- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-02
- Bylos Nr.
- A-1792-822/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02716-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- J. V., A. P.
- Atsakovas
- Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovui Klaipėdos, Tauragės apskrityje, Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Klaipėdos ir Tauragės apskrityse
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. V. ir A. P. patikslintą apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. V. ir A. P. patikslintą skundą atsakovui Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovui Klaipėdos ir Tauragės apskrityje dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjos J. V. ir A. P. (toliau – ir pareiškėjos) teismo prašė panaikinti Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas, atsakovas) 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (1.15.)-S13-16 „Dėl 2019-07-29 prašymo“ (toliau – ir Sprendimas), Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21R2-126(AG2-98/16-2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas).
2. Pareiškėjos nurodė, kad parama (stambių namo remonto darbų apmokėjimas) joms priklauso ir tai joms nurodė Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas 2019 m. gegužės 8 d. rašte Nr. S-2019-2786.
3. Pareiškėjos teigė, kad Vyriausybės atstovo Sprendimas yra nepagrįstas. 2018 metais Lietuvos Respublikos Seimas, kad socialinė parama būtų veiksmingesnė, priėmė papildomą socialinės paramos rūšių sąrašą. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba turi Seimo reikalavimą inicijuoti norminiame akte. Vyriausybės atstovo atsiliepime buvo parašyta, jog įvertinus, kad įstatyme nėra imperatyviai nurodyta, jog savivaldybė privalo kompensuoti stambių namo remonto darbų apmokėjimą, tai daroma išvada, kad tai yra tik teisė, bet ne pareiga. Vyriausybės atstovas teigia, kad jis privalo ne tik atsižvelgti į asmenų, kurie kreipiasi į Vyriausybės atstovą, nurodytas aplinkybes, bet turi įvertinti šių aplinkybių pagrįstumą, pagal jam įstatymų suteiktą kompetenciją nustatyti, ar laikomasi Konstitucijos, priimtų įstatymų, Vyriausybės sprendimų.
4. Pareiškėjos paaiškino, kad iš Vyriausybės atstovo Sprendimo, iš Komisijos sprendimo, iš Klaipėdos mero pateiktos informacijos akivaizdu, kad nebuvo jokių pagrįstų aplinkybių nepriimti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narės N. P. pasiūlyto sprendimo „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 sprendimo Nr. T2-103 „Dėl nepanaudotų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai, naudojimo kitai socialinei paramai finansuoti tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“. Tarybos narė teikė tik tai, kas yra įrašyta Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme. Buvo siekiama įvardijamą tvarkos aprašą papildyti teisiniu reguliavimu, numatančiu, kad fiziniams asmenims būtų skiriama priklausanti parama, nes savivaldybės turi teisę ir pareigą, visapusiškai įvertinus asmens situaciją, užtikrinti nepasiturinčių gyventojų interesus, skirti tikslinę pašalpą daugiabučio namo, kuriame jie gyvena, remonto darbų apmokėjimo kompensavimui.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Vyriausybės atstovas atsiliepime prašė pareiškėjų reikalavimus atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad Vyriausybės atstovų įstaigoje 2019 m. liepos 31 d. buvo gautas pareiškėjų 2019 m. liepos 29 d. prašymas „Dėl išaiškinimo“, kuriame buvo prašoma: atlikti Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybės) administracinę priežiūrą, įvertinant, ar Savivaldybė įgyvendina Konstitucijos pagrindinius principus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, ar „valdžia nepiktnaudžiauja suteiktomis teisėmis, neviršija kompetencijos“; paaiškinti, kodėl Savivaldybėje buvo ignoruoti, nesvarstyti ir nepriimti teisės aktų pakeitimai, nurodyti Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto atsakyme į pareiškėjų kreipimąsi.
7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos Sprendimu buvo informuotos apie tai, jog vykdant Savivaldybės administracinę priežiūrą, Vyriausybės atstovo įstaigoje buvo įvertintas Savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T2-103 patvirtinto Nepanaudotų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai, naudojimo kitai socialinei paramai finansuoti tvarkos aprašo su vėlesniais pakeitimais ir 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T2-191 patvirtinto Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašo teisėtumas, tačiau prieštaravimų įstatymams ir kitiems teisės aktams, dėl kurių Vyriausybės atstovas turėtų teisinį pagrindą imtis Lietuvos Respublikos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu jam suteiktų įgaliojimų vykdymo, nebuvo nustatyta. Atsakyme pareiškėjoms buvo aiškiai ir išsamiai nurodyti motyvai, dėl kurių Vyriausybės atstovas neturėjo teisinio pagrindo imtis įstatymu jam suteiktų įgaliojimų, pateiktos teisės normos bei paaiškinimai ir kita aktuali informacija, susijusi su pareiškėjų prašyme nurodytais argumentais.
8. Atsakovas akcentavo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punkte įtvirtintą reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies normos turinio bei pabrėžė, kad Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalis imperatyviai nenurodo, jog Savivaldybė privalo kompensuoti stambių namo remonto darbų apmokėjimą. Nagrinėjamu atveju Savivaldybės taryba, atsižvelgdama į vietos sąlygas ir aplinkybes, turi teisę, bet ne pareigą tvirtinamoje tvarkoje numatyti paramos skyrimą pareiškėjų prašyme nurodytu atveju.
9. Atsakovas pažymėjo, kad prašymo dalis dėl klausimo, kodėl Savivaldybėje buvo ignoruoti, nesvarstyti ir nepriimti teisės aktų pakeitimai, įvertinus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytus mero įgaliojimus bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi, Vyriausybės atstovo 2019 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (1.15.)-S13-15 „Dėl 2019-07-29 prašymo“ buvo perduota Savivaldybės merui nagrinėti pagal kompetenciją ta dalis, kuria prašoma paaiškinti, dėl kokių priežasčių Savivaldybėje nebuvo apsvarstyti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 18 d. rašte Nr. S-2019-4399 nuodyti argumentai.
10. Atsakovas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 ir 8 dalių kontekste akcentavo, kad neturi įgaliojimų vien tik atsižvelgdamas į asmenų, kurie kreipiasi į Vyriausybės atstovą, nurodytas aplinkybes (neįvertinęs šių aplinkybių pagrįstumo ir teisėtumo pagal jam įstatymu suteiktą kompetenciją) kreiptis į Savivaldybės viešojo administravimo subjektą bei teismą ir iš esmės ginti šių asmenų interesus. Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl Savivaldybės administravimo subjektų neveikimo ar priimtų individualių teisės aktų, kurių apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas ar konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai.
11. Atsakovas vertino, kad Komisijos ginčijamu sprendimu pagrįstai konstatuota, kad Savivaldybės taryba nepažeidė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo ir kituose teisės aktuose numatytų reikalavimų bei neviršijo teisės aktais jai suteiktų įgaliojimų bei pateikė aiškias ir pakankamai motyvuotas išvadas dėl minėtų teisės aktų teisėtumo.
II.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjų patikslintą skundą atmetė.
13. Teismas, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, vertindamas Vyriausybės atstovo Sprendimo pagrįstumą, apžvelgė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 35 straipsnyje, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, nustatantį Vyriausybės atstovo kompetenciją.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašo Vyriausybės atstovą atlikti Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą ir įvertinti, ar Savivaldybė įgyvendina Konstitucijos pagrindinius principus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, ar „valdžia nepiktnaudžiauja suteiktomis teisėmis, neviršija kompetencijos“ bei konstatuoti, kad savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, o būtent Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatų.
Šalies argumentai
15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos prašyme nurodė du Savivaldybės tarybos priimtus norminius teisės aktus: Nepanaudotų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai, naudojimo kitai socialinei paramai finansuoti tvarkos aprašą, patvirtintą 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T2-103, ir Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, patvirtintą 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T2-191. Apibrėždamas pareiškėjų kreipimosi pagrindą teismas akcentavo, kad pareiškėjų kreipimasis buvo dėl savivaldybės tarybos veiksmų teisėtumo nepriėmus teikiamo siūlymo dėl galimybės nepanaudotas pinigines socialinės paramos lėšas skirti būsto išlaikymo išlaidoms padengti.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas akcentavo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punkte įtvirtintą reglamentavimą, Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies, apibrėžiančios savivaldybių veikimo principus, turinio bei, įvertinęs Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatą, pažymėjo, kad teisinis reguliavimas imperatyviai nenumato, kad savivaldybė privalo kompensuoti stambių namo remonto darbų apmokėjimą, todėl Savivaldybės taryba turi teisę, bet ne imperatyvią pareigą tvirtinamoje tvarkoje numatyti paramos skyrimą kompensuojant stambių namo remonto darbų apmokėjimą nepasiturintiems gyventojams.
17. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai ginčijamu Sprendimu konstatavo, jog Savivaldybės taryba nepažeidė įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų bei neviršijo teisės aktais jai suteiktų įgaliojimų. Teismas sutiko su atsakovu, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiškėjo (Vyriausybės atstovo) teisė kreiptis į teismą taikoma tik tada, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio, kas šiuo atveju nebuvo konstatuota. Todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikti rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.
18. Teismas, vertindamas Komisijos 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21R2-126(AG2-98/16-2019) teisėtumą ir pagrįstumą, akcentavo, kad pareiškėjos nenurodė jokių teisinių argumentų, kuriais grindžia šio sprendimo neteisėtumą.
19. Teismas nustatė, kad Komisija konstatavo, jog atsakovas, vykdydamas Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą ir naudodamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte jam suteikta kompetencija, patikrino pareiškėjų skunde nurodytų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos priimtų norminių teisės aktų – Aprašo Nr. T2-191 bei Aprašo Nr. T2-103 – atitikimą Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nustatytiems reikalavimams ir Sprendime, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, pateikė savo aiškias bei pakankamai motyvuotas išvadas dėl minėtų teisės aktų teisėtumo. Kadangi vertinimo metu nebuvo nustatyta prieštaravimo aukštesnės juridinės galios teisės aktams, atsakovas neturėjo pagrindo imtis jam Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo.
20. Teismas vertino Komisijos priimto sprendimo turinį ir nustatė, kad pareiškėjos savo 2019 m. liepos 29 d. prašymo 4 punktu prašė išaiškinti, kodėl buvo nesvarstyti ir nepriimti pakeitimai, apie kuriuos rašė Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė, kai pareiškėjos į ją kreipėsi. Kartu su 2019 m. liepos 29 d. prašymu pareiškėjos pateikė Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 18 d. raštą Nr. S-2019-4399, pasirašytą komiteto pirmininkės. Komisija sprendė, kad atsakovas, nepažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje nustatyto 5 darbo dienų termino nuo pareiškėjų prašymo gavimo dienos (2019 m. liepos 31 d.), 2019 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (1.15.)-S13-15 „Dėl 2019-07-29 prašymo“ Klaipėdos miesto savivaldybės merui pagal kompetenciją perdavė nagrinėti pareiškėjų prašymo dalį, kuria prašoma paaiškinti, dėl kokių priežasčių Savivaldybėje nebuvo apsvarstyti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 18 d. rašte Nr. S-2019-4399 nurodyti argumentai, ir apie tai informavo pareiškėjas, joms nusiųsdamas minėto rašto kopijas.
21. Teismas pažymėjo, kad minėta pareiškėjų prašymo dalis Klaipėdos savivaldybės mero buvo išnagrinėta ir pareiškėjos apie tai informuotos Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2019 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-441. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas, nenagrinėdamas minėtos pareiškėjų prašymo dalies ir persiųsdamas ją nagrinėti Klaipėdos miesto savivaldybės merui pagal kompetenciją, Viešojo administravimo įstatymo nuostatų nepažeidė.
22. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nurodė faktines aplinkybes ir teisės normas, pagrindžiančias padarytą išvadą, kad Savivaldybės taryba nepažeidė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytų reikalavimų bei neviršijo teisės aktais jai suteiktų įgaliojimų. Atsakovas, priimdamas ginčiją sprendimą laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl naikinti skundžiamą Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų prašymą, nėra teisinio pagrindo. Teismas taip pat sprendė, kad skundžiamas Komisijos 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimas yra priimtas visapusiškai įvertinus pareiškėjų skundo argumentus, yra motyvuotas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
III.
23. Pareiškėjos pateikė apeliacinį skundą, kurį patikslino, ir prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš esmės, įpareigoti atsakovą sudaryti palankesnes sąlygas nepasiturintiems gyventojams gauti piniginę socialinę paramą, patikrinti, ar atsakovo atstovas sąžiningai vadovaujasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
24. Pareiškėjos akcentuoja, kad ginčo esmė yra ta, kad Savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas skiriant socialines pašalpas ir kompensacijas yra saistomi Konstitucijos 52 straipsniu ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 4 straipsnio 2 dalimi. Vyriausybės atstovas nevykdo Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos. Norma, kad socialiai remtiniems gyventojams skiriama pašalpa ar parama sumokėti skolas, kurios susijusios su būsto išlaikymu, yra imperatyvi. Pareiškėjų teigimu, jei Klaipėdos savivaldybės taryba Materialinės paramos teikimo apraše būtų įrašiusi tai, ko reikalauja įstatymas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad apmokama skola už būstą, kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos, tai pareiškėjos galėtų gauti kompensaciją už stambius gyvenamojo namo remonto darbus. Atsakovas, pareiškėjų prašymo nesusiedamas su Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, veikė nepaisydamas jam įstatymu suteiktų įgaliojimų.
Atsiliepimas
25. Atsakovas atsiliepime į patikslintą apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsakovas, pakartodamas ginčui aktualias faktines aplinkybes, palaikydamas savo pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, akcentuodamas pareiškėjų prašymo Vyriausybės atstovui turinį, pabrėžia, kad įstatymu jam suteiktos kompetencijos ribose įvertinęs tai, kad Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata imperatyviai nenurodo, jog savivaldybė privalo kompensuoti stambių namo remonto darbų apmokėjimą, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Savivaldybės taryba turi teisę, bet ne pareigą tvirtinamoje tvarkoje numatyti paramos skyrimą pareiškėjų prašyme nurodytu atveju. Vyriausybės atstovo atsakyme pareiškėjoms nebuvo teigiama, kad Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nėra privaloma ar jos galima nevykdyti. Ši įstatymo nuostata nustato reikalavimus savivaldybės tarybos tvirtinamų tvarkos aprašų turiniui. Tokiu būdu Vyriausybės atstovas įvertino, ar pareiškėjų prašyme nurodyti Savivaldybės tarybos priimti norminiai teisės aktai atitinka Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus bei, nenustatęs prieštaravimų aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, apie tai informavo pareiškėjas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Ginčas kilęs dėl Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (1.15.)-S13-16 pagrįstumo.
28. Iš pareiškėjų 2019 m. liepos 29 d. prašymo atsakovui nustatyta, kad pareiškėjos kreipėsi prašydamos atlikti Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą ir įvertinti, ar Savivaldybė įgyvendina Konstitucijos pagrindinius principus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, ar nepiktnaudžiauja suteiktomis teisėmis, neviršija kompetencijos. Pareiškėjos prašyme nurodė du Savivaldybės tarybos priimtus norminius teisės aktus: Nepanaudotų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai, naudojimo kitai socialinei paramai finansuoti tvarkos aprašą, patvirtintą 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T2-103, ir Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, patvirtintą 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T2-191, bei pažymėjo, kad šiuose teisės aktuose Savivaldybės taryba neįtraukė stambių namo remonto darbų kompensavimo galimybės iš nepanaudotų savivaldybių biudžetų lėšų piniginei socialinei paramai. Pareiškėjos nurodė, kad parama (stambių namo remonto darbų apmokėjimas) joms priklauso ir tai joms nurodė Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas 2019 m. gegužės 8 d. rašte Nr. S-2019-2786.
29. Vyriausybės atstovas 2019 m. liepos 27 d. raštu Nr.(1.15.)-S13-16 „Dėl 2019-07-29 prašymo“ nurodė, kad vykdant Savivaldybės administracinę priežiūrą, Vyriausybės atstovo įstaigoje buvo įvertintas Savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T2-103 patvirtinto Nepanaudotų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai, naudojimo kitai socialinei paramai finansuoti tvarkos aprašo su vėlesniais pakeitimais ir 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T2-191 patvirtinto Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašo teisėtumas, tačiau prieštaravimų įstatymams ir kitiems teisės aktams, dėl kurių Vyriausybės atstovas turėtų teisinį pagrindą imtis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu jam suteiktų įgaliojimų vykdymo, nebuvo nustatyta. Tuo pačiu atsakovas 2019 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (1.15.)-S13-15 „Dėl 2019-07-29 prašymo“ Klaipėdos miesto savivaldybės merui pagal kompetenciją perdavė nagrinėti pareiškėjų prašymo dalį, kuria prašoma paaiškinti, dėl kokių priežasčių savivaldybėje nebuvo apsvarstyti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 18 d. rašte Nr. S-2019-4399 nurodyti argumentai, ir apie tai informavo pareiškėjas, joms nusiųsdamas minėto rašto kopijas.
30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų patikslintą skundą atsakovui atmetė ir nusprendė, kad atsakovui nebuvo teisinio pagrindo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikti rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo. 2019 m. lapkričio 12 d. Administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrius sprendimu Nr. AG2-98/16-2019 konstatavo, kad atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.
31. Apeliaciniame skunde pareiškėjos prašo bylą išnagrinėti iš esmės, įpareigoti atsakovą sudaryti palankesnes sąlygas nepasiturintiems gyventojams gauti piniginę socialinę paramą, patikrinti, ar atsakovo atstovas sąžiningai vadovaujasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Apeliaciniame skunde teigiama, jei Klaipėdos savivaldybės taryba Materialinės paramos teikimo apraše būtų įrašiusi tai, ko reikalauja įstatymas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad apmokama skola už būstą, kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos, tai pareiškėjos galėtų gauti kompensaciją už stambius gyvenamojo namo remonto darbus, o atsakovas, pareiškėjų prašymo nesusiedamas su Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, veikė nepaisydamas jam įstatymu suteiktų įgaliojimų.
32. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija numato galimybę savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą derinti su teismine kontrole. Būtent be savivaldybių veiklos administracinės priežiūros, nustatytos Konstitucijos 123 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse, Konstitucijos 124 straipsnis įtvirtina ir teisminę savivaldybių institucijų bei jų pareigūnų veiklos kontrolę, o Konstitucijos 123 straipsnio antroje dalyje yra užfiksuota savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto esmė: 1) priežiūros objektai – savivaldybės; 2) priežiūros dalykai – ar laikomasi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Vyriausybės sprendimai; 3) priežiūros subjektai – Vyriausybės skiriami atstovai (1998 m. vasario 18 d. nutarimas).
33. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės atstovai prižiūri, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus. Ši bendroji norma detalizuojama Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme, kurio 7 straipsnio 1 dalis apibrėžia Vyriausybės atstovo kompetenciją, pavesdama jam tikrinti, ar savivaldybės administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams (toliau – Vyriausybės nutarimai); kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės nutarimų, šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauti, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės nutarimai įvykdyti; galimai neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlyti panaikinti arba pakeisti; kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės nutarimą, kreiptis į teismą. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiškėjo (Vyriausybės atstovo) teisė kreiptis į teismą taikoma tik tada, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio, kas šiuo atveju nebuvo konstatuota (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1273/2012, 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012; kt.). Ši savivaldybių administracinės veiklos priežiūra iš esmės yra susijusi su teisės aktų, galiojančių visoje Lietuvos Respublikoje, vykdymu ir įgyvendinimu. Iš minėtų teisės aktų nuostatų darytina išvada, kad į Vyriausybės atstovo veikimo sferą nepatenka subjektinių teisių gynimo klausimai konkrečiais atvejais.
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus pareiškėjų 2019 m. liepos 29 d. prašymo atsakovui turinį akivaizdu, kad pareiškėjos gina ne viešąjį interesą, o informuoja apie galimai pažeistas jų subjektines teises ir prašo ginti jų teises ir teisėtus interesus. Tokių subjektinių teisių gynimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka, kreipiantis į kompetentingas institucijas arba teismą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1261-552/2019). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos aplinkybes dėl Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (1.15.)-S13-16, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas pareiškėjų atžvilgiu gali būti vertinamas kaip informacinio pobūdžio atsakovo raštas, kuris pareiškėjoms teisinių pasekmių nesukelia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai pažymi, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2073-662/2019).
35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrius nepagrįstai tikrino konkrečiu atveju, ar atsakovas turėjo teisę ar pareigą atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikti rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo, tačiau pašalinus šiuos pirmosios instancijos teismo motyvus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų J. V. ir A. P. patikslintą apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.