Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmos Čuchraj ir Mariaus Dobrovolskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui R. M. dėl išlaikymo vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovo R. M. priešieškinį ieškovei V. B. dėl išlaikymo vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išvadą byloje teikiančios institucijos – Pagėgių savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugo skyrius ir Šilutės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. B. kreipėsi į Tauragės apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui R. M. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas yra nepilnametės K. M. tėvas, tačiau nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio atsakovas nevykdo pareigos teikti išlaikymą savo dukrai. Ieškovė paaiškino, kad šiuo metu šalys gyvena atskirai, ieškovė augina du nepilnamečius vaikus, tai yra K. M. ir K. B., jas išlaiko iš socialinių išmokų bei atsitiktinių pajamų. Atsakovas dirba ir gyvena Anglijoje. Ieškovė teigė, kad šalių dukros poreikiams patenkinti kiekvieną mėnesį yra reikalinga 300 Eur suma, todėl įvertinus tai, kad dukra gyvena su ieškove ir dėl to jai tenka didesnė vaiko išlaikymo naštos dalis, atsakovas nepilnametei dukrai išlaikyti kiekvieną mėnesį turėtų mokėti 170 Eur dydžio išlaikymą. Ieškovė patikslintu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo po 170 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnametei dukrai išlaikyti nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaiko pilnametystės, 6 120 Eur išlaikymo įsiskolinimą, nustatyti nepilnametės dukros gyvenamąją vietą su ieškove, nustatyti ieškinyje nurodytą atsakovo bendravimo su vaiku tvarką bei priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė 2018 m. vasario 12 d. patikslino savo ieškinio reikalavimus ir pareiškė, kad atsisako reikalavimų dėl 6 120 Eur išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

3. Atsakovas R. M. byloje pareiškė priešieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Atsakovas nurodė, kad nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta yra Anglijoje, vaikas be atsakovo sutikimo buvo neteistai išvežtas iš savo gyvenamosios vietos. Atsakovas teigė, kad dukros gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su atsakovu, nes tai geriausiai atitiks vaiko interesus, iš ieškovės taip pat turėtų būti priteista po 170 Eur dydžio kiekvieną mėnesį mokamų išmokų dukrai išlaikyti. Atsakovas priešieškiniu teismo prašė nustatyti nepilnametės dukros K. M. gyvenamąją vietą su atsakovu, priteisti iš ieškovės po 170 Eur kiekvieną mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnametei dukrai išlaikyti nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki dukros pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nustatyti priešieškinyje nurodytą ieškovės bendravimo su dukra tvarką bei priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

9. Atsakovas skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus bei nepagrįstai konstatavo, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Apelianto teigimu, šalių nepilnametės dukros nuolatinė gyvenamoji vieta yra Anglijoje, todėl ši byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

10. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš esminių sąlygų tinkamai įgyvendinti asmens teisę kreiptis į teismą. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis neteismingas tam teismui. Šioje byloje buvo pareikšti trys materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai: 1) reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, 2) reikalavimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, 3) reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas yra susijęs su kita Europos Sąjungos valstybe nare, tai yra Jungtine Karalyste, Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos klausimas nagrinėti byloje pareikštus reikalavimus spręstinas dėl kiekvieno reikalavimo atskirai. Pažymėtina, kad reikalavimų dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo jurisdikcijos klausimas spręstinas pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/ 2000 (Briuselis II bis) nuostatas, o reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo jurisdikcijos klausimas spręstinas pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamento Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) nuostatas.

Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti reikalavimus dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo

11. Reglamento Briuselis II bis 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Šioje byloje tarp šalių, be kita ko, kilo ginčas dėl nepilnametės šalių dukros K. M. nuolatinės gyvenamosios vietos. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad jos ir dukros nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl byla yra teisminga Lietuvos teismams. Atsakovas byloje laikėsi nuostatos, kad šalių nepilnametės dukros nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti byloje pareikštų reikalavimų.

12. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nėra esminių skirtumų tarp nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos (CK 2.12 straipsnis) ir Reglamente Briuselis II bis naudojamos autonominės nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos aiškinimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016). Aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).

13. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė ir atsakovas yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Byloje nėra ginčo ir dėl to, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Pateikdama teismui ieškinį, ieškovė nurodė, kad jos gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini). Atsiliepime į ieškinį atsakovas teigė, kad šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Anglijoje, iš kurios ieškovė neteisėtai išvežė dukrą į Lietuvą, o vėliau išvyko gyventi į Daniją (t. 1, b. l. 54). 2018 m. sausio 10 d. teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad šalių dukra gimė (duomenys neskelbtini), tų pačių metų gruodžio mėnesį šalys su vaiku išvyko gyventi į Angliją ir ten kartu gyveno iki 2015 metų, vėliau dar apie metus šalys užsienio valstybėje gyveno atskirai, o 2016 metų sausio mėnesį ieškovė su dukra grįžo į Lietuvą. Teismo posėdyje ieškovė taip pat nurodė, kad nuo 2017 metų balandžio mėnesio ieškovė pradėjo važiuoti pas sutuoktinį į Daniją, nuo 2017 metų liepos mėnesio pradėjo gyventi Danijoje. Ieškovė taip pat paaiškino, kad gyvenimo Jungtinėje Karalystėje laikotarpiu vaikui buvo mokamos socialinės išmokos. Šias faktines aplinkybes apie Jungtinėje Karalystėje vaikui mokėtas išmokas patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai apie 2015-2016 metais išmokėtas vaiko priežiūros išmokas (t. 1, b. l. 70-83). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad šalių nepilnametė dukra yra registruota Jungtinės Karalystės sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat Jungtinėje Karalystėje vaikas lanko mokyklą (t. 1, b. l. 128-132).

14. Nors ieškovė byloje įrodinėjo, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, tačiau byloje esantys įrodymai šių ieškovės argumentų nepatvirtina. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duodama paaiškinimus ieškovė pripažino, jog vaikas į Lietuvą buvo parvežtas tik laikinai. Iš 2017 m. lapkričio 16 d. Pagėgių savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto matyti, jog su ieškove ir jos dukra susisiekti nepavyko, nes jų nėra Lietuvoje (t. 1, b. l. 58). 2017 m. lapkričio 23 d. teismo posėdyje Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė paaiškino, kad vaikas savivaldybėje gyveno labai trumpą laikotarpį, posėdžio metu ieškovė su dukra gyveno Danijoje. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad atsakovo iniciatyva dukra kartu su atsakovu grįžo ir šiuo metu vėl gyvena Jungtinėje Karalystėje. Byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, jog nepilnametė K. M. ilgesnį laikotarpį būtų gyvenusi Lietuvoje, čia būtų lankiusi ugdymo ar sveikatos priežiūros įstaigas. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog grįžusi į Lietuvą ieškovė neturėjo tikslo čia pasilikti ilgesniam laikotarpiui, integruoti vaiką į Lietuvos socialinę aplinką. Akivaizdu, jog didžiąją dalį savo gyvenimo vaikas gyveno Jungtinėje Karalystėje. Byloje esantys įrodymai neleidžia padaryti išvados, jog Lietuvos Respublikoje būtų susiformavęs vaiko asmeninių, socialinių bei ekonominių interesų centras, todėl laikinas vaiko grįžimas į Lietuvą nagrinėjamu atveju nereiškia nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimo. Nors iš bylos duomenų matyti, jog tam tikrą laikotarpį vaikas su mama buvo išvykęs gyventi į Daniją, tačiau byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie tai, jog vaiko nuolatine gyvenamąja vieta būtų tapusi Danija.

15. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Jungtinėje Karalystėje susiformavo šalių nepilnametės dukros K. M. socialinių, ekonominių ir kitų interesų centras, ši valstybė laikytina nuolatine vaiko gyvenamąja vieta, todėl pagal reglamento Briuselis II bis 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją jurisdikcijos taisyklę reikalavimai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo yra teismingi Jungtinės Karalystės teismams.

16. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio nuostatos numato jurisdikcijos prorogacijos galimybę, tai yra bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtį. Pagal reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tikrasis Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas buvo tarp paminėto straipsnio a ir b punktų nurodyti jungtuką „ir“, todėl spręstina, kad jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).

17. Nagrinėjamoje byloje tiek ginčo šalys, tiek jų nepilnametis vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl tai leidžia daryti išvadą apie esminį K. M. ryšį su Lietuvos Respublika ir tai atitinka reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio 3 dalies a punkte nustatytą jurisdikcijos prorogacijos sąlygą – vaiko esminį ryšį su Lietuvos Respublika (Lietuvos Respublikos pilietybė). Sprendžiant klausimą dėl kitų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų, atsižvelgtina į tai, kad pirmosios instancijos teismui priėmus ieškovės ieškinį, atsakovas savo procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu prieštaravo Lietuvos teismų jurisdikcijai nagrinėti byloje kilusį ginčą, savo atsikirtimus, be kita ko, grindė tuo, jog ieškinys nėra teismingas Lietuvos teismams. Taigi nagrinėjamu atveju netenkinama reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio 3 dalies b punkte įtvirtinta privaloma sąlyga, būtina jurisdikcijos prorogacijai. Esant šioms aplinkybėms, byloje nėra nustatyta teisinio pagrindo taikyti reglamento Briuselis II bis 12 straipsnio nuostatų dėl jurisdikcijos prorogacijos.

18. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Tauragės apylinkės teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti byloje pareikštų reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, nes šie reikalavimai yra teismingi Jungtinės Karalystės teismams.

Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo

19. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad reikalavimui dėl vaiko išlaikymo taikytino Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, jog jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nesant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente naudojamą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei reglamente Briuselis II bis naudojama nuolatinės gyvenamosios vietos samprata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išlaikymo prievolės kreditorės, tai yra šalių nepilnametės dukros K. M., nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, išlaikymo prievolės skolininko, tai yra atsakovo R. M., nuolatinė gyvenamoji vieta taip pat yra Jungtinėje Karalystėje. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimų dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tauragės apylinkės teismas pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio nuostatas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti byloje pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, nes šis reikalavimas taip pat yra teismingas Jungtinės Karalystės teismams.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustatęs, jog pagal taikytinas Europos Sąjungos, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis). Įvertinęs bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl šalių nepilnametės dukros nuolatinės gyvenamosios vietos, netinkamai aiškino ir taikė jurisdikcijai nustatyti aktualius Europos Sąjungos teisės aktus, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį bei atsakovo priešieškinį palikti nenagrinėtus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 782 straipsnis).

22. Kadangi byloje pareikšti reikalavimai nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl byloje kilusio ginčo esmės, todėl teisėjų kolegija nevertina kitų apeliaciniame skunde nurodytų su ginčo esme susijusių argumentų ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23. Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 94 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

24. Nagrinėjamu atveju panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį bei priešieškinį palikus nenagrinėtus, byla yra baigiama nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės. Nors civilinės bylos iškėlimą šiuo atveju inicijavo ieškovė, tačiau atsižvelgtina į tai, kad šios bylos procesinę baigtį lėmė aplinkybės, kurios tiesiogiai nepriklauso nuo ieškovės valios, tai yra byloje nebuvo nustatyta Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti byloje pareikštus reikalavimus. Įvertinus byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, negalima daryti išvados, jog atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimą lėmė ieškovės veiksmai. Byloje nenustatyta, kad ieškovės ir atsakovo procesinis elgesys būtų netinkamas, taip pat nenustatyta šalių veiksmų, lėmusių bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ar jų dydį. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, šalių procesinį elgesį, taip pat atsižvelgusi į tai, jog abi ginčo šalys byloje buvo pareiškusios Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai nepriskirtinus reikalavimus ir dėl to abi ginčo šalys patyrė išlaidų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje tikslinga bylinėjimosi išlaidų šalims nepriteisti (CPK 94 straipsnis).

25. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir palikti nenagrinėtus ieškovės V. B. ieškinį atsakovui R. M. dėl išlaikymo vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovo R. M. priešieškinį ieškovei V. B. dėl išlaikymo vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.