- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-15
- Bylos Nr.
- e2-472-467/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00155-2025-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DOLRETA“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „DOLRETA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta nemokumo (bankroto) byla, civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Torado“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus S. S., pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „DOLRETA“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Torado“ (toliau – ir ieškovė), atstovaujama nemokumo administratoriaus S. S., kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė iškelti bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „DOLRETA“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė).
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-556-794/2024, be kita ko, ieškovei iš bendrovės priteista 32 793,18 Eur skola, 6 proc. dydžio palūkanos ir 2 234,06 Eur bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-250-330/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. sprendimas paliktas nepakeistas ir ieškovei iš UAB „DOLRETA“ papildomai priteista 2 032,80 Eur bylinėjimosi išlaidos. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 16 d. išdavė ieškovei vykdomąjį raštą, kurį ši pateikė vykdyti antstolei, tačiau skola iš atsakovės priverstinai išieškota nebuvo.
3. Ieškovės teigimu, bendrovė yra nemoki, kadangi: 1) nevykdo įsipareigojimų ieškovei ir neturi pakankamai turto įsipareigojimams įvykdyti; 2) nebevykdo jokios ūkinės veiklos; 3) bendrovės įsipareigojimai viršija jos turto vertę.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 1 d. nutartimi ieškovės LUAB „Torado“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus S. S., pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo“ atsakovei tenkino – iškėlė atsakovei UAB „DOLRETA bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Vista Business Solutions“, priteisė ieškovei iš atsakovės 1 011,10 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registrui (toliau – JAR) atsakovės pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų už 2022 metus nustatė, kad bendrovė 2022 metais turėjo turto už 146 594 Eur (60 991 Eur – ilgalaikis turtas, 85 176 Eur – trumpalaikis turtas ir 427 Eur – ateinančių laikotarpių sąnaudos), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 61 724 Eur. Teismas iš 2022 metų pelno (nuostolių) ataskaitos nustatė, kad 2022 metais bendrovė veikė pelningai, gavo 11 274 Eur pelno. Iš 2023 metų atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų teismas nustatė, kad bendrovė 2023 metais turėjo turto už 145 408 Eur (60 626 Eur – ilgalaikis turtas, 82 771 Eur – trumpalaikis turtas, 2 011 Eur – ateinančių laikotarpių sąnaudos), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 74 368 Eur. Iš 2023 metų pelno (nuostolių) ataskaitos nustatė, kad finansinius 2023 metus atsakovė baigė patyrusi 13 830 Eur nuostolį. Teismas nenustatė, kad bendrovei būtų keliama ar iškelta restruktūrizavimo byla.
6. Teismas nurodė, kad atsakovė, įrodinėdama savo mokumą, teismui pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus už 2024 metus, kurių duomenimis atsakovė turėjo iš viso 115 950 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 53 204 Eur. Iš 2024 metų pelno (nuostolių) ataskaitos teismas nustatė, kad nurodytu laikotarpiu atsakovė patyrė 50 352 Eur nuostolius. Atsakovė taip pat pateikė 2025 metų balansą, sudarytą 2025 m. vasario 28 d., kurio duomenimis atsakovė turėjo iš viso 115 851 Eur vertės turto (62 422 Eur – ilgalaikis turtas; 53 006 Eur – trumpalaikis turtas; 423 Eur – ateinančių laikotarpių sąnaudos), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 53 877 Eur. Iš 2025 metų pelno (nuostolių) ataskaitos teismas nustatė, kad nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d. atsakovė patyrė 722 Eur nuostolius.
7. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas įvertino, kad atsakovės turtas per paskutinius metus sumažėjo neženkliai, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nuo 2023 metų sumažėjo ir pagal balanso duomenis mokėtinos sumos ir įsipareigojimai neviršijo turimos turto vertės. Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovė nuo 2023 metų veikė nuostolingai.
8. Teismas nurodė, kad 2025 m. kovo 13 d. nutartimi atsakovei pasiūlė pateikti duomenis, kas sudaro bendrovės turtą, ir pateikti įrodymus, jog bendrovė disponuoja finansinėje ataskaitoje nurodytu turtu. Atsakovė pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pateikė, kad bendrovės turtą sudaro: 1) materialusis turtas – 8 261 Eur (7 500 Eur žemės sklypas, 761 Eur transporto priemonė); 2) kitas ilgalaikis turtas (finansinis turtas) – 54 192 Eur suteikta ilgalaikė paskola A. N. (bendrovės vadovui); 3) atsargos – 444 Eur (kuro likutis); 4) kitas trumpalaikis turtas – 52 630 Eur (pirkėjų skolos pagal sąrašą 52 834,30 Eur (pateikta teismui) + 13,51 Eur (gautinas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM)) – 22,76 Eur (banko likučiai) – 194,23 Eur (skola atskaitingam asmeniui)).
9. Teismas nustatė, kad vidutinė žemės sklypo vertė yra 2 600 Eur, o byloje nepateikta įrodymų, jog žemės sklypo vertė yra 7 500 Eur. Atsakovė 2025 m. kovo 31 d. pateikė duomenis, kad transporto priemonę pardavė už 500 Eur ir nurodė, jog šią sumą pervedė antstoliui, todėl teismas šios sumos nepriskyrė prie balanse įrašyto turto vertės. Teismas pažymėjo, kad didžiąją atsakovės turto dalį sudaro suteikta paskola bendrovės vadovui A. N. ir pirkėjų skolos.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nustatytu terminu (iki 2025 m. kovo 28 d.) ir iki teismo posėdžio dienos nepateikė papildomų duomenų apie tai, iki kada pirkėjai turi atsiskaityti su atsakove, tuo atveju, jei mokėjimai yra pradelsti, nurodyti ir pateikti įrodymus apie realią galimybę atgauti skolas iš debitorių. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė pateikė įrodymus, jog A. N. atžvilgiu yra vykdomi priverstiniai išieškojimai iš viso 32 545,83 Eur ir iki šios dienos nė vienoje vykdomojoje byloje skolos nėra išieškotos. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė nepagrindė realios galimybės iš debitoriaus A. N. atgauti 54 192 Eur suteiktą paskolą ir 52 630 Eur skolą iš pirkėjų.
11. Teismas nesutiko su ieškove, kad atsakovė nepagrindė, jog disponuoja 444 Eur vertės kuru – atsakovė į bylą pateikė didžiosios knygos išrašą, kuris patvirtina, kad šis turtas realiai egzistuoja. Teismas sutiko su ieškove, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių 13,28 Eur gautiną PVM.
12. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad bendrovės turtas mažintinas debitorių 106 822 Eur suma. Teismas, įvertinęs kitą 2025 m. vasario 28 d. balanse įrašytą turtą, laikė, kad atsakovė pagrindė, jog šiuo metu realus bendrovės turtas sudaro 3 044 Eur (2 600 Eur žemės sklypas ir 444 Eur atsargos). Teismas priėjo prie išvados, kad bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršija bendrovės turto vertę.
13. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenų nustatė, kad atsakovės atžvilgiu yra iškelta civilinė byla Nr. e2-309-614/2025 dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tačiau galutinis sprendimas byloje nėra priimtas. Iš Antstolių informacinės sistemos duomenų teismas nustatė, kad atsakovės atžvilgiu nėra vykdomų vykdomųjų bylų, išskyrus ieškovės turtinį reikalavimą.
14. Teismas pažymėjo, kad 2025 m. vasario 28 d. balanse įrašytais duomenimis atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 53 877 Eur, tačiau atsakovės pateikto 2025 m. sausio 31 d. tiekėjų (kreditorių) likučių sąrašo duomenimis įsipareigojimai kreditoriams sudaro 47 688,34 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, kad į šį sąrašą nėra įtraukta ieškovės skola – 42 058,29 Eur, taip pat skola Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui – 1 138,65 Eur. Taigi atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iš viso sudaro 90 885,27 Eur.
15. Atsakovei teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartimi buvo pasiūlyta pateikti duomenis apie prievolių vykdymo kreditoriams terminus, tačiau šios informacijos atsakovė nepateikė; pateikė kreditorių raštus, kuriais kreditoriai UAB „Elsvita“ (1 900 Eur skola), UAB „Kalbų gausa“ (30,25 Eur skola), T. J. (7 500 Eur skola), I. V. (5 675 Eur skola), UAB „Fidelija“ (12 265 Eur skola), A. N. (275,03 Eur skola) patvirtino, kad atidėjo atsakovės mokėtinų sumų terminus iki 2026 m. sausio 31 d. Šiame kontekste teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl juridinio asmens nemokumo, svarbu nustatyti viso turto ir visų turimų skolų, o ne tik pradelstų santykį, todėl aplinkybė, jog keletas atsakovės kreditorių sutiko kuriam laikui atidėti įsiskolinimų sumokėjimą, priešingai nei įrodinėja atsakovė, nepatvirtina nei bendrovės gyvybingumo, nei to, kad ji yra susidūrusi tik su laikinais finansiniais sunkumais ir iš tiesų bus pajėgi ateityje padengti turimas skolas šiems ir kitiems bendrovės kreditoriams.
16. Iš viešai prieinamų duomenų teismas nustatė, kad bendrovė turi du darbuotojus; atsakovei buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, jog ji reguliariai moka atlyginimą darbuotojams, tačiau atsakovė nei šių duomenų, nei paaiškinimų nepateikė, o tai teismui sukėlė abejonių, kad atsakovė reguliariai moka atlyginimus darbuotojams. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovės nurodoma aplinkybė, jog ji kreipėsi į VSDF biudžeto valdytoją dėl skolos atidėjimo (išdėstymo) tik patvirtina, kad atsakovė neturi galimybės padengti skolas. Teismas įvertino, kad šios aplinkybės paneigia bendrovės gyvybingumą.
17. Teismas nurodė, kad bendrovė su ieškove laiku neatsiskaito nuo 2024 m. gegužės 9 d., t. y. beveik metus. Atsakovė per visą laikotarpį ieškovės skolą padengė tik 500 Eur, kuriuos gavo pardavusi transporto priemonę. Teismas neturėjo galimybės įvertinti kitų kreditorių pradelstų mokėjimų terminų, nes atsakovė tokios informacijos nepateikė. Teismas priėjo prie išvados, kad negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais yra tęstinio ir ilgalaikio pobūdžio.
18. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog atsakovė aktyviai ir sėkmingai vykdo ar realiai vykdys ūkinę komercinę veiklą, iš kurios gauna (gaus) pajamas (pelną) ir dengia (dengs) kreditorių įsiskolinimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad bendrovės finansiniai sunkumai yra tęstinio ir ilgalaikio pobūdžio, bendrovė negali vykdyti turtinių prievolių. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė su ieškove ir kitais kreditoriais neatsiskaito dėl kitų, bet ne dėl blogos finansinės būklės, nulemtų priežasčių. Teismas įvertino, kad atsakovė neįrodė, jog ji yra pajėgi išspręsti tęstinius ir ilgalaikius finansinius sunkumus bei gali vykdyti prievoles kreditoriams, todėl priėjo prie išvados, jog atsakovės padėtis atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą ir UAB „DOLRETA“ keltina bankroto byla.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
19. Atsakovė UAB „DOLRETA“ (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti LUAB „Torado“ pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
19.1. Teismas be pagrindo padidino skolą ieškovei 42 058,29 Eur, nes ši suma jau yra nurodyta apeliantės balanse eilutėje „Atidėjiniai“. Teismui papildomai įtraukus 42 058,29 Eur prie mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, balanse apeliantės skola ieškovei buvo nepagrįstai padvigubinta. Dėl šio įsipareigojimo klaidingo padidinimo, teismas neteisingai pritaikė JANĮ nuostatas.
19.2. Teismas nepagrįstai nubraukė apeliantės turimą trumpalaikį turtą – reikalavimus į skolininkus. Pati ieškovė yra skolinga apeliantei 52 000 Eur pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, tačiau kaltina apeliantę neatsiskaitymu, prievolių nevykdymu ir siekia iškelti bankroto bylą. Jeigu ieškovė sumokėtų apeliantei teismo sprendimu priteistą 52 000 Eur skolą, tai apeliantė galėtų įvykdyti savo prievoles ieškovei ir jos pareiškimas nebūtų nagrinėjamas.
19.3. Teismas nepagrįstai nubraukė apeliantės turimą trumpalaikį turtą – A. N. skolą apeliantei pagal paskolos sutartį. A. N. yra ilgametis šios bendrovės vadovas, kurio pastangomis bendrovė veikia iki šiol. A. N. neturi ketinimų negrąžinti skolos.
19.4. Teismo motyvai prieštarauja teisei, ekonomikai ir verslui. Remiantis teismo išvadomis, išeina, kad visos įmonės, kurių turtą sudaro tik reikalavimo teisės į skolininkus, turėtų būti laikomos nemokiomis įmonėmis, nes toks turtas turėtų būti nurašomas, išbraukiamas iš įmonės turto masės. Esant tokiam aiškinimui prekybos bendrovės, kurios neturi materialaus turto, turėtų būti uždaromos. Apeliantės nuomone, tai yra nesąžiningas ir neteisingas aiškinimas, neatsižvelgiant į skirtingų įmonių bei verslų specifiškumą.
19.5. Teismas be pagrindo nubraukė apeliantės turimą ilgalaikį turtą. Apeliantės žemės sklypo vertė gali būti net didesnė nei balanse nurodytas 7 500 Eur dydis. Ši turto vertė gali būti gaunama tuo atveju, jei bendrovei priklausantis žemės sklypas būtų parduodamas kartu su ieškovei priklausančiu žemės sklypu. Šie sklypai yra gretimi, geroje vietoje, todėl pardavus juos abu gali būti gaunama didesnė piniginių lėšų suma nei juos parduodant atskirai.
19.6. Apeliantė į bylą pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus, balansus, kurie patvirtina mokumą. Teismas nustatė, kad turimas turto kiekis neviršijo turimų įsipareigojimų kiekio. Tai reiškia, kad bendrovė tenkina įstatyme ir teismų praktikoje nustatytus bendrovės mokumo kriterijus.
19.7. Teismas paviršutiniškai vertino faktą, kad didžioji dalis apeliantės kreditorių sutiko atidėti mokėjimo terminus iki 2026 m. sausio 31 d. Apeliantė tikisi, kad iki šios datos bus pilnai atsiskaityta su ieškove ir, panaikinus taikytą areštą banko sąskaitoms, ji galės tęsti veiklą bei įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, kurie sutiko palaukti gautinų lėšų.
19.8. Apeliantė sutinka, kad esama situacija nėra ideali, tačiau ši situacija buvo nulemta nuo 2024 m. gegužės 16 d. prasidėjusio išieškojimo ir jai pritaikyto turto arešto. Apeliantė buvo priversta laikinai sustabdyti veiklą, bet tikisi ją atnaujinti nedelsiant po to, kai bus panaikintas ieškovės pritaikytas turtas areštas. Išsprendus šiuos klausimus ir panaikinus turto areštą, bendrovė veiklą atnaujins, todėl nėra pagrindo jai iškelti bankroto bylą.
Atsiliepimas
20. Ieškovė LUAB „Torado“ atsiliepime prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Apeliantė nepateikė teismui duomenų apie tikrąją žemės sklypo vertę, duomenų apie galimybę išieškoti skolas iš jos debitorių bei duomenų apie pradelstus įsipareigojimus kreditoriams. Viena vertus, tai aiškiai pagrindžia, kad bendrovė yra nemoki, nes negeba surinkti ir susisteminti duomenis, kuriuos reikalavo teismas. Antra vertus, nepaisant to, pateikti duomenys pagrindžia, kad atsakovės turimo turto nepakanka įsipareigojimams kreditoriams įvykdyti.
Šalies argumentai
20.2. Apeliantė nurodo, kad jai priklausančio žemės sklypo vertė yra 7 500 Eur, tačiau byloje nėra pateikta jokio įrodymo, kuris pagrįstų tokią žemės sklypo vertę. Priešingai, apeliantė pateikė žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro išrašą, iš kurio matyti, kad vidutinė žemės sklypo vertė yra 2 600 Eur. Kadangi apeliantė nepateikė įrodymų, jog rinkos vertė yra didesnė, vertintina, kad žemės sklypo vertė yra 2 600 Eur.
20.3. Apeliantė pateikė įrodymus, kad transporto priemonė buvo parduota už 500 Eur ir pervesta antstoliui. Kadangi atsakovė nedisponuoja transporto priemone ir iš jos gautomis 500 Eur lėšomis, ši suma negali būti įtraukiama į turto masę.
20.4. Byloje nėra duomenų apie A. N. suteiktą ilgalaikę paskolą (kada ji suteikta ir kada privalo būti grąžinta). Iš apeliantės pateiktų duomenų yra aišku tik tiek, kad ši paskola suteikta bendrovės vadovui – A. N. Nurodyta paskola gali būti teismo vertinama kaip reali ir sudaranti 54 192 Eur vertės turtą tik tuo atveju, jeigu apeliantė pagrįstų, kad A. N. (paskolos gavėjas) turi realias galimybes šią paskolą grąžinti, o apeliantė – ją atgauti.
20.5. Ieškovės nuomone, A. N. yra nepajėgus grąžinti paskolą: 1) apeliantė nepateikė įrodymų, kad A. N. yra pajėgus šią paskolą grąžinti; 2) A. N. yra skolingas ieškovės kreditoriams mažiausiai 32 545,83 Eur; jam vykdomosiose bylose yra pritaikytas 4 955 Eur turto areštas; realiai yra vykdomas 32 545,83 Eur išieškojimas; 4 955 Eur skola susidarė nuo 2022 metų, kuomet antstolė I. B. areštavo A. N. turtą ir pradėjo iš jo priverstinį išieškojimą, tačiau ir tokios mažos sumos A. N. nesugebėjo grąžinti iki šiol; iki šios dienos nė vienoje vykdomojoje byloje skolos nėra išieškotos, o A. N. duomenis apie 54 192 Eur paskolą yra nuslėpęs nuo antstolės. Teismas pagrįstai vertino, kad apeliantės balanse nurodoma ilgalaikė paskola yra 0 Eur.
20.6. Apeliantės vadovo A. N. deklaratyvūs teiginiai dėl noro ateityje grąžinti gautą paskolą nekeičia fakto, kad artimiausiu metu jis neturės finansinių pajėgumų grąžinti 54 192 Eur paskolą bendrovei. Kadangi A. N. į bylą nepateikė įrodymų, kuriais remiantis galima būtų spręsti, kad jis turi arba įgys pakankamai turto, jog įvykdytų 32 535,83 Eur reikalavimus vykdomojoje byloje ir atlygintų 54 192 Eur paskolą bendrovei, nėra pagrindo spręsti priešingai, negu nusprendė teismas.
20.7. Ieškovė yra likviduojama dėl bankroto bendrovė, kurios bendra kreditorių reikalavimų suma viršija 700 000 Eur; ji nedisponuoja turtu, kurio pakaktų kreditorių reikalavimų tenkinimui. Tai reiškia, kad apeliantės balanse apskaityta 52 000 Eur reikalavimo teisė į ieškovę pagrįstai įvertinta 0 Eur. Vien tai, kad apeliantė viso proceso metu akcentuoja, jog ieškovei padengus 52 000 Eur skolą apeliantei, ji turėtų galimybę atsiskaityti su ieškove, nekeičia teismo išvados, kad apeliantės reikalavimo teisė į ieškovę yra beviltiška.
20.8. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė nepateikė įrodymų apie tai, jog skolininkai yra pajėgūs grąžinti skolas (Biggest Trading EU OU ir OcOO Vverrx Grup skolos 372 Eur ir 462,30 Eur), todėl šios skolos vertintinos 0 Eur. Apeliantė nepateikė duomenų ir apie gautiną PVM, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad šis deklaruojamas turtas vertintinas 0 Eur. Likutis banke yra su minuso ženklu (– 22,76 Eur), tai reiškia, kad apeliantė tokio turto neturi ir šis deklaruojamas turtas vertintinas 0 Eur. Skola atskaitingam asmeniui taip pat yra ne apeliantės turtas, o jos įsipareigojimas atskaitingam asmeniui, todėl šis deklaruojamas turtas vertintinas 0 Eur. Taigi teismas pagrįstai vertino, kad apeliantės turto vertė sudaro 3 044 Eur (žemės sklypas 2 600 Eur ir kuro likutis 444 Eur).
20.9. Pagal apeliantės 2025 m. vasario 28 d. balansą jos įsipareigojimai sudaro 53 877 Eur. Apeliantė iki šiol nepateikė šios sumos detalizacijos 2025 m. kovo 24 d., todėl teismas privalėjo remtis atsakovės 2025 m. kovo 4 d. „Tiekėjų likučių datai 2025-03-31“ ataskaita, iš kurios matyti, kad iš viso kreditorių reikalavimų suma yra 47 688,34 Eur. Nei ieškovė, nei teismas šios sumos visapusiškai negalėjo įvertinti, kadangi duomenys apie ją nėra pateikti, todėl laikytina, kad apeliantė pripažįsta turinti 47 688,34 Eur skolą.
20.10. Apeliantė pripažįsta, kad jos įsiskolinimas ieškovei (42 058,29 Eur) yra atspindėtas balanso skiltyje „Atidėjiniai“, tačiau ši skola negali būti priskirta tokiai skilčiai pagal 19-ąjį Verslo apskaitos standartą „Atidėjiniai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir turtas bei poataskaitiniai įvykiai“, patvirtintą 2015 m. gegužės 28 d. Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. VAS-22 (toliau – Verslo apskaitos standartas).
20.11. Vertinant tai, kad apeliantė yra deklaravusi 47 688,34 Eur įsipareigojimus kreditoriams, tarp atidėjinių, nors ir neteisėtai, tačiau atspindėjusi 42 058,29 Eur įsipareigojimą ieškovei ir turi 1 138,65 Eur įsiskolinimą VSDF biudžetui, teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iš viso yra 90 885,27 Eur. Taigi jokio apeliantės įsipareigojimų padvigubinimo teismas neatliko.
20.12. Nors apeliantė tvirtina, kad turto areštas uždėtas ieškovės iniciatyva, tačiau sąmoningai nutyli, jog areštas buvo pritaikytas vykdomojoje byloje antstolio iniciatyva, kadangi apeliantė per antstolio nustatytą terminą neįvykdė prievolės ieškovei. Aplinkybė, kad vykdomojoje byloje nėra atlikti jokie išieškojimo veiksmai dėl apeliantės turto ir apyvartinių lėšų trūkumo (jo nebuvimo), patvirtina, jog ji, net ir be arešto, neturi galimybės nei įsigyti naujos produkcijos, nei atsiskaityti su kitais kreditoriais, kadangi pripažįsta, kad tai padaryti galėtų tik gavusi 52 000 Eur apmokėjimą iš ieškovės. Kadangi JANĮ nuostatos draudžia ieškovei atlikti mokėjimus apeliantei (taip pat ir įskaityti tarpusavio reikalavimus), apyvartinių lėšų iš ieškovės apeliantė artimiausiu metu negaus ir veiklos nepratęs.
20.13. Apeliantė pateikė prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) ir prašė išdėstyti 1 138,65 Eur skolą. Vien faktas, kad ji negeba sumokėti šios skolos ir prašo ją išdėstyti, patvirtina apeliantę nevaldant turto, kurio pakaktų skolos sumokėjimui. A. N. nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad apeliantė ateityje vykdys ūkinę veiklą, kadangi ji ūkinės veiklos nevykdė ir 2024 metais. Nesant rašytinių įrodymų, spręsti, kad apeliantė ateityje vykdys ūkinę veiklą, pagrindo nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio proceso ribų
21. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, yra pagrįsta ir teisėta. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nemokumo (bankroto) bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl atsakovės (ne)mokumo
22. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-244-910/2023 19 punktas ir jame nurodyta praktika).
23. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens nemokumas taip pat sietinas su tokiais požymiais: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).
24. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Taip pat pažymima, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).
25. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Kita vertus, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).
26. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi, išnagrinėjęs bendrovės finansinę padėtį, iškėlė atsakovei UAB „DOLRETA“ bankroto bylą. Atsakovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir atsisakyti iškelti bankroto bylą bendrovei, motyvuodama tuo, kad ji nėra nemoki (pirmosios instancijos teismas be pagrindo padidino skolą ieškovei 42 058,29 Eur, nes ši suma jau yra nurodyta apeliantės balanse, eilutėje „Atidėjiniai“; nepagrįstai nubraukė atsakovės turimą trumpalaikį ir ilgalaikį turtą; bendrovės patiriami finansiniai sunkumai yra laikini, ji pajėgi vykdyti veiklą (atsakovės kreditoriai sutiko atidėti mokėjimo terminus iki 2026 m. sausio 31 d.); atsakovė tikisi, kad iki šios datos bus pilnai atsiskaityta su ieškove ir, panaikinus taikytą areštą, ji galės tęsti veiklą bei įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę situaciją ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad UAB „DOLRETA“ yra nemoki ir jai bankroto byla iškelta pagrįstai.
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „DOLRETA“ JAR įregistruota 2012 m. rugpjūčio 16 d., jos veiklos pobūdis – prekyba, paslaugos, gamyba ir bet kokia kita veikla. Iš JAR atsakovės pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų už 2022 metus matyti, kad atsakovė turėjo turto už 146 594 Eur (60 991 Eur ilgalaikis turtas, 85 176 Eur trumpalaikis turtas ir 427 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 61 724 Eur. Iš 2022 metų pelno (nuostolių) matyti, kad tais metais atsakovė veikė pelningai, gavo 11 274 Eur pelną. Iš 2023 metų atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų nustatyta, kad atsakovė tais metais turėjo turto už 145 408 Eur (60 626 Eur ilgalaikis turtas, 82 771 Eur trumpalaikis turtas ir 2 011 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 74 368 Eur. Iš 2023 metų pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad 2023 metus atsakovė baigė patyrusi 13 830 Eur nuostolį.
28. Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus už 2024 metus, iš kurių nustatyta, kad atsakovė turėjo iš viso 115 950 Eur vertės turto (62 453 Eur ilgalaikis turtas, 53 074 Eur trumpalaikis turtas, 427 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 53 204 Eur. Iš 2024 metų pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu atsakovė patyrė 50 352 Eur nuostolius. Atsakovė taip pat pateikė 2025 metų balansą, sudarytą 2025 m. vasario 28 d., iš kurio nustatyta, kad atsakovė turėjo iš viso 115 851 Eur vertės turto (62 422 Eur ilgalaikis turtas, 53 006 Eur trumpalaikis turtas, 423 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 53 877 Eur. Iš 2025 metų pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d. atsakovė patyrė 722 Eur nuostolius. Iš viešai prieinamų VSDFV duomenų nustatyta, kad bendrovėje yra du apdraustieji asmenys, skola – 1 165,88 Eur. Iš Antstolių informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad atsakovės atžvilgiu nėra vykdomų vykdomųjų bylų, išskyrus ieškovės turtinį reikalavimą.
29. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022). Teismų praktikoje ne kartą paminėta, kad debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023).
30. Atsakovė pirmosios instancijos teisme pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad bendrovės turtą sudaro: 1) 8 261 Eur materialusis turtas (7 500 Eur žemės sklypas ir 761 Eur transporto priemonė); 2) 54 192 Eur kitas ilgalaikis turtas – finansinis turtas (suteikta ilgalaikė paskola A. N.); 3) 444 Eur atsargos (kuro likutis); 4) 52 630 Eur kitas trumpalaikis turtas (pirkėjų skolos pagal sąrašą teismui, 13,51 Eur gautinas PVM, – 22,76 Eur banko likučiai, –194,23 Eur skola atskaitingam asmeniui). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei priklausančio žemės sklypo vertė neatitinka atsakovės nurodytos vertės ir yra 2 600 Eur. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas bendrovės turtą sumažino debitorių 106 822 Eur suma ir pripažino, kad atsakovė pagrindė, jog šiuo metu realus bendrovės turtas sudaro 3 044 Eur (2 600 Eur žemės sklypas ir 444 Eur atsargos).
31. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo įvertinimu nesutinka, nurodo, kad teismas be pagrindo nubraukė apeliantės turimą ilgalaikį turtą, t. y. žemės sklypo vertė gali būti net didesnė nei balanse nurodytas 7 500 Eur dydis, jeigu bendrovei priklausantis žemės sklypas būtų parduodamas kartu su ieškovei priklausančiu žemės sklypu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės pozicija, nes iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad vidutinė atsakovės žemės sklypo vertė yra 2 600 Eur. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad žemės sklypo vertė yra didesnė nei 2 600 Eur, o tik deklaratyviai teigia, jog jai priklausančio žemės sklypo vertė yra daugiau nei 3 kartus didesnė. Nesant byloje įrodymų, kad apeliantei priklausančio žemės sklypo vertė yra didesnė nei nurodyta Nekilnojamojo turto registre (2 600 Eur), pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl žemės sklypo vertės, nėra. Be to, apeliantės samprotavimai, kad žemės sklypo vertė galėtų būti didesnė parduodant kartu su ieškovei priklausančiu žemės sklypu, yra tik jos subjektyvi, įrodymais nepagrįsta nuomonė.
32. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad apeliantė jai priklausiusią transporto priemonę pardavė už 500 Eur ir šią sumą pervedė antstoliui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ši suma nepriskirtina prie balanse įrašyto turto vertės, t. y. ši suma negali būti įtraukiama į atsakovės turto masę. Apeliantė atskirajame skunde šios konkrečios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo aspektu nepasisako.
33. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į atsakovės turto masę neįtraukė apeliantės turimo trumpalaikio turto – A. N. skolos (54 192 Eur) apeliantei pagal paskolos sutartį, kadangi A. N. yra ilgametis bendrovės vadovas, kurio pastangomis bendrovė veikė iki šiol ir jis neturi ketinimų negrąžinti šios skolos bendrovei. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka dėl įrodymų stokos byloje.
34. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad preziumuojama, jog bendrovė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti bei grąžinti bendrovei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šiomis lėšomis disponuoja tretieji asmenys ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas (debitorių skolos) turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-216-567/2024).
35. Šiuo atveju apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė su bendrovės vadovu A. N. sudarytos paskolos sutarties, todėl lieka neaiškios paskolos sutarties sąlygos (viena jų – grąžinimo terminas), taip pat nepateikė ir kitos informacijos apie realias galimybes atgauti šią skolą. Priešingai nei nurodo apeliantė, byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovės vadovas A. N. neturi nekilnojamojo turto ir jo atžvilgiu yra vykdomas priverstinis išieškojimas iš viso 32 545,83 Eur ir jis nėra išieškotas. Be to, ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad A. N. yra skolingas ieškovės kreditoriams mažiausiai 32 545,83 Eur; jam vykdomosiose bylose yra pritaikytas 4 955 Eur turto areštas; realiai yra vykdomas 32 545,83 Eur išieškojimas; 4 955 Eur skola susidarė nuo 2022 metų, kuomet antstolė I. B. areštavo A. N. turtą ir pradėjo iš jo priverstinį išieškojimą, tačiau ir tokios mažos sumos A. N. nesugebėjo grąžinti iki šiol; iki šios dienos nė vienoje vykdomojoje byloje skolos nėra išieškotos. Ieškovės teiginius paneigiančių įrodymų byloje nėra. Taigi nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad A. N. šiuo metu nėra pajėgus grąžinti apeliantei gautą paskolą, o byloje įrodymų, jog jis ateityje realiai turės galimybę grąžinti šią paskolą ir (ar) bent jau įvykdyti jo atžvilgiu vykdomus priverstinius išieškojimus, nėra (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde pateikiami argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir neleidžiantys pagrįstai manyti, kad debitorius skolą grąžins. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė nepagrindė realios galimybės iš debitoriaus A. N. atgauti 54 192 Eur suteiktą paskolą.
36. Atsakovė pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jos trumpalaikį turtą sudaro pirkėjų skolos pagal sąrašą iš viso 52 630 Eur, tačiau teismas priėjo prie išvados, jog atsakovė nepagrindė realios galimybės iš pirkėjų atgauti iš viso 52 630 Eur skolą. Tai, kad dalis atsakovės kreditorių (UAB „Elsvita“ (1 900 Eur skola), UAB „Kalbų gausa“ (30,25 Eur skola), T. J. (7 500 Eur skola), I. V. (5 675 Eur skola), UAB „Fidelija“ (12 265 Eur skola), A. N. (275,03 Eur skola) patvirtino, jog sutiko atidėti atsakovės mokėtinų sumų terminus iki 2026 m. sausio 31 d., nepaneigia paties bendrovės skolos fakto ir jos galimybių atsiskaityti su kreditoriais neturėjimo. Be to, nors ieškovė byloje ir neneigia, kad yra skolinga atsakovei, tačiau ieškovei taip pat yra iškelta bankroto byla, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad išieškojimas iš ieškovės iš esmės nėra įmanomas (JANĮ nuostatos draudžia atlikti mokėjimus atsakovei (taip pat ir įskaityti tarpusavio reikalavimus)). Apeliantei atskirajame skunde nepaneigus šių pirmosios instancijos teismo išvadų, nepateikus priešingų įrodymų ir (ar) paaiškinimų, pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra.
37. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės nurodomos debitorinės skolos, sudarančios didžiausią bendrovės turto dalį, negali būti vertinamos kaip užtikrinančios besąlygišką jų panaudojimą bendrovės įsipareigojimų mažinimui. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bendrovės turtą sumažino debitorių 106 822 Eur skola (54 192 Eur + 52 630 Eur), todėl realus bendrovės turtas sudaro tik 3 044 Eur (2 600 Eur žemės sklypas ir 444 Eur atsargos), kuris nėra pakankamas bent iš dalies padengti jos turimus įsipareigojimus.
38. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad duomenų, įrodančių, jog bendrovė vykdo veiklą ir jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas teismui leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1426-823/2018; 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-401-567/2022). Kadangi atsakovė įrodymų, pagrindžiančių jos pakankamą finansinę padėtį nepateikė (CPK 178 straipsnis) ir nustačius, kad atsakovės įsipareigojimai viršija jos turto vertę, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad atsakovė yra nemoki ir negali įvykdyti savo įsipareigojimų.
39. Nors nustatant bendrovės nemokumą užtenka konstatuoti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų alternatyvių nemokumo sąlygų, tačiau teismas vertina bendrovės nemokumą ir likvidumo testo aspektu (juridinis asmuo (atsakovė) negali laiku vykdyti turtinių prievolių).
40. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019) juridinio asmens nemokumas aiškinamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt.
41. Iš atsakovės pateikto 2025 m. vasario 28 d. balanso duomenų matyti, kad jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 53 877 Eur. Iš atsakovės pateikto 2025 m. kovo 4 d. „Tiekėjų likučių datai 2025-03-31“ ataskaitos matyti, kad bendra kreditorių reikalavimų suma yra 47 688,34 Eur. Atsakovė pripažino turinti skolą šiai sumai (47 688,34 Eur). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į šį sąrašą nėra įtraukta 42 058,29 Eur skola ieškovei ir 1 138,65 Eur skola VSDFV, todėl nusprendė, jog atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iš viso sudaro 90 885,27 Eur. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo padidino skolą ieškovei 42 058,29 Eur, nes ši suma jau yra nurodyta apeliantės balanse, eilutėje „Atidėjiniai“, t. y. apeliantės skola ieškovei buvo nepagrįstai padvigubinta. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.
42. Ieškovė atsiliepime teisingai nurodo, kad šiuo atveju aktualus yra Verslo apskaitos standarto 4.1 papunktis, kuris įtvirtina, jog atidėjinys – tai įsipareigojimas, kurio galutinės įvykdymo sumos arba įvykdymo laiko negalima tiksliai nustatyti, tačiau galima patikimai įvertinti. Remiantis Verslo apskaitos standarto 7 punktu, atidėjiniais pripažįstami įsipareigojimai gali būti mokėtinos baudos arba padarytos žalos aplinkai kompensavimo išlaidos, kurios bus patiriamos nepaisant būsimų įmonės veiksmų (pavyzdžiui, įmonė pripažįsta atidėjinio sumą dėl naftos gavybos įmonės arba atominės jėgainės uždarymo išlaidų). Taigi atidėjinys yra specifinis įsipareigojimas, kurio įvykdymo (atsiradimo) terminas nėra apibrėžtas (aiškus) finansinės atskaitomybės sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju priešingai, atsakovės įsipareigojimas ieškovei šiuo metu yra priteistas teismo sprendimu, vykdytinas ir pradelstas, t. y. šio įsipareigojimo vykdymo terminas yra aiškus. Todėl sutiktina su ieškovės argumentais, kad atsakovės įsipareigojimas ieškovei negalėjo būti priskirtas prie „Atidėjinių“. Dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padidino atsakovės skolą ieškovei 42 058,29 Eur ir padarė išvadą, kad atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iš viso yra 90 885,27 Eur.
43. Sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, reikšminga nustatyti, kaip įmonė vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (darbo užmokestį). Jei įmonė akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar tokia įmonė gali būti laikoma gyvybinga (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-836-407/2023 32 punktas). Minėta, kad šiuo metu bendrovėje yra du apdraustieji asmenys, skola VSDFV – 1 165,88 Eur. Nors byloje nėra duomenų, ar atsakovė moka atlyginimus darbuotojams (pirmosios instancijos teismas pasiūlė pateikti, tačiau atsakovė tokių duomenų neteikė), tačiau iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad atsakovės skola VSDFV nuo 2024 m. spalio 16 d. didėjo. Atsakovė pateikė įrodymus, kad ji kreipėsi į VSDFV dėl skolos atidėjimo (išdėstymo), tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog tai tik patvirtina faktą, kad atsakovė neturi galimybės padengti net nedidelės skolos VSDFV. Šie duomenys pagrindžia, kad atsakovė susiduria su sunkumais laiku vykdyti finansinius įsipareigojimus ne tik ieškovei, tačiau ir valstybės institucijai, o tai, be kitų jau pirmiau nustatytų aplinkybių, sudaro pagrindą abejoti atsakovės gyvybingumu.
44. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju atsakovė apskritai neįrodinėjo savo gyvybingumo (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis), priešingai nurodė, jog nuo 2024 m. gegužės 16 d. prasidėjusio išieškojimo ir jai pritaikyto turto arešto bendrovė buvo priversta laikinai sustabdyti veiklą, bet tikisi ją atnaujinti nedelsiant po to, kai bus panaikintas ieškovės pritaikytas turtas areštas. Taigi iš esmės visi atsakovės į bylą pateikti duomenys yra susiję su bendrovės finansine padėtimi. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie leistų spręsti apie tai, kad atsakovė vykdo veiklą ir jos vykdoma veikla yra efektyvi, jog atsakovė yra pajėgi gauti pakankamą srautą pajamų, iš kurių netolimoje ateityje būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, nedidinant jau ir taip turimo žymaus įsiskolinimo masto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien juridinio asmens veiklos vykdymas per se (savaime) nėra pakankamas jo gyvybingumui pagrįsti, jeigu visuma aplinkybių (turimo turto, įsipareigojimų kreditoriams dydis, kt.) patvirtina, jog tokia veikla nėra užtikrinamas juridinio asmens mokumas.
45. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai vertino faktą, kad didžioji dalis jos kreditorių sutiko atidėti mokėjimo terminus iki 2026 m. sausio 31 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pagal JANĮ nuostatas juridinis asmuo yra nemokus ir tuomet, kai jis laiku negali vykdyti turtinių prievolių. Minėta, kad įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022). Šiuo atveju apeliantė kitų įrodymų, pagrindžiančių jos mokumo būklę, nepateikė, todėl tai, kad bendrovė nevykdo (netinkamai vykdo) prievoles, priešingai nei nurodo apeliantė, sudaro pagrindą inicijuoti nemokumo procesą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad bendrovė negauna pakankamai pajamų, negali laiku įvykdyti turtinių prievolių, didžiąją jos turto dalį sudaro debitoriniai įsiskolinimai, todėl UAB „DOLRETA“ pagrįstai pripažinta nemokia.
46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė, atskiruoju skundu skųsdama pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bankroto bylos jai iškėlimo, turi pareigą paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės nemokumo ir negyvybingumo. Apeliantė šiuo atveju tik deklaratyviai nurodo, kad ji yra moki bendrovė ir tik laikinai sustabdė savo veiklą, kol bus išspręstas atsiskaitymo su ieškove klausimas, tačiau ji dėl savo veiklos perspektyvų ir galimybių atsiskaityti su kreditoriais įrodymų neteikė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė tokių duomenų nepateikė, o jos pateikti duomenys nėra pakankami tam, jog patvirtintų bendrovės gerą turtinę padėtį ir ūkinės komercinės veiklos vykdymą, konstatuojama, kad ji negali būti laikoma gyvybinga įmone, kurios išsaugojimas rinkoje užtikrintų finansinių sunkumų išsprendimą ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis ir įrodymus, nusprendžia, kad atsakovė savo gyvybingumui ir veiklos vykdymui pagrįsti į bylą nepateikė pakankamų įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, jog ji faktiškai vykdo ūkinę komercinę veiklą. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantė nėra gyvybinga, yra teisingos ir pagrįstos.
47. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino bendrovės (ne)mokumą, o teismo išvados prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijams, nes skolininkė siekia nesąžiningai iškelti kreditorei bankroto bylą ir galbūt taip išvengti prievolių vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka, atkreipia dėmesį, kad apeliantė, neteikdama naujų įrodymų, iš esmės siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, kadangi pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos nutartyje aiškiai ir tiksliai motyvuotu įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su apeliantės argumentais nėra pagrindo.
48. Dėl esminių atskirojo skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi teisinės reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl procesinės bylos baigties
49. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių ir iš viešųjų registrų nustatytų bendrovės finansinės atskaitomybės duomenų ir kitų įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias bendrovės nemokumą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei pagrįstai konstatavo, jog bendrovės finansinė padėtis atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.