Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-03-28 · Civilinė byla Nr. e2S-631-431/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-28
Bylos Nr.
e2S-631-431/2019
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00247-2018-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Atsakovas
E. M., V. M.
Ieškovas
Ž. K., J. K.
Trečiasis asmuo
D. V., I. V., G. K., A. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-631-431/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00247-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.13; (S) 3.5.14; 3.3.2.5
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų E. M. (E. M.) ir V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų Ž. K. (K.) ir J. K. ieškinį atsakovams E. M. ir V. M. dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys byloje – D. V., I. V., G. K. (G. K.) ir A. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. birželio 1 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovų ieškinį ir nustatė kelio servitutą ties žemės sklypo, kuris priklauso atsakovams (tarnaujantysis sklypas), rytine kraštine, pagal MB „Geodezinių matavimų centro“ 2017 m. kovo 7 d. planą, priteisė iš ieškovų solidariai atsakovams 675 Eur kompensaciją už kelio servitutą. Nustatyto kelio servituto priežiūrą ir sutvarkymą nustatė ieškovams bei tretiems asmenims. Atsakovai dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuris dar nėra išnagrinėtas.

Šalies argumentai

2. Ieškovai pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurį Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. birželio 14 d. nutartimi atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartį panaikino ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovus įpareigojo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 dienas, pašalinti nuo pravažiavimo, einančio per sklypo, kuris priklauso atsakovams, rytinę kraštinę, smėlio šūsnį ir iki galutinio sprendimo Vilniaus regiono apylinkės teismo žinioje esančioje civilinėje byloje Nr. e2-2395-723/2018 įsiteisėjimo dienos neblokuoti pravažiavimo kilnojamais ar biriais daiktais.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. spalio 15 d. nutartimi skyrė atsakovams 30 Eur baudą už kiekvieną dieną, kurią yra pažeidžiami Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi nustatyti įpareigojimai. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 16 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir žemės sklypo, kuris priklauso atsakovams, rytinėje kraštinėje esančioje sklypo dalyje sustabdė bet kokius statybos darbus, uždraudė įregistruoti bet kokius statinius ar jų baigtumo procentą šioje sklypo dalyje iki kol bus išnagrinėta civilinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas.

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi atmetė atsakovų skundą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį, kuria atsakovams buvo skirta 30 Eur bauda už kiekvieną laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo dieną, paliko nepakeistą. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovų kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo. Ieškovai 2019 m. sausio 16 d. pateikė teismui prašymą perduoti antstoliui vykdyti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi tenkino ieškovų prašymą ir nutarė išduoti vykdomąjį raštą dėl 30 Eur baudos už Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų nevykdymą, skaičiuojamos už kiekvieną dieną nuo 2018 m. rugsėjo 18 d., išieškojimo iš atsakovų valstybės naudai. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 18 d. išdavė vykdomąjį raštą ir perdavė jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI).

5. Atsakovai 2019 m. sausio 17 d. pateikė teismui prašymą atšaukti teismo nutartimi išduotą vykdomąjį raštą, atšaukti šio vykdomojo rašto siuntimą VMI ir panaikinti 2018 m. spalio 15 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi atsakovams paskirtą baudą. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 18 d. nutartimi išaiškino atsakovams, jog nėra pagrindo tenkinti jų prašymų, kadangi 2018 m. spalio 15 d. nutartis dėl baudos skyrimo yra įsiteisėjusi, nurodė, jog 2019 m. sausio 18 d. nutartis yra neskundžiama.

Šalies argumentai

6. Atsakovai 2019 m. sausio 28 d. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 18 d. nutartį, atšaukti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 17 d. išduotą vykdomąjį raštą ir panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi atsakovams skirtą 30 Eur baudą už kiekvieną laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo dieną. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi išaiškino atsakovams, jog nėra pagrindo tenkinti jų prašymus, nurodė, jog nutartis yra neskundžiama.

7. Atsakovai 2019 m. vasario 22 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartį ir grąžinti pirmos instancijos teismui iš naujo spręsti atsakovų 2019 m. sausio 28 d. atskirojo skundo priėmimo klausimą. Nurodė, jog atsakovai pagal CPK nuostatas turi teisę skųsti pirmos instancijos teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartį. Skundžiama nutartimi pirmos instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atliko procesinius veiksmus, priskiriamus apeliacinės instancijos teismo kompetencijai. Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo, sutikdamas su atskiruoju skundu, pats panaikinti skundžiamą nutartį arba, nesutikdamas su skundu, perduoti jį su atsiliepimais apeliacinės instancijos teismui. Tačiau teismas išnagrinėjo atsakovų atskirąjį skundą iš esmės, nurodydamas, jog nėra pagrindo jį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. vasario 26 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovų V. M. ir E. M. atstovo advokato L. J. 2019 m. sausio 18 d. prašymus ir 2019 m. sausio 29 d. gautą atskirąjį skundą.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nevykdė įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl byloje yra išduotas vykdomasis raštas dėl 30,00 Eur baudos už kiekvieną dieną, pradedant skaičiuoti nuo 2018 m. rugsėjo 18 d., kuria yra pažeidžiami Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2249-345/2018 atsakovams nustatyti įpareigojimai, išieškojimo iš atsakovų į valstybės biudžetą (valstybei).Teisinių pagrindų neišduoti vykdomojo rašto ir nesiųsti jo vykdymui nėra. Teismas nutartyje tai išdėstė ir konstatavo, kad šioje byloje buvo išnagrinėtos atsakovų pateiktos faktinės aplinkybės ir nutartis įsiteisėjo. Jokio teisinio pagrindo naikinti įsiteisėjusios 2018 m. spalio 15 d. nutarties dėl baudos skyrimo nėra. Bylos atnaujinimo atsakovai taip pat neprašo.

10. Pagal CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktą įsiteisėjusi teismo nutartis yra atsakovui vykdytinas dokumentas. CPK 586 straipsnyje “Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindai“ nurodoma, kad: 1) vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra šiame skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas; 2) be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Neišduoti vykdomojo dokumento, įsiteisėjus teismo nutarčiai, byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo. Vykdymo procesą vykdo vykdomąjį dokumentą gavęs antstolis. Teismas neturi duomenų, kad būtų prasidėjęs vykdymo procesas. Tik prasidėjus vykdymo procesui, skolininkas turi teisę pagal CPK 643 straipsnį skųsti antstolio veiksmus, reikšti prašymus. Atsakovai prašo panaikinti vykdomąjį raštą, nepateikę įrodymų, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis buvo įvykdyta, buvo įvykdytos laikinosios apsaugos priemonės iki teismo 2018 m. spalio 15 d. nutarties skirti baudą priėmimo. Todėl atsakovų 2019 m. sausio 18 d. prašymas negali būti tenkinamas ir atskiras skundas nepriimamas.

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Atsakovai E. M. ir V. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį ir grąžinti atskirojo skundo priėmimo klausimą spręsti pirmos instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Atsakovai 2019 m. sausio 17 d. prašymą dėl vykdomojo rašto atšaukimo ir baudos panaikinimo pateikė, kadangi buvo visiškai įvykdę Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi nustatytus įpareigojimus. Atsakovai buvo nurodę Lietuvos apeliacinio teismo bei kitų apeliacinės instancijos teismų praktiką, kurioje pripažinta, kad CPK suteikia skolininkui teisę reikšti prašymus ir dėl išduoto vykdomojo rašto panaikinimo, o teismas, nustatęs, kad teismo sprendimas yra įvykdytas, gali spręsti klausimą dėl išduoto vykdomojo rašto atšaukimo. Tačiau Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 18 d. nutartimi atsisakė tenkinti atsakovų prašymą.

11.2. Atsakovai 2019 m. sausio 28 d. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriame išsamiai išdėstė faktines aplinkybes bei teisinius argumentus neabejotinai patvirtinančius jo pagrįstumą. Pagal CPK 315 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas turi teisę spręsti tik dėl atskirojo skundo priėmimo ar nepriėmimo arba pagal CPK 334 straipsnio 2 dalį turi teisę jį tenkinti, tuo atveju, jei su juo sutinka. Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas nesutinka su atskiruoju skundu, pagal CPK 334 straipsnio 2 dalį, jis privalo atskirąjį skundą kartu su byla išsiųsti apeliacinės instancijos teismui, tačiau neturi teisės pats nutartimi išnagrinėti atskirąjį skundą iš esmės bei nuspręsti, jog atskirojo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir nutartimi nuspręsti jų netenkinti, kadangi šios teisės priklauso išimtinai vien tik apeliacinės instancijos teismo kompetencijai. Tačiau teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi nepagrįstai ir neteisėtai netenkino atsakovų atskirojo skundo.

11.3. Atsakovai 2019 m. vasario 22 d. atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartį bei grąžinti pirmos instancijos teismui iš naujo spręsti atsakovų 2019 m. sausio 28 d. atskirojo skundo priėmimo klausimą. Tačiau teismas 2019 m. vasario 26 d. nutartimi išsprendė atsakovų 2019 m. sausio 28 d. atskirojo skundo priėmimo klausimą ir nepagrįstai atsisakė jį priimti. Teismas taip pat nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, jog atsisako priimti atsakovų 2019 m. sausio 17 d. pateiktą prašymą dėl vykdomojo rašto atšaukimo ir baudos panaikinimo, kurį Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 18 d. nutartimi jau buvo išnagrinėjęs. Taigi teismas nepagristai ir neteisėtai antrą kartą sprendė atsakovų 2019 m. sausio 17 d. prašymo priėmimo klausimą.

11.4. Skundžiama nutartis taip pat neatitinka CPK 334 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi teismas, gavęs 2019 m. vasario 22 d. atskirąjį skundą, privalėjo, arba pats panaikinti skundžiamą 2019 m. sausio 30 d. nutartį, arba išsiųsti bylą kartu su atskiruoju skundu ir atsiliepimais į jį Vilniaus apygardos teismui. Teismas klaidingai interpretuoja atsakovų reikalavimą panaikinti baudą, vertindamas jį kaip įsiteisėjusios teismo 2018 m. spalio 15 d. nutarties apskundimą. Tačiau atsakovai prašo teismo panaikinti ne įsiteisėjusią teismo nutartį, kuria bauda yra paskirta, bet būtent pačią baudą, kaip netikslingą, kadangi antstolės 2018 m. lapkričio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole yra aiškiai užfiksuota, kad atsakovai įvykdė įpareigojimus, nustatytus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi.

Atsiliepimas

12. Ieškovai Ž. K. ir J. K. atsiliepimu į atsakovų atskirąjį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti, pripažinti, jog atsakovai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, ir skirti jiems 2 000 Eur baudą, 50 proc. šios baudos skiriant ieškovams. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismo nutartis dėl baudos yra įsiteisėjusi. Atsakovai jau ketvirtą kartą ginčija res iudicata galią turinčius teismo procesinius sprendimus. Vilniaus regiono apylinkės teismas nei viena nutartimi neperžengė savo kompetencijos ribų, tačiau pagrįstai, tinkamai tokių reikalavimų nenagrinėjo. Darytina išvada, kad atsakovai skundus teikia nesusijusiais su procesinių teisių įgyvendinimu tikslais ir tai daro sąmoningai, kadangi byloje juos atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas. Bauda atsakovams yra skiriama tik už tą laikotarpį, kuriuo jie nevykdo teismo nutarties dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis jiems nustatytų įpareigojimų. Atsakovams vykdant teismo nutartimi nustatytus įpareigojimus, bauda jiems nėra skiriama.

12.2. Atsakovai nepateikia įrodymų, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis buvo įvykdyta iki 2018 m. spalio 15 d. teismo nutarties skirti baudą priėmimo. Todėl net jei ir būtų teisinis pagrindas nagrinėti atsakovų atskirąjį skundą, kurį skundžiama nutartimi buvo atsisakyta priimti, tokio skundo tenkinimui taip pat nebūtų ir jokio faktinio pagrindo. Atsakovai teikia teismui procesinius dokumentus, kuriuose nurodo tas pačias tikrovės neatitinkančias, faktiškai ir teisiškai klaidingas aplinkybes apie įpareigojimų įvykdymą, kurį ieškovai nuolat paneigia objektyviais faktiniais įrodymais. Šios aplinkybės visiškai patvirtina atsakovų nesąžiningumą, nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Dėl tokių atsakovų veiksmų ieškovai realiai patiria finansinius nuostolius, teismų ir bylos dalyvių laikas yra švaistomas, teismai yra apkraunami papildomu krūviu, todėl atsakovams turi būti skiriama piniginė bauda.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

13. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti atsakovų prašymus ir atskirąjį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovai 2019 m. sausio 17 d. pateikė teismui prašymą atšaukti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartimi išduotą vykdomąjį raštą ir šios nutarties bei vykdomojo rašto siuntimą VMI ir panaikinti 2018 m. spalio 15 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi atsakovams paskirtą baudą. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 18 d. nutartimi išaiškino atsakovams, jog nėra pagrindo tenkinti jų prašymų, kadangi 2018 m. spalio 15 d. nutartis dėl baudos skyrimo yra įsiteisėjusi, nurodė, jog 2019 m. sausio 18 d. nutartis yra neskundžiama. Atsakovai 2019 m. sausio 28 d. ir vasario 22 d. teikė teismui atskiruosius skundus, nurodydami analogiškus prašymus, tuo tarpu pirmos instancijos teismas 2019 m. sausio 30 d. ir 2019 m. vasario 26 d. nutartimis netenkino atsakovų prašymų ir atsisakė priimti jų atskiruosius skundus.

15. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutarties, kuria atsakovams buvo skirta 30 Eur bauda už kiekvieną laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo dieną, teisėtumas buvo patikrintas apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi buvo pripažinta, jog bauda yra skirta pagrįstai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi taip pat atsisakė priimti atsakovų kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo.

16. Pažymėtina, jog atsakovai buvo antrą kartą padavę kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 25 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovų kasacinį skundą. Taigi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartis, kuria atsakovams buvo paskirta bauda, yra galutinai įsiteisėjusi ir turi būti vykdoma, todėl jokie atsakovų prašymai nei dėl šios nutarties panaikinimo, nei dėl šia nutartimi paskirtos baudos panaikinimo nebegali būti teikiami ir pirmos instancijos teismas pagrįstai šių prašymų nepriėmė. Analogiškai ir pakartotiniai atskirieji skundai dėl jau kartą apeliacinės instancijos teismo peržiūrėtos pirmos instancijos nutarties negali būti teikiami.

17. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

18. Atsakovų atskirajame skunde nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1276-798/2017 aptarta teisinė situacija iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, kadangi joje buvo tikrinamas dar neįsiteisėjusios pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo paskirta bauda, pagrįstumas, taip pat jos nagrinėjimo metu kasacinis teismas panaikino laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurių nevykdymo ir buvo proceso šaliai skirta bauda. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tiek Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis, kuria yra skirtos laikinosios apsaugos priemonės, yra įteisėjusi ir nepanaikinta, tiek Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartis, kuria atsakovams yra paskirta bauda, taip pat yra įsiteisėjusi ir turi būti vykdoma.

19. Pažymėtina, jog CPK 334 straipsnio 1 ir 3 dalys riboja atskirųjų skundų dėl tam tikrų pirmos instancijos teismo procesinių nutarčių padavimo galimybę, todėl pirmos instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, turi teisę jo nepriimti. Atsakovai atskirajame skunde remiasi teismų praktika, pagal kurią šalys turi teisę ginčyti ir teismo išduotą vykdomąjį raštą. Iš dalies sutiktina su šiuo atsakovų argumentu, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė bylos šalims pripažįstama ne visada. Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalį besąlygiška galimybė ginčyti teismo nutartį, kuria išduotas ar atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą, yra numatyta tik tada, kai vykdomasis raštas yra išduodamas byloje, kuri yra baigta teismo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartimi. Tuo tarpu kitais atvejais vykdomąjį raštą ginčyti galima tik esant tam tikriems pagrindams.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog skolininkai turi teisę prašyti panaikinti vykdomąjį raštą (CPK 643 straipsnis), tačiau tai turi būti daroma atsižvelgiant į CPK jiems suteikiamas teisių ribas. CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Pareiškėjai gali skųsti antstolio veiksmus dėl vykdymo procese atliktų veiksmų ar teikti prašymus, pavyzdžiui, dėl vykdomojo rašto trūkumų, tačiau šių prašymų pagrįstumą teismas sprendžia kiekvienu individualiu atveju atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes. Išduotas vykdomasis raštas yra dokumentas, kuris turi būti vykdomas, tai yra vykdomasis raštas tampa vykdomuoju dokumentu, oficialiu teismo ar kitos institucijos arba pareigūno išduotu dokumentu, kuriuo remiantis atliekami vykdymo veiksmai (CPK 586, 587 straipsniai). Toks dokumentas, atitinkantis CPK 648 straipsnio reikalavimus, negali būti tikslinamas ar naikinamas; vienintelis vykdomojo rašto naikinimo pagrindas gali būti tik teismo sprendimo ar nutarties, pagal kurį vykdomasis raštas išduotas, panaikinimas ar pakeitimas. Gali būti ištaisoma tik išduodant vykdomąjį dokumentą padaryta rašymo ar kitokia klaida (CPK 648 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587-687/2015).

21. Nagrinėjamoje byloje atsakovai nenurodo jokių teismo 2019 m. sausio 18 d. išduoto vykdomojo rašto trūkumų ar jo neatitikimo CPK 648 straipsnio reikalavimams ir šiomis aplinkybėmis nesiremia. Atsakovai nenurodo jokių argumentų bei neteikia jokių duomenų, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį jie būtų įvykdę, tai yra sumokėję jiems skirtą baudą. Pažymėtina, jog atsakovų nurodomos aplinkybės apie galimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis jiems nustatytų įpareigojimų įvykdymą, neturi jokios įtakos nutarties, kuria buvo paskirta bauda, teisėtumui ar jos vykdymui, kadangi visų instancijų teismai pripažino, jog bauda buvo paskirta pagrįstai ir jos skyrimo metu atsakovai laikinųjų apsaugos priemonių nevykdė.

22. Pripažintina, jog atsakovų prašyme ir atskiruosiuose skunduose pareikšti reikalavimai buvo išimtinai susiję tik su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi paskirtos baudos panaikinimu, o prašymai atšaukti vykdomąjį raštą buvo tik išvestiniai iš šio reikalavimo ir jokiomis kitomis aplinkybėmis ar teisiniais argumentais nemotyvuoti. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovų atskirąjį skundą.

23. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su atskirųjų skundų padavimu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

24. Ieškovai atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė pripažinti, jog atsakovai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, ir skirti jiems 2 000 Eur baudą, 50 proc. šios baudos skiriant ieškovams. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje bylos stadijoje nėra pakankamai duomenų, jog būtų galima pripažinti atsakovų piktnaudžiavimą procesu, kadangi dar nėra iki gali išspręstas tarp šalių kilęs ginčas. Todėl ieškovų prašymas dėl baudos skyrimo netenkintinas.

25. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Gerasičkinienė