Kauno apylinkės teismo sprendimas

1. Ieškovas I. N. P. (toliau – ieškovas) prašė pripažinti negaliojančiu T. J. (toliau – palikėja) 2017 m. kovo 21 d. testamentą, sudarytą Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarės A. P., ir priteisti iš atsakovių notarės A. P. ir B. O. K. bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškinyje nurodė, kad jis eilę metų rūpinosi savo senele T. J.. S. T. J. buvo ieškovo tėvo motina. Ieškovo tėvas yra miręs. Ieškovas padėjo senelei buityje, vežiojo pas gydytojus, pirko maisto produktus, reikiamus vaistus. Senelės ir anūko santykiai buvo geri, todėl 2008 m. sausio 29 d. T. J. sudarė testamentą pagal kurį jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini) Kaune, paliko ieškovui. Po testamento sudarymo ieškovas ir toliau rūpinosi savo senele, kurios sveikata dėl jos garbaus amžiaus tolygiai blogėjo.

1.2. 2011 m. antroje pusėje ieškovui prireikė darbo reikalais laikinai išvykti į užsienį. Rūpinimąsi ieškovo senele T. J. laikinai perėmė ieškovo sesuo I. V. (gyvenanti gretimame name) ir ieškovo sutuoktinė J. P.. Ji taip pat kiekvieną dieną tvarkė visą senolės buitį, pirko reikiamus maisto produktus ir vaistus, vežiojo ją pas gydytojus.

1.3. T. J. sveikata blogėjo. 2016 m. pradžioje senolė beveik nieko nematė. 2017 m. liepos 27 d. – 2017 m. rugpjūčio 4 d. gydymo stacionare VŠĮ Kauno klinikinėje ligoninėje metu T. J. diagnozuota miego ir atminties sutrikimai, padvigubinta antipsichozinių medikamentų dozė, kas įrodo, kad pacientės psichikos sutrikimai vis didėjo. Senolės sveikata vis labiau silpo, (duomenys neskelbtini) T. J. mirė.

1.4. Tolygiai blogėjant senolės sveikatai, ieškovas susitarė su savo sutuoktine J. P., kad ji dėl senelės globos nutrauks darbo santykius, nes senolės sveikata reikalavo kasdienės nepertraukiamos priežiūros. 2017 m. kovo 31 d. ieškovo J. P. sutuoktinė dėl T. J. priežiūros nutraukė darbo santykius, ir slaugė senelę iki jos mirties ((duomenys neskelbtini)).

1.5. 2017 m. vasarą ieškovo sutuoktinė J. P. nerado močiutės namie. Iš kaimynų ji sužinojo, kad kažkokia senyva moteris kažkur išsivežė T. J.. J. P. pradėjo skambinėti pažįstamiems asmenims ir rado T. J. pas atsakovę. Močiutė buvo itin blogos būklės, todėl buvo skubiai hospitalizuota Kauno klinikinėje ligoninėje, iš kur vėlgi slapta atsakovė išvežė močiutę į slaugos namus. Atsakovė slėpė nuo ieškovo ir šias aplinkybes. Ieškovas perskambinęs ligonines, rado T. J. slaugos namuose. Senelė verkė, prašėsi namo, skundėsi, kad „ta boba“ (taip senelė vadino atsakovę, matomai dėl ligos jau neprisiminė jos vardo) verčia ją saujomis vartoti kažkokias tabletes ir taip pat vertė rašytis kažkokiuose popieriuose. Ieškovas parsivežė senelę namo, į T. J. butą, kur paskutinius keletą metų su savo šeima slaugė ją iki jos mirties. Tuo metu ieškovas niekaip negalėjo suprasti tokio keisto atsakovės elgesio. Dabar jau ieškovas supranta, kad atsakovė taip bandė apriboti jo ir močiutės kontaktus, ir galimai norėjo kuo greitesnės T. J. mirties, nes tuo metu atsakovės naudai jau buvo surašytas naujas T. J. testamentas, apie kurį ieškovas sužinojo tik po T. J. mirties. Ieškovas palaidojo senelę T. J. savo lėšomis.

1.6. Po T. J. mirties ieškovas kreipėsi į Kauno miesto 28-ojo notaro biuro notarą M. V. dėl senelės palikimo priėmimo, kur sužinojo, kad 2017 m. kovo 21 d. Kauno miesto 15-ame notarų biure pas notarę A. P. yra sudarytas kitas T. J. testamentas, pagal kurį ji visą savo turtą paliko atsakovei.

1.7. Ieškovas yra įsitikinęs, kad 2017 m. kovo 21 d. testamentą T. J. pasirašė, nesuprasdama savo veiksmų reikšmės (CK 1.89 straipsnis), atsakovei piktavališkai pasinaudojus bejėgiška senolės padėtimi. Aukščiau paminėti įrašai T. J. ambulatorinėse asmens sveikatos istorijose įrodo, kad senolė 2017 m. kovo 21 d. testamento surašymo dienai ne tik beveik nieko nematė, bet ir silpnai girdėjo, dėl senatvinės kraujagyslinės demencijos blogai orientavosi aplinkoje, matė haliucinacijas, vartojo stiprius antipsichozinius medikamentus.

1.8. Net ir būdama sąmoninga T. J. niekada nebūtų palikusi savo turto mažai pažįstamam asmeniui - atsakovei. Visą savo sąmoningą gyvenimą T. J. kartojo, kad savo butą ji paliks tik ieškovui, nes jis ja rūpinosi, be to ieškovo jauna šeima savo gyvenamojo būsto neturėjo (ir neturi). Įkalbėti T. J. sudaryti naują testamentą atsakovė nebūtų galėjusi, nes pirma: senolė tuo metu jau sunkiai orientavosi aplinkoje, antra: ieškovas ir jo sutuoktinė visą laiką lankė ir rūpinosi senole, todėl, net ir tuo atveju, jei ji būtų sąmoninga, ji neturėjo jokios priežasties pakeisti savo nuomonę dėl paveldėjimo. Senelė labai mylėjo savo anūką (ieškovą). Vystantis kraujagyslinei demencijai, ji ilgainiui pradėjo visiškai nepažinti žmonių, neprisiminti jų vardų, įvykių, tačiau visuomet prisimindavo N., jam nesant klausinėdavo, kaip jam sekasi, kada pas ją atvažiuos, o ieškovui atvykus pas senelę, ji akivaizdžiai džiaugdavosi. Net ir gilioje demencijoje paskutiniais gyvenimo mėnesiais T. J. visą laiką kartojo, kad savo butą po mirties paliko N. (ieškovui). Apie jokį kitą savo testamentą ji neužsiminė, nes pati nežinojo, kad toks testamentas egzistuoja.

1.9. 2017 m. kovo 21 d. testamente rašoma, kad jis T. J. perskaitytas bei dar gi išverstas iš lietuvių kalbos į rusų kalbą žodžiu. Tokiu būdu, matomai, testamentą surašiusi notarė vis dėl to pastebėjo, kad T. J. nemato dokumento teksto ir pati negali jo perskaityti. Ieškovas taip pat abejoja T. J. gebėjimu girdėti jai skaitomą tekstą.

1.10. Testamente nėra įrašo, kad verčiant jį į rusų kalbą būtų dalyvavęs kvalifikuotas vertėjas, kuris turėtų būti supažindintas su atsakomybe už netinkamą vertimą. Darytina išvada, kad testamentą bandė išversti pati notarė, neturinti tam jokių įgalinimų ir, galimai, tinkamų žinių. Manytina, kad notarė neturi atitinkamo išsilavinimo ir licencijos teikti vertimo į rusų kalbą paslaugas. Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 16 punktą notarė turėjo liudyti dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą, tačiau ji patvirtina tik vertėjo parašo tikrumą, bet netvirtina paties sandorio vertimo į kitą kalbą tikrumo. Notarė nebuvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį. Byloje nėra rašytinių įrodymų, jog sandoris buvo tinkamai išverstas į rusų kalbą.

1.11. Nėra jokiu įrodymų, kad T. J. pasirašė būtent tą testamentą, kuris jai buvo neva garsiai perskaitytas. Kai testatorius dėl kokių nors priežasčių (fizinių trūkumų, ligos ar kt.) pats negali pasirašyti testamento, tokio testamento pasirašyme turėtų dalyvauti liudytojai (CK 5.29 straipsnis). T. J. dėl itin silpno regėjimo, net ir suprasdama savo veiksmų esmę, negalėjo pasirašyti testamento, nes nematė jo teksto. Todėl tokį testamentą turėjo pasirašyti kitas asmuo ar pati testatorė, dalyvaujant ne mažiau, kaip dviems liudytojams. Keista ir tokia aplinkybė, kad T. J. ginčijamą testamentą pasirašė kažkodėl kirilicos rašmenimis, nors ji niekada nuo dvidešimties metų amžiaus gyvendama Lietuvoje tokių rašmenų nenaudojo, kas rodo itin gilią senatvinę kraujagyslinę demenciją (kai asmuo gyvena praeitimi, iliuzijų pasaulyje, atsimena tik tolimos vaikystės įvykius).

1.12. Ieškovas teismo posėdyje patvirtino ieškinyje išdėstytas aplinkybes.