Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjai I. B., nukentėjusiosios A. K. įstatyminei atstovei O. K. ir jos atstovui advokatui Vaidui Rakauskui, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovui V. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2021 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-(duomenys neskelbtini)-2021 panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) 2021 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-(duomenys neskelbtini),-2021 pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 2 dalyje dėl to, kad 2021 m. rugsėjo 6 d. apie 7.15 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairavo automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir įvažiuodama į kelią iš šalia esančios teritorijos (kiemo) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių – prieš įvažiuodama į kelią neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, nepraleido ėjusios pėsčiosios A. K. ir ją partrenkė. A. K. patirti sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais I. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 27, 101 punktus.

I. B. paskirta nuobauda – 150,00 Eur bauda.

Pareiškėja I. B. skundu prašo panaikinti priimtą nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jos atžvilgiu nutraukti.

I. B. skunde iš esmės neigia kaltę ir nurodo, kad prieš įvykstant eismo įvykiui ji važiavo iš kiemo į pagrindinį kelią (Antakalnio gatvę) važiavo lėtai, įvertino aplinką, sustojo prie pat kelio. Sustojusi pasižiūrėjo į dešinę ir į kairę, pėsčiųjų nebuvo, įvertino būtinas atsargumo priemones ir pradėjo judėti į priekį. Automobilio ratams tik įvažiavus į kelio pirmąją juostą, pamatė staiga atsiradusią mergaitę, kuri apeidinėjo automobilį iš priekio per pravažiuojamąją dalį. Ji staigiai sustabdė automobilį, bet mergaitė, atsitrenkusi į jo priekį, nugriuvo ir pradėjo garsiai rėkti. Tuomet ji greitai pajudėjo atgal, o mergaitė liko gulėti ant kelio pirmosios juostos. Greitosios pagalbos automobilio vairuotojas ir gydytojas matė, kur gulėjo pėsčioji. 2021-09-06 paaiškinime, iš karto negalėjau paaiškinti, iš kur netikėtai ir taip arti atsirado pėsčioji, kuri nusprendė apeiti jos stovintį prie pat kelio automobilį iš priekio per pravažiuojamąją dalį. Vėliau, kai ji apžiūrėjau savo padarytas nuotraukas, paaiškėjo, kad mergaitės nesimatė dėl netvarkingai pastatyto kito automobilio. Jį nufotografuoti spėjo prieš jam išvažiuojant. Jos darytos nuotraukos iliustruoja įvykio aplinkybes ir aplinką, priešingai nei pareigūnų po beveik valandos darytų nuotraukų, kurios pridėtos prie tyrimo medžiagos. Kadangi policijos pareigūnai atvažiavo gerokai vėliau, tad jiems nufotografuoti ir įvertinti eismo įvykio aplinkybes, atspindinčias tikrąją situaciją, buvo nebeįmanoma. Remiantis tokia tyrimų medžiaga priimtas nutarimas.

Paaiškinime ji nurodė, kad jos automobilio stovėjimo vieta po eismo įvykio užfiksuota visose nuotraukose, kai jis jau po susidūrimo su pėsčiąją jos pačios buvo patrauktas atgal, tačiau pareigūnai, tirdami įvykį, neatsižvelgė į jos nurodytas aplinkybes, kad eismo įvykis įvyko kelio pirmojoje juostoje, o ne automobilio stovėjimo vietoje po to, kai jis buvo patrauktas patraukus.

Nutarime taip pat nurodytas ne tikslus eismo įvykio laikas. Mobiliojo ryšio išklotinėje yra užfiksuotas 2021-09-06 pirmas jos skambutis 7.11 val. jos viršininkui D. V.. Po įvykusio eismo įvykio ji paskambino informuoti, kad į darbą atvyks po visų su eismo įvykių susijusių formalumų. Šis faktas taip pat paneigia nukentėjusiosios A. K. motinos pareiškime parašytą teiginį, kad automobilio vairuotoja kalbėjo telefonu.

Surašant administracinio nusižengimo tyrėjas M. U. nuo pirmų minučių leido suprasti, kad ji vienareikšmiškai kalta. Kai ji parodė savo darytas nuotraukas, kurių dėka įmanoma paaiškinti, kodėl nematė pėsčiosios, tyrėjas paprašė jas jam atsiųsti el. paštu. Iš karto persiunčiau nuotraukas tyrėjui. Ji nurodė, kad netvarkingas automobilio pastatymas turėjo įtakos įvykusiam eismo įvykiui. Tyrėjas pradėjo daryti spaudimą ir bandė paveikti psichologiškai, neva ji neturi tam įrodymų, liudytojų. Ji atkreipė tyrėjo dėmesį į automobilio stovėjimo vietą, kad tai vieta po pajudėjimo atgal, tačiau ji buvo apkaltinta pasišalinimu iš įvykio vietos. Tyrėjas pasakė, kad jos nuotraukas ir nubraižytą schemą prijungs prie visos medžiagos. Tyrėjas, surašydamas protokolą, visiškai neatsižvelgė į jos paaiškinimus ir pateiktą medžiagą. Pareigūnų nuotraukose užfiksuoti tik mano automobilis ir paspirtukas. O mano nuotraukose matosi automobilis, kuris buvo netinkamai pastatytas, ir dėl kurio kilo eismo įvykis.

Atvykus į administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą ji pateikė mobiliojo ryšio išklotinę, kad pridėtų prie medžiagos, tačiau tyrėjas pasakė, tai nesvarbu. Taip pat išsiaiškino, kad byloje nebuvo jos eismo įvykio schemos ir jos paaiškinimų. Tyrėjas jai iš karto pasakė, kad ji yra kalta. Tai buvo neobjektyvus nagrinėjimas – nebuvo jos dalies parodymų ir paaiškinimų.

Atsižvelgiant į tai, prašo objektyvaus įvykio faktų įvertinimo, jos manymu, byla išnagrinėta neišsamiai, neobjektyviai, neįvertinus visų faktų. Ji toje situacijoje atliko visus būtinus veiksmus, priklausančius nuo vairuotojo. Nesutinka prisiimti atsakomybės už kitų eismo dalyvių pažeidimus.

Institucija atsiliepimu prašo skundo netenkinti ir nutarimą palikti nepakeistą. Bylos yra pridėtos nuotraukos, darytos I. B., kuriose užfiksuotas jos automobilis „Volvo“ bei, kaip pareiškėja nurodo, automobilis, užstojęs jai matomumą, „Nissan“. Atkreiptinas dėmesys, kad nors automobilis „Nissan“ iš tikrųjų riboja matomumą išvažiuojantiems automobiliams iš kiemo, t. y. jis stovi taip, kad vairuotojai važiuodami iš kiemo nemato iš dešinės artėjančiu pėsčiųjų, ypač sudėtinga pastebėti vaiką, kurio ūgis mažesnis už automobilio aukštį, tačiau I. B. nurodo, kad ji privažiavo prie susikirtimo su Antakalnio gatve, sustojo, pažiūrėjo į kairę ir dešinę, ir tik tada pajudėjo link gatvės. Iš nuotraukų matyti, kad jei I. B. būtų ėmusi tokių saugumo reikalavimų kaip pati nurodo, tai ji privalėjo matyti pėsčiąją, kadangi, kaip ir užfiksuota nuotraukose, jei ji sustojo ties Antakalnio gatve, jai automobilis „Nissan“ nebeužstoja matomumo, t. y. iš šios pozicijos puikiai matomas šaligatvis tiek iš kairės, tiek ir iš dešinės.

Be to, I. B. nurodo, kad neva susidūrimas įvyko Antakalnio g. važiuojamoje dalyje, jai įvažiavus su automobiliu priekiniais ratais. Iš šios pateiktos I. B. versijos, mergaitė ne tik turėjo eiti šaligatviu, bet dar apeinant automobilį, išeiti į kelio važiojamąją dalį ne mažiau kaip 1 m (tiek turėjo išsikišti automobilio priekis) ir spėti užeiti automobiliui iš priekio, kadangi buvo partrenkta būtent automobilio priekine dalimi. Vadinasi, vaikas pagal I. B. turėjo atlikti tiek veiksmų ir judėti tokia trajektorija, kur jau sunku įsivaizduoti kaip galima buvo jo nepastebėti. Be to, pažymėtina, kad I. B. nurodo, kad sustojusi ties Antakalnio gatve mergaitės nebuvo, o jau pajudėjusi į gatvę, mergaitė buvo priešais jos automobilį, todėl kyla klausimas, kaip mergaitė, kurios vairuotoja niekur nematė, atsirado priešais automobilį važiuojamoje dalyje. Tokia I. B. versija neatitinka logikos. Be to, jei mergaitė būtu partrenkta automobilio, įžengusi į važiuojamąją dalį, tai po partrenkimo turėjo atsidurti ties riba tarp pirmos ir antros eismo juostos.

Tikėtina, kad I. B. nematė pėsčiosios dėl matomumą užstojusio automobilio, tačiau kaip automobilio, padidinto pavojaus šaltinio, vairuotoja, pastebėjusi, kad jai matomumą užstoja kiti objektai ir žinodama, kad išvažiuodama iš kiemo, jos judėjimo kryptis kertasi su pėsčiųjų kryptimi, einančiais šaligatviu, turėjo imtis papildomų atsargumo priemonių ir būti pasiruošusi, kad bet kuriuo metu gali atsirasti pėsčiasis, ypač mažametis, kadangi netoliese yra mokykla.

Teismo posėdžio metu pareiškėja I. B. parodė, kad ji teisę vairuoti transporto priemones turi nuo (duomenys neskelbtini) m. Prieš įvykstant eismo įvykiui, ji važiavo iš šalutinio kelio (namo kiemo) į pagrindinį (Antakalnio g.), norėjo sukti į dešinę. Prieš išvažiuojant į pagrindinį kelią sustojo ir apsidairė tiek į dešinę pusę, tiek į kairę puses. Jokių kliūčių nepastebėjo, nematė, kad šaligatviu būtų ėję pėstieji. Po to pradėjo vertinti eismą gatvėje. Pamačius, jog pagrindiniame kelyje dega raudonas šviesoforo signalas, ir įsitikinus, kad nėra jokių kliūčių, pradėjo lėtą sukimą į dešinę pusę. Nori pažymėti, kad jai matomumą šiek tiek užstojo kitas netvarkingai priparkuotas automobilis iš dešinės pusės. Kai ji jau pradėjo daryti posūkį į dešinę pusę, tai yra jai jau būnant ant važiuojamosios pagrindinio kelio dalies, į jos automobilio priekį atsitrenkė mergaitė. Kai suko, žiūrėjo į kairę pusę, po to pamatė, kad mergaitė yra prieš automobilį. Ji labiau trenkėsi link automobilio vidurio (jos delnas buvo ant jos kapoto – nuo centro iki dešiniojo žibinto) ir nukrito po juo. Pėsčiosios patrenkimas įvyko pradėjus judėti automobiliui į kelio važiuojamąją dalį – kai įvyko susidūrimas jos automobilio priekis jau buvo pagrindinio kelio važiuojamojoje dalyje. Nurodė, kad kai ji pradėjo judėti, pamatė mergaitės ranką ant kapoto. Pėsčiosios ji „neišstūmė“ nuo šaligatvio į gatvę, ji jau važiuojamojoje dalyje su ja susidūrė. Patrenkta mergaitė gulėjo eismo juostojoje iki skiriamosios eismo juostos. Kai pradėjo važiuoti, antrą kartą į dešinę nebežiūrėjo, kadangi nematė poreikio, nes prieš tai buvo matyti iš tolo ateinantys žmonės. Ji prieš įsukant į pagrindinį kelią įvertino, kad nebuvo kliūčių nei dešinėje, nei kairėje pusėse. Ji staigiai stabdė, įjungė bėgį ir pavažiavo atgal. Mergaitė apeidinėjo automobilį iš priekio. Ji staigiai išlipo iš automobilio, priėjo prie mergaitės, taip pat priėjo ir mergaitės kaimynė, po kelių sekundžių sustojo ir pro šalį važiavęs greitosios medicininės pagalbos automobilis. Išvažiuojant iš kiemo aikštelės važiuojamoji kelio dalis nuo šaligatvio atskirta kitokių figūrų trinkelėmis. Automobilis nebuvo apgadintas, kadangi smūgis buvo nestiprus, labiau pastūmimas su automobiliu nei partrenkimas. Jos manymu, nutarime nurodytos klaidingos aplinkybės, kadangi ji prieš atlikdama manevrą tikrai įsitikino, kad tai daryti saugu. Ne tiek tas automobilis, stovėjęs dešinėje pusėje užstojo vaizdą, kiek kampas. Jeigu būtų buvęs žmogus, ji tikrai būtų mačiusi, vadinasi mergaitė buvo už automobilio ir greičiausiai skubėjo apibėgti, apeiti jos automobilį. Nesutinka su nurodyta aplinkybe, kad ji nepraleido pėsčiosios ir ją partrenkė, ji pradėjo judėti, nes pėsčiųjų nebuvo. Jos manymu, pėsčiasis taip pat turi imtis visų saugumo priemonių, ne tik vairuotojas. Dėl pačio nesužengimo tyrimo taip pat turi priekaištų, kadangi nebuvo atžvelgta į automobilio poziciją – susidūrimas įvyko ne šaligatvio vietoje, o ant kelio važiuojamosios dalies. Nuotraukose užfiksuota automobilio pozicija jau po įvykio ir ta, kur ji jau atsitraukė pavažiavusi atgal nuo pėsčiosios. Pareigūnas ją apkaltino, kad ji neva pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Kalbėjo pakeltu tonu, kai buvo iškviesta protokolo surašymui. Ji taip pat nebuvo supažindinta su pareigūnų atliktais matavimais.

Teismo posėdžio metu liudytoja O. K. parodė, kad ji yra A. K. motina ir paaiškino, kad tą rytą išleido dukrą vieną į mokyklą, kadangi gatvės jokios pereiti nereikia, reikia nueiti tik iki stotelės. Nuo to laiko, kai išleido mergaitę, praėjo gal kokios 5-7 min., kai kaimynė atbėgo ir pasakė, kad automobilis partrenkė jos dukrą ir kad jau stovi greitosios medicinos pagalbos automobilis. Kai ji nubėgo, mergaitė jau buvo jame. Ją apžiūrinėjo medikai. Kadangi vaikui buvo šokas, ji verkė ir nieko negalėjo paaiškinti, net nesuprato, ar jai ką skauda, todėl buvo nuvežta į ligoninę ir po to paleista gydytis į namus. Tik kitą dieną, dukrai aprimus, ji papasakojo, kad einant ją partrenkė automobilis. Detaliai negalėjo nupasakoti, pasakė tik tiek, kad ji pajautė smūgį ir parkrito ant gatvės. Dukros keliai buvo nubrozdinti, sakė jai, kad skaudėjo ir dubenį, bet nestipriai. Po to įvykio bijojo eiti viena gatve. Su kaimyne ji taip pat kalbėjo apie įvykį ir jai ji pasakojo, kad ji su mergaite eidama prasilenkė. Vaikas tuo metu ėjo ramiai. Po kurio laiko kaimynė išgirto triukšmą, klyksmą ir kai atsisuko, vaikas jau gulėjo ant gatvės. Ji iš karto pribėgo prie mergaitės, vaikas buvo labai išsigandęs.

Teismo posėdžio metu liudytoja V. S. parodė, kad ji tos dienos rytą išėjo su šuniuku pasivaikščioti ir ėjo šaligatviu link gavės. Kaimynė A. K. ėjo link jos iš priekio. Mergaitė ėjo įprastai, ramiai. Abi prasilenkdamos viena su kita pasisveikino ir ji nuėjo tiesiai toliau apie 12-15 žingsnių, kai staiga išgirdo mergaitės klyksmą. Atsisuko ir pamatė mergaitę gulinčią ant kelio važiuojamosios dalies, prieš patį šaligatvį. Automobilis, atrodo, stovėjo ant išvažiavimo, bet dar ne ant kelio, tai yra nebuvo išsikišęs ant kelio. Mergaitė gulėjo tiesiai kojomis priešais automobilį. Atstumas tarp automobilio ir mergaitės buvo apie metrą ar pusė metro. Mergaitės riksmą išgirdo gal po 15 s, labai greitai. Ji staigiai pribėgo prie jos ir paklausė kaip jaučiasi. Iš karto priėjo prie mergaitės ir vairuotoja. Medikai po kelių minučių atvyko ir ji po to nubėgo praneši mergaitės motinai apie įvykį.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. V. parodė, kad jis dirba greitosios medicinos pagalboje. Prisimena tiek, kad tuo metu jie vyko į iškvietimą ir pamatė ant kelio važiuojamosios dalies sėdinčią mergaitę. Mergaitė sėdėjo prie pat „bordiūro“, kuprinė atsirėmusi į „bordiūrą“, atrodytų lyg sėdėtų kėdėje (kojomis į važiuojamosios dalies pusę). Suprato, kad kažkas gali būti negerai. Įvykio paties nematė. Jam rūpėjo pirmiausiai suteikti pagalbą, todėl ir automobilio neįsidėmėjo. Mergaitė jiems nepasakojo, kas nutiko.

Vyriausiojo patrulio V. G. 2021 m. rugsėjo 6 d. tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio nurodyta, kad 2021 m. rugsėjo 6 d. apie 7.10 val. dirbant kartu su vyr. patruliu E. L. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo gavome pranešimą, kad GMP Nr. 0828 gatvėje pastebėjo, kad automobilis „Volvo“, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuotoja partrenkė 10 m. vaiką. Vaiką įsikėlė j GMP. Visi vietoje. Atvykus į vietą juos pasitiko I. B., kuri paaiškino, kad išvažiuojant iš kiemo ties (duomenys neskelbtini) į Antakalnio g. su automobiliu „Volvo“, v/n (duomenys neskelbtini) partrenkė staiga išbėgusią mergaitę į važiuojamąjį dalį. Atvykusi GMP (duomenys neskelbtini), A. K. dėl kojos traumos išvežė į „(duomenys neskelbtini),“ ligoninę. Kartu su nukentėjusiąją nepilnamete į ligoninė nuvyko motina. (b. l. 16)

Vyresniojo tyrėjo Š. V. 2021 m. rugsėjo 6 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad I. B. vairuodama automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvažiuodama iš kiemo, partrenkė šaligatviu jai iš dešinės ėjusią ir važiuojamąją kelio dalį kirtusią A. K., kuriai „(duomenys neskelbtini), vaikų ligoninėje“ buvo nustatytas kairiojo kelio sumušimas ir nubrozdinimas bei išleista gydytis ambulatoriškai. (b. l. 15)

2021 m. rugsėjo 17 d. specialisto paaiškinime nurodyta, kad teismo medicinos gydytoja J. M.-Č. išanalizavusi jai pateiktus medicininius dokumentus – A. K. 2021 m. rugsėjo 6 d. ligos istorijos iš VšĮ „Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikos Vaikų priėmimo-skubios pagalbos poskyrio apsilankymo aprašymą (Ortopedo traumatologo konsultacija) bei susipažinusi su eismo įvykio aplinkybėmis, padarė išvadą, kad A. K. nustatytas odos nubrozdinimas šlaunyje ir kairiame kelyje. Sužalojimas galėjo būti padarytas aptariamo įvykio metu. Pagal turimus duomenis, kvalifikuotinas nežymiu sveikatos sutrikdymu. (b. l. 29)

Eismo įvykio schema ir papildoma informacija, kuri patvirtina 2021 m. rugsėjo 6 d. 7.15 val. eismo įvykio aplinkybes. (b. l. 18)

O. K. 2021 m. rugsėjo 14 d. paaiškinime nurodė, kad ji savo dukrą A. K. palydėjo iki bankomato, esančio Antakalnio g. 102. Žinodama, kad A. K. nereikia pereiti jokios važiuojamosios kelio dalies norint pasiekti mokyklą ir stotelę, ji atsižvelgdama į tai, kad namuose buvo palikta kita jos mažametė dukra, A. K. paleido vieną. Iš namų išėjo apie 7.05 val., o apie 7.15 val. atbėgo kitos laiptinės kaimynė ir pasakė, kad jos vaikas buvo patrenktas. Ji iš karto atbėgo į įvykio vietą. Dukra jau gulėjo greitosios pagalbos automobilyje. A. K. buvo pasimetusi ir skundėsi kairiosios kojos skausmu ir abi buvo nuvežtos į ligoninę. Liudytojų teigimu vaiko pečiai ir galva gulėjo ant pravažiuojamosios kelio dalies, tai yra ant pagrindinio kelio. Dukra jai sakė, kad moteris, vairavusi automobilį, kalbėjo telefonu. Pažymėjo, kad toje vietoje yra blogas matomumas ir netoli yra darželis ir mokykla. Vairuotoja turėjo pajudėti tik įsitikinus, kad neina joks pėsčiasis. (b. l. 24)

I. B. 2021 m. rugsėjo 6 d. paaiškinime nurodė, kad ji 2021 m. rugsėjo 6 d. apie 7.10 val. vairavo automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiavo iš (duomenys neskelbtini), 116, kiemo link Antakalnio gatvės pagrindinio kelio. Oro sąlygos geros: šviesu, nelijo, kelio danga sausa. Važiavimo greitis nedidelis, nes ji sustojo prie pagrindinio kelio Antakalnio gatvėje, žiūrėjo, ar gali pradėti judėti, ar ne. Pažiūrėjus į dešinę ir į kairę, įsitikinusi, kad nėra kliūčių, pradėjo judėti. Greitis buvo pirmo bėgio. Tik pradėjus važiuoti jos automobilio ratai jau buvo ant pagrindinio kelio ir staiga ji pamatė iš kažkur atsiradusią mažą mergaitę, kuri jau rėmėsi į jos automobilio kapotą. Mergaitė nukrito. Ji įjungė automobilio atbulinę pavarą ir pasitraukė atgal. Ji iš karto išlipo iš automobilio ir pribėgo prie mergaitės. Pro šalį kaip tik važiavo greitosios pagalbos automobilis, kuris sustojo ir paklausė, ar nereikia pagalbos. Mergaitę išvežė į ligoninę. (b. l. 30)

Teismo motyvai ir išvados dėl administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 423 straipsnio 2 dalyje

Pareiškėjos skundas netenkintinas.

ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina, kad įrodymų vertinimo atlikimas ir jais bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra padarytas pažeidžiant įstatymą.

Nagrinėjamoje byloje I. B. veiksmuose buvo nustatyti administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 423 straipsnio 2 dalyje, požymiai, dėl to, kad ji 2021 m. rugsėjo 6 d. apie 7.15 val. vairavo automobilį „Volvo“, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), ir įvažiuodama į kelią iš šalia esančios teritorijos (kiemo) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių – prieš įvažiuodama į kelią neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, nepraleido ėjusios pėsčiosios A. K. ir ją partrenkė. A. K. patirti sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nutarime nurodyta, kad buvo pažeisti KET 9, 27, 101 punktų reikalavimai.

Sprendžiant administracinės atsakomybės už KET pažeidimus klausimą pirmiausia dėmesys atkreiptinas į tai, kad eismo dalyviu yra laikomas kelių eisme dalyvaujantis asmuo, t. y. vairuotojas, pėsčiasis, keleivis (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 dalis). KET 9 punktas nurodo, kad „eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai“. Taigi vairuotojas, keleivis ir pėsčiasis yra eismo dalyviai, turintys teises ir pareigas, įtvirtintas KET, kurias turi žinoti ir jų laikytis (KET 5 punktas).

ANK 423 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už KET pažeidimą, kuris lėmė nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą. Kitaip tariant, šios teisės normos blanketinė dispozicija nukreipia į konkretų įstatymą, todėl jos pažeidimas galimas tik tada, kai konstatuojamas KET nustatytos pareigos pažeidimas.

Taigi, pagal ANK 423 straipsnio 2 dalies prasmę, tais atvejais, kai kuris nors iš minėtų subjektų (automobilio vairuotojas ar kitas kelių eismo dalyvis) padaro KET pažeidimą, sukėlusį nustatytus padarinius – nežymų sveikatos sutrikdymą, jam kyla atsakomybė pagal šią teisės normą.

Nagrinėjamu atveju byloje nekyla ginčo, kad tarp automobilio „Volvo“, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), ir pėsčiosios A. K. įvyko susidūrimas, kurio metu A. K. patyrė sužalojimus kvalifikuojamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šioje byloje iš esmės keliamas klausimas ne tik dėl I. B. kaltės, bet ir dėl pėsčiosios A. K. kaltės, kitaip tariant, ar pėsčiosios veiksmai galėjo būti eismo įvykio kilimo priežastimi.

KET V skyrius (27-35 punktai) nustato vairuotojų pareigas pėstiesiems. KET 27 punkte nurodyta, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuodamas iš kelio į šalia jo esančias teritorijas, vairuotojas privalo praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta.

Pareiškėja I. B. teigia, kad eismo įvykis – jos vairuojamo automobilio ir pėsčiosios susidūrimas įvyko ne išvažiavime iš gyvenamųjų namų kiemo važiuojamojoje kelio dalyje, o pagrindiniame kelyje pirmojoje eismo juostoje.

Teismas, nustatinėdamas eismo įvykio vietą, nesutinka su šiomis pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jas iš esmės paneigia liudytojos V. S. parodymai, duoti teismo posėdžio metu. Liudytoja V. S. parodė, kad ji bylai reikšmingu laiku ėjo šaligatviu link gavės, o pėsčioji A. K. ėjo link jos iš priekio. Mergaitė ėjo įprastai, ramiai. Abi prasilenkė ir nuėjus apie 12-15 žingsnių staiga liudytoja išgirdo mergaitės klyksmą. Atsisukus pamatė mergaitę, gulinčią ant kelio važiuojamosios dalies prieš patį šaligatvį, automobilis stovėjo ant išvažiavimo, bet ne ant pagrindinio kelio, o mergaitė gulėjo tiesiai kojomis priešais automobilį. Taigi nors liudytoja nemetė paties įvykio, tačiau matė bei patvirtino aplinkybes pamatytas iš karto po avarijos. Pareiškėja I. B. taip pat nurodė, kad įvykus susidūrimui su pėsčiąja ji patraukė automobilį atgal, todėl eismo įvykio schemoje ir nuotraukose neatsispindi automobilio tikroji padėtis po eismo įvykio. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti šią pareiškėjos nurodytą aplinkybę, priešingai, liudytoja V. S. nurodė, kad išgirdusi mergaitės klyksmą ji staigiai atsisuko. Todėl abejoti liudytojos parodymais dėl automobilio ir mergaitės padėties po eismo įvykio teismas neturi pagrindo. Kitaip tariant, liudytoja patvirtino, kad eismo įvykis įvyko ne pagrindiniame kelyje, o ties išvažiavimu į pagrindinį kelią. Netgi jei ir būtų automobilio vairuota pavažiavusi atgal, kaip ji pati teigia, liudytoja tuomet mergaitę būtų mačiusi parkritusią ne ant kiemo važiuojamosios dalies, o būtent ant pagrindinio kelio. Todėl pareiškėjos versija dėl eismo įvykio vietos atmetama ir, nustatydamas eismo įvykio vietą, teismas vadovaujasi byloje esančiais objektyviais duomenimis bei liudytojos V. S. parodymais, duotais teismo posėdžio metu.

Be to, iš eismo įvykio schemos bei byloje esančių nuotraukų matyti, kad pareiškėjos automobilis „Volvo“ užsifiksuotas stovintis ant išvažiavimo iš kiemo į pagrindinį kelią važiuojamosios kelio dalies, nekirtęs pagrindinio kelio. Iš eismo įvykio schemos matyti, kad nuo automobilio iki pagrindinio kelio ribos yra 0,6 metro atstumas, šaligatvio plotis 3 metrai, dviejų eismo juostų plotis taip pat po 3 metrus. Taigi tiek šaligatvis, tiek eismo juostos yra pakankamai plačios. Iš pareiškėjos pateiktos nuotraukos matyti ir kitas automobilis „Nissan“, stovintis ties išvažiavimu iš kiemo, pareiškėjos automobiliui iš dešinės pusės, tačiau pastebėtina, kad didžiąja savo dalimi automobilis „Nissan“ stovi ne ant šaligatvio, o ant vejos, ir tik dešinės automobilio pusės ratų pločiu liečia šaligatvio plyteles. Taip pat ir pati pareiškėja neginčijo, kad ji jau buvo pravažiavusi automobilį „Nissan“, kai įvyko susidūrimas su pėsčiąją. Taigi įvertinus aplinkybes, teismas daro išvadą, kad automobilis „Nissan“ nebuvo pagrindinė kliūtis, trukdanti pamatyti pėsčiuosius iš dešinės pusės, kadangi, įvertinus šaligatvio plotį, pareiškėjai pravažiavus automobilį „Nissan“, nebeliko jokių kliūčių pamatyti šaligatviu ėjusius pėsčiuosius, be to, KET 101 punkte nustatyta vairuotojų pareiga pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, juolab pareiškėja žinojo, kad išvažiuoja iš gyvenamųjų namų kiemo į pagrindinį kelią ir, kad ties išvažiavimu į jį yra platus šaligatvis ir, kad bet kuriuo metu pėstieji eidami juo gali kirsti išvažiavimą. Nors pareiškėja ir teigė, kad važiuodama ji buvo ypatingai atidi ir apsidariusi nematė jokių pėsčiųjų, teismas su tokiomis I. B. aplinkybėmis nesutinka, kadangi jeigu būtų ėmusis tokių atsargumo priemonių, kurias pati nurodo, ji būtų pamačiusi pėsčiąją.

Taigi įvertinus aplinkybes, teismas daro išvadą, kad eismo įvykis įvyko išvažiavime iš kiemo į pagrindinį kelią – I. B. įvažiuodama į kelią iš esančios šalia jo teritorijos (kiemo), nepraleido pėsčiosios A. K., kurios judėjimo kryptį ji kirto, ir pažeidė pareigas, nustatytas KET 27, 101 punktuose, ir taip bylai reikšmingu laiku ir vietoje sukėlė eismo įvyk (jos veiksmai, teismo vertinimu, buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, t. y. tarp I. B. veiksmų ir kilusių padarinių buvo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys). Todėl nutarime I. B. veika pagrįstai kvalifikuota pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad ji eismo įvykio metu nesikalbėjo telefonu, tačiau šios aplinkybės neturi reikšmės veikos kvalifikavimui ir jos pareiškėjai nėra inkriminuotos, todėl teismas plačiau dėl to nepasisako.

Taip pat pareiškėja teigia, kad priimant nutarimą tyrėjas neatsižvelgė į jos paaiškinimus ir pateiktą medžiagą. Teismas su šiomis aplinkybėmis taip pat nesutinka, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek nuotraukos, tiek paaiškinimai, tiek pačios I. B. nubraižyta įvykio schema, yra prijungta prie administracinės bylos medžiagos administracinio nusižengimo tymo metu, o subjektyvus pareiškėjos aplinkybių vertinimas nei teismo, nei administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) negali saistyti, kadangi įrodymai vertinami pagal teismo ar pareigūno vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaujantis įstatymu.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2021 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-(duomenys neskelbtini)-2021 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti skundžiamą nutarimą skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Vien pareiškėjos nesutikimas su skundžiamu nutarimu savaime neleidžia tenkinti jos skundo.

Dėl procesinių išlaidų

Nukentėjusiosios A. K. atstovas advokatas V. R. nukentėjusiosios vardu pateikė prašymą išieškoti iš pareiškėjos I. B. procesines išlaidas, susijusias su advokato suteiktomis paslaugomis.

ANK 666 straipsnyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012, 2K-152-303/2017, 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020). Sprendžiant iš traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens priteistinos sumos dydžio klausimą, turi būti atsižvelgiama į išlaidų dydžio proporcingumą suteiktoms paslaugoms, bylos sudėtingumą, joje spręstų klausimų naujumą, teiktų procesinių dokumentų apimtį ir turinį, jų išnagrinėjimo rezultatą, vykusių teismo posėdžių trukmę, protingumo ir sąžiningumo principus.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjant šią administracinio nusižengimo bylą buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, tai yra: 2022 m. kovo 2 d. PVM sąskaita faktūra AAA-M-01939 555,09 Eur sumai ir šios sumos apmokėjimą patvirtinantys dokumentai (b. l. 58-60); 2022 m. balandžio 7 d. PVM sąskaita faktūra AAA-M-01991 378,13 Eur sumai ir šios sumos apmokėjimą patvirtinantys dokumentai. Bendra nukentėjusiosios įstatyminės atstovės sumokėta pinigų suma yra 933,22 Eur. Taigi patirtos atstovavimo išlaidos, siekiant apginti nukentėjusiosios interesus, pripažįstamos proceso išlaidomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, taip pat ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos; tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, Nr. 2K-192-489/2019, Nr. 2K-144-222/2020 ir kt.).

Nukentėjusiosios atstovas advokatas V. R. į administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą įstojo 2022 m. vasario 8 d. (b. l. 44, 54), po to kai teisme buvo gautas pareiškėjos skundas. Pažymėtina, kad byla nėra didelės apimties, ją sudaro 1 tomas, bendrai iki ginčijamo procesinio sprendimo priėmimo byloje buvo 36 lapai, kai kurie dokumentai kartojasi. Ši byla nėra itin sudėtinga, joje nagrinėjamas vienas administracinis nusižengimas, itin sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausimai sprendžiami nebuvo. Administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu buvo surengti trys teismo posėdžiai, iš kurių vienas buvo atidėtas advokato V. R. prašymu dėl jo užimtumo kitoje byloje, ir kurie bendrai truko 1 val. 38 min. Bylos nagrinėjimas dėl pareiškėjos piktybiškų veiksmų nebuvo užvilkintas (visuose teismo posėdžiuose pareiškėja dalyvavo). Posėdžių metu išklausyti proceso dalyviai, tirti nauji rašytiniai dokumentai. Procesas truko apie tris mėnesius ir teismas atmetė pareiškėjos skundą ir paliko galioti nepakeistą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2021 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-26254-2021, kuriuo I. B. nubausta pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį.

Teismo vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad nukentėjusiosios atstovo prašoma priteisti išlaidų suma 933,22 Eur nagrinėjamoje byloje yra per didelė. Todėl teismas, atsižvelgdamas į administracinio nusižengimo bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, tikėtinai skirtą darbo laiką, bylos rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, daro išvadą, kad nukentėjusiosios prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turi būti tenkinamas iš dalies – prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos mažinamos A. K. priteisiant 400,00 Eur iš pareiškėjos I. B..

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 641 straipsniu, 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 646 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos I. B. skundo netenkinti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2021 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-(duomenys neskelbtini),-2021 palikti nepakeistą.

Priteisti nukentėjusiajai A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos I. B. 400 (keturis šimtus) Eur už išlaidas teisinei pagalbai.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.