Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas, eI2-4354-554/2021

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-05-25
Bylos Nr.: eI2-4354-554/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00405-2021-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Algis Markevičius (pirm.), Rimantas Giedraitis, Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas: K. F.
Atsakovas: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie LR VRM
Trečiasis asmuo: Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos Migracijos Departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-4354-554/2021 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00405-2021-8 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.1; 8.6.2; 8.7; 55.1.1

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 25 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nataljos Zelionkienės,

sekretoriaujant Neringai Musinienei,dalyvaujant vertėjai I. S.,pareiškėjui K. F., jo atstovei – advokatei I. I.,

atsakovės - Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovėms: I. P., D. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. F. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo misterijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2021 m. vasario 19 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė

1) panaikinti 2021 m. vasario 7 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP specialisto sprendimą Nr. 159-83 „Dėl Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos piliečio K. F. grąžinimo į Alžyro Liaudies Demokratinę Respubliką“;

2) įpareigoti Valstybės sienos pasaugos tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo K. F. grąžinimo į Alžyro Liaudies Demokratinę Respubliką klausimą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat jis ir jo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad su ginčijamu sprendimu nesutinka. 2021 m. sausio 5 d. administracinis teismas administracinėje byloje Nr. el2-203-544/2021 priėmė sprendimą, kuriuo panaikino 2020 m. birželio 4 d. VSAT sprendimą ir įpareigojo VSAT iš naujo išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir tarptautinį reguliavimą bei priimti motyvuotą sprendimą. Tačiau 2021 m. vasario 7 d. VSAT, neatsižvelgdama į 2021 m. sausio 5 d. teismo sprendime pateiktus išaiškinimus, t. y., kad turi būti vadovaujamasi tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės normomis sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo ir kad vien pats neteisėto buvimo faktas nepagrindžia sprendimo grąžinti teisėtumo, nes turi būti įvertintos aplinkybės susijusios su šeimos ir geriausių vaiko interesų apsauga, ar šios teisės nebus pažeistos grąžinant pareiškėją, priėmė sprendimą, kuriuo nevertino pareiškėjo individualių šeiminių aplinkybių (apsiribojo formaliu nurodymu, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos piliete ir jiems gimė sūnus, bet remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – UTPĮ) 128 str. 1 d. priimti sprendimą nėra draudžiama) ir įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos. Šis VSAT sprendimas yra nesuderinamas su EŽTK 8 str., ES Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų valstybėse narėse nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau - Grąžinimo direktyva), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika bei 2021 m. sausio 5 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimu, kuriuo VSAT buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti klausimą ir priimti motyvuotą sprendimą. Priimant paminėtąjį sprendimą, nebuvo tinkamai įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės – kad jis Lietuvoje turi šeimą ir dar net vienerių metų nesulaukusį kūdikį, ir kad toks pareiškėjo įpareigojimas išvykti yra nesuderinamas su šeimos vienybės išsaugojimu, kadangi pareiškėjo sutuoktinė kartu su mažu kūdikiu, kurie yra Lietuvos piliečiai, negali vykti kartu su pareiškėju į Alžyrą ir ten gyventi, tiek dėl socialinių aplinkybių (t. y. pareiškėjo sutuoktinė nemoka arabų kalbos, neturi ten jokių socialinių ryšių), tiek dėl medicininių aplinkybių (t. y. Alžyre kūdikiui nebūtų užtikrinta reikiama sveikatos priežiūra, kuri yra Lietuvoje, t. y. skiepai, profilaktiniai sveikatos patikrinimai ir pan.). Skundžiamu sprendimu yra formaliai nurodoma, jog šeimyninių ryšių turėjimas nedraudžia priimti grąžinimo sprendimo, tačiau visiškai nevertinant, kokią įtaką toks sprendimas turės šeimos vientisumo išsaugojimui ir geriausių vaiko interesų apsaugai ir kad toks sprendimas yra nesuderinamas su EŽTK 8 str., ES Grąžinimo direktyvos 5 str., Konstitucijos 38 str. 1 d., 2 d. ir 138 str. 3 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 str. 1 d., 2 d. Aiškinant ir taikant Lietuvos teisės aktų nuostatas turi būti vadovaujamasi geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu bei šeimos vienybės principu. Todėl ir aiškinant UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas reguliuojančias šeimos susijungimą ir šeimos vienybės išsaugojimą minėtųjų principų turi būti laikomasi. Be to, Lietuva yra ratifikavusi 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d. tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškinant tarptautinių sutarčių privalomumą ir jų kolizijos su Lietuvos įstatymais sprendimą, Konstitucinis teismas pažymi, jog įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis privaloma vykdyti ir jos turi pirmenybę prieš įstatymus. Be to, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo šeimos gyvenimas. Valstybės – Konvencijos dalyvės, gali imtis veiksmų, kuriais ribojama asmens teisė į šeimos ir privataus gyvenimo gerbimą, jei tai atitinka Konvencijos 8 str. 2 d. nustatytas sąlygas: teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų: valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesų, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Pabrėžė, kad nors pareiškėjui išduotos vizos galiojimas yra pasibaigęs, tačiau, priėmus sprendimą įpareigoti išvykti jį iš Lietuvos, jis yra verčiamas palikti savo šeimą, o toks sprendimas neatitinka Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos proporcingumo sąlygos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija patvirtina, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą apima šeimos narių teisę gyventi kartu. Užsieniečių išsiuntimo ir šeimos susijungimo kontekste, teismas pažymi, kad kiekvienu atveju turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra tarp individualių interesų ir visuomenės, kaip visumos, interesų. Nustatant šią pusiausvyrą yra vertinamas šeimos ryšių artumas, tvirtumas, ar tarp šeimos narių egzistuoja faktinis ryšys. Turi būti analizuojama su kuo gyvena pareiškėjas, ar asmenys sukūrę savo namus, asmenų priklausomumą, tėvų santykių pobūdį ir trukmę, ar tėvas pripažinęs vaiką, ar rūpinasi vaiko priežiūra, bendravimo dažnumą ir kokybę bei vertindamas, ar asmens išsiuntimas iš šalies nepažeis EŽTK 8 str., ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje šalyje. EŽTT praktikoje nurodomas privalomas vertinimas dėl individualių interesų ir visuomenės interesų apsaugos pusiausvyros ir proporcingumo pareiškėjo bei jo šeimos atžvilgiu priimant ginčijamą sprendimą nebuvo atliekamas. Sprendime tik formaliai nurodoma, kad pareiškėjas sudaręs santuoką su Lietuvos piliete ir kad jiems gimė sūnus, tačiau nebuvo vertinta, kokią įtaką pareiškėjo grąžinimas turės šeimos vientisumo išsaugojimui, kad pareiškėjas negali su šeima gyventi Alžyre, pareiškėjo sutuoktinė nemoka arabų kalbos, neturi jokių socialinių ryšių Alžyre, nėra ten niekad buvusi, kad jų kūdikiui nebus užtikrinama tinkama sveikatos priežiūra Alžyre. Taigi, visas šis vertinimas, reikalaujamas pagal EŽTK 8 str. ir EŽTT praktiką, nebuvo atliekamas, todėl buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas grąžinti pareiškėją į Alžyrą.

Akcentavo, kad Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kurios 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. ES Grąžinimo direktyvos, kuri būtent reguliuoja neteisėtai esančių užsieniečių grąžinimo ir išsiuntimo teisinius klausimus, preambulės 22 dalis taip pat reglamentuoja, kad „Pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į „vaiko interesus“. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į pagarbą šeimos gyvenimui“. Grąžinimo direktyvos 5 straipsnis nustato valstybių narių pareigą, įgyvendinant šią direktyvą, tinkamai atsižvelgti į vaiko interesus bei šeimos gyvenimą. Taigi ir Europos Sąjungos teisinis reguliavimas nustato, kad turi būti atsižvelgta į šeimyninių ryšių egzistavimą ir geriausių vaiko interesų apsaugos principą.

Nurodė, kad UTPĮ 128 str. 1 d. yra numatytas imperatyvas, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, turi būti atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo, turi būti įvertinama, ar egzistuojančios aplinkybės, patenkančios į 128 str. 1 d. 1 - 3 p., ir jų užtikrinimas nėra svarbesnis nei visuomenės interesas grąžinti (išsiųsti) neteisėtai valstybės teritorijoje esantį asmenį. Tais atvejais, kai yra nustatoma, jog asmens interesas yra svarbesnis ir jis negali būti išsiųstas iš Lietuvos, jam turėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu. Toks šių UTPĮ nuostatų aiškinimas yra įtvirtintas ir Lietuvos teismų praktikoje. Atitinkamai UTPĮ 28 str. 3 d. negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra imperatyviai pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę.

Pabrėžė, kad nors apygardos administracinis teismas įpareigojo VSAT priimant sprendimą vadovautis ne tik nacionaliniais teisės aktais, t. y. UTPĮ, bet ir ES bei tarptautinės teisės normomis ir įvertinti, ar konkrečiu atveju nėra faktinių aplinkybių visumos, užkertančios kelią pareiškėjo grąžinimui į užsienio valstybę, tačiau VSAT priimdamas ginčijamą sprendimą šio vertinimo neatliko.

Atsiliepimas

Atsakovė ir jos atstovės teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atstovės paaiškino teismo posėdžio metu, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau - Įstatymas) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Įstatyme taip pat numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (3 str. 3 d.) ir užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai (3 str. 4 d.). Įstatyme numatyta, kad užsienietis: turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką,( bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (11 str. 3 d.). Užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos (124 str. 1 d.) (arba) iki Įstatymo 11 str. 2-54, 7 d. užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, i kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje (124 str. 2; d.).

Nurodė, kad vadovaujantis Europos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 539/2001 (1), Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos piliečiams yra taikomas vizų rėžimas, t. y. atvykstant į Šengeno erdvę, tuo pačiu ir Lietuvos Respubliką, ir būnant joje, būtina turėti galiojančią Šengeno vizą, jos neturint galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą. Įstatyme numatyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis būna Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui (23 str. 2 p.), taip pat įtvirtinta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui (125 str. 1 d. 3 p.). Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas), 22 p. numatyta, kad Tarnyba sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priima, jeigu užsienietis yra sulaikytas, suimtas, jis atlieka arešto ar laisvės atėmimo bausmę arba jeigu Tarnyba vykdydama savo funkcijas nustato, kad yra Įstatymo 125 str. nustatytas pagrindas užsienietį įpareigoti išvykti ar grąžinti, ir 20.2 p. p. numatyta, kad sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo pažymimas Sprendimų dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę registre. Kadangi pareiškėjas (Alžyro Demokratinės Respublikos pilietis) pažeidė Įstatymo 11 str. 3 d., t. y. nuo 2019 m. birželio 6 d. iki 2020 m. birželio 4 d. buvo Lietuvos Respublikoje neturėdamas galiojančios vizos, o toks jo buvimas Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 23 str. 1 d. 1 p. 23 str. 1 d. 2 p. laikomas neteisėtu, dėl ko vadovaujantis Įstatymo 125 str. 1 d. 3 p. ir 6 p., užsieniečio atžvilgiu 2020 m. birželio 4 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 159-354. Teismas 2021 m. sausio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-203-1554/2021 paminėtą sprendimą panaikino ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti klausimą ir priimti pilnai teisiškai motyvuotą sprendimą dėl Alžyro Respublikos piliečio įpareigojimo i savanoriškai išvykti į Alžyro Liaudies Demokratinę Respubliką.

Akcentavo, kad Tarnyba, vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-203- 1554/2021 ir išsamiai išnagrinėjusi surinktus dokumentus ir duomenis apie Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos pilietį, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 6 d. buvo Lietuvos Respublikoje neturėdamas galiojančios vizos, o toks jo buvimas (gyvenimas) Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 23 str. 1 d. 1 p. 23 str. 1 d. 2 p. laikomas neteisėtu. Dėl šių aplinkybių, vadovaujantis Įstatymo 125 str. 1 d. 3 p., priėmė 2021 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 159-83, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Alžyro Liaudies Demokratinės Respubliką per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo 2021 m. kovo 2 d. prašyme nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas turi vaiką ir žmoną Lietuvos Respublikoje, Tarnybos pareigūnai vadovaudamiesi Įstatymo 127 str. 32 d. ir 128 str. 1 d. 2 p., savanoriško išvykimo terminą pratęsė 30 dienų. Taigi, priimant sprendimus dėl grąžinimo ir jo termino pratęsimo, Tarnyba atsižvelgė į pareiškėjo prašymą, bei pareiškėjo šeimynines aplinkybes, po jo prašymo pratęsti terminą, jam buvo nustatytas maksimalus Įstatymo leistas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos bendras 60 dienų išvykimo terminas. Įstatymas nustato aplinkybes, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, o būtent: buvimo Lietuvos Respublikoje laiką (128 str. 1 d.), šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (128 str. 2 d.), esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje, pagal formaliojo švietimo programą (programas) (128 str. 3 d.) ir padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (128 str. 4 d.). Priimant sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, buvo atsižvelgiama į Įstatymo 128 str. reikalavimus. Nei Įstatymas, nei poįstatyminiai aktai, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neatskleidžia ir nedetalizuoja Įstatymo 128 str. 1 d. minimo kaip paties „atsižvelgimo“ veiksmo turinio ir galimų pasekmių užsieniečiui. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos, bus Įstatymo 126 str. 1 d. įtvirtintas teisinis pagrindas priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo.

Atsiliepimas

Pabrėžė, kad pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 1 d. 4 p. sprendimas grąžinti - tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti. Pagal Direktyvos 5 str. 1 d. b p. valstybes narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į šeimos gyvenimą ir laikosi negrąžinimo principo. Pagal šios direktyvos 6 str. 1 d. valstybės narės priima sprendimą grąžinti paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio nepažeisdamos 2-5 d. nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 d. valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo yra draudžiama priimti, kai yra nustatomos Įstatymo 130 str. 1, 2 ir 4 d. numatytos aplinkybės, o nustačius Įstatymo 128 str. 1 d. nurodytas aplinkybes, priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo nėra draudžiama. Ginčijamų aplinkybių kontekste užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į šalies teritoriją, jų buvimą ir gyvenimą. Vien tai, kad pareiškėjas (žinodamas savo teisinę padėtį ir galinčias kilti pasekmes dėl neteisėto buvimo valstybėje) atvyko į Lietuvos Respubliką ir joje buvo neteisėtai, taip pat susilaukė vaiko, negali savaime sudaryti teisinio pagrindo nesilaikyti imperatyvių teisės aktų normų, reglamentuojančių užsieniečių migraciją, bei taikyti pareiškėjui išimtines taisykles, nei visiems kitiems užsieniečiams. Ginčijamu sprendimu nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į šeimos gerbimą, reglamentuotą Europos žmogaus apsaugos konvencijos 8 str.

Akcentavo, kad vadovaujantis Įstatymo 28 str. ir 51 str., Tarnyba neturi įgaliojimų priimti sprendimus dėl leidimo gyventi išdavimo ir (ar) išduoti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 28 str. nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas ( 2 d.). Iš Policijos pareigūnų pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo sutuoktinė policijos pareigūnus iškvietė dėl smurto artimoje aplinkoje ir informavo, jog jos vyras (pareiškėjas) Lietuvos Respublikoje yra nelegaliai, niekur nedirba ir nori išsivežti vaiką į Alžyrą. Ginčijamas Tarnybos 2021 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 159-83 neapriboja pareiškėjo teisės ir toliau palaikyti socialinius (šeimyninius) išvykus iš Lietuvos Respublikos, jam paliekama galimybė leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, taip pat susitvarkius reikiamus dokumentus legaliai atvykti į šalį. Tai būtų laikinas išvykimas iš šalies, dėl ko nebūtų pažeisti vaiko interesai. Be to, pareiškėjui Lietuvos Respublikoje esant nelegaliai, jis negali šalyje gauti pajamų iš teisėtos veiklos ir teistomis priemonėmis užtikrinti vaiko poreikių bei interesų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirbo ir nedirba. Dėl to daroma išvada, jog užsieniečio su Lietuva ekonominiai ryšiai nesieja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, turėdamas Šengeno vizą Nr. 001397586, galiojančią nuo 2021 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. birželio 5 d., tačiau iki turimos vizos galiojimo pabaigos neišvyko ir nuo 2019 m. birželio 6 d. gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, o 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Nurodė, kad susipažinus su ginčijamu sprendimu darytina išvada, jog atsakovė tinkamai pritaikė Įstatymo normas, taip pat įvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes, kurios šiuo atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo grąžinimas į kilmės valstybę yra negalimas, ir pagrįstai nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Alžyro Respubliką. Sprendimą dėl grąžinimo draudžiama priimti, kai yra nustatomos Įstatymo 130 straipsnyje įtvirtintos aplinkybės (šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos), o nustačius Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo nėra draudžiama. Taigi, vien tas faktas, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir mažametis vaikas, savaime nereiškia ir nėra pakankamas spręsti, jog atsakovė negalėjo priimti ginčijamo sprendimo ir kad šis sprendimas yra neproporcingas.

Akcentavo, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Ginčijamu sprendimu pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje, jam nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei atvykus į Lietuvos Respubliką teisėtai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, jam nėra kliūčių išvykti į Alžyro Respubliką, teisės aktų nustatyta tvarka gauti vizą, su kuria jis galėtų teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, būnant Lietuvos Respublikoje teisėtai, pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad trumpalaikis jo išvykimas į kilmės valstybę, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, sukeltų žalingas pasekmes jo šeimai, juolab, kad pareiškėjas patvirtino, jog jo sutuoktinė yra vaiko priežiūros atostogose, kas reiškia, kad ji turi galimybę pasirūpinti mažamečiu vaiku, o pats pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirba, pajamų negauna, todėl galima spręsti, kad jo trumpalaikis išvykimas nesukeltų šeimai neigiamų materialinių pasekmių. Pažymėtina, jog pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą gyventi.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Administracinėje byloje esantys įrodymai, taip pat ir TIS Liteko duomenys (Regionų apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI2-203-554/2021) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas (Alžyro Demokratinės Respublikos pilietis) 2019 m. gegužės 18 d. į Šengeno erdvę atvyko teisėtai - per Italijos Respublikos Bolonijos oro uostą, turėdamas trumpalaikę (C tipo) Šengeno vizą, galiojančią nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. birželio 5 d. (maksimalus buvimo dienų skaičius - 22). Pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 6 d. iki jo sulaikymo 2020 m. birželio 3 d. (viso 364 dienas) Lietuvos Respublikoje buvo jau pasibaigus jam išduotos vizos galiojimui. 2020 m. birželio 3 d. apie 22 val. Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės pareigūnai, reaguodami į pareiškėjo sutuoktinės pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje nustatė, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neturėdamas galiojančios vizos ar leidimo gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas 2020 m. birželio 4 d. apie 1 val. buvo pristatytas į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP tarnybines patalpas. Administracinio nusižengimo byloje 2020 m. birželio 4 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas skirti administracinę nuobaudą už tai kad jis nuo 2019 m. birželio 6 d. buvo neteisėtai Lietuvos Respublikoje 364 dienas ir jam paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas (nutarimas administracinio nusižengimo byloje ANK nustatyta tvarka apskųstas nebuvo).

Pateikti duomenys taip pat patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2020 m. birželio 4 d. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP specialistas priėmė sprendimą Nr. 159-354 „Dėl Alžyro Respublikos piliečio F. K. grąžinimo į Alžyro Respubliką". Sprendimas buvo grindžiamas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu - sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Šiuo sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2020 m. birželio 18 d. (per 15 dienų) savanoriškai išvykti į Alžyro Respubliką (atsižvelgus į pareiškėjo šeimynines aplinkybes (sutuoktinė, vaikas), savanoriško išvykimo terminas vėliau buvo pratęstas iki 2020 m. rugpjūčio 2 d.). Be to, pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. užregistravo santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir 2020 m. kovo 27 d. jiems gimė sūnus. Pareiškėjas 2020 m. birželio 4 d. sprendimą apskundė Regionų apygardos administraciniam teismui, kuris 2021 m. sausio 5 d. paskelbė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-203-554/2021 (teismo procesinis sprendimas įsiteisėjęs). Teismas panaikino 2020 m. birželio 4 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti klausimą ir priimti pilnai teisiškai motyvuotą sprendimą dėl Alžyro Respublikos piliečio (pareiškėjo) įpareigojimo savanoriškai išvykti į Alžyro Respubliką. Teismo sprendime buvo nurodyta, kad atsakovė, priimdama naują sprendimą, privalo įvertinti tai, jog pareiškėjo grąžinimo klausimas reguliuojamas ir tarptautinės teisės normomis, kurios Lietuvos Respublikoje taikomos tiesiogiai, taip pat ir suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri privaloma ir atsakovei, betarpiškai priimančiai sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo. Teismas, panaikindamas atsakovės priimtą sprendimą, akcentavo, kad atsakovės priimtame sprendime tik formaliai išvardinti atitinkami Įstatymo straipsniai, kuriais remiantis buvo priimtas individualus administracinis aktas, tačiau visiškai nepaaiškinta ir neanalizuota, kaip nurodytas teisinis reglamentavimas pritaikomas nagrinėjamu atveju susidariusiai konkrečiai faktinei situacijai. Sprendime tik formaliai išvardintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytos aplinkybės, tačiau jos nekonkretizuotos, nedetalizuotos, visiškai neatliktas jų vertinimas ginčo situacijoje. Atsakovė, vykdydama 2021 m. sausio 5 d. teismo sprendimą, 2021 m. vasario 7 d. priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamą sprendimą Nr. 159-83 „Dėl Alžyro Respublikos piliečio F. K. grąžinimo į Alžyro Respubliką" kuriuo įpareigojo pareiškėją per 30 dienų savanoriškai išvykti į Alžyro Respubliką.

Įvertinęs šioje administracinėje byloje ginčijamą 2021 m. vasario 7 d. sprendimą, teismas daro išvadą, kad nors sprendimas nėra itin išsamus, detaliai nepagrįstas nacionalinių ir tarptautinių teismų sprendimais, tarptautiniais teisės aktais, tačiau, teismo vertinimu, jis atitinka esminius minimalius reikalavimus, būtinus priimant viešojo administravimo subjektui sprendimus jam priskirtoje viešojo administravimo srityje ir numatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje.

Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus pagrinde reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – UTPĮ, Įstatymas), taip pat ir UTPĮ įgyvendinantys teisės aktai – pvz., Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (konkrečiai 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija). Teismas taip pat akcentuoja, kad be nacionalinių teisės aktų, ginčo teisinius klausimus tiesiogiai reglamentuoja ir tarptautinės teisės normos. UTPĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad grąžinimas į užsienio valstybę – tai procedūra, kai užsienietis prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdo savanoriškai arba iš jos išsiunčiamas į valstybę, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 dalis). Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (3 dalis). Be to, ir Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva) preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra imperatyviai pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (LVAT 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones. Analizuojant Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatas matyti, kad sprendimai, susiję su grąžinimu, kaip nurodyta 1 dalyje, pateikiami standartine forma tik asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritoriją ir vėliau negavusiems leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje.

Teismui pateikti duomenys patvirtina (ginčo dėl to iš esmės nekilo), kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, tačiau iki vizos galiojimo termino pabaigos ir vėliau teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas dėl vizos pratęsimo ar leidimo laikinai gyventi gavimo. Atsakovės sprendime nurodyta, kad buvo įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytos aplinkybės, taip pat sprendime minimaliai išdėstytos ir įvertintos konkrečios tai patvirtinančios faktinės aplinkybės.

Teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Seimas, viešai Teisės aktų registre paskelbdamas Įstatymą, konstatavo, jog šis Įstatymas suderintas su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta imperatyvi elgesio taisyklė atsakovei - sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, o viešojo administravimo subjektas negali elgtis kitaip negu numatyta teisės akte. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Ginčijamo sprendimo turinio analizė duoda pagrindą išvadai, kad atsakovė tinkamai laikėsi paminėto teisinio reglamentavimo, nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo sugrįžimas į jo kilmės valstybę yra negalimas dėl objektyvių ir pakankamų aplinkybių (Įstatymo 130 str.).

Įvertinus pateiktų įrodymų vietą ir ginčo situacijos teisinį reglamentą, atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, kad vien tas faktas, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir mažametis vaikas, negali būti pakankamu pagrindu spręsti, jog atsakovė negalėjo priimti ginčijamo sprendimo ir kad šis sprendimas yra neproporcingas. Nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikoje jau ne kartą yra konstatuota, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, nes, priešingu atveju, būtų pažeidžiama išimtinė valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą (LVAT administracinė byla Nr. A838-l810/2010, taip pat EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ū. prieš Niderlandus, 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje B. prieš Austrija ir kt.). Taigi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui (pareiškėjui) teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, nes teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė nesukuria prielaidos, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. EŽTT yra nedviprasmiškai konstatavęs, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutartinių įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Pati Konvencija savaime negarantuoja užsieniečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (2014 m. spalio 3 d. sprendimas J. prieš Nyderlandus Nr. 12738/10).

Teismas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjo skundo teiginiai, kad jam turint išvykti iš Lietuvos, jis būtų priverstas palikti savo šeimą, o jo žmona ir jų kūdikis negali persikelti gyventi į Alžyro Respubliką kartu su juo, jog šeimos vienybės išsaugojimas ir geriausių vaiko interesų užtikrinimas yra galimas tik Lietuvoje, negali būti pakankamu pagrindu ginčijam sprendimui panaikinti. Ginčijamu sprendimu pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje, jam nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei atvykus į Lietuvos Respubliką teisėtai - teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į trečiąjį suinteresuotą asmenį - Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai (arba nuolat) gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Svarbu ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, jam nėra kliūčių išvykti į Alžyro Respubliką, teisės aktų nustatyta tvarka gauti vizą, su kuria jis galėtų teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, jau būnant Lietuvos Respublikoje teisėtai, pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Iš esmės pareiškėjui reikėtų tik laikytis esamo procedūrinio teisinio reglamentavimo ir gerbti Lietuvos valstybės, kurioje jis siekia nuolat gyventi, įstatymus. Teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad trumpalaikis pareiškėjo išvykimas į savo kilmės valstybę, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, sukeltų dideles neigiamas pasekmes jo šeimai. Pareiškėjas šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra nelegaliai, todėl negali oficialiai dirbti, gauti teisėtas pajamas ir tinkamai materialiai pasirūpinti sutuoktine ir mažamečiu vaiku. Pareiškėjo sutuoktinė nesiruošia vykti kartu su pareiškėju, todėl ji objektyviai gali pasirūpinti mažamečiu vaiku Lietuvoje ir todėl vaiko (taip pat ir šeimos aplamai) interesai ženkliai nenukentėtų. Teismas dar kartą pabrėžia, kad pagal galiojantį tarptautinį ir nacionalinį reglamentavimą pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą gyventi šalyje. Be to, pareiškėjas savo sąmoningais veiksmais sudarė situaciją, kurioje šiuo metu atsidūrė jis ir jo šeima. Taigi, pareiškėjo trumpalaikis išvykimas iš Lietuvos Respublikos, jam siekiant legalizuoti savo teisinį statusą ir teisėtomis priemonės prisidėti prie savo šeimos išlaikymo (šiuo metu jis to legaliai padaryti negali), nenutrauks šeimos ryšių ir akivaizdžiai neprieštaraus Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms - kad jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar jau nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti (ginčo atveju - įpareigoti savanoriškai išvykti).

Dėl paminėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir ginčo situacijos teisinio reglamentavimo nėra pagrindo panaikinti atsakovės 2021 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 159-83. Kadangi teismas padarė išvadą, kad paminėtas sprendimas teisėtas, todėl nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą - įpareigoti Valstybės sienos pasaugos tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo grąžinimo į Alžyro Liaudies Demokratinę Respubliką klausimą išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės bei trečiojo suinteresuoto asmens, taip pat jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas prašo teismo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Šioje administracinėje byloje teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo K. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Rimantas GiedraitisAlgis MarkevičiusNatalja Zelionkienė