisinis reguliavimas pažeidžia bankrutuoti siekiančių individualių įmonių savininkų turtines teises, lyginant juos su fiziniais asmenimis, kurie bankrutuoja pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
16. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, jog toks teisinis reguliavimas yra neteisingas ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio įtvirtintam teisinės valstybės principui ir apriboja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkino.
17. Teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, nes Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2019 m. balandžio 11 d., IĮ „Kompiutera“ iškelta bankroto byla, ta pačia nutartimi pareiškėjas M. M. įtrauktas bendraatsakovu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį esmė
18. Pareiškėjas (apeliantas) M. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartį, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai; ar Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai; M. M. iškelti bankroto bylą.
19. Pareiškėjo nuomone, Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas, yra antikonstitucinis. Tai, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, sprendžia išimtinai tik Konstitucinis Teismas, todėl teismas, nesilaikydamas nustatytos kompetencijos, pats išsprendė, kad minėtos normos konstitucingumo klausimą.
20. Laikosi pozicijos, kad įstatymų leidėjas fizinius asmenis suskirstė į dvi grupes. Vienai grupei priskyrė fizinius asmenis, kurie yra neriboto juridinio asmens, kuriam yra iškelta bankroto byla, dalyviai (toliau – pirmoji grupė). Kitai grupei – visus kitus fizinius asmenis (toliau – antroji grupė).
21. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad fizinio asmens bankroto byla negali būti iškelta fiziniam asmeniui, priklausančiam pirmajai grupei, nepaisė Konstitucijos normų ir principų. Įstatymų leidėjas pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą, visų asmenų lygybės įstatymui principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje, taip pat Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
22. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas ir 10 straipsnio 7 dalies nuostatos užkerta kelią kreditoriams reikšti tuos pačius reikalavimus abiejose bylose, jei tokios būtų užvestos (juridinio asmens bankroto byla ir fizinio asmens (juridinio asmens dalyvio) bankroto byla), nepaneigia Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatų antikonstitucingumo. Tiek fizinio asmens bankroto byloje, tiek neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens byloje reikalavimus reikštų tie patys kreditoriai (tiek asmeniniai, tiek neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens), ir būtų išieškoma iš to paties turto (tiek asmeninio fizinio asmens, tiek iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens). Tuo labiau, kad minėtos Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatos, kaip minėta aiškinamajame rašte, atsirado dėl to, kad, įstatymo leidėjo nuomone, bankrutavus neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui bankrutuoja ir fizinis asmuo, esantis tokio juridinio asmens dalyviu.
23. Kaip matyti iš įstatyminio reguliavimo, įstatymų leidėjas, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, nenumato įstatyminės apsaugos individualių įmonių dalyvių asmeniniam turtui išsaugoti. Taip yra todėl, kad parduodant turtą per individualios įmonės bankroto procedūras fizinis asmuo neturi teisinės galimybės susitarti su įkaito turėtoju ir (ar) hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo. Tuo tarpu pardavus visą fizinio asmens turtą per individualios įmonės bankroto procedūras fizinis asmuo negali turėti net teorinių galimybių pasiekti susitarimą su įkaito turėtoju ir (ar) hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo, nes paprasčiausiai jokio turto fiziniam asmeniui gali nebelikti. Ypač tuo atveju, jei skolos viršija turimą turtą. Akivaizdu, kad vykdant bankroto procedūras tokia situacija ir susiklosto.
Atsiliepimas
24. Suinteresuoto asmens BIĮ „Kompiutera“ bankroto administratorius M. K. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
25. Nurodo, jog pareiškėjas yra BIĮ „Kompiutera“ savininkas, todėl pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas, kol nėra užbaigtas jo individualios įmonės bankroto procesas, draudžiama iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Nurodo, jog pareiškėjas bet kokiais būdais siekia išsikelti sau fizinio asmens bankroto bylą, kad išvengtų savo jam priklausančio turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo. Teigia, kad pareiškėjas elgiasi akivaizdžiai nesąžiningai, nes teisės aktai neleidžia jam iškelti fizinio asmens bankroto bylos.
26. Pareiškėjas Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punkto ir 10 straipsnio 7 dalies nuostatas klaidingai interpretuoja kaip prieštaraujančias Konstitucijoje įtvirtintam asmenų lygybės prieš įstatymą principui tuo pagrindu, jog jam, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kuriam jau yra iškelta bankroto byla, dalyviui, užkertamas kelias bankrutuoti pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą, nes kaip matyti iš minėtų Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatų – pasibaigus individualios įmonės bankroto bylai ir tuo pagrindu – įmonės prievolėms, šios įmonės savininkui nelieka procesinių kliūčių, esant įstatymo numatytoms sąlygoms (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), inicijuoti bankroto bylos iškėlimo jam, kaip fiziniam asmeniui, klausimą.
Atsiliepimas
27. Suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, prašo pareiškėjui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesine teise teikti atskirąjį skundą CPK 95 straipsnio pagrindu, o pusę paskirtos baudos skirti V. J. kaip kompensaciją už patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
28. Nurodo, jog pareiškėjas pats gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su individualiu skundu. Teigia, jog pareiškėjas negalima iškelti bankroto bylos, nes jis tyčia piktybiškai ilgą laikotarpį didino savo skolas ir nevykdė prievolių, sudarinėjo sandorius, kurių neprivalėjo sudaryti.
29. Baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pareiškėjui prašo skirti tuo pagrindu, jog atskirasis skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas, taip pat dėl to, jog pareiškėjas tyčia siekia sutrukdyti antstoliui Sauliui Užkuraičiui išmokėti V. J. pareiškėjo ginčytą iš jo išieškotą delspinigių sumą, pareiškėjas žino, kad šios piniginės lėšos sparčiai nuvertėja dėl infliacijos.
30. Suinteresuotas asmuo G. R. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
31. Nesutikdamas su atskirojo skundo argumentais, apeliuoja į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punkto nuostatas, atsisakydamas iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Kartu pažymi, kad likvidavus individualią įmonę dėl bankroto, šios įmonės prievolės kreditoriams pasibaigia, tačiau tai neturi įtakos įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolių pasibaigimui, išskyrus atvejus, kai prievolės pasibaigė kitais pagrindais, pavyzdžiui dėl to, kad yra patenkinamas kreditoriaus reikalavimas. Todėl pasibaigus individualios įmonės bankroto bylai ir tuo pagrindu - įmonės prievolėms, šios įmonės savininkui nelieka procesinių kliūčių, esant įstatymo numatytoms sąlygoms (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), inicijuoti bankroto bylos iškėlimo jam, kaip fiziniam asmeniui, klausimą.
32. Apelianto M. M. atskirajame skunde keliamas klausimas dėl fizinių asmenų grupių skirtingo traktavimo yra išspręstas ne tik pirmos, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismų. Tad akivaizdu, kad nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis dėl šio klausimo į Konstitucinį Teismą. Suinteresuoto asmens manymu, šiuo konkrečiu atveju, teisinis reglamentavimas pareiškėjo keliamu klausimu yra aiškus, yra šiuo klausimu suformuota nuosekli teismų praktika, kuri akivaizdžiai paneigia pareiškėjo klausimus dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punkto bei 10 straipsnio 1 dalies 7 punkto atitikties Konstitucijai, dėl to nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, juolab įvertinus faktą, kad Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs šiuo klausimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
33. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
34. Šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punkto ir 10 straipsnio 1 dalies 7 punkto konstitucingumo patikrinimo, taip pat atmetė pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
35. Pirmosios instancijos teismas fizinio asmens bankroto bylą atsisakė iškelti dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu, t. y. teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla. Kai ši aplinkybė paaiškėja jau iškėlus fizinio asmens bankroto bylą teismas fizinio asmens bankroto bylą nutraukia (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2019 m. balandžio 11 d., IĮ „Kompiutera“ iškelta bankroto byla, kurios dalyviu yra pareiškėjas, bankroto procedūros nėra baigtos, taigi konstatavo ir pagrįstai taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punkte nustatytą pagrindą atsisakyti kelti fizinio asmens bankroto bylą.
37. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip. JANĮ 88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvių turtas gali būti parduodamas tik įsiteisėjus teismo nutarčiai išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvių turto.
38. Nuoseklioje ir gausioje teismų praktikoje, aiškinant prievolių vykdymo principus, nustatytus CK 2.50 straipsnio 4 dalyje, sąveikoje su vykdomomis neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens ir/ar fizinio asmens bankroto procedūromis, atsižvelgiant į specialių teisės aktų nustatytą reguliavimą, išaiškinta, kad Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jos turtas neatskirtas nuo savininko turto. Atitinkamai, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Neribotos atsakomybės juridinio asmens ir jos savininko turto bendrumas lemia ir individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto proceso ypatumus, o būtent, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti įmonės bankroto byloje, nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Tokius bankroto proceso ypatumus, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika. Būtent dėl to, kad individualios įmonės bankroto byloje gali būti parduotas visas ne tik įmonės, bet ir jos savininko turtas, individualios įmonės bankroto byloje savo reikalavimus reiškia tiek įmonės, tiek jos savininko, kreditoriai. Atitinkamai į neribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto bylą atsakovu traukiamas ir įmonės savininkas, kadangi, kaip jau minėta, įmonės kreditorių reikalavimai bus tenkinami ir iš savininko turto. Kartu pažymėtina, kad likvidavus individualią įmonę dėl bankroto, šios įmonės prievolės kreditoriams pasibaigia, tačiau tai neturi įtakos įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolių pasibaigimui, išskyrus atvejus, kai prievolės pasibaigė kitais pagrindais, pavyzdžiui dėl to, kad yra patenkinamas kreditoriaus reikalavimas. Todėl pasibaigus individualios įmonės bankroto bylai ir tuo pagrindu - įmonės prievolėms, šios įmonės savininkui nelieka procesinių kliūčių, esant įstatymo numatytoms sąlygoms (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), inicijuoti bankroto bylos iškėlimo jam, kaip fiziniam asmeniui, klausimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2090/2014 ir joje nurodytą teismų praktiką).
39. Pareiškėjas vertindamas nustatytą teisinį reguliavimą ir teismų praktikos išaiškinimus, mano, kad draudimas fiziniam asmeniui bankrutuoti Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, tuo atveju kai yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens bankroto bylą, kurio dalyviu yra pareiškėjas, nėra objektyviai pateisinamas, nes tokiu atveju pareiškėjas negali pasinaudoti FABĮ suteikiamomis teisėmis, pavyzdžiui susitarti su įkaito turėtoju ir/ar hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu (FABĮ 8 straipsnio 9 punktas, 17 straipsnio 11 punktas), tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teises ir konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą.
40. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliantas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai; ar Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai.
41. Pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino. Teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, jog toks teisinis reguliavimas yra neteisingas ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio įtvirtintam teisinės valstybės principui ir apriboja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkino. Apeliantas su teismo išvadomis nesutinka, ir pakarotinai palaikydamas pareiškime nurodytus argumentus, prašymą palaiko.
42. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.
43. Nagrinėjamu atveju pagrįstumą kreiptis į Konstitucinis Teismą, apeliantas iš esmės argumentuoja tuo, kad nepagrįstai vykdant neriboto juridinio asmens bankroto procedūras, jo dalyviui neleidžiama bankrutuoti Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir taip užkertamas kelias pasinaudoti atitinkamais institutais, pavyzdžiui susitarti su įkaito, hipotekos turėtoju dėl turto išsaugojimo.
44. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto dėstomi argumentai stokoja tiek faktinio tiek teisinio pagrįstumo. Aukščiau aptartu teisiniu reguliavimu, draudimas vienu metu vykdyti neriboto juridinio asmens ir jo dalyvio atžvilgiu du savarankiškus bankroto procesus, kaip tik ir yra pagrįstas tinkamu, logišku ir nuosekliu CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatų įgyvendinimu. Sprendžiant dėl susitarimų su įkaito/hipotekos turėtoju, pažymėtina, kad Juridinių asmens įstatymas numato galimybę baigti bankroto procedūras sudarant taikos sutartį, tuo tarpu Fizinių asmenų bankroto įstatymas nustato šiek tiek kitokias procedūras, sudarant skolininko ir kreditorių susitarimą dėl turto išdsaugojimo, tačiau patys savaime tokie teisinio reguliavimo skirtumai, nelemia išvados, kad jais pažeidžiami Konstitucijoje įtvirtinti principai. Todėl, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos išvadomis, kad šiuo atveju nėra pagrindo objektyviai išvadai dėl pareikšto prašymo pagrįstumo.
45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios pareiškėjo (apelianto) atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pareiškėjo M. M. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.