- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-07
- Bylos Nr.
- e2S-1781-653/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37023-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Pareiškėjas
- M. L.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) M. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys (kreditoriai) Latvijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo sabiedrība ar ierobežotu atbildību „B2Kapital“, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, uždaroji akcinė bendrovė „Sergel“, uždaroji akcinė bendrovė „Caverion Lietuva“, biudžetinė įstaiga Valstybinis studijų fondas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas M. L. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, jo bankroto administratore skirti UAB „Skolvalda“.
2. Pareiškėjas nurodė, kad negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję; bendra pareiškėjo įsiskolinimų suma kreditoriams viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (toliau – ir MMA). Pareiškėjo teigimu, pradelsti įsipareigojimai sudaro 147 250,17 Eur. Paaiškino, kad nuo 2007 m. vykdė individualią veiklą kaip nekilnojamojo turto brokeris ir gaudavo dideles pajamas, kartais pajamos siekdavo 9 000 Lt/mėn., todėl kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo. 2008-08-21 AB Luminor Bank suteikė pareiškėjui 172 323,91 Eur kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1/156 dalies automobilių stovėjimo aikštelės ir 101/28000 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimui; šis nekilnojamasis turtas, išskyrus 101/28000 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo įkeistas bankui, o suteiktas būsto kreditas buvo apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, smuko nekilnojamojo turto rinka ir pareiškėjas neteko iš individualios veiklos gaunamų pajamų, išsikraustė gyventi pas tėvus, o savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuomojo tretiesiems asmenims. Teigė, kad iš buto nuomos gaunamos pajamos buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, todėl neišgalėjo mokėti bankui įmokų, ėmė kreditus pradelsto būsto kredito dalies ir nesumokėtų palūkanų dengimui. 2012 m. AB Luminor Bank nutraukė būsto kredito sutartį su pareiškėju ir kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kuri buvo išmokėta 2012 m., o minėtas butas 2016-07-07 parduotas iš varžytynių. Besitęsiant sunkiai finansinei situacijai ir ieškant jos sprendimo būdų, nusprendė persikelti gyventi į Latviją; nuo 2016-05-27 įsidarbino SIA „Calyssi“, kur gaudavo 370 Eur/mėn. darbo užmokestį (atskaičius mokesčius), o nuo 2017-04-03 dirba SIA „Felonis“ ir gauna 430 Eur/mėn. darbo užmokestį; kitų pajamų šaltinio neturi; taip pat neturi kito turto. Be to, jam fizinio asmens bankroto byla buvo iškelta Latvijos Respublikoje, tačiau nustačius tam tikrus apribojimus, ji buvo nutraukta. Nurodė, kad būtiniems poreikiams tenkinti reikalinga 340 Eur/mėn. suma.
3. Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ pateikė teismui raštą, kuriame prašo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas 2019-08-14 rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad Latvijos Respublikos Limbažių rajono teismo 2017-01-19 sprendimu buvo pradėta pareiškėjo M. L. bankroto procedūra; teismo 2017-09-12 nutartimi buvo patvirtintas pareiškėjo 2 metų mokumo atkūrimo planas, pagal kurį pareiškėjas reguliariai darė išmokas kreditoriams, įskaitant ir suinteresuotam asmeniui SIA „B2Kapital“. Vidžemės rajono teismo 2018-07-26 sprendimu pareiškėjo bankroto procesas buvo nutrauktas. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 130 str. nuostatomis, atvejams, kai bankroto procesas yra nutraukiamas nenurašant skolinių įsipareigojimų kreditoriams, 10 metų terminas nėra taikomas. Nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 5 str. 8 d. 5 p. nustatytą 10 metų apribojimą fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui, nes jam bankroto byla pagal FABĮ normas niekada nebuvo nutraukta. Paaiškino, kad kreditorių atžvilgiu buvo sąžiningas, nes Latvijoje patvirtinus jo mokumo planą, jis vykdė mokėjimus visiems kreditoriams, o jo bankroto procesas buvo nutrauktas vien dėl to, kad teismas nenagrinėjo ir nesigilino į egzistuojančias faktines aplinkybes; be to, pareiškėjas nežinojo, jog nuolat turi būti savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Aiškina, kad Vidžemės rajono teisme posėdis vyko rašytinio proceso tvarka, pareiškėjui net nebuvo leista pasisakyti, o teismo sprendimas buvo neskundžiamas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-09-3 nutartimi pareiškėjo M. L. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo netenkino.
6. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2019-07-18 nutartyje pažymėjo, kad tais atvejais, kai byloje yra duomenų apie tai, jog fizinio asmens bankroto (nemokumo) procesas kokiu nors aspektu (yra ar buvo) peržengęs nacionalinės (Lietuvos Respublikos) jurisdikcijos ribas, teismas turėtų svarstyti, ar konkrečiu atveju bylos duomenys sudaro poreikį spręsti bylą atsižvelgiant ir į Europos Parlamento ir Tarybos 2015-05-20 reglamento Nr. (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – ir Reglamentas Nr. 2015/848) nuostatas.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Latvijos Respublikoje 2017-04-19 buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, kuri Latvijos Respublikos kompetentingo teismo 2018-07-24 sprendimu buvo nutraukta nurodant nutraukimo pagrindą – „nustatyti apribojimai, taikomi fizinio asmens bankroto byloms“. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Reglamento 7 str. 1 ir 2 d. nuostatas bei byloje esančius duomenis, sprendė, kad pareiškėjui Latvijos Respublikoje jau buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla. Ši aplinkybė reiškia, kad Latvijos Respublikos teismo 2017-01-19-01-19 sprendimas, kuriuo buvo iškelta pareiškėjo fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla, taip pat ir 2018-07-24 sprendimas, kuriuo bankroto byla nutraukta, kitose Europos Sąjungos valstybės narėse, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, kuriose pareiškėjas M. L. turėjo kokių nors turtinių interesų, kylančių iš privatinės teisės srities, turėjo sukelti tokias pačias teisines pasekmes, kokios teisinės pasekmės numatytos fizinio asmens bankroto bylą iškėlusioje valstybėje narėje, šiuo atveju – Latvijos Respublikoje.
8. Teismas vertino, jog pagal Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2018-07-24 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. C21021017 (C-1161-18), pareiškėjo bankroto (nemokumo) byla Latvijos Respublikoje iš esmės buvo nutraukta dėl skolininko (pareiškėjo) atliktų veiksmų, kurie yra kliūtis tolesnei bankroto (nemokumo) proceso eigai (Latvijos Respublikoje). Nurodytame sprendime teisinių pasekmių (išskyrus tai, jog nutrauktas bankroto (nemokumo) procesas neatleido skolininko nuo įsipareigojimų kreditoriams vykdymo dėl konkrečių pareiškėjo veiksmų ir kreditorių reikalavimai atnaujinami bei apskaičiuojami visa apimtimi, taip pat atnaujinami sustabdyti procesiniai veiksmai ir sprendimų vykdymo dokumentų tvarkymas) nenurodyta.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 130 str., Reglamento Nr. 2015/848 nuostatas, sprendė, kad Lietuvos Respublikos kompetentingų teismų sprendimai – tiek dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui, tiek dėl jos nutraukimo, pripažįstami visose kitose valstybėse narėse – įskaitant ir Lietuvos Respubliką, nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja. Teismas nustatė, jog Vidžemės rajono teismo 2018-07-24 sprendimas yra įsiteisėjęs (buvo neskundžiamas), kuriuo buvo apribota teisė kreiptis dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo tris metus, nes, kaip konstatuota įsiteisėjusiame teismo sprendime, pareiškėjas tyčia pateikė melagingą informaciją savo kreditoriams (suklaidindamas juos dėl savo gyvenamosios vietos).
10. Teismas įvertinęs, jog nors byloje nėra konkrečių įrodymų, kada tiksliai pareiškėjas pateikė melagingą informaciją kreditoriams apie savo gyvenamąją vietą ir atitinkamai nuo kada minėtas terminas turėtų būti skaičiuojamas, sprendė, kad Limbažių rajono teismo 2017-01-19 sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui priėmimo data laikytina vėliausiu momentu, kai tiek Latvijos Respublikos teismas, tiek pareiškėjo kreditoriai buvo suklaidinti. Pareiškėjas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikoje pateikė 2018-11-26, t. y. nesuėjus trejų metų terminui nuo melagingos informacijos kreditoriams pateikimo.
11. Teismas Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 130 str. 1 d. aiškino plečiamai, t. y. laikė, jog šiuo atveju pareiškėjo klaidingos informacijos kreditoriams pateikimas dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos, siekiant pasinaudoti galimai palankesniais Latvijos Respublikos nemokumo įstatymais, patenka į Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 130 str. 1 d. taikymą.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas tokius pareiškėjo teiginius jau atmetė kaip nepagrįstus, pažymėjęs, jog iš nurodyto teismo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kurie buvo analizuoti ir vertinti; taip pat sprendime jau buvo įvertinti pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos Latvijos Respublikoje savininkės paaiškinimai, kurie buvo pripažinti prieštaringais. Be to, galiojant automatinio pripažinimo taisyklei, Lietuvos Respublikos teismas negali revizuoti kitos Europos Sąjungos valstybės narėje priimto teismo sprendimo pagrįstumo.
13. Teismas sprendė, jog šiuo atveju bankroto bylos iškėlimas ir nutraukimas Latvijos Respublikoje sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kokios numatytos fizinio asmens bankroto bylą iškėlusioje valstybėje narėje, šiuo atveju – Latvijos Respublikoje. Latvijos Respublikos nemokumo įstatyme esant nustatytiems apribojimams pareiškėjui iškelti bankroto bylą, tokie apribojimai taikytini ir Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjui, galiojant apribojimams iškelti fizinio asmens bankroto bylą Latvijos Respublikoje, teismas atsisakė iškelti bankroto bylą ir Lietuvoje.
III. Atskirojo skundo argumentai
14. Atskiruoju skundu apeliantas M. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-09-13 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti M. L. bankroto bylą, nustatyti 340 Eur sumą, reikalingą pareiškėjo poreikių tenkinimui kas mėnesį, nustatyti 4 mėn. terminą mokumo atkūrimo planui pateikti, paskirti pareiškėjo bankroto administratoriumi UAB „Skolvalda“.
15. Atskirajame skunde nurodoma, jog teismas tik siaura apimtimi vertino Latvijos Respublikos nemokumo įstatymą. Minėto įstatymo 130 str. nuostata taikoma Latvijos Respublikos teismui svarstant klausimą dėl fizinio asmens nemokumo proceso iškėlimo, tačiau ji nenustato nemokumo proceso nutraukimo pasekmių, nes tokios pasekmės yra numatytos Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 165 str., ką patvirtina ir Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2018-07-24 sprendimas. Tokiu būdu teismas sprendė bylą vadovaudamasis kitos šalies – Latvijos Respublikos, įstatymais, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 str. nuostatoms ir daro priimt nutartį negaliojančia.
16. Teigia, kad Reglamentas Nr. 2015/848 nenustato jokių konkrečių ribojimų dėl pakartotinio kreipimosi į teismą siekiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, nes šis klausimas yra paliktas valstybių narių diskrecijai. Klausimas dėl pareiškėjo nesąžiningumo, nurodyto Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2018-07-24 sprendime, turėjo būti svarstomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos FABĮ nuostatomis, o ne kitos šalies įstatymais. Vadovaujantis FABĮ nuostatomis ir suformuota teismų praktika, Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2018-07-24 sprendime nurodyti argumentai dėl pareiškėjo nesąžiningumo nepatenka į FABĮ apibrėžtas ribas, nes neturi ir neturėjo įtakos tiek pareiškėjo nemokumui, tiek kreditorių interesams. Būtent kreditorių atžvilgiu pareiškėjas buvo sąžiningas, nes Latvijoje patvirtinus jo mokumo atkūrimo planą, jis vykdė mokėjimus visiems kreditoriams. Latvijos Respublikoje išnagrinėtoje byloje nebuvo konstatuotas pareiškėjo nesąžiningumas Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 130 str. 1 d. kontekste.
17. Teigia, jog net ir vertinant teismo argumentus dėl apribojimo laike kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti nagrinėjama Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 130 str. 5 d., numatanti, kad fizinio asmens nemokumo procesas netaikomas arba nutraukiamas asmeniui, kuriam per paskutinius vienerius metus iki fizinio asmens nemokumo proceso paskelbimo buvo užbaigtas nemokumo procesas nepanaikinant įsipareigojimų. Būtent ši Latvijos Respublikos Nemokumo įstatymo nuostata galėtų atitikti byloje nagrinėjamą teisinę situaciją.
Atsiliepimas
18. Suinteresuotas asmuo SIA „B2Kapital“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė apelianto atskirąjį skundą atmesti, taip pat pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-09-13 nutarties konstatuojamosios dalies 26 paragrafe pateiktą išaiškinimą dėl 3 metų termino, per kurį apeliantui taikomi apribojimai iškelti bankroto bylą, į 10 metų terminą, nustatytą FABĮ 5 str. 8 d. 5 p.
19. Atsiliepime nurodo, kad Latvijos teismo sprendimas svarbus dėl paties bankroto proceso nutraukimo fakto, kuris, remiantis Reglamentu, pripažįstamas visose kitose valstybės narėse. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos teismą, atitinkamai bankroto bylos nutraukimo faktas ir tai, kokias pasekmes jis sukels bylą nagrinėjant Lietuvos Respublikos teisme, turėtų būti vertinamas pagal FABĮ 5 str. 8 d. 5 p. nuostatas. Pagal FABĮ, tuomet, kai bankroto byla buvo nutraukta, teismas atsisako iškelti bankroto bylą dešimties metų laikotarpiu. Mano, kad tuo atveju, jei pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo būtų pateiktas kitoje valstybėje narėje, tuomet bankroto bylos nutraukimo faktas, kuris pripažįstamas visose valstybėse narėse vadovaujantis Reglamento 19 str. nuostatomis, ir jo sukeliamos pasekmės turėtų būti vertinamos pagal tos valstybės narės vidaus teisę.
Šalies argumentai
20. Teismo nustatyta aplinkybė, kad skolininkas slėpė ir klaidino apie savo faktines aplinkybes, kreditorius, administratorių ir teismą, pripažįstama pakankama kliūtimi tolesnei bankroto proceso eigai Latvijos Respublikoje, tačiau iš to kylančios pasekmės, kad per tris metus fizinio asmens bankroto byla asmeniui netaikoma ar nutraukiama, sukelia teisines pasekmes Latvijos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Atskirasis skundas netenkintinas.
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 str. 2 d., teismas nenustatė (CPK 338 str.).
23. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės pripažintinos nustatytomis ir iš naujo jos nekartojamos. Apeliantas atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo nutartį iš esmės ginčija tuo aspektu, jog teismas negalėjo vadovautis kitos valstybės teisiniu reglamentavimu; klausimas dėl pareiškėjo nesąžiningumo, nurodyto Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2018-07-24 sprendime, turėjo būti svarstomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos FABĮ nuostatomis. Kita vertus, teismas netinkamai vertino Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas žemiau nurodytų argumentų pagrindu nesutinka su tokio pobūdžio apelianto teiginiais.
24. Europos Sąjungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reguliuoja Reglamentas Nr. 2015/848. Reglamento Nr. 2015/848 7 str. 1 d. nustatyta, kad išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla (lot. lex fori concursus), teisė. Aptarta nuostata detalizuojama Reglamento Nr. 2015/848 7 str. 2 d., kurioje nurodoma, jog valstybės, kurioje iškelta [fizinio asmens bankroto (nemokumo) – apeliacinės instancijos teismo pastaba] byla, teisė nustato tos bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą (konkretus sąrašas privalomų taisyklių stadijoms, kurias privalo nustatyti valstybės narės nacionalinėse teisės aktuose, nagrinėjant fizinių asmenų bankroto (nemokumo) bylas, detalizuotas Reglamento Nr. 2015/848 straipsnio 7 dalies 2 punkto a–m papunkčiuose). Pažymėtina, kad esama lex fori concursus taisyklės išimčių, kurios nustatytos Reglamento Nr. 2015/848 8–18 str. Kadangi nurodytose teisės normose įtvirtintos išimtys nagrinėjamai bylai neaktualios, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
25. Viena iš svarbiausių Reglamento Nr. 2015/848 veikimo mechanizmo dalių – tam tikroje Europos Sąjungos valstybėje priimtų teismo sprendimų pripažinimo ir, jei reikia, vykdymo kitose Sąjungos valstybėse taisykles nustatančios normos. Esminė pripažinimo aspektu yra Reglamento 19 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad bet kuris sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, kaip numatyta 3 straipsnyje, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla. Pagal Reglamento 2015/848 20 str. 1 d., jei šiame reglamente nenumatyta kitaip, 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas teismo sprendimas iškelti nemokumo bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes, kaip ir bylą iškėlusioje valstybėje tol, kol kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla. Tai reiškia, kad pripažintas teismo sprendimas perkeliamas toks, koks yra, ir pripažįstančiojoje valstybėje negali sukelti kitokių pasekmių, nei jis sukuria kilmės valstybėje. Reglamento 2015/848 32 str. nustatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo yra pripažintas pagal 19 str., priimti sprendimai, susiję su nemokumo bylos eiga bei jos užbaigimu, ir to teismo patvirtinti susitarimai taip pat pripažįstami nereikalaujant jokių papildomų formalumų. Tokie teismo sprendimai vykdomi pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 39 – 44 ir 47 – 57 str.
26. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjui M. L. Latvijos Respublikos teismo 2017-01-19 sprendimu buvo iškelta fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla. Šalys neteikė duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusi iškelta fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla pagal Reglamento Nr. 2015/848 3 str. 2 d., tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju taikytinos pagrindinės Latvijos Respublikoje iškeltos nemokumo bylos teisinės pasekmės, kurios, atsižvelgiant į Reglamento 2015/848 3 str. 1 d., 7 str. 1 d., 19, 20 bei 32 straipsnių nuostatas, yra nustatytinos pagal Latvijos Respublikos teisę. Latvijos Respublikoje tiek fizinių, tiek juridinių asmenų nemokumo klausimus reglamentuoja 2010-07-26 priimtas ir nuo 2010-11-01 įsigaliojęs („Latvijas Vēstnesis“, 124 (4316), 2010-08-06) Nemokumo įstatymas.
27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, jog pareiškėjui M. L. Latvijos Respublikos buvo iškelta fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla, kuri Latvijos Respublikos kompetentingame teisme buvo nutraukta 2018-07-24. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei į Reglamente Nr. 2015/848 nustatytą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vadovavosi Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo nuostatomis, todėl apelianto su tuo susiję teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
28. Priešingai, nei nurodo apeliantas, iš Latvijos Respublikos Vidžemės rajono teismo 2018-07-24 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. C21021017 (C-1161-18), turinio matyti, kad pareiškėjo bankroto (nemokumo) byla buvo nutraukta iš esmės dėl skolininko (pareiškėjo) atliktų veiksmų, kurie yra kliūtis tolesnei bankroto (nemokumo) proceso eigai (Latvijos Respublikoje), o būtent – minėtame sprendime nurodoma, jog pareiškėjas, „siekdamas atsikratyti skolinių įsipareigojimų savo kreditoriams Lietuvoje, <...> slėpė ir klaidino apie savo faktines aplinkybes [šiuo atveju apie savo gyvenamąją vietą] kreditorius, administratorių ir teismą, todėl pripažįstama pakankama kliūtimi tolesnei bankroto proceso eigai Latvijos Respublikoje“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Latvijos Respublikos kompetentingo teismo sprendime nustatyti pareiškėjo veiksmai suponuoja Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 130 str. 1 d., nustatančio, jog fizinio asmens bankroto byla asmeniui netaikoma ar nutraukiama jeigu nustatoma, kad asmuo per pastaruosius trejus metus iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo tyčia pateikė melagingą informaciją savo kreditoriams, taikymą.
29. Nors apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti ir atsižvelgti į kitą Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 130 str. 5 d. nuostatą, nustatančią, kad fizinio asmens nemokumo procesas netaikomas arba nutraukiamas asmeniui, kuriam per paskutinius vienerius metus iki fizinio asmens nemokumo proceso paskelbimo buvo užbaigtas nemokumo procesas nepanaikinant įsipareigojimų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši aplinkybė nedarytų jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vadovavosi minėto straipsnio 1 dalimi, nustatančia apribojimus pareiškėjui iškelti bankroto bylą.
30. Suinteresuotas asmuo SIA „B2Kapital“ pirmosios instancijos teismo nutarties atskiruoju skundu neskundė, todėl dėl jo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais argumentų nepasisakoma (CPK 320 str. 1 d.).
31. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2 str., 3 str., 7 str., 178 str., 185 str.). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
32. Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.