- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-01
- Bylos Nr.
- I3-1853-583/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02716-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Remigijus Arminas (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. V., A. P.
- Atsakovas
- Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovui Klaipėdos, Tauragės apskrityje, Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Klaipėdos ir Tauragės apskrityse
2020 m. gegužės 4 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. V. ir A. P. pakartotinai patikslintą skundą atsakovui Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovui Klaipėdos ir Tauragės apskrityje, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjos J. V. ir A. P. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi su skundu į teismą nurodydamos, jog kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrių (toliau – ir AGK) dėl Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovės Klaipėdos ir Tauragės apskrityse 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr.(1.15.)-S13-16, prašydamos panaikinti Vyriausybės atstovės sprendimą ir apginti jų teisę į paramą.
Pareiškėjos nurodo, kad parama (stambių namo remonto darbų apmokėjimas) joms priklauso ir tai joms nurodė Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas 2019 m. gegužės 8 d. raštu Nr. S-2019-2786.
Teigiama, kad Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovės Klaipėdos ir Tauragės apskrityse 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr.(1.15.)-S13-16 „Dėl 2019-07-29 prašymo“ yra nepagrįstas. 2018 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė, kad socialinė parama būtų veiksmingesnė, papildomą socialinės paramos rūšių sąrašą, tai Klaipėdos miesto savivaldybės taryba turi tą Seimo reikalavimą inicijuoti norminiame akte. Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovės Klaipėdos ir Tauragės apskrityse atsiliepime buvo parašyta, jog įvertinus, kad įstatyme nėra imperatyviai nurodyta, jog savivaldybė privalo kompensuoti stambių namo remonto darbų apmokėjimą, tai daro išvadą, kad tai yra tik teisė, bet ne pareiga. Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovė Klaipėdos ir Tauragės apskrityse teigia, kad Vyriausybės atstovė privalo ne tik atsižvelgti į asmenų, kurie kreipiasi į Vyriausybės atstovą nurodytas aplinkybes, bet turi įvertinti šių aplinkybių pagrįstumą, pagal jam įstatymų suteiktą kompetenciją ar laikomasi Konstitucijos, priimtų įstatymų, Vyriausybės sprendimų.
Tiek iš 2019 m. rugpjūčio 27 d. Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse atsakymo Nr.(l.15)813-16, tiek iš AGK pateikto atsiliepimo, tiek iš Klaipėdos mero pateiktos informacijos akivaizdu, kad nebuvo jokių pagrįstų aplinkybių nepriimti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narės N. P. pasiūlymo sprendimo „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 sprendimo Nr.T2-103 „Dėl nepanaudotų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai, naudojimo kitai socialinei paramai finansuoti tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“. Tarybos narė teikė tik tai kas yra įrašyta Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme (toliau – ir PSPNGĮ). Buvo siekiama įvardijamą Tvarkos aprašą papildyti teisiniu reguliavimu, numatančiu, kad fiziniams asmenims būtų skiriama priklausanti parama, nes savivaldybės yra teisė ir pareiga visapusiškai įvertinus asmens situaciją užtikrinti nepasiturinčių gyventojų interesus, skirti tikslinę pašalpą daugiabučio namo, kuriame gyvena, remonto darbų apmokėjimo kompensavimui.
Šiais ir patikslintuose skunduose teikiamais argumentais pareiškėjos prašo teismą panaikinti:
- Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (1.15.)-S13-16;
- Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21R2-126(AG2-98/16-2019).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjų skundo argumentais ir prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Vyriausybės atstovų įstaigoje 2019 m. liepos 31 d. buvo gautas pareiškėjų 2019 m. liepos 29 d. prašymas „Dėl išaiškinimo", kuriame buvo prašoma atlikti Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybės) administracinę priežiūrą įvertinant, ar savivaldybė įgyvendina Konstitucijos pagrindinius principus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, ar „valdžia nepiktnaudžiauja suteiktomis teisėmis, neviršija kompetencijos"; paaiškinti, kodėl savivaldybėje buvo ignoruoti, nesvarstyti ir nepriimti teisės aktų pakeitimai, nurodyti Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto atsakyme į pareiškėjų kreipimąsi.
2019 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr.(1.15.)-S13-16 „Dėl 2019-07-29 prašymo" pareiškėjos buvo informuotos apie tai, jog vykdant Savivaldybės administracinę priežiūrą, Vyriausybės atstovo įstaigoje buvo įvertintas Savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr.T2-103 patvirtinto Nepanaudotų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai, naudojimo kitai socialinei paramai finansuoti tvarkos aprašo su vėlesniais pakeitimais ir 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr.T2-191 patvirtinto Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašo teisėtumas, tačiau prieštaravimų įstatymams ir kitiems teisės aktams, dėl kurių Vyriausybės atstovas turėtų teisinį pagrindą imtis Lietuvos Respublikos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu jam suteiktų įgaliojimų vykdymo, nebuvo nustatyta. Atsakyme pareiškėjoms buvo aiškiai ir išsamiai nurodyti motyvai, dėl kurių Vyriausybės atstovas neturėjo teisinio pagrindo imtis įstatymu jam suteiktų įgaliojimų, pateiktos teisės normos bei paaiškinimai ir kita aktuali informacija, susijusi su pareiškėjų prašyme nurodytais argumentais.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punktas socialinės pašalpos ir kompensacijų, nustatytų Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimą priskiria Savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad Savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad Savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pati savivaldos teisinė prigimtis suponuoja tai, kad Savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Piniginės socialinės paramos teikimo vykdymą ir finansavimą reglamentuoja Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus Savivaldybės tarybos tvirtinamo piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo turiniui bei nurodo, kad Savivaldybės taryba, be kita ko, nustato pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita).
Įvertinus tai, kad minėta įstatymo nuostata imperatyviai nenurodo, jog Savivaldybė privalo kompensuoti stambių namo remonto darbų apmokėjimą, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju, Savivaldybės taryba, atsižvelgdama į vietos sąlygas ir aplinkybes, turi teisę, bet ne pareigą tvirtinamoje tvarkoje numatyti paramos skyrimą pareiškėjų prašyme nurodytu atveju.
Prašymo dalis dėl klausimo, kodėl Savivaldybėje buvo ignoruoti, nesvarstyti ir nepriimti teisės aktų pakeitimai, įvertinus Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytus mero įgaliojimus bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi, Vyriausybės atstovo 2019 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr.(1.15.)-S13-15 „Dėl 2019-07-29 prašymo" buvo perduota Savivaldybės merui nagrinėti pagal kompetenciją ta dalimi, kuria prašoma paaiškinti, dėl kokių priežasčių Savivaldybėje nebuvo apsvarstyti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019-07-18 rašte Nr.S-2019-4399 nuodyti argumentai.
Nurodoma, kad vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės atstovas yra Vyriausybės skiriamas valstybės pareigūnas, atliekantis Savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą, tai yra prižiūrintis, ar Savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus. Vadovaujantis šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės atstovas, prižiūrėdamas, ar Savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus, tikrina, ar Savivaldybės administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams. Pažymima, jog Vyriausybės atstovas gali imtis įstatymų jam suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo tik vykdant Savivaldybių administracinę priežiūrą nustatytų aukštesnės galios teisės aktų pažeidimų pagrindu. Vyriausybės atstovas neturi įgaliojimų vien tik atsižvelgdamas į asmenų, kurie kreipiasi į Vyriausybės atstovą, nurodytas aplinkybes (neįvertinęs šių aplinkybių pagrįstumo ir teisėtumo pagal jam įstatymu suteiktą kompetenciją) kreiptis į Savivaldybės viešojo administravimo subjektą bei teismą ir iš esmės ginti šių asmenų interesus. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 8 dalį Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl Savivaldybės administravimo subjektų neveikimo ar priimtų individualių teisės aktų, kurių apskundimo tvarką nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas ar konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus ginčijamu sprendimu pagrįstai konstatuota, kad Savivaldybės taryba nepažeidė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo ir kituose teisės aktuose numatytų reikalavimų bei neviršijo teisės aktais jai suteiktų įgaliojimų, bei pateikė aiškias ir pakankamai motyvuotas išvadas dėl minėtų teisės aktų teisėtumo, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundo nagrinėjimo ribos ir skundo dalykas yra apibrėžti 2020 m. sausio 30 d. nutartimi (b. l. 37 - 38), kuria konstatuota, kad skundo į teismą dalyku šioje byloje yra Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. (1.15.)-S13-16; Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. 21R2-126(AG2-98/16-2019).
Faktinės aplinkybės
Iš pareiškėjų 2019 m. liepos 29 d. prašymo atsakovui (b. l. 51) nustatyta, kad pareiškėjos kreipėsi prašydamos atlikti Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą ir įvertinti, ar Savivaldybė įgyvendina Konstitucijos pagrindinius principus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, ar „valdžia nepiktnaudžiauja suteiktomis teisėmis, neviršija kompetencijos". Pareiškėjos prašyme nurodė du Savivaldybės tarybos priimtus norminius teisės aktus: Nepanaudotų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai, naudojimo kitai socialinei paramai finansuoti tvarkos aprašą, patvirtintą 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr.T2-103, ir Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, patvirtintą 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr.T2-191, bei pažymėjo, kad šiuose teisės aktuose Savivaldybės taryba neįtraukė stambių namo remonto darbų kompensavimo galimybės iš nepanaudotų savivaldybių biudžetų lėšų piniginei socialinei paramai.
Vyriausybės atstovas 2019 m. liepos 27 d. raštu Nr.(1.15.)-S13-16 „Dėl 2019-07-29 prašymo" nurodė, kad vykdant Savivaldybės administracinę priežiūrą, Vyriausybės atstovo įstaigoje buvo įvertintas Savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr.T2-103 patvirtinto Nepanaudotų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai, naudojimo kitai socialinei paramai finansuoti tvarkos aprašo su vėlesniais pakeitimais ir 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr.T2-191 patvirtinto Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašo teisėtumas, tačiau prieštaravimų įstatymams ir kitiems teisės aktams, dėl kurių Vyriausybės atstovas turėtų teisinį pagrindą imtis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu jam suteiktų įgaliojimų vykdymo, nebuvo nustatyta.
Ginčijamame sprendime nurodoma, kad Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja piniginės socialinės paramos teikimo vykdymą ir finansavimą. Šio straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus savivaldybės tarybos tvirtinamo piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo turiniui bei nurodo, kad savivaldybės taryba, be kita ko, nustato pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita). Įvertinus tai, kad minėta įstatymo nuostata imperatyviai nenurodo, jog savivaldybė privalo kompensuoti stambių namo remonto darbų apmokėjimą, padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju, Savivaldybės taryba, atsižvelgdama į vietos sąlygas ir aplinkybes, turi teisę, bet ne pareigą tvirtinamoje tvarkoje numatyti paramos skyrimą pareiškėjų prašyme nurodytu atveju.
Dėl pareiškėjų prašymo dalies, susijusios su paaiškinimo pateikimu, kodėl Savivaldybėje buvo ignoruoti, nesvarstyti ir nepriimti teisės aktų pakeitimai, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi, Vyriausybės atstovo 2019 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr.(1.15.)-S13-15 „Dėl 2019-07-29 prašymo" pareiškėjų prašymas buvo perduotas Savivaldybės merui nagrinėti pagal kompetenciją ta dalimi, kuria prašoma paaiškinti, dėl kokių priežasčių Savivaldybėje nebuvo apsvarstyti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 18 d. rašte Nr.S-2019-4399 nuodyti argumentai.
Nesutikdamos su Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (1.15.)-S13-16, pareiškėjos kreipėsi skundu į Lietuvos Administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrių (toliau – ir AGK). 2019 m. lapkričio 12 d. AGK sprendimu Nr. AG2-98/16-2019 konstatavo, kad atsakovas priimdamas ginčiją Sprendimą laikėsi VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir naikinti skundžiamą Sprendimą bei įpareigoti atsakovą iš naujo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų prašymą, nėra teisimo pagrindo. AGK sprendime nurodoma, kad atsakovas, vykdydamas Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą ir naudodamasis SAPĮ 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte jam suteikta kompetencija, patikrino pareiškėjų skunde nurodytų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos priimtų norminių teisės aktų - Aprašo Nr. T2-191 bei Aprašo T2-103 - atitikimą PSPNGĮ nustatytiems reikalavimams ir Sprendime, kaip to reikalauja VAĮ 8 straipsnis, pateikė savo aiškias bei pakankamai motyvuotas išvadas dėl minėtų teisės aktų teisėtumo. Kadangi vertinimo metu nebuvo nustatyta prieštaravimo aukštesnės juridinės galios teisės aktams, atsakovas neturėjo pagrindo imtis jam SAPĮ suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo.
Taipogi konstatuota, kad atsakovas, nepažeisdamas VAĮ 14 straipsnio 8 dalyje nustatyto 5 darbo dienų termino nuo pareiškėjų prašymo gavimo dienos (2019 m. liepos 31 d.), 2019 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (1.15.)-S13-15 „Dėl 2019-07-29 prašymo" Klaipėdos miesto savivaldybės merui pagal kompetenciją perdavė nagrinėti pareiškėjų prašymo dalį, kuria prašoma paaiškinti, dėl kokių priežasčių savivaldybėje nebuvo apsvarstyti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 18 d. rašte Nr. S-2019-4399 nurodyti argumentai, ir apie tai informavo pareiškėjas, joms nusiųsdamas minėto rašto kopijas.
Dėl Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (1.15.)-S13-16 pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 35 straipsnis numato, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus, prižiūri Vyriausybės atstovai. Vyriausybės atstovams įgyvendinti jų įgaliojimus padeda Vyriausybės atstovų įstaiga. Vyriausybės atstovų įstaigą steigia Vyriausybė. Ši bendroji norma detalizuojama Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (toliau – ir Priežiūros įstatymas), kurio 7 straipsnio 1 dalis apibrėžia Vyriausybės atstovo kompentenciją, pavesdama jam tikrinti, ar savivaldybės administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams (toliau – Vyriausybės nutarimai); Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalis numato, kad Vyriausybės atstovas nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės nutarimų, Vyriausybės atstovas:
1) atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą. Vyriausybės atstovo rašytinį reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį, o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per 5 darbo dienas, nuo rašytinio reikalavimo gavimo dienos ir apie priimtą sprendimą pranešti Vyriausybės atstovui per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos;
2) per 10 darbo dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti rašytinį reikalavimą gavimo dienos, jeigu savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo rašytinį reikalavimą, atsisako jį vykdyti, Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.
Taigi pareiškėjų skundo reikalavimai yra grindžiami Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalies pagrindu, prašant Vyriausybės atstovą atlikti Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą ir įvertinti, ar Savivaldybė įgyvendina Konstitucijos pagrindinius principus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, ar „valdžia nepiktnaudžiauja suteiktomis teisėmis, neviršija kompetencijos" bei konstatuoti, kad savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, o būtent Lietuvos Respublikos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatų.
Kaip jau paminėta šiame teismo sprendime, pareiškėjos prašyme nurodė du Savivaldybės tarybos priimtus norminius teisės aktus: Nepanaudotų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai, naudojimo kitai socialinei paramai finansuoti tvarkos aprašą, patvirtintą 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr.T2-103, ir Materialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, patvirtintą 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr.T2-191. Apibrėžiant pareiškėjų kreipimosi pagrindą būtina akcentuoti, kad pareiškėjų kreipimasis buvo dėl savivaldybės tarybos veiksmų teisėtumo nepriėmus teikiamo siūlymo dėl galimybės nepanaudotas pinigines socialinės paramos lėšas skirti būsto išlaikymo išlaidoms padengti (b. l. 51).
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punktas socialinės pašalpos ir kompensacijų, nustatytų Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimą priskiria savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pati savivaldos teisinė prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Piniginės socialinės paramos teikimo vykdymą ir finansavimą reglamentuoja Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus savivaldybės tarybos tvirtinamo piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo turiniui bei nurodo, kad savivaldybės taryba, be kita ko, nustato pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita.
Taigi aukščiau cituojamas teisinis reguliavimas imperatyviai nenumato, kad savivaldybė privalo kompensuoti stambių namo remonto darbų apmokėjimą, todėl konstatuotina, kad Savivaldybės taryba turi teisę, bet ne imperatyvią pareigą tvirtinamoje tvarkoje numatyti paramos skyrimą kompensuojant stambių namo remonto darbų apmokėjimą nepasiturintiems gyventojams.
Įvertinus tai, atsakovas pagrįstai ginčijamu sprendimu konstatavo, kad Savivaldybės taryba nepažeidė įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų bei neviršijo teisės aktais jai suteiktų įgaliojimų. Todėl sutiktina su atsakovo atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiškėjo (Vyriausybės atstovo) teisė kreiptis į teismą taikoma tik tada, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio, kas šiuo atveju nebuvo konstatuota (žr.: LVAT 2012 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1273/2012, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012; kt.). Todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikti rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.
Dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21R2-126(AG2-98/16-2019) teisėtumo.
Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nenurodo jokių teisinių argumentų, kuriais grindžia AGK sprendimo neteisėtumą.
AGK 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr.21R2-126(AG2-98/16-2019) konstatavo, kad atsakovas, vykdydamas Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą ir naudodamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte jam suteikta kompetencija, patikrino pareiškėjų skunde nurodytų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos priimtų norminių teisės aktų - Aprašo Nr. T2-191 bei Aprašo T2-103 - atitikimą PSPNGĮ nustatytiems reikalavimams ir Sprendime, kaip to reikalauja VAĮ 8 straipsnis, pateikė savo aiškias bei pakankamai motyvuotas išvadas dėl minėtų teisės aktų teisėtumo. Kadangi vertinimo metu nebuvo nustatyta prieštaravimo aukštesnės juridinės galios teisės aktams, atsakovas neturėjo pagrindo imtis jam SAPĮ suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo.
Taipogi ginčijamame AGK sprendime nurodoma, kad pareiškėjos savo 2019 m. liepos 29 d. prašymo 4 punktu prašė išaiškinti, kodėl buvo nesvarstyti ir nepriimti pakeitimai, apie kuriuos rašė Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė, kai pareiškėjos į ją kreipėsi. Kartu su 2019 m. liepos 29 d. prašymu pareiškėjos pateikė Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 18 d. raštą Nr. S-2019-4399, pasirašytą komiteto pirmininkės R. Š.
AGK sprendime nurodyta, kad VAĮ 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti prašymą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis. Šiuo atveju atsakovas, nepažeisdamas VAĮ 14 straipsnio 8 dalyje nustatyto 5 darbo dienų termino nuo pareiškėjų prašymo gavimo dienos (2019 m. liepos 31 d.), 2019 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (1.15.)-S13-15 „Dėl 2019-07-29 prašymo" Klaipėdos miesto savivaldybės merui pagal kompetenciją perdavė nagrinėti pareiškėjų prašymo dalį, kuria prašoma paaiškinti, dėl kokių priežasčių savivaldybėje nebuvo apsvarstyti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 18 d. rašte Nr. S-2019-4399 nurodyti argumentai, ir apie tai informavo pareiškėjas, joms nusiųsdamas minėto rašto kopijas.
Pažymėta, kad minėta pareiškėjų prašymo dalis Klaipėdos savivaldybės mero buvo išnagrinėta ir pareiškėjos apie tai informuotos Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2019 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. (31.1.)-RS2-441. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuota, kad atsakovas, nenagrinėdamas minėtos pareiškėjų prašymo dalies ir persiųsdamas ją nagrinėti Klaipėdos miesto savivaldybės merui pagal kompetenciją, VAĮ nepažeidė.
AGK Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė faktines aplinkybes ir teisės normas, pagrindžiančias padarytą išvadą, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nepažeidė PSPNGĮ ir kituose teisės aktuose numatytų reikalavimų bei neviršijo teisės aktais jai suteiktų įgaliojimų. Atsakovas, priimdamas ginčiją sprendimą laikėsi VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Esant tokioms aplinkybėms naikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų prašymą, nėra teisimo pagrindo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Remiantis aptartomis aplinkybėmis, spręstina, jog atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjų prašymą, nustatė ir įvertino aktualias faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl ginčijamas atsakovo 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. (115)-S13-16 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio bendruosius reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėjų skundžiamas AGK 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. 21R2-126(AG2-98/16-2019) yra priimtas visapusiškai įvertinus pareiškėjų skundo argumentus, motyvuotas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjų J. V. ir A. P. patikslintą skundą atsakovui Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovui Klaipėdos ir Tauragės apskrityje, dėl sprendimo panaikinimo, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.