Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

dalyvaujant pareiškėjos kooperatinės bendrovės „Katos grupė“ atstovams K. Ž., advokatui S. U.,

2022 m. rugsėjo 13 d. vaizdo konferencijos būdu nuotoliniame viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos kooperatinės bendrovės „Katos grupė“ skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2022 m. kovo 10 d. buvo gautas Direkcijos 2022 m. sausio 31 d. raštas Nr. 2-1579 „Dėl įrengto reklaminio stendo, valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2253 Palanga – Graudūšiai ir valstybinės reikšmės magistralinio kelio Nr. A11 Šiauliai – Palanga, sankirtoje“ (toliau – ir Raštas), kuriame nurodoma, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje yra draudžiama skleisti bet kokią išorinę reklamą, todėl reklaminis stendas privalo būti pašalintas. Taip pat 2022 m. kovo 15 d. gautas Sprendimas, kuriame nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir atsižvelgiant į Direkcijos rašte išdėstytas aplinkybes, pareiškėja privalo iki 2022 m. balandžio 11 d. nukabinti reklaminį stendą. Atkreipia dėmesį, kad nuo reklaminio stendo įrengimo dienos iki minėto Direkcijos rašto gavimo dienos, pareiškėja jokių nusiskundimų dėl reklaminio stendo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nebuvo gavusi.

Pareiškėjos nuomone Sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų, teisės principų ir administracinių teismų praktikos. Nagrinėjamu atveju Sprendimas yra motyvuojamas tik vienu sakiniu, jame cituojamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato abstraktų draudimą tinkanti plačiam spektrui aplinkybių, nėra aišku kokį konkretų pažeidimą Bendrovė galimai atliko. Sprendime nėra aiškus nei faktinis, nei teisinis jo priėmimo pagrindas, todėl jis akivaizdžiai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Pažymi, jog teisės aktai nenumato Administracijai teisės įpareigoti Bendrovę pašalinti reklaminį stendą, kol yra galiojantis jos išduotas Leidimas. Kaip ir anksčiau minėta Leidimas yra galiojantys iki 2025 m. gruodžio 23 d., dėl Leidimo vykdymo jokių pažeidimų nėra nustatyta. Laikosi pozicijos, kad Administracija turėtu teisę įpareigoti pareiškėją pašalinti reklaminį stendą tik tada, kai būtu priimtas sprendimas panaikinti Leidimą nepasibaigus jo galiojimo terminui, todėl darytina išvada, kad Administracija Sprendimu įpareigodama pareiškėją iki 2022 m. balandžio 11 d. pašalinti reklaminį stendą viršijo jos kompetencijos ribas.

Teigia, kad atsakovė priimdama Sprendimą nepagrįstai vadovavosi Direkcijos Rašte pateiktais argumentais. Reklamos įstatymas nereglamentuoja, kad Direkcija yra viena iš reklamos priežiūrą vykdančių institucijų, todėl ji nėra kompetentinga spręsti ar reklaminis stendas pažeidžia Reklamos įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatas.

Atsakovės nuomone, pats savaime Sprendimas nesukuria pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju Bendrovei teisines pasekmes sukelia Direkcijos Raštas, kurio kopija taip pat buvo įteikta ir Administracijai. Sprendimas yra informacinio pobūdžio, jame nėra suformuluota imperatyvi visuomeninio santykio dalyviams privalomo elgesio taisyklių, pareiškėjai išduotas Leidimas nėra naikinamas ir jis neatitinka individualaus administracinio akto sąvokos. Kadangi Sprendimas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, jis negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti. Teismas nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, o pats procesas būtu beprasmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsauginėse zonose. Akivaizdu, kad minėtos teisės normos nustato imperatyvų draudimą kelio apsaugos zonoje įrengti išorinę reklamą, todėl pareiškėjos siekis Sankryžoje skelbti reklamą neatitinka imperatyvaus teisinio reguliavimo.

Pabrėžia, kad nesutinka su pareiškėjos skundo argumentai, jog Direkcija visą laiką nuo reklaminio stendo įrengimo žinojo apie šios reklamos naudojimą ir faktiškai jai pritarė sudarydama inžinerinių tinklų sutartį. Reklamos turinys su Direkcija nebuvo derintas, apie toje vietoje vykdoma komercinio pobūdžio reklamą Direkcija duomenų neturėjo. Inžinerinių tinklų klojimo, priežiūros, rekonstrukcijos ir iškėlimo sutartimi buvo Bendrovei leista savo lėšomis atlikti darbus valstybinės reikšmės kelio juostoje. Minėtoje sutartyje nuostatos apie konkrečios reklamos įrengimą, jos turinį, skleidžiamos informacijos pobūdį nebuvo įtvirtintos.

Laikosi pozicijos, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, nėra aiškus jo teisinis pagrindas. Iš Sprendimo turinio matyti, jog pagrindinis jo argumentas yra Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas įrengti išorinę reklamą kelių apsaugos zonoje. Akcentuoja, jog pareiškėja pati nenurodė jokių teisės aktų nuostatų, kurios leistų įrengti reklamą kelių apsaugos zonoje, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (4.27 E.) D3-1299 „Dėl reklaminio stendo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad Administracija 2020 m. gruodžio 7 d. pareiškėjai išdavė Leidimą. Jame teigiama, kad pareiškėja Palangos mieste, Klaipėdos pl. ir Kretingos g. sankryžoje gali įrengti 12 kv. m. reklaminį stendą (kintamo vaizdo ekranas). Leidimo galiojimo terminas – nuo 2020 m. gruodžio 24 d. iki 2025 m. gruodžio 23 d.

Pareiškėja ir atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2020 m. kovo 10 d. gavo Raštą, kuriame teigiama, kad Direkcijos duomenimis nustatyta, jog Sankryžoje yra įrengtas Bendrovei priklausantis reklaminis stendas. Akcentuojama, jog Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Kelių įstatymo 13 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatytas imperatyvus draudimas įrengti išorinę reklamą kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje. Informuojama, kad per mėnesį nuo Rašto gavimo nepašalinus išorinės reklamos Direkcija kreipsis į už valstybinės reikšmės kelių priežiūrą atsakingą bendrovę su prašymu pašalinti išorinę reklamą ir pareikalaus iš pareiškėjos atlyginti su reklamos šalinimu susijusias išlaidas.

Administracija, atsižvelgdama į Rašte nurodytus argumentus, pareiškėjai išsiuntė Sprendimą, kuriame prašoma iki 2022 m. balandžio 11 d. nukabinti Sankryžoje esančią išorinę reklamą. Sprendime teigiama, kad jis priimtas vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Reklamos įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2021-05-26 iki 2022-05-26) 1 straipsnio 2 dalis numato, jog šis įstatymas nustato reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę ir reklamos naudojimo priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.

Išorinei reklamai taikomi reikalavimai yra reglamentuoti Reklamos įstatymo 12 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punktas teigia, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose. Išorinę reklamą įrengti taip pat draudžiama gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams. Draudžiama naudoti išorinę reklamą, imituojančią kelio ženklus ir (ar) naudojančią kelio ženklų simboliką. Analogiškas draudimas yra numatytas ir Kelių įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje bei Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja neneigia, jog reklaminis stendas yra kelio apsaugos zonoje.

Vadovaujantis Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu Administracija yra kompetentinga institucija atlikti priežiūrą ar išorinė reklama yra įrengta nepažeidžiant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Akivaizdu, kad atsakovė yra atsakinga už tai, kad išorinė reklama nebūtu įrengiama virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose.

Atsakovė atsiliepime laikosi pozicijos, kad Sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, kadangi jis nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl negali būti laikytinas individualiu administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo prasme. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovės pozicija. Sprendimu Bendrovei buvo suformuluotas konkretus reikalavimas iki 2022 m. balandžio 11 d. nukabinti Sankryžoje esančią išorinę reklamą, Administracija yra viena iš institucijų atsakinga už reklamos priežiūrą, todėl darytina išvada, kad toks reikalavimas daro įtaka Bendrovės teisių ir pareigų apimčiai.

Remiantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi leidimas suteikia teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. Leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija, vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis. Leidimą išduodanti institucija patvirtina tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektus ir šios išorinės reklamos įrengimo reikalavimus (Reklamos įstatymo 12 straipsnio 7 dalis). Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad Savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomajai institucijai suteikta kompetencija išduoti leidimus, sustabdyti jų galiojimą, panaikinti galiojimo sustabdymą, panaikinti leidimų galiojimą, taip pat įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. nutartyje Nr. eA-2418-502/2020 aiškindamas anksčiau minėtas Reklamos įstatymo nuostatas konstatavo, kad prieš įpareigojant pareiškėją nutraukti Reklamos įstatymo reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą kompleksiškai turėjo būti išspręstas leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo klausimas.

Kaip ir anksčiau minėta, Bendrovė reklaminį stendą įrengė teisėtai, atsakovė jai išdavė Leidimą, kurio galiojimo terminas nėra pasibaigęs, byloje nėra jokių duomenų, kad Leidimas būtų panaikintas. Atsiliepime į skundą atsakovė taip pat patvirtino, jog Leidimas yra galiojantis, todėl konstatuotina, kad remiantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pareiškėja turėjo teisę skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. Administracijai nepanaikinus Leidimo, ji neturi teisės reikalauti pareiškėjos nutraukti teisės aktų reikalavimus neatitinkančios reklamos naudojimo.

Leidimo galiojimas panaikinamas, jeigu: 1) leidimo turėtojas pateikia paraišką panaikinti leidimo galiojimą; 2) leidimo turėtojas (juridinis asmuo) yra likviduotas ar likviduojamas; 3) leidimo turėtojas (fizinis asmuo) miršta; 4) leidimo turėtojas, įspėjus apie jo leidimo galiojimo galimą panaikinimą, neįvykdo leidimą išduodančios institucijos reikalavimų pašalinti nurodytus pažeidimus per Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse nustatytą terminą; 5) pasibaigia šio straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 3 dalyje nurodytuose dokumentuose nustatytas sutikimo galiojimo terminas.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad atsakovė privalėjo įspėti Bendrovę apie galimą Leidimo panaikinimą, kadangi jos įrengta išorinė reklama neatitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, o jai nepašalinus pažeidimų, panaikinti Leidimą ir įpareigoti pašalinti išorinę reklamą. Nagrinėjamu atveju Administracija neįspėjusi pareiškėjos Sprendime suformulavo reikalavimą iki 2022 m. balandžio 11 d. nukabinti reklamą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė priėmė Sprendimą remdamasi Rašte išdėstytomis aplinkybėmis. Reklamos įstatymo 25 straipsnio 2 dalis teigia, jog teisę reikalauti, kad būtų pradėtas šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimų nagrinėjimas, turi asmenys, kurių interesai yra pažeisti, valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos bei asmenų interesams atstovaujančios asociacijos.

Motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas arba motyvuotas priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimas atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus atitinkančio pranešimo (skundo) gavimo dienos, išskyrus šio straipsnio 5 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus. Apie priimtą priežiūros institucijos nutarimą arba priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimą pareiškėjas informuojamas raštu ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nutarimo ar sprendimo priėmimo dienos. Šio straipsnio 5 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais motyvuotas priežiūros institucijos nutarimas arba motyvuotas priežiūros institucijos įgalioto pareigūno sprendimas atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą turi būti priimtas ir apie tai pareiškėjas turi būti informuotas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo (skundo) gavimo dienos (Reklamos įstatymo 25 straipsnio 8 dalis).

Reklamos įstatymo 25 straipsnio 9 dalis numato, kad priežiūros institucijai priėmus nutarimą pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, jos įgalioti pareigūnai priežiūros institucijos nustatyta tvarka atlieka tyrimą dėl pranešimo (skundo) ir surašo tyrimo dokumentą. Priežiūros institucija, pradėjusi pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, raštu kreipiasi į reklaminės veiklos subjektą, dėl kurio veiksmų (neveikimo) ši procedūra pradėta, ir paprašo per priežiūros institucijos nurodytą ne trumpesnį kaip 14 kalendorinių dienų terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl aplinkybių, dėl kurių pradėta nagrinėjimo procedūra, ir jį pagrindžiančius įrodymus (Reklamos įstatymo 25 straipsnio 12 dalis).

Įvertinus anksčiau minėta darytina išvada, jog Administracija gavusi Raštą, kuriame dėstoma apie galimus Reklamos įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimus, turėjo pareigą priimti savarankišką administracinį aktą nutarimą pradėti Direkcijos pranešimo nagrinėjimo procedūrą, surašyti tyrimo dokumentą, informuoti apie pradėtą procedūrą pareiškėją ir pasiūlyti jai pateikti paaiškinimus dėl aplinkybių, dėl kurių pradėtas pranešimo nagrinėjimo procedūra. Nagrinėjamu atveju atsakovė Reklamos įstatymo 25 straipsnyje nustatytų veiksmų neatliko, atsiliepime nepateikė jokių objektyvių priežasčių, kodėl šie veiksmai nebuvo atlikti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą konstatuotina, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. (4.27 E.) D3-1299 „Dėl reklaminio stendo“ prieštarauja Reklamos įstatyme įtvirtintoms teisės normoms, reglamentuojančioms reklamos priežiūrą vykdančios institucijos atliktinus procedūrinius veiksmus, todėl pareiškėjos kooperatinės bendrovės „Katos grupė“ skundas tenkintinas ir Sprendimas naikintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo jos naudai iš Administracijos priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodoma, kad Bendrovė už skundo parengimą advokatui sumokėjo 1633,50 Eur, o už jos interesų atstovavimą teismo posėdyje advokatui sumokėjo 726,00 Eur, iš viso 2359,00 Eur.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pareiškėja patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia 2022 m. gegužės 6 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. WINT2205-006, 2022 m. rugsėjo 12 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. NOOR-00447, 2022 m. gegužės 10 d. bei 2022 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymais. Minėti dokumentai patvirtina, kad Bendrovė už skundo parengimą sumokėjo 1633,50 Eur, o už pasiruošimą teismo posėdžiui ir jos interesų atstovavimą teismo posėdyje advokatui sumokėjo 726,000 Eur. Atkreiptinas dėmesys, jog į skundo parengimo išlaidas yra įtrauktas ir pareiškėjos sumokėtas žyminis mokestis.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Byloje nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas 2022 m. balandžio 19 d. (2022 m. II ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus 2021 m. IV ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis siekė – 1679,3 Eur.

Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2.5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 4198,25 Eur (1679,3 * 2.5). Pareiškėja už skundo advokatui sumokėjo 1633,50 Eur, t. y. pareiškėjos prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteisino užmokesčio, todėl priteistina visa prašoma bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma už skundo dėl pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo rezultato panaikinimo parengimą.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad advokatui už pasirengimą teismo posėdžiui ir jos interesų atstovavimą teismo posėdyje sumokėjo 726,00 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismine praktika pasirengimas teismo posėdžiui bei atstovavimas teismo posėdyje taip pat yra laikytinos vienos rūšies išlaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-114-438/2017; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-786-442/2017).

Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 0,1. Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 punktas).

Remiantis teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. informacinės pažymos duomenimis 2022 m. rugsėjo 13 d. (2022 m. III ketvirtis) vykusio teismo posėdžio pradžia 15.03 val., pabaiga – 15.46 val. t. y. teismo posėdis iš viso vyko 43 min. Remiantis Rekomendacijų 9 punkto nuostatomis darytina išvada, kad posėdžio trukmė yra viena valanda.

Šiuo atveju aktualus yra 2021 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Statistikos departamento duomenimis siekė – 1729,9 Eur. Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog už vieną atstovavimo teisme valandą maksimali priteistina suma siekia 172,99 Eur (1729,9 * 0.1). Akivaizdu, jog Bendrovės prašoma 726,00 Eur suma viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistino užmokesčio dydį, todėl šioje apimtyje prašymas tenkintinas iš dalies.

Įvertinus anksčiau išdėstytą, pareiškėjos kooperatinės bendrovės „Katos grupė“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies ir jai iš atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos priteistinas 1806,49 Eur (1633,50 + 172,99) dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos kooperatinės bendrovės „Katos grupė“ skundą patenkinti.

Panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (4.27 E.) D3-1299 „Dėl reklaminio stendo“.

Pareiškėjai kooperatinei bendrovei „Katos grupė“ iš atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos priteisti 1806,49 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitoje dalyje pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.