Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2570-773/2014 pagal A. K. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 7 860 Lt turtinei ir 120 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-80/2009 buvo kaltinamas tuo, kad atliko neteisėtus veiksmus, numatytus BK 294 straipsnio 1 dalyje. Teigė, kad jo atveju nebuvo tinkamai kvalifikuota bei atskleista nusikalstama veika. Ikiteisminį tyrimą atlikę Žaliakalnio policijos komisariato pareigūnai, kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikęs Kauno miesto apylinkės prokuratūros 3 skyriaus prokuroras, Kauno apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, kaip to reikalauja teisės aktai, jų priimti sprendimai buvo nepagrįsti, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendį, kuriame teismas konstatavo, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl to manė, kad pareigūnai, prokuroras ir teismai, vykdydami išimtinai jiems įstatymų numatytas funkcijas, veikė nerūpestingai, neatidžiai ir nesivadovavo įstatymų normomis. Ieškovas, pasisakydamas dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, kai Kauno apskrities VPK Prienų rajono PK KPP viršininko A. V. 2010 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 79N-119722-10 jam buvo paskirta 150 Lt bauda už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, nurodė, kad pareigūnas veikė ne pagal įstatymus, neatidžiai ir nerūpestingai, administracinės bylos tyrimą vykdė atmestinai ir nesivadovaudamas faktais. Taip pat nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-212-634/2012 ieškovas buvo kaltinamas tuo, kad atliko neteisėtus veiksmus, numatytus BK 231 straipsnio 1 dalyje. Teigė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs, neveikė kaip teisinės srities specialistai atlikdami įstatymo jiems pavestas funkcijas šioje baudžiamojoje byloje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokurorai siekė ne ginti žmonių laisves ir teises, tačiau veikė vedini keršto, siekė satisfakcijos dėl įžeistų ambicijų, kadangi kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00367-2009, kurioje ieškovas buvo pripažintas nukentėjusiu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras netinkamai atliko savo funkcijas, todėl nebuvo apginti ieškovo pažeisti interesai. Visų instancijų teismai nusprendė, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors pirmosios instancijos teismas buvo nutaręs, kad nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, prokuroras vis tiek reiškė apeliacinį ir kasacinį skundus, nors atidus ir rūpestingas asmuo to būtų nedaręs. Paskutiniu momentu prokuroras atsisakė kasacinio skundo, tuo pripažindamas jo nepagrįstumą. Teismuose ieškovui pavyko pasiekti teisingumą, apginti save nuo neteisėtų ir neteisingų policijos pareigūnų, prokurorų ir teisėjų veiksmų, kuriuos įtakojo didelis jų neatidumas ir nerūpestingumas, tačiau tai pareikalavo didelių finansinių išteklių, jis ir jo šeima patyrė emocinių išgyvenimų. Ieškovas naudojosi teisininkų paslaugomis, už kurias jis sumokėjo 7 860 Lt. Dėl neteisėtų kaltinimų nusikalstama veika ir neteisėtai paskirtos administracinės nuobaudos ieškovas jautėsi pažemintas, pablogėjo jo reputacija. Ieškovas yra verslininkas, UAB „(duomenys neskelbtini “ direktorius, dirba pagal verslo liudijimą, apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn tapo žinoma jo bendradarbiams, draugams, galbūt ir klientams. Dėl neteisėtai pareikštų įtarimų baudžiamosiose bylose padarius nusikalstamą veiką, buvo suabejota jo nepriekaištinga reputacija, dėl to, remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, buvo sustabdytas leidimas šaunamiesiems ginklams, todėl jis negalėjo užsiimti savo pomėgiu – medžiokle. Dėl ilgai trukusių teisminių procesų ir jų metu paskirtos kardomosios priemonės ieškovas patyrė nepatogumus ir dėl to, kad turėjo atsitraukti nuo tiesioginio darbo, įprastinės veiklos, vykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, advokatus, į teismo posėdžius. Ieškovas buvo įtrauktas į skolininkų registrą, o tai turėjo įtakos jo reputacijai ir kreditiniam patikimumui. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-80/2009 kaltinimai buvo pareikšti ir jo motinai. Patirti išgyvenimai, gėda, stresai pakenkė jos dvasinei ir fizinei būklei, paspartino mirtį. Jo santykiai su motina iki pat jos mirties buvo itin artimi ir glaudūs.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį. Priteisė ieškovui iš atsakovės 2 380 Lt turtinei ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Atmetė kitą ieškinio dalį. Įvertinęs pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų priimtus procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas ir jo motina buvo kaltinami nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, padarymu, sprendė, kad nėra pagrindo laikyti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai atliko neteisėtus veiksmus. Konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė nusikaltimą ir ikiteisminis tyrimas pradėtas atlikti esant BPK 169 straipsnio 1 dalyje nustatytam teisiniam pagrindui. Spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti teismų veiksmus neteisėtais, kaip esminį neteisėtumo nustatymo kriterijų laikė išteisinimo pagrindą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutartyje nurodytus motyvus, dėl kurių išplėstinė septynių teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį ir paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendį. Konstatavo, jog aplinkybę, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 22 d. nutartyje akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 451 str.) patvirtina faktas, jog šie teismo procesiniai sprendimai buvo panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi. Padarė išvadą, kad išanalizuoti įrodymai ir nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti neteisėtus teismo (teismų) veiksmus neteisėtai nuteisus ieškovą ir jo motiną pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Laikė, kad 2 380 Lt advokato pagalbos išlaidos baudžiamojoje byloje Nr. 1-80/2009 turi būti pripažintos ieškovo patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su teismų neteisėtais veiksmais, nes ieškovas šių išlaidų būtų nepatyręs, jei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nebūtų neteisėtai nuteisusi A. K., kadangi tada nebūtų reikėję skųsti neteisėto ir nepagrįsto Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendžio kasacine tvarka, prašyti stabdyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymą, prašyti atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje. Įvertinęs ieškovo pateiktus Kauno apskrities VPK 2011 m. birželio 10 d. ir 2011 m. liepos 8 d. kvitus, iš kurių matyti, kad ieškovas ginklus policijai perdavė po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi priėmė ieškovui palankų išteisinamąjį sprendimą, sprendė, kad ieškovas dėl nuteisimo šioje byloje neturėjo perduoti ginklų ir dėl to nepatyrė neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs ekspertizės akto išvadas, liudytojų parodymus, ieškovo paaiškinimus, padarė išvadą, kad dėl neteisėto ir nepagrįsto nuteisimo ieškovas nors ir nepatyrė tokių sveikatos ir psichinės būklės sutrikimų, kurie atitiktų tarptautinėje psichikos ligų klasifikacijoje pateiktų sutrikimų kriterijus, tačiau patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Sprendė, kad liudytojų parodymai dėl ieškovo motinos patirtų dvasinių pergyvenimų patvirtina jos patirtą neturtinę žalą, o tuo pačiu ir papildomai ieškovo patirtą neturtinę žalą, nes dvasinius išgyvenimus dėl neteisėtos ir nepagrįsto nuteisimo turėjo patirti jam artimiausias žmogus – motina. Įvertinęs aplinkybes, kad yra nustatyti teismo neteisėti veiksmai, pasireiškę akivaizdžiomis ir šiurkščiomis klaidomis Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai priimant apkaltinamąjį 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi atmetant nuteistųjų kasacinius skundus, sprendė, kad valstybė turi atlyginti ieškovui atsiradusią neturtinę žalą, kurios dydis, įvertinus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, yra 5 000 Lt. Atsižvelgęs į teismų BPK nustatyta tvarka priimtus procesinius sprendimus, kuriais buvo nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pagal BK 231 straipsnį yra pradėtas teisėtai, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai. Pažymėjo, kad tai, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu išteisino A. K., kaltinamą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad pats ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai. Spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, atsižvelgė į tai, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2011 m. sausio 18 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį yra priimtas nustačius pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovas padarė nusikaltimą, nes prokurorė laikė, kad ieškovas savo veiksmais trukdė atlikti ikiteisminį tyrimą, perkėlė katerį į kitą uostą, apie tai neinformavęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nenurodė, kur jis yra, sutrukdė jį apžiūrėti, ikiteisminio tyrimo pareigūnams atsisakė pateikti laivo detales (sraigtus ir plunksnas), piktybiškai neatvykdavo į apklausas, ir šie ieškovo veiksmai įvertinti kaip tyčiniai. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog prokurorai šioje baudžiamojoje byloje veikė keršto vedini ar turėjo kitokį suinteresuotumą. Sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovo argumentai dėl neteisėtų prokuroro veiksmų pradedant ikiteisminį tyrimą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, jį baigus palaikant kaltinimą teisme ir vėliau skundžiant pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, yra pagrįsti. Konstatavo, kad ieškinio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstai ieškovą pripažinus padariusį administracinį teisės pažeidimą ir jį nubaudus administracine nuobauda, yra teisminga Kauno apygardos administraciniam teismui, todėl 2014 m. liepos 11 d. nutartimi išsprendė šios bylos dalies siuntimo Kauno apygardos administraciniam teismui pagal rūšinį teismingumą klausimą (CPK 36 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas nurodo, jog neteisėta ir nepagrįsta sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys.

Teismo sprendimas neatitinka CK 6.272 straipsnio nuostatų, nes iš esmės nevertinti ieškinio argumentai dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį pradėjimo ieškovo atžvilgiu, remtasi vien tik ikiteisminio tyrimo metu priimtais procesiniais sprendimais ir prokurorės subjektyvia nuomone, kad ieškovo veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėtis.

Nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos ir nepagrįstai ikiteisminio tyrimo metu priimtiems procesiniams sprendimams suteikta prejudicinė galia, nevertinant jų teisėtumo civilinio proceso tvarka. Visus ikiteisminio tyrimo veiksmus, įskaitant ikiteisminio tyrimo pradėjimą, teismas turėjo įvertinti jų teisėtumo prasme civilinės atsakomybės požiūriu, tačiau apsiribojo formaliu teiginiu, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas teisėtai. Dėl to ši ieškinio dalis liko iš esmės neišnagrinėta, nebuvo atskleista bylos esmė.

Nekompetentingai traktuotas ikiteisminio tyrimo metu priimtų procesinių sprendimų turinys. Kauno apylinkės teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi atmetė ieškovo skundą, nekonstatavęs, kad prokuroro nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą yra teisėtas, o nurodęs, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas išimtinai priklauso prokuroro kompetencijai ir teismas neturi teisės peržiūrėti tokio nutarimo. Nei viename iš ikiteisminio tyrimo metu priimtų procesinių sprendimų nebuvo analizuota ir konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas teisėtai, todėl nebuvo pagrindo remtis šiais nutarimais ir savarankiškai nevertinti atliktų prokuratūros veiksmų pradedant ikiteisminį tyrimą ir perduodant bylą nagrinėti teismui su kaltinamuoju aktu.

Neįvertinti pradedant ir atliekant ikiteisminį tyrimą atlikti neteisėti veiksmai, kurie yra civilinės atsakomybės pagrindas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-212-634/2012 konstatavo, kad A. K. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, A. K. veiksmai nebuvo priešingi teisei, jie nebuvo ir nusikalstami, A. K. neatliko jokių tyčinių veiksmų, turėdamas tikslą trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Teismas neatsižvelgė į nurodyto nuosprendžio motyvus, į tai, kad ieškovas neturėjo pareigos informuoti pareigūnus apie laivo keitimo vietą, nes buvo byloje nukentėjusiuoju, jis niekada nebuvo informuojamas apie numatomas atlikti laivo apžiūras, ieškovas visada informuodavo pareigūnus, kur yra laivas, o jo vietas keisdavo dėl objektyvių priežasčių. Nepagrįstai spręsta, kad vada ikiteisminiam tyrimui pradėti buvo tai, kad A. K. piktybiškai nevykdavo į apklausas. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-212-634/2012 konstatavo, kad BK 231 straipsnio 1 dalies sudėtis neapima tokių veiksmų, kaip neatvykimas į apklausas. Be to, visas neatvykimo laikotarpis buvo pateisintas, nes ieškovas buvo gydomas stacionare. Ieškovui nebuvo pateiktas oficialus reikalavimas pateikti apžiūrai laivo detales. Visos nurodytos aplinkybės prokurorei buvo žinomos dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, kadangi šio ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo išskirta iš kitos baudžiamosios bylos medžiagos, kurioje ieškovas buvo nukentėjusiuoju. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo surinkta naujų duomenų, kurie būtų ieškovo išteisinimo pagrindas. Dėl to prokurorei buvo aišku, jog yra pagrindas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalimi ir 168 straipsniu, atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokurorės veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad ji, atlikusi ikiteisminį tyrimą, iš kurio duomenų buvo akivaizdu, kad ieškovas nėra padaręs nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnyje, vadovaudamasi BPK 214 straipsniu nepriėmė nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, o paskelbė ikiteisminio tyrimo pabaigą ir surašė kaltinamąjį aktą. Prokurorė skundė išteisinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka, nors ji privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, įvertinti savo veiksmus, pateikiant apeliacinį skundą ir padaryti išvadas dėl jo nepagrįstumo, kuris buvo konstatuotas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo nutartimi. Prokurorė skundė nuosprendį ir kasacine tvarka, tačiau kasacinį skundą atsiėmė, tuo pripažindama savo veiksmų neteisėtumą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad prokurorė būdama šališka ir pradėdama ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, vėliau kreipdamasi į teismą su kaltinamuoju aktu, pažeidė BPK 1, 3, 168, 214 straipsnių nuostatas, bendro pobūdžio pareigą elgtis protingai ir atidžiai, padarė ieškovui priešingą teisei psichinį poveikį, tęstiniais veiksmais kenkdama ieškovo sveikatai, o tai sudarė pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Nepagrįstai nusprendus, kad dėl ieškinio dalies, kuria prašoma priteisti žalą dėl baudžiamosios bylos, kurioje ieškovas buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 231 straipsnio 1 dalyje, padarymu, neįrodyti neteisėti veiksmai, nepagrįstai ieškovui nepriteistas žalos atlyginimas už šią ieškinio dalį. Ieškovo 4 840 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti lėmė išimtinai prokurorės veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą, perduodant bylą su kaltinamuoju aktu į teismą, paduodant apeliacinį skundą, todėl šios išlaidos ieškovui privalėjo būti priteistos.

Nepagrįstai atmesta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat, neatsižvelgus į visas CK 6.250 straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismų praktiką, nepagrįstai sumažintas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis dėl baudžiamosios bylos, kurioje ieškovas ir jo motina buvo nuteisti dėl nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje. Nepakankamai įvertinti ieškovo ir jo motinos patirti išgyvenimai dėl jų atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo, kuris truko trejus metus. Ieškovas ir jo motina buvo nuteisti, o tai neginčytinai pakenkė jų reputacijai. Ieškovo motina, praėjus metams po jos atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo, mirė. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad mirties priežastis buvo baudžiamasis persekiojimas, tačiau jis prisidėjo prie ieškovo motinos fizinės ir psichinės sveikatos pablogėjimo. Sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, neteisingai nustatyta pažeisto teisinio gėrio svarba, jo vieta vertybių hierarchijoje. Teismas pripažino, kad baudžiamasis persekiojimas turėjo įtakos ieškovo ir jo motinos psichinei sveikatai. Dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo, pablogėjo ieškovo dalykinė reputacija. Pareiškus įtarimus, remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, ieškovui buvo sustabdytas leidimas šaunamiesiems ginklams. Dėl to ieškovas negalėjo užsiimti savo pagrindiniu pomėgiu – medžiokle. Šias aplinkybės patvirtino teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai V. A., I. C., I. R. Neatsižvelgta į aplinkybę, kad dėl ilgai trukusių teisminių procesų, jų metu paskirtos kardomosios priemonės ieškovas patyrė nepatogumus, trukdymus, turėjo atsitraukti nuo tiesioginio darbo, įprastinės veiklos, vykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, advokatus, į teismo posėdžius.

Prašo pakeisti sprendimą, ieškovui iš atsakovės priteistą sumą turtinei žalai atlyginti padidinant iki 7 220 Lt, neturtinei žalai atlyginti – iki 115 000 Lt.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo sprendimo nekeisti.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodo, kad prokuroro atliekamiems veiksmams bei priimamiems procesiniams sprendimams pradedant ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant netaikomi tokie aukšti duomenų pakankamumo kriterijai kaip teismui priimant nuosprendį, todėl pagrįstai buvo priimtas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo metu nėra sprendžiamas asmens kaltumo ar nekaltumo klausimas. Tik teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktą ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtą medžiagą, gali konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir kad ją padarė konkretus asmuo. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu priimant procesinius sprendimus nebuvo taikomi tokie aukšti įrodymų pakankamumo kriterijai kaip priimant nuosprendį, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai neatliko neteisėtų veiksmų, ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 straipsnio 1 dalyje, 231 straipsnio 1 dalyje, pradėti, esant pakankamam BPK 169 straipsnio 1 dalyje nustatytam teisiniam pagrindui. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje tokio pobūdžio bylose ne kartą konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl neturtinės žalos yra nekonkretizuoti, emocinio, subjektyvaus pobūdžio, nepagrindžiantys, kuo apeliantui pasireiškė neturtinė žala. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens išlaidų, turėtų savo iniciatyva kviesto ir procese dalyvavusio advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, baudžiamojo proceso įstatymas nelaiko proceso išlaidomis ir nereglamentuoja jų atlyginimo netgi tais atvejais, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaltinamasis yra pripažįstamas nekaltu ir išteisinamas (BPK 103 str.). Jei nustatoma, jog asmuo nepadarė nusikalstamos veikos ir yra konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas proceso prieš kaltinamąjį metu, dėl vykdyto prieš jį baudžiamojo proceso jis negali patirti turtinių praradimų, todėl ir išlaidos, turėtos advokato (gynėjo) pagalbai apmokėti, turėtų būti atlyginamos konstatavus proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo faktą. Minėtas pažeidimas ieškovo atžvilgiu nebuvo konstatuotas.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodo, kad ieškovo atžvilgiu taikytos procesinės priemonės buvo teisėtos, ikiteisminis tyrimas atliktas vadovaujantis įstatymais, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nesilaikoma BPK nuostatų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išteisinamasis teismo nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Apeliantas, reikalaudamas atlyginti žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti. Ieškovas šioje byloje turėtų ne analizuoti baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nes tai jau buvo padaryta nutraukiant ikiteisminį tyrimą, o įrodyti, kad prokuroro veiksmai buvo neteisėti, t. y. neatitiko teisės aktų reikalavimų ir dėl šių neteisėtų veiksmų kilo žala. Nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo priimtas turint pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad ieškovas savo veiksmais trukdė atlikti ikiteisminį tyrimą: slėpė katerį, jo detales, neatvykdavo į apklausas ir kt. Pradėdamas ikiteisminį tyrimą, prokuroras turi tik pradinius duomenis apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, o ikiteisminio tyrimo pabaiga jam negali būti žinoma. Kaltinamojo akto surašymas yra siejamas su prokuroro vidiniu įsitikinimu, paremtu ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kad įtariamasis padarė nusikaltimą. Kaltinamasis aktas buvo surašytas pagal visus BPK reikalavimus, o tai, kad skyrėsi teismo ir prokuroro nuomonė dėl bylos aplinkybių, nėra pagrindas pripažinti prokuroro veiksmus neteisėtais. Pasinaudojimas įstatymo suteikta procesine teise, jei nėra nustatyti piktnaudžiavimo ja požymiai, nėra neteisėtas veiksmas. Kauno apylinkės teismas baudžiamojoje byloje pagal BK 213 straipsnio 1 dalį nenustatė neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų, todėl pagrįstai ieškovui nebuvo priteistas išlaidų atlyginimas. Ekspertizės aktas įrodo, kad baudžiamasis persekiojimas nesukėlė ieškovui sunkių ir ilgalaikių pasekmių, kurios pripažįstamos neturtine žala. Neturtinė žala yra asmens vidiniai išgyvenimai, ji atsiranda pažeidus asmenines neturtines vertybes, kurios yra neatsiejamai susijusios su individualiu asmeniu ir negali būti perleidžiamos, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovo neturtinė žala didėja dėl jo motinos patirtų išgyvenimų. Ieškovas padavė ieškinį kaip fizinis asmuo, todėl negali ginti juridinio asmens (UAB „(duomenys neskelbtini)“) dalykinės reputacijos. Byloje nėra duomenų apie reputacijos pablogėjimą, apklausti liudytojai patvirtinto tik tai, kad ieškovas dėl baudžiamojo proceso tapo nervingesnis, impulsyvesnis, emociškai nestabilus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorės neteisėtų veiksmų nebuvimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, apeliacinio skundo dėl išteisinamojo teismo nuosprendžio bei kasacinio skundo dėl šį nuosprendį apeliacine tvarka įvertinusio apeliacinės instancijos teismo nutarties pateikimo, ar teisingai nustatė ieškovui atlygintinos neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, dydį.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnis).

Dėl turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su neteisėtu ikiteisminiu tyrimu pagal BK 231 straipsnį

Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškinio argumentų dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį pradėjimo ieškovo atžvilgiu.

Pastaruosius argumentus, išdėstytus ieškinio III dalies pirmoje pastraipoje, pirmosios instancijos teismas nurodė sprendimo 12 lapo trečioje pastraipoje („Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs, neveikė kaip teisinės srities specialistai atlikdami įstatymo jiems pavestas funkcijas šioje baudžiamojoje byloje, nes ieškovui pareiškus priekaištus bei pastabas dėl netinkamai atliekamų funkcijų, jie pareiškė nepagrįstą kaltinimą ieškovui, reiškė apeliacinį ir kasacinį skundą, kurį vėliau atsiėmė. Ieškovo A. K. nuomone, tai, kad kaltinimas jam buvo pareikštas nepagrįstas patvirtina visų instancijų teismai, išnagrinėję baudžiamąją bylą, o prokurorai siekė ne ginti žmogaus teises ir laisves, tačiau veikė keršto vedini, nes ieškovas reiškė priekaištus bei pastabas dėl neatidžiai atliekamų funkcijų.“). Apie šių argumentų nepagrįstumą pirmosios instancijos teismas sprendė vadovaudamasis tuo, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2011 m. sausio 18 d. prokurorės nutarimu teisėtumą patvirtina įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai (Kauno apylinkės teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos 2011 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.20-2-00376-09) bei faktas, kad ieškovas neįrodė prokurorus veikus dėl keršto ar turint kitokį suinteresuotumą.

Vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CK 6.272 straipsnio 1 dalies taikymą išaiškinusio kasacinio teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003 pagal ieškovo UAB „Naujapilė“ ieškinį Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo, kurioje yra pažymėta, jog CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai; tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, todėl teismas gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes.

Baudžiamosios bylos Nr. 20-2-00346-09 duomenys patvirtina, jog 2009 m. rugpjūčio 17 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal 2009 m. liepos 15 d. A. K. pareiškimą apie susitarimą su G. Š. 2009 m. rugpjūčio mėnesį, kad pastarasis asmuo atliks ieškovo pramoginio katerio „Cruizer 3950 Esprit“ remonto darbus. Pareiškėjas teigė, kad rašytinės sutarties nesudarė, tačiau aptarė atliekamus darbus, jų atlikimo terminus, atlyginimą už darbą. Anot A. K., G. Š. visų darbų neatliko ir pasisavino A. K. priklausančią tiko medieną bei laivo įrangą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šiame pareiškime nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinius teisinius santykius, kvalifikuotinus pagal civilinės teisės normas (A. K. nurodė, jog G. Š. žodžiu pažadėjo visus darbus atlikti iki 2009 m. gegužės 1 d. už 35 000 Lt. Darbų nepabaigė, tai užfiksavo 2009 m. liepos mėn. atvykęs į laivą su antstoliu. Laive G. Š. perduotos įrangos nebuvo, todėl kreipėsi į policiją. G. Š. teigė medieną laikęs savo namuose todėl, kad A. K. su juo už darbą neatsiskaitė).

Nenustačius G. Š. veiksmuose savavaldžiavimo, ikiteisminis tyrimas du kartus buvo nutrauktas 2010 m. kovo 4 d. bei 2011 m. sausio 18 d. prokuroro nutarimais. Be kitų aplinkybių, 2010 m. kovo 4 d. prokuroro nutarimu konstatuota, jog tam, kad būtų galima įsitikinti, ar tikrai buvo padaryta A. K. nurodytų daiktų vagystė, reikalinga laivo apžiūra, tačiau A. K., perkeldamas laivą, nesuteikia galimybės jį apžiūrėti – iš 2009 m. lapkričio 9 d. tyrėjos L. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad vandenyje esančios laivo dalies apžiūrai buvo pasitelkti narai iš Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, tačiau 2009 m. lapkričio 9 d. nuvykus su jais į uostą gauta informacija, kad laivas yra perkeltas į kitą uostą Šilutės rajone. Kai laivas buvo perkeltas į Uostadvario uosto teritoriją, nebuvo apžiūrėtas, nes, remiantis tarnybiniu pranešimu, jo ten nebuvo. Tyrėjų problemos dėl laivo apžiūros A. K. buvo žinomos (2010 m. kovo 23 d. dėl nutarimo jis pateikė skundą). Išnagrinėjęs skundą, 2010 m. kovo 29 d. nutarimu prokuroras konstatavo, jog G. Š. pateikė nuotraukas, kuriose užfiksuoti laive esantys daiktai. Nuotraukos patvirtina, jog A. K. nurodyti daiktai laive buvo sumontuoti. Pateikdamas minimus duomenis G. Š. teigia, jog A. K. meluoja apie daiktų vagystę. Prokuroras konstatavo, kad nukentėjusysis trukdė tyrimui, jį vilkino, nes nebuvo galima atlikti laivo apžiūros. 2011 m. sausio 18 d. nutarimu prokurorė nutraukė ikiteisminio tyrimo dalį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, konstatavusi, jog G. Š. tiko medieną paėmė ir laikė savo namuose, nes ją saugojo, žinojo, kad ji brangi, todėl nepaliko jos laive; vėliau susipyko su A. K., nes šis liko jam skolingas, todėl nutraukė darbus laive, o medienos į laivą sudėti nesuspėjo. Tikslo pasisavinti medieną neturėjo, jos neslėpė ar specialiai A. K. neatidavė, o vėliau pats pateikė ją pareigūnams. Nurodė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad iš A. K. priklausančio katerio dingo jame buvę daiktai ir kiti laivo įrengimai, nebuvo nustatyta, kad A. K. išvardinti daiktai yra pas G. Š., taip pat jie nebuvo surasti kur nors kitoje vietoje. Įvertinus visus byloje surinktus duomenis konstatuota, jog visi tarpusavio nesutarimai tarp šių asmenų yra kilę iš civilinio pobūdžio santykių, t.y. iš žodinio susitarimo dėl G. Š. įsipareigojimo atlikti A. K. priklausančio katerio remonto darbus, G. Š. veiksmuose nėra savavaldžiavimo požymių, todėl ikiteisminis tyrimas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas. Nustačius, kad ikiteisminis tyrimas buvo ilgai tęsiamas dėl paties nukentėjusios A. K. kaltės, t.y. dėl to, kad jis savo veiksmais trukdė jį atlikti, A. K. veiksmai buvo įvertinti kaip tyčiniai, kuriais apsunkinama byloje nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes, t.y. pats nukentėjusysis stengiasi ne padėti ikiteisminiam tyrimui, o jį vilkinti, klaidinant ikiteisminį tyrimą nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes. Dėl to 2011 m. sausio 27 d. nutartimi prokurorė iš ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-00376-09 į ikiteisminį tyrimą Nr.20-2-00044-11 atskyrė tyrimą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį. A. K. dėl šio nutarimo pateikė skundą, kuriuo teigė apie G. Š. ir jo pripažįstamus rangos santykius dėl laivo remonto, G. Š. patikėtą ir pastarojo užvaldytą remontui skirtą tiko medieną, nebuvimą įrodymų, jog jis su G. Š. neatsiskaitė, informacijos apie pareigūnų pageidavimą laivą apžiūrėti negavimą, prašė pareikšti G. Š. įtarimus pagal BK 183, 178, 294 straipsnius, o jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukti. A. K. apskundus šį nutarimą, Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu skundas atmestas. A. K. apskundus ir pastarąjį nutarimą, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi jo skundas buvo atmestas. Teismas nurodė, jog G. Š. veiksmuose nėra savavaldžiavimo sudėties, patvirtino civilinių teisinių santykių buvimą, nurodė, kad dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. K. atžvilgiu diskrecijos teisė priklauso išimtinai prokurorui. Įvertinęs šią nutartį apeliacine tvarka, 2011 m. balandžio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismas nurodė, jog pagal Baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnio dalies 2 punktą ikiteisminis tyrimas pradedamas prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą apskundimas BPK nenumatytas, kadangi BPK 62 ir 63 straipsniai, reglamentuojantys ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų apskundimą, numato procesinių veiksmų ir nutarimų apskundimą tik jau pradėto ikiteisminio tyrimo metu, todėl A. K. teiginiai dėl skundžiamos nutarties motyvų prieštaravimo BPK 63 straipsnio nuostatoms yra nepagrįsti.

Nors pastarieji apeliacinės instancijos teismo motyvai iš dalies patvirtina negalimumą remtis teismų procesiniais sprendimais, priimtais nagrinėjant skundus dėl atskirų procesinių veiksmų baudžiamojoje byloje, įvertinusi nurodytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir eigos duomenis G. Š. atžvilgiu dėl savavaldžiavimo, o apelianto atžvilgiu – pagal BK 231 straipsnio 1 dalį baudžiamojoje byloje Nr.20-2-00346-09, siejant visus ikiteisminio tyrimo duomenis su Kauno apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. išteisinamajame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą baudžiamosios bylos iškėlimą ir tolesnį kaltinimo palaikymą.

2012 m. balandžio 27 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-212-634/2012 nustatyta, jog A. K. buvo pareikšti kaltinimai dėl to, kad jis trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, t. y. Kauno AVPK Kauno m. Santakos PK atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00376-2009 pagal LR BK 294 str. 1 d., šioje baudžiamojoje byloje pats būdamas pripažintas nukentėjusiuoju, laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. gruodžio 9 d. perkeldavo jam priklausantį laivą pramoginį katerį „Esprit 3950 AFT Cabin“ Nr. K-7483 į įvairias vietas apie tai nepranešdamas ikiteisminį tyrimą atliekantiems Kauno AVPK Kauno m. Santakos PK ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir nenurodydamas tikslių šių vietų adresų bei tokiu būdu nesuteikdamas jiems galimybės atlikti šio laivo apžiūrą, atsisakė šį ikiteisminį tyrimą atliekantiems Kauno AVPK Kauno m. Santakos PK ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikti apžiūrai minėto laivo detales, t. y. sraigtus ir plunksnas, atsisakė įvardinti asmenį, pas kurį yra saugomi šie sraigtai ir plunksnos, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2010 m. spalio 21 d. piktybiškai neatvykdavo kviečiamas apklausai į Kauno AVPK Kauno m. Santakos PK, tai yra buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. Dėl katerio perkėlimo teismas nustatė, kad pramoginis kateris „Esprit 3950 AFT Cabin“ Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2009 m. spalio 31 d. buvo laikomas Kauno žiemos uoste, Raudondvario pl. 113. Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė ir kaltinamasis A. K., apklaustas 2009 m. spalio 9 d. 2009 m. rugsėjo 30 d. apžiūros protokolas patvirtina, kad, dalyvaujant tyrėjams L. K. ir K. K., buvo apžiūrėta VĮ „Vidaus vandens kelių direkcija“ teritorija, esanti Raudondvario pl. 113 Kaune, apžiūrėta laivo „Esprit“ remonto vieta, užfiksuotas uoste stovintis laivas „Esprit. Iš 2009 m. lapkričio 9 d. tyrėjos L. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad laivo dalies, esančios vandenyje, apžiūrai buvo pasitelkta narų iš Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, pagalba. 2009 m. lapkričio 9 d. nuvykus kartu su narais į uostą gauta informacija, kad laivas yra perkeltas į kitą uostą, esantį Šilutės r., todėl laivo apžiūra neatlikta. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamajam buvo pranešta apie planuojamą apžiūros laiką ar pateiktas reikalavimas pateikti laivą apžiūrai. Iš tarnybinio pranešimo turinio galima suprasti, kad jau 2009 m. lapkričio 9 d. tyrėjai buvo nurodyta tuometinė katerio buvimo vieta. Nustatyta, kad A. K. priklausantis kateris perkeltas į Uostadvario uostą, kuriame jis buvo nuo 2009 m. lapkričio 3 d. Tai patvirtina tos datos laivų švartavimosi bei apsaugos paslaugų teikimo sutartis Nr. 6S-336 tarp UAB „Šilutės vandens turizmo centras“ ir A. K., liudytojų G. G. ir H. S. parodymai apie tai, kad A. K. priklausantį katerį Uostadvario uoste jie matė 2009 m. lapkričio mėn., 2010 m. balandžio mėn. 2009 m. gruodžio 9 d. Klaipėdos AVPK Šilutės rajono PK tyrėjo A. V. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad Uostadvario vidaus vandens uosto kapitonas S. G. nurodė, kad pramoginio katerio „Esprit“ Uostadvario uosto teritorijoje nėra, todėl jo apžiūrėti nėra galimybės. Šis tarnybinis pranešimas teismo buvo vertintinas kritiškai, kadangi iš 2009 m. gruodžio 14 d. tyrėjos L. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad paskambinus telefonu į vidaus vandens kelių direkciją siekiant išsiaiškinti situaciją dėl laivo laikymo, vadovas telefonu paaiškinęs, jog sutartis dėl laivo laikymo minėtame uoste yra sudaryta, bet ar laivas ten laikomas ar ne, jis nežino; gali būti, kad A. K. ten laivo nelaiko, bet pagal sudarytą sutartį moka jiems pinigus už laivo saugojimą; kur iš tikrųjų yra laivas jis nežino ir tai jiems neaktualu. Gauti prieštaringi duomenys nebuvo patikrinti atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus – neapklaustas uosto vadovas, neatlikta uosto teritorijos apžiūra, todėl nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nurodytu laikotarpiu Uostadvario uoste A. K. priklausančio katerio nebuvo ir nebuvo galimybės jį apžiūrėti. Tuo pačiu nėra pagrindo teigti, kad A. K. katerį buvo paslėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Pagal byloje esančias sutartis ir kitus rašytinius įrodymus matyti, kad A. K. priklausantis kateris nuo 2010 m. birželio 28 d. stovėjo Šilutės prieplaukoj, o nuo 2010 m. lapkričio 12 d. AB „Klaipėdos laivų remontas“. Iš UAB „Šilutės vandens turizmo centras“ 2010 m. lapkričio 2 d. rašto, adresuoto A. K. matyti, kad primenama, jog nuo 2010 m. lapkričio 1 d. baigėsi plaukiojimo sezonas, prašoma organizuoti katerio iškėlimą iš vandens Šilutės prieplaukoje. Iš UAB „Šilutės vandens turizmo centras“ 2010 m. vasario 10 d. rašto, adresuoto A. K. matyti, kad pramoginis kateris „Esprit-3950 AFT“ Nr. (duomenys neskelbtini) Šilutės prieplaukoje buvo laikomas nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. Laikyti šio tipo katerius žiemos laikotarpiu galimybės nėra. AB „Klaipėdos laivų remontas“ 2010 m. gruodžio 2 d. atsakydama į 2010 m. lapkričio 25 d. paklausimą nurodo, kad „Esprit“ kateris nuo 2010 m. lapkričio 12 d. laikomas ant krantinės, yra su sraigtais ir plunksnomis. Minėti įrodymai patvirtina, kad katerio vieta buvo keičiama dėl objektyvių aplinkybių, atsižvelgiant į metų laiką ir uostų teikiamas paslaugas, visi šie veiksmai buvo apiforminami oficialiomis sutartimis. Tokie kaltinamojo veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami, kadangi šiam turtui (laivui) nebuvo nustatyti jokie nuosavybės teisių apribojimai ar draudimai. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamajam būtų įteiktas ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro reikalavimas pateikti apžiūrai laivą ir kaltinamasis būtų atsisakęs tą padaryti. Apklausų metu jis nurodydavo laivo buvimo vietą (žr. bylą Nr. 20-2-00376-09, 2009 m. spalio 9 d., 2010 m. sausio 18 d., 2010 m. spalio 22 d. apklausas). Be to, 2009 m. rugsėjo 30 d., 2010 m. balandžio 6 d., 2010 m. gruodžio 9 d. laivo apžiūros protokolai patvirtina, kad laivas buvo apžiūrėtas Kauno, Uostadvario ir Klaipėdos uostuose. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad A. K. neatliko jokių tyčinių veiksmų, turėdamas tikslą trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Dėl atsisakymo pateikti apžiūrai laivo detales ir įvardinti asmenį, pas kurį saugomos detalės, kaltinimas buvo grindžiamas tik 2010 m. sausio 22 d. tyrėjos L. K. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodoma, kad paskambinus nukentėjusiajam A. K. telefonu, kad suderinti su juo laivo sraigto bei plunksnų, kuriuos jis buvo nuėmęs, apžiūros laiką, jis atsisakė parodyti minėtas detales, teigdamas, kad tai yra naujai jo įsigytos detalės, kurios nesusijusios su byla ir kad jos saugomos pas žmogų, pas kurį ir yra pats laivas. Šio žmogaus neįvardijo paaiškinęs, kad jis išvykęs į užsienį ir grįš tik 2010 m. balandžio mėnesį, o tada sraigtai ir plunksnos bus uždėti ant laivo ir laivas nuleistas į vandenį. Kaltinime nekonkretizuota, kada ir kur kaltinamasis atliko šiuos veiksmus. BPK 97 straipsnis „Daiktų ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, išreikalavimas“ nustato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas turi teisę reikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Toks reikalavimas turi būti įformintas raštu, pateiktas asmeniui, pas kurį, kaip manoma, yra ikiteisminiam tyrimui reikšmingi daiktai ir dokumentai. Iš liudytojo papildomos apklausos protokolo matyti, kad A. K. nurodė, kad į jo laivą naujus sraigtus sumontavo asmuo, vardu K. Jis bandęs to asmens ieškoti, bet sužinojęs, kad šis išvykęs į užsienį. neužfiksuota, kad apklausų metu kaltinamasis būtų atsisakęs pateikti reikalaujamus daiktus. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. K. buvo pareikštas reikalavimas pateikti laivo detales, nurodyti asmenį, pas kurį laikomos laivo detalės, nors visi tyrimo veiksmai privalo būti įforminti protokolu (BPK 179 str. 1 d.), todėl nėra pagrindo teigti, kad A. K. savo veiksmais trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Dėl piktybiško neatvykimo į apklausas pasisakyta, jog BK 231 str. 1 d. sudėtis neapima tokių veikų kaip vengimas atvykti į apklausą ir tai nelaikoma nusikalstama veika – už šiuos veiksmus gali būti skiriamos procesinės prievartos priemonės. Apklausų laikas buvo derinamas telefonu, šaukimai A. K. nebuvo siunčiami, byloje yra tik vienas šaukimas, išrašytas A. K., tačiau jis neišsiųstas, neįteiktas, o tik įsiūtas į bylą, 2010 m. spalio 13 d. – 2010 m. lapkričio 22 d. laikotarpiu A. K. sirgo, tokiu būdu nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad A. K. laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 7 d. iki 2010 m. spalio 21 d. piktybiškai neatvykdavo kviečiamas apklausai.

Išvardintos aplinkybės rodo, kad išteisinamasis nuosprendis buvo pagrįstas nepranešimu A. K. apie planuojamą laivo apžiūros laiką, tinkamo reikalavimo pateikti laivą apžiūrai nebuvimu, 2009 m. lapkričio 9 d. tyrėjai nurodyta tuometine katerio buvimo vieta, gautų prieštaringų duomenų nepatikrinimu atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus, netinkamu daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti, reikalavimu, t.y. iš esmės buvo remtasi tuo, jog kaltintojas nepateikė specialiųjų teisės aktų reikalavimus atitinkančius įrodymų apie A. K. kliudymą atlikti jo paties inicijuotą ikiteisminį tyrimą. Nenustačius, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą sukliudyti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai atlikti tyrimą, kuris buvo pradėtas pagal jo paties pareiškimą, konstatuota, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuos pačius apelianto veiksmus teisėjų kolegija vertina, vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimu, kad civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007 pagal L. A. ieškinį Z. V. ir kt. nurodė, kad materialiosios ir procesinės civilinės teisės normos nepateikia nusikaltimo sąvokos. Baudžiamųjų įstatymų prasme nusikaltimas yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11 str. 1 d.). Baudžiamieji įstatymai suformuluoja ir baudžiamojo nusižengimo sąvoką, kuriuo pripažįstama pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu (BK 12 str.), o atsakomybė už nusikalstamas veikas galima ne tik nuosprendžio, bet ir baudžiamojo įsakymo pagrindu (BK 29, 41 str.). Baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Pagal konstitucinį asmens nekaltumo prezumpcijos principą ši prezumpcija, kaip oficiali teisinė padėtis, siejama su konkrečiai įvardijamu asmeniu. Nuostata dėl konkretaus asmens nekaltumo prezumpcijos nebegalioja nuo tada, kai teismas, kaip teisingumą baudžiamosiose bylose vykdanti institucija, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu pripažįsta jį kaltu. Be to, baudžiamojo proceso įstatymuose nustatyta pakankamai objektyvių pagrindų, kuriems esant baudžiamasis procesas apskritai negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nors nusikaltimas ir buvo padarytas (BPK 3 str.). Be to, galimi objektyvūs pagrindai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje negali būti baigtas, pvz., jei nežinia, kur yra kaltinamasis, jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kita sunkia liga, jeigu nenustatomas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, jeigu iš užsienio valstybės neišduodamas kaltinamasis ir pan. Nurodytos nuostatos dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, kas realiai paaiškinama tuo, kad esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Padaryto nusikaltimo faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui.

Minėta, kad A. K. pareiškime, pagal kurį 2009 m. rugpjūčio 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nurodytos problemos kilo iš A. K. ir G. Š. civilinio teisinio ginčo (rangos). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad A. K., turėdamas 2005 metais įgytą aukštąjį teisinį išsilavinimą (teisės magistro kvalifikacinį laipsnį), pats būdamas nekilnojamuoju turtu prekiaujančios įmonės direktoriumi, šių santykių civilinę teisinę prigimtį suvokė (jis tai nurodė skunduose dėl aukščiau nurodytų nutarimų). Minimų santykių pobūdis reikalauja, kad įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes, teiktų pats pareiškėjas, t.y. kad įrodinėjimo procese jis būtų aktyvus. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (Baudžiamojo proceso kodekso 1, 2 straipsniai). Remiantis šiais tikslais bei atsižvelgiant į faktą, jog A. K. į policiją kreipėsi dėl problemų, kilusių iš civilinių teisinių santykių, teisėjų kolegija sprendžia, kad savavaldžiavimo tyrimo metu A. K. nebuvo aktyvus taip, kaip to reikalauja civilinių teisinių santykių, dėl kurių jis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, prigimtis, ir šiuo požiūriu įgyvendinti baudžiamojo proceso tikslų nepadėjo. Ši išvada nereiškia 2012 m. balandžio 27 d. teismo nuosprendyje nustatytų faktų neigimo. Nors A. K. veikimu ir neveikimu pasireiškusiame trukdyme ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas nėra nusikaltimo sudėties, konstatuotina, kad tas pačias aplinkybes vertinant pagal CPK 3 straipsnio 7 dalies nuostatą teismui sprendžiant tam tikrus klausimus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konkrečius pasiūlymus dėl laivo apžiūros privalėjo teikti A. K., nurodydamas laivo buvimo vietą ir konkretų apžiūros laiką, tuo tarpu A. K. elgėsi priešingai – neteikė pasiūlymų dėl laivo apžiūros datos ir vietos, laivas migravo iš vieno uosto į kitą, dėl to buvo sugaištas narų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, susirašinėjimu bandančių nustatyti laivo buvimo vietą, darbo laikas; pats nepranešė ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui apie ligą (po 2010 m. spalio 22 įvykusios A. K. apklausos šiuos duomenis išreikalavo policijos pareigūnas); skųsdamas bylos dalies dėl savavaldžiavimo nutraukimą, A. K. vilkino ikiteisminį tyrimą, nors ginčo civilinis teisinis pobūdis yra akivaizdus.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo priimtas turint pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad ieškovas savo veiksmais trukdė atlikti ikiteisminį tyrimą Nusikaltimo sudėties neįrodymas baudžiamajame procese savaime nereiškia neteisėto baudžiamosios bylos iškėlimo. Aplinkybė, kad teismas nuosprendžiu kitaip įvertino tiek kaltinamajame akte, tiek apeliaciniame skunde nurodytus įrodymus ir teisiškai reikšmingas aplinkybes, negali būti laikoma prokurorų neteisėtais veiksmais. Apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo argumentą, jog ieškovas neįrodė prokurorų veikimo iš keršto ar turint kitokį suinteresuotumą, šališkumą (CPK 306 straipsnio 1 dalis 4 punktas). Ikiteisminio tyrimo pareigūnų įsitikinimas savo procesinio veiksmo teisėtumu nereiškia šališkumo, BPK 1, 3, 168, 214 straipsnių nuostatų bei bendro pobūdžio pareigos elgtis protingai ir atidžiai pažeidimo (kasacinio skundo dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties prokurorė atsisakė). Nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, nėra pagrindo priteisti žalą, atsiradusią dėl advokato pagalbos išlaidų nurodomoje byloje (CK 6.246– 6.249 straipsniai). Pažymėtina, jog faktinė šios žalos atsiradimo priežastis yra ne prokurorų pažeista pareiga elgtis atidžiai ir protingai, o aukščiau nurodyti ieškovo A. K. veiksmai, savo civilinių teisinių tikslų pasiekimui nusprendus pasinaudoti baudžiamojo proceso teisės normų numatytomis priemonėmis, tačiau baudžiamojo proceso metu nesielgiant taip, kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis savo teisėtų interesų įgyvendinimu besirūpinantis juridinį išsilavinimą turintis asmuo.

Tuo vadovaujantis atmestini apeliacinio skundo motyvai dėl teismo sprendimo neatitikimo CK 6.272 straipsnio nuostatoms, nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, nevertinant ikiteisminio tyrimo metu priimtų procesinių sprendimų teisėtumo. Nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl neturtinės žalos, susijusios su baudžiamąja byla, kurioje ieškovas išteisintas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais vadovaujantis ieškovo patirtos neturtinės žalos dydis buvo nustatytas 5000 Lt.

Neteisėtu nuteisimu pažeisto teisinio gėrio svarba buvo pripažinta, tenkinant ieškinį, tačiau tai besąlygiškai nereiškia teismo pareigos patenkinti pareikšto dydžio ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas, atsižvelgiant į visas šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teismo sprendime yra išvardintos. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog skundžiamu sprendimu buvo nepakankamai įvertinti ieškovo ir jo motinos patirti išgyvenimai dėl jų atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo, kuris truko trejus metus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad neturtinė žala padaryta teismo neteisėtu ieškovo A. K. ir jo motinos M. K. nuteisimu, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas 2009 m. vasario 11 d. buvo priėmęs ir išteisinamąjį nuosprendį, kurį paliko galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi. Įtarimai pagal BK 294 straipsnį ieškovui ir jo motinai buvo pareikšti 2008 m. balandžio 11 d., todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog baudžiamasis persekiojimas truko trejus metus. Be to, šiuo laikotarpiu jo ir M. K. nekaltumas buvo pripažintas teismo. Svarbi aplinkybė yra tai, kad apkaltinamasis Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendis neįvykdytas, nes jo vykdymas buvo sustabdytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2009 m. liepos 10 d., 2009 m. liepos 21 d. ir 2010 m. vasario 19 d. nutartimis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog dėl baudžiamojo proceso ieškovo ir jo motinos psichinė sveikata ypatingai sutrikti negalėjo – pirma, tokio pobūdžio ieškovo sveikatos sutrikimo nebuvimą įrodo teismo ekspertizės išvada, antra, iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 24 d. rašto matyti, kad ieškovo A. K. atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas ne pirmą kartą, ieškovo atžvilgiu periodiškai pradedami ikiteisminiai tyrimai, kurie būna nutraukiami, trečia, teismų informacinės sistemos Liteko duomenys rodo, kad, pradedant 2005 metais, M. K. buvo 57 teisminių procesų, įskaitant nuteisimą pagal BK 294 straipsnį, dalyvė (ieškovė, atsakovė, suinteresuotas asmuo), o A. K., pradedant 2000 metais ir įskaitant nagrinėjamoje byloje aptariamas baudžiamąsias bylas, buvo 284 teisminių procesų dalyviu (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pastarieji duomenys leidžia spręsti, jog įvairių klausimų sprendimas bylinėjantis yra ieškovo ir buvo jo motinos gyvenimo būdo įprasta dalis, tad neteisėtas nuteisimas, įvertinus prieš tai buvusį išteisinimą ir nuosprendžio vykdymo sustabdymą, ieškovo ir jo motinos psichinės sveikatos nesutrikdė, o dvasinių pergyvenimų sukėlė bei dalykinę reputaciją paveikė ne daugiau, nei dalyvavimas iš civilinių teisinių santykių kilusių bylų procesuose. Patirti nepatogumai, trukdymas, atsitraukimas nuo tiesioginio darbo, įprastinės veiklos, vykimas pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, advokatus, į teismo posėdžius užėmė labai nedidelę dalį to laiko, kurį ieškovas įprastai praleidžia bylinėdamasis. Atmesdama apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovo negalėjimo trumpą laiką užsiimti medžiokle ir dėl to patirtų neigiamų išgyvenimų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pastaroji aplinkybė nėra įrodyta (negalėjimą užsiimti šiuo pomėgiu ieškovas įrodinėjo tik liudytojų parodymais, tuo tarpu ginklus policijai jis perdavė po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi priėmė A. K. palankų išteisinamąjį sprendimą).

Tokiu būdu apelianto argumentai nesudaro pagrindo didinti pirmosios instancijos teismo priteistos žalos sumą.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą.