Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Bairus“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Komisijos ir atsakovės teiginius, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog įsigytą Automobilį išgabeno į Ukrainą pats prekės pirkėjas S. F. (S. F.), arba kitas asmuo prekių pirkėjo užsakymu, vertino kaip nepagrįstus ir neteisėtus. Mokesčių administratoriui buvo pateikti visi su sandorio sudarymu susiję dokumentai t. y. pardavimo sutartis, kasos kvitas, eksporto deklaracija.

Bendrovė nurodė, kad ji negali prisiimti atsakomybės už trečiųjų asmenų veiksmus, kurių metu galimai eksporto dokumentai buvo klastojami. Pažymėjo, kad nei Komisija, nei mokesčių administratorius nenustatė aplinkybių, jog Bendrovės pardavimo dokumentai neatitinka faktinių aplinkybių ar turi kitų trūkumų. UAB „Bairus“ tinkamai vadovavosi PVMĮ 0 proc. reglamentuojančiomis įstatymo nuostatomis, todėl VMI siūlymas pateikti 2015 m. liepos mėn. PVM deklaraciją privalo būti panaikintas.

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmonių skyrius (toliau – ir Vilniaus AVMI) gavęs Ukrainos mokesčių administratoriaus paklausimą tiesioginių mokesčių srityje, surinko informaciją apie Bendrovės pardavimo sandorį dėl Automobilio pirkėjui S. F. (S. F.). Bendrovė automobilio pardavimą apmokestino 0 procentų PVM tarifu ir Vilniaus AVMI pateikė 2015 m. liepos 20 d. eksporto deklaraciją Nr. 15LTLG3000EK00A482 dėl automobilio eksporto iš Lietuvos į Ukrainą, kurioje nurodytas eksportuotojas – Bendrovė, gavėjas – S. F. (S. F.) (adresas (duomenys neskelbtini), Ukraina). Vilniaus AVMI 2018 m. sausio 26 d. raštu Nr. (7.1) 46-MPD1060 kreipėsi į Klaipėdos teritorinę muitinę dėl informacijos pateikimo apie sandorį su pirkėju S. F. (S. F.), nes Bendrovė nepateikė patvirtinančių dokumentų, kad automobilio pirkėjas S. F. (S. F.) įvežė automobilį į Ukrainą.

Pažymėjo, kad KTM 2018 vasario 6 d. rašte Nr. (8.1) 11D-2067, prie jo pridėtoje automobilio importo Ukrainoje deklaracijoje eksportuotoju nurodyta Panamos Respublikoje registruota įmonė Favor International, INC, gavėju įmonė OOO „AVTO PRINT“ (įmonės kodas(duomenys neskelbtini)). Kadangi Bendrovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad Automobilio pirkėjas, t. y. S. F. (S. F.), ar jo užsakymu kitas asmuo išgabeno automobilį į Ukrainą, o pagal KTM pateiktą informaciją nei Bendrovė, nei S. F. (S. F.) nėra automobilio eksportuotoju / importuotoju, vadovaujantis PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Bendrovei Vilniaus AVMI 2018 m. vasario 15 d. išsiuntė pranešimą Nr. (7.1) 46-MPD-1677 „Dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo“.

Motyvuojamoji dalis

Atkreipė dėmesį, kad PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad „PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. <....>“ ir pagal PVM įstatymo 41 straipsnio 2 dalies nuostatas prekių išgabenimas iš Europos Sąjungos teritorijos apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos.

Pagal PVM įstatymo 41 straipsnio 2 dalį prekių tiekėjas, taikantis 0 proc. PVM tarifą privalo turėti dokumentus, įrodančius prekių išgabenimo iš ES teritorijos faktą, taip pat dokumentus, leidžiančius nustatyti, kas buvo atsakingas už prekių transportavimo organizavimą ir pan. Kadangi pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad Automobilį išgabeno į Ukrainą pats prekių pirkėjas S. F. (S. F.), arba kitas asmuo prekių pirkėjo užsakymu, todėl sprendė, kad dėl Deklaracijos patikslinimo buvo kreiptasi pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VA VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti (b. l. 20).

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVMI 2018 m. vasario 15 d. raštu, nustačiusi, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad Automobilio pirkėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabeno automobilį į Ukrainą, kad nei pareiškėja, nei pirkėjas nėra automobilio eksportuotojas/importuotojas, bei, vadovaudamasi PVMĮ 41 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai pasiūlė iki 2018 m. kovo 1 d. įvertinti 2015 m. liepos mėn. PVM deklaracijoje deklaruotų duomenų dėl 0 proc. PVM taikymo, apmokestinant Automobilio pardavimą, pagrįstumą ir patikslinti 2015 m. liepos mėn. PVM deklaraciją (Komisijos byla, b. l. 6).

Nesutikdama su Vilniaus AVMI 2018 m. vasario 15 d. raštu, pareiškėja su 2018 m. vasario 26 d. skundu kreipėsi į VMI, prašydama įvertinti pateikiamus dokumentus ir nuspręsti, ar Vilniaus AVMI atsakingi pareigūnai neviršijo įgaliojimų ir tinkamai vadovavosi PVMĮ nuostatomis (Komisijos byla, b. l. 7).

VMI, išnagrinėjusi šį skundą, skundžiamu 2018 m. kovo 22 d. raštu konstatavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Vilniaus AVMI pagrįstai prašo pareiškėjos patikslinti 2015 m. liepos mėn. PVM deklaraciją, jei pareiškėja neturi dokumentų, įrodančių, kad įvykdyta PVMĮ 41 straipsnio 2 dalies privaloma sąlyga – įsigytą Automobilį išgabeno pats prekės pirkėjas, arba kitas asmuo prekės pirkėjo užsakymu (Komisijos byla, b. l. 4–5).

Nesutikdama su VMI Raštu, pareiškėja su 2018 m. balandžio 20 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama šį raštą ir reikalavimą pateikti 2015 m. liepos mėn. PVM deklaraciją panaikinti (Komisijos byla, b. l. 1–3).

Komisija, išnagrinėjusi administracinį ginčą pagal šį pareiškėjos skundą, 2018 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą (Komisijos byla, b. l. 58–61), kuriuo administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą dėl VMI Rašto panaikinimo nutraukė Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (byla nutrauktina, jeigu nepriskirtina administracinių ginčų komisijos kompetencijai).

Pareiškėja, nesutikdama su 2018 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti minėtą Komisijos sprendimą ir VMI Raštą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Komisijos 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir perdavė administracinį ginčą pagal pareiškėjos 2018 m. balandžio 20 d. skundą nagrinėti iš naujo Komisijai (Administracinė bylą Nr. I-3529-968/2018, b. l. 98–102).

Komisija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjos 2018 m. balandžio 20 d. skundą ir 2018 m. gruodžio 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Komisija konstatavo, kad VMI Raštas yra teisėtas ir pagrįstas bei pažymėjo, jog nei Vilniaus AVMI, nei VMI pareiškėjai teikti raštai, kuriais siūloma patikslinti PVM deklaraciją, nėra sprendimai, kuriais būtų apskaičiuotas ir pareiškėjai nurodytas sumokėti PVM mokestis ir su juo susijusios sumos (b. l. 6 – 8).

Pareiškėja, nesutikdama su VMI Raštu ir Komisijos Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VMI Raštą ir reikalavimą pateikti 2015 m. liepos mėnesio pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją bei prašė panaikinti Komisijos Sprendimą (b. l. 1–4).

Byloje ginčas kilęs dėl VMI Rašto ir Komisijos Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, t. y. spręstina, ar pagrįstai pareiškėjai buvo siūloma įvertinti 2015 m. liepos mėn. PVM deklaracijoje deklaruotų duomenų dėl 0 proc. PVM tarifo taikymą ir pasiūlyta patikslinti minėtą PVM deklaraciją.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 ir 73 straipsnių nuostatas priklausančius mokėti mokesčius apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, pateikdamas atitinkamą deklaraciją, o tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamą sprendimą.

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčio mokėtojo pateikta deklaracija arba mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas dėl mokesčių mokėtojui priklausančio sumokėti mokesčio, yra tie teisinę reikšmę turintys dokumentai, kuriais remiantis mokestinių teisinių santykių dalyviams yra sukuriamos teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje. Paprastai mokesčių mokėtojui sukuriama pareiga sumokėti atitinkamą mokestį, arba teisė susigrąžinti mokesčio permoką (sumokėtas per dideles mokesčio sumas), atitinkamai mokesčių administratoriui sukuriama teisė iš mokesčių mokėtojo išsiieškoti nesumokėtas mokesčio sumas, arba pareiga sugrąžinti mokesčio mokėtojui jo turimą mokesčio permoką.

Pagal MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 33 straipsnio 7 punktą, vietos mokesčių administratorius pagal savo kompetencija kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai ir turi teisę duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais.

Teismas pažymi, jog tiek Vilniaus AVMI, tiek VMI pareiškėjai siūlė įvertinti Automobilio 2015 m. liepos 20 d. pardavimo S. F. (S. F.) apmokestinimą taikant 0 proc. PVM tarifą ir neturint dokumentų pagrindžiančių, kad pirkėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabeno Automobilį ir Europos Sąjungos teritorijos, Automobilio pardavimą apmokestinti standartiniu PVM tarifu bei pateikti patikslintą 2015 m. liepos mėnesio mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją. Iš pareiškėjos skundo argumentų suprastina, kad pareiškėja nesutinka tikslinti Deklaracijos ir prašo teismo tokį siūlymą panaikinti pabrėždama, kad turi teisę į 0 proc. PVM tarifą. Tačiau teismas pažymi, jog pareiškėja, manydama, kad Deklaracijoje teisingai apskaičiavo į biudžetą mokėtinas sumas, turi teisę jos netikslinti. Pagal MAĮ nuostatas matyti, jog mokėtinus mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai pateikdamas deklaraciją, ir preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Mokesčių administratoriui įstatymas suteikia teisę duoti privalomus vykdyti nurodymus, tačiau minėti nurodymai negali būti įpareigojantys mokesčių mokėtoją pateikti deklaraciją ar pakeisti pateiktoje deklaracijoje apskaičiuotas mokėtinų mokesčių sumas. Tokiu atveju, jei mokesčių administratorius nesutinka su mokesčių apskaičiavimu, MAĮ numato teisę mokesčių administratoriui atlikti mokestinį tyrimą, po kurio jis gali įteikti pranešimą mokesčių mokėtojui nurodydamas nustatytus trūkumus ar prieštaravimus bei pasiūlydamas jų pašalinimo būdus. Jei minėti trūkumai nepašalinami, tai yra pagrindas, be kita ko, mokesčių administratoriui pradėti mokestinį patikrinimą.

Kaip teisingai Komisija pažymėjo, kad skundžiamu Raštu nėra priimtas joks sprendimas, kuriuo būtų apskaičiuotas ir pareiškėjai nurodytas sumokėti PVM mokestis ir su juo susijusios sumos. MAĮ 66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. MAĮ 114 straipsnis nustato, kad mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Teismas pažymi, jog jei pareiškėja nepateiks patikslintos PVM deklaracijos ir jei mokesčių administratorius priims sprendimą dėl pareiškėjai priklausančios sumokėti PVM sumos, pareiškėja turės teisę, nesutikdama su priimtu sprendimu, skųsti jį teisės aktų nustatyta tvarka. Būtent iškeltame mokestiniame ginče ginti savo teisę į galimybę taikyti 0 procentų PVM tarifo taikymą.

Teismas pažymi, jog įvertinus mokesčių administratoriaus surašytų dokumentų turinį, galima teigti, kad mokesčių administratoriaus siūlyme patikslinti deklaraciją, kuriame nurodyti deklaracijos nustatyti trūkumai, šių trūkumų pašalinimo terminas ir būdas jiems pašalinti, yra pateikta atitinkamo pobūdžio informacija, jis priimtas siekiant bendradarbiauti mokesčių administratoriui su mokesčių mokėtoju.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra jokio teisinio pagrindo naikinti pareiškėjos skundžiamo Komisijos Sprendimo bei VMI Rašto. Pareiškėjos reikalavimas panaikinti reikalavimą pateikti 2015 m. liepos mėnesio pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją negali būti tenkinamas, nes tokio reikalavimo mokesčių administratorius nėra suformulavęs. Dar kartą pažymėtina, jog mokesčių administratorius pareiškėjai siūlė patikslinti 2015 m. liepos mėn. pateiktą deklaraciją, tačiau jokio įpareigojimo ir reikalavimo tai atlikti nebuvo suformulavęs.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Bairus“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.