- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-05
- Bylos Nr.
- eI2-203-554/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01549-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Algis Markevičius (pirm.), Audrius Grauželis, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- K. F.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie LR VRM
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės,
atsakovės - Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei I. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. F. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. birželio 26 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti 2020 m. birželio 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto pasienio kontrolės punkto specialisto sprendimą Nr. 159-354 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio F. K. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) ".
Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat jis ir jo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per penkiolika dienų. Pareiškėjas yra sukūręs šeimą su Lietuvos Respublikos piliete ir jie (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus. Dėl šeimos ryšių išsaugojimo ir geriausių vaiko interesų apsaugos užtikrinimo bei remiantis LR įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - UTPĮ) 128 str. 1 d. 2 p. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - EŽTK) 8 str., pareiškėjas negali būti grąžintas į savo kilmės valstybę. Pareiškėjas, prieš atvykdamas į Lietuvą, gyveno (duomenys neskelbtini), ten susipažino su savo žmona ir (duomenys neskelbtini) jie sudarė santuoką, kuri buvo įregistruota ir Lietuvoje. Po santuokos sudarymo pareiškėjas atvyko į Lietuvą turėdamas trumpalaikę Šengeno vizą. Jiems atvykus į Lietuvą, sutuoktinės mama sunkiai sirgo, jai buvo diagnozuotas plaučių vėžys ir 2019 m. spalio 15 d. ji mirė. Tiek sutuoktinės motinos ligos metu, tiek po jos mirties pareiškėjo žmonai reikėjo jo pagalbos, be to, tuo metu pareiškėjo žmona pradėjo lauktis naujagimio, kuris gimė (duomenys neskelbtini)
Nurodė, kad pareiškėjas atvykęs į Lietuvą žinojo, jog jo turima Šengeno viza galioja trumpą laiką ir kad jis, norėdamas gyventi Lietuvoje kartu su žmona, turi gauti tokią teisę suteikianti dokumentą, todėl atvykęs į Lietuvą siekė susitvarkyti šiuos dokumentus. Pareiškėjas, dar būdamas Lietuvoje teisėtai, kreipėsi į Kauno apskrities VPK Migracijos skyrių, tačiau jam buvo nurodyta, kad jis turi pateikti neteistumo pažymas iš valstybių, kuriose gyveno pastaruosius 2 metus – iš Juodkalnijos ir iš Graikijos. Per tokį trumpą laikotarpį (kol nebuvo pasibaigęs Šengeno vizos galiojimas) pareiškėjas nespėjo gauti šių pažymų. Vėliau, pradėjus vis labiau blogėti sutuoktinės mamos sveikatai ir žmonai laukiantis kūdikio, pareiškėjas, nors ir žinojo, kad yra Lietuvoje neteisėtai, negalėjo išvykti ir palikti žmonos, kadangi jai reikėjo pagalbos ir paramos. Vėliau, žmonai pagimdžius ir savijautai gerėjant, pareiškėjas pradėjo rūpintis dokumentų dėl savo teisinio statuso sutvarkymu, tačiau pareiškėjui buvo nurodyta, jog pagal teisinį reguliavimą jis negali kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo būdamas čia neteisėtai ir todėl jam reikia išvykti iš Lietuvos, kad teisėtai susitvarkytų dokumentus. Dėl Lietuvoje paskelbto karantino ir valstybės sienos uždarymo, taip pat dėl kitų valstybių uždarytų sienų to nebebuvo įmanoma padaryti. 2020 m. birželio 4 d. Kauno oro uoste jis buvo sulaikytas pasienio pareigūnų ir jo atžvilgiu buvo priimtas šioje byloje skundžiamas sprendimas. Priimant paminėtąjį sprendimą nebuvo įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės: kad jis Lietuvoje turi šeimą ir jam visai neseniai yra gimęs naujagimis, kad toks pareiškėjo įpareigojimas išvykti būtų nesuderinamas su šeimos vienybės išsaugojimu, kadangi pareiškėjo sutuoktinė kartu su mažu kūdikiu, kurie yra Lietuvos piliečiai, negali vykti kartu su pareiškėju į (duomenys neskelbtini) ir ten gyventi tiek dėl socialinių aplinkybių (pareiškėjo sutuoktinė nemoka arabų kalbos, neturi ten jokių socialinių ryšių), tiek ir dėl medicininių aplinkybių ((duomenys neskelbtini) kūdikiui nebūtų užtikrinta reikiama sveikatos priežiūra, kuri yra Lietuvoje - skiepai, profilaktiniai sveikatos patikrinimai ir pan.).
Pabrėžė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 1, 2 dalimis, šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Be to, Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus). Aiškinant ir taikant Lietuvos teisės aktų nuostatas, turi būti vadovaujamasi geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu bei šeimos vienybės principu. Todėl aiškinant UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, reguliuojančias šeimos susijungimą, minėtųjų principų turi būti laikomasi.
Akcentavo, kad Lietuva yra ratifikavusi ir 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurios 8 straipsnis įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę į tai, jog būtų gerbiamas jo šeimos gyvenimas. Valstybės - Konvencijos dalyvės gali imtis veiksmų, kuriais ribojama asmens teisė į šeimos ir privataus gyvenimo gerbimą, jei tai atitinka Konvencijos 8 str. 2 d. nustatytas sąlygas: teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų: valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesų, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Nors pareiškėjui išduotos vizos galiojimas yra pasibaigęs, tačiau, priėmus sprendimą įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos, jis yra verčiamas palikti savo šeimą, o toks sprendimas neatitinka Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos proporcingumo sąlygos. Lietuva taip pat yra ratifikavusi ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kurios 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – tai vaiko interesai. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų valstybėse narėse nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau - Grąžinimo direktyva), kuri reguliuoja neteisėtai esančių užsieniečių grąžinimo ir išsiuntimo teisinius klausimus, Preambulės 22 dalis taip pat reglamentuoja, kad „Pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į „vaiko interesus". Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į pagarbą šeimos gyvenimui". Grąžinimo direktyvos 5 straipsnis nustato valstybių narių pareigą, įgyvendinant šią direktyvą, tinkamai atsižvelgti į vaiko interesus bei šeimos gyvenimą. Taigi, Europos Sąjungos teisinis reguliavimas taip pat nustato, kad turi būti atsižvelgta į šeimyninių ryšių egzistavimą ir geriausių vaiko interesų apsaugos principą.
Pažymėjo, kad UTPĮ 128 str. 1 d. yra numatytas imperatyvas, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, turi būti atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo, turi būti įvertinama, ar egzistuojančios aplinkybės, patenkančios į UTPĮ 128 str. 1 d. 1 - 3 p., ir jų užtikrinimas nėra svarbesnis nei visuomenės interesas grąžinti (išsiųsti) neteisėtai valstybės teritorijoje esantį asmenį. Tais atvejais, kai yra nustatoma, jog asmens interesas yra svarbesnis ir jis negali būti grąžintas (išsiųstas) iš Lietuvos, jam turėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu. Toks šių UTPĮ nuostatų aiškinimas yra įtvirtintas ir Lietuvos teismų praktikoje. VSAT, priimdama pareiškėjo atžvilgiu sprendimą dėl grąžinimo, turėjo atsižvelgti į pareiškėjo šeimyninius ryšius, o to nepadarę ir priėmę sprendimą grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), pažeidė pareiškėjo ir jo šeimos narių teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, taip pat pažeidė vaiko interesų pirmenybės principą. Kadangi pareiškėjui turint pareigą išvykti iš Lietuvos, jis būtų priverstas palikti savo šeimą, o jo žmona ir neseniai gimęs kūdikis, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, negali persikelti gyventi į (duomenys neskelbtini) kartu su juo, nes pareiškėjo sutuoktinė nemoka arabų kalbos, neturi ten jokių socialinių ir ekonominių ryšių (tuo tarpu Lietuvoje pareiškėja turi brolius, turi kur gyventi, turi darbą (tik šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose), o jų kūdikis (duomenys neskelbtini) negautų reikiamos sveikatos priežiūros, todėl jie negali išvykti gyventi į (duomenys neskelbtini), todėl būtent šeimos vienybės išsaugojimas ir geriausių vaiko interesų užtikrinimas yra galimas tik Lietuvoje.
Atsiliepimas
Atsakovė ir jos atstovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pareigūnai, reaguodami į 2020 m. birželio 3 d. 22 val. gautą pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, nustatė, jog (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis (pareiškėjas) gyvena Lietuvos Respublikoje neturėdamas galiojančios vizos ar leidimo gyventi. Dėl to jis buvo pristatytas į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP tarnybines patalpas. VSAT pareigūnai nustatė, kad nors (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis (pareiškėjas) 2019 m. gegužės 18 d. į Šengeno erdvę atvyko teisėtai -per Bolonijos oro uostą (Italijos Respublika), turėdamas trumpalaikę (C tipo) Šengeno vizą Nr.001397586, galiojančią nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. birželio 5 d., tačiau nuo 2019 m. birželio 6 d. (364 dienas) Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas, UTPĮ) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Įstatyme taip pat numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (3 str. 3 d.) ir užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai (3 str. 4 d.). Įstatyme numatyta, kad užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (11 str. 3 d.). Užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos (124 str. 1 d.) (arba) iki Įstatymo 11 str. 2 – 5⁴, 7 d. užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje (124 str. 2 d.). Vadovaujantis Europos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 539/2001 (1) (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams yra taikomas vizų rėžimas - atvykstant į Šengeno erdvę, tuo pačiu ir į Lietuvos Respubliką bei būnant joje, būtina turėti galiojančią Šengeno vizą, jos neturint - galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą. Įstatyme numatyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis būna Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui (23 str. 2 p.), taip pat įtvirtinta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui (125 str. 1 d. 3 p.).
Pabrėžė, kad Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (aktuali VRM 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) (toliau - Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas), 22 punkte numatyta, jog VSAT sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priima, jeigu užsienietis yra sulaikytas, suimtas, jis atlieka arešto ar laisvės atėmimo bausmę arba jeigu Tarnyba, vykdydama savo funkcijas nustato, kad yra Įstatymo 125 str. nustatytas pagrindas užsienietį įpareigoti išvykti ar grąžinti, o 20.2 p.p. numatyta, jog sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo pažymimas Sprendimų dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę registre. Vadovaujantis paminėtais teisės aktais, akivaizdu, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 11 str. 3 d. – nuo 2019 m. birželio 6 d. iki 2020 m. birželio 4 d. buvo Lietuvos Respublikoje, neturėdamas galiojančios vizos, o toks jo buvimas Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 23 str. 1 d. 1 p. 23 str. 1 d. 2 p., laikomas neteisėtu, dėl ko vadovaujantis Įstatymo 125 str. 1 d. 3 p. ir 6 p. užsieniečio atžvilgiu priimtas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Pareiškėjui Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2020 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 159-354 buvo nustatytas 15 dienų terminas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Akcentavo, kad atsižvelgiant į 2020 m. birželio 17 d. pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes (pareiškėjas turi vaiką ir žmoną Lietuvos Respublikoje), Tarnybos pareigūnai, vadovaudamiesi Įstatymo 127 str. 32 d., 128 str. 1 d. 2 p., savanoriško išvykimo terminą pratęsė dar 45 dienoms (iki 2020 m. rugpjūčio 2 d.). Taigi, priimant sprendimus, Tarnyba atsižvelgė į pareiškėjo būtinumą (šeimynines aplinkybes) pasilikti Lietuvos Respublikoje ilgesnį laiką, o po jo prašymo pratęsti terminą, jam buvo nustatytas maksimalus Įstatymo leistas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos bendras 60 dienų išvykimo terminas. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos, bus Įstatymo 126 str. 1 d. įtvirtintas teisinis pagrindas priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo. Savanoriškai pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos, jam nėra atimta galimybė teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl vizos ar leidimo gyventi gavimo ir tuos dokumentus gavus teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pabrėžė, kad vadovaujantis Įstatymo 28 str., 51 str., Tarnyba neturi įgaliojimų priimti sprendimus dėl leidimo gyventi išdavimo ir išduoti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prie skundo nepridėjo jokių objektyvių įrodymų, kad savo iniciatyva siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Nei Elektroninės migracijos paslaugų informacinėje sistemoje „MIGRIS“, nei Užsieniečių registre nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas siekė susitvarkyti dokumentus tam, kad įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl vizos išdavimo (pratęsimo) Vizų informacinėje sistemoje taip pat nėra. Pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko dar 2019 m. gegužės 18 d., po to pateko į Lietuvos Respubliką - t. y. objektyviai pareiškėjas turėjo daugiau nei vienerius metus susitvarkyti dokumentus siekiant teisėtai būti (gyventi) Lietuvos Respublikoje, tačiau kartu su skundu jokių kitų objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas siekė legalizuotis (pvz., kreipėsi į Migracijos departamentą) Lietuvos Respublikoje nepateikė.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, kaip žmogus sukūręs šeimą ir žinodamas, jog šeimoje gims vaikas, turėjo aktyviai, visomis pastangomis, siekti susitvarkyti dokumentus, tam, kad legaliai galėtų likti su šeima Lietuvos Respublikoje. Karantinas Lietuvos Respublikoje paskelbtas tik 2020 m. kovo mėn., panašiu laikotarpiu ir kitose valstybėse. Taigi, nuo 2019 m. gegužės 19 d. iki karantino paskelbimo pareiškėjas objektyviai turėjo pakankami laiko ir galimybių įtesinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje.
Aplinkybė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, tapo žinoma apie ne nuo jo paties valios ir pastangų, o tik tada, kai jo sutuoktinė 2019 m. birželio 3 d. kreipėsi policijos pareigūnus. Iš Policijos pareigūnų pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo sutuoktinė policijos pareigūnus iškvietė dėl smurto artimoje aplinkoje ir informavo, jog jos vyras Lietuvos Respublikoje yra nelegaliai, niekur nedirba ir nori išsivežti vaiką į (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis) 2019 m. gegužės 18 d. į Šengeno erdvę atvyko teisėtai - per Italijos Respublikos Bolonijos oro uostą, turėdamas trumpalaikę (C tipo) Šengeno vizą, galiojančią nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. birželio 5 d. (leistinas maksimalus buvimo Šengeno erdvėje dienų skaičius - 22 dienos). Pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 6 d. (viso 364 dienas iki sulaikymo) Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. 2020 m. birželio 3 d. apie 22 val. Kauno AVPK Patrulių rinktinės pareigūnai, reaguodami į pareiškėjo sutuoktinės pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje (duomenys neskelbtini)nustatė, kad pareiškėjas - (duomenys neskelbtini) pilietis gyvena Lietuvos Respublikoje neturėdamas galiojančios vizos ar leidimo gyventi. Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjas 2020 m. birželio 4 d. apie 1 val. buvo pristatytas į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP tarnybines patalpas. Administracinio nusižengimo byloje 2020 m. birželio 4 d. pareiškėjui buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo už tai kad jis nuo 2019 m. birželio 6 d. buvo neteisėtai Lietuvos Respublikoje 364 dienas ir jam paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas (nutarimas teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo).
Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad 2020 m. birželio 4 d. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP specialistas priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą Nr. 159-354 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio F. K. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)". Sprendimas grindžiamas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu - sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Šiuo sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2020 m. birželio 18 d. (per 15 dienų) savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) (atsižvelgus į pareiškėjo šeimynines aplinkybes (sutuoktinė, vaikas), savanoriško išvykimo terminas vėliau buvo pratęstas iki 2020 m. rugpjūčio 2 d.). Administracinėje byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) užregistravo santuoką su Lietuvos Respublikos piliete (liudytoja šioje byloje), (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl kad 2020 m. birželio 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP specialisto sprendimo Nr. 159-354 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio F. K. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)" teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus pagrinde reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – UTPĮ, Įstatymas), taip pat ir UTPĮ įgyvendinantys teisės aktai – ,,Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (konkrečiai 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija). Teismas taip pat pabrėžia, kad be nacionalinių teisės aktų, ginčo teisinius klausimus tiesiogiai reglamentuoja ir tarptautinės teisės normos.
Motyvuojamoji dalis
UTPĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad grąžinimas į užsienio valstybę – tai procedūra, kai užsienietis prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdo savanoriškai arba iš jos išsiunčiamas į valstybę, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 dalis). Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (3 dalis).
Kaip jau buvo paminėta, ginčo teisiniai klausimai reguliuojami ir tarptautinės teisės normomis, kurios taikomos tiesiogiai, bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Svarbu paminėti, kad tarptautinės teisės normos ir įsiteisėję LVAT procesiniai sprendimai taip pat yra privalomi ir atsakovei, kuri priima pirminį sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo (tuo pačiu ir tiesiogiai taiko tarptautinės teisės normas), o ne tik teismui, tik tikrinančiam atsakovės priimto sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.
Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva) preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra imperatyviai pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones. Analizuojant Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatas matyti, kad sprendimai, susiję su grąžinimu, kaip nurodyta 1 dalyje, pateikiami standartine forma tik asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritoriją ir vėliau negavusiems leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje.
Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, tačiau iki vizos galiojimo termino pabaigos ir vėliau teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas dėl vizos pratęsimo ar leidimo laikinai gyventi gavimo. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, pažymi, kad Sprendime išvardinti tik atitinkami Įstatymo straipsniai, kuriais remiantis buvo priimtas pareiškėjo ginčijamas individualus administracinis aktas, tačiau nepaaiškinta ir neanalizuota, kaip nurodytas teisinis reglamentavimas pritaikomas nagrinėjamu atveju susidariusiai konkrečiai faktinei situacijai. Nors Sprendime formaliai nurodyta, kad buvo įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytos aplinkybės, tačiau tai Sprendime niekaip neatsispindi (jos nekonkretizuotos, nedetalizuotos, visiškai neatliktas jų vertinimas). Atkreiptinas dėmesys ir į protingą terminą faktinių duomenų surinkimui bei vertinimui, nes pareiškėjas buvo sulaikytas 2020 m. birželio 4 d. ir tą pačią dieną jam įteiktas ginčijamas 2020 m. birželio 4 d. sprendimas.
Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte yra įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris, be kita ko, reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje imperatyviai numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2020 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-291-822/2020).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ginčijamas Sprendimas akivaizdžiai negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAĮ 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Sprendimas nėra tinkamai (pakankamai) motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Pažymėtina, kad atsakovė, priimdama ginčijamą Sprendimą, žinojo aplinkybes (arba privalėjo žinoti), jog pareiškėjas yra su Lietuvos Respubliką saistomas socialiniais, šeimyniniais ryšiais (užregistravęs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi mažametį sūnų, kuris gimė Lietuvos Respublikoje). Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija dar 2011 m. spalio 17 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, konstatavo, kad aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, ne tik teismai, bet ir valstybės institucijos (ginčo atveju – atsakovė VSAT) privalo atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su Europos Sąjungos teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos. Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Be to, Europos Parlamentas ir Taryba dar 2008 m. gruodžio 16 d. priėmė direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. Taigi, aiškinant UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į paminėtoje direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą (tą padaryti teisės aktai pareigą įtvirtina ir atsakovei). Grąžinimas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą - tai trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai. Pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o pagal 5 punktą išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti (kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti) kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2 -5 dalyse nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Pagal šios direktyvos 14 straipsnio (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 dalies a punktą valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą – išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje tiesiogiai nurodyta, jog pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.
Įvertinus pirmiau paminėtas Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti (ginčo atveju -įpareigoti savanoriškai išvykti). Sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Svarbu ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A858-2332/2011) konstatavo, kad įstatymų leidėjas UTPĮ 128 straipsnio 1 dalimi nustatė, jog gali būti aplinkybių, kuomet ir neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje buvęs asmuo nebus išsiųstas, taip pat numatė teisinį pagrindą išduoti leidimą laikinai gyventi ir tais atvejais, kai sprendimo dėl asmens išsiuntimo vykdymas yra sustabdytas. Akivaizdu, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. LVAT pabrėžė, kad priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti (įpareigoti išvykti), o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Tokį UTPĮ nuostatų aiškinimą patvirtina ir šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, kuriose nurodyta kada leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui.
Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose taip pat reikalaujama, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai užtikrintų vaiko ir šeimos gyvenimo apsaugą. Be to, šiuo atveju svarbios ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, užtikrinančio teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimą, nuostatos. EŽTT savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą A. prieš Daniją (pareišk. Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas H. prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą K. prieš Graikiją (pareišk. Nr. 60457/00).
Taigi, prieš atsakovei priimant sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę, turėjo būti įvertinta, ar konkrečiu atveju nėra faktinių aplinkybių visumos, užkertančios kelią pareiškėjo grąžinimui į užsienio valstybę, taikant galiojančias Europos Sąjungos, tarptautinės teisės bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, pritaria pareiškėjo skundo argumentams, jog sprendimas yra formalus, nemotyvuotas, iš dalies nepagrįstas aukščiau paminėtų teisės normų analize. Sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik UTPĮ teisės aktų nuostatomis (jas formaliai tik išvardijant), jame nenurodomos tokio sprendimo priėmimo priežastys ir konkretūs motyvai. Šių aplinkybių buvimas įgalina teismą konstatuoti, jog buvo padaryti esminiai VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai, kurie paneigia priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pilnoje. Konstatavus ginčijamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies, panaikinant ginčijamą sprendimą, o atsakovė įpareigotina šį klausimą svarstyti iš naujo ir visas faktines aplinkybes vertinant Europos Sąjungos, tarptautinių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų kontekste bei atsižvelgiant į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (ABTĮ 88 str. 2 p.).
Atsakovė ir jos atstovė nurodė, kad priimant sprendimą buvo įvertintos visos aplinkybės ir dėl to netgi buvo pratęstas savanoriško išvykimo terminas. Sprendimui nesant tinkamai motyvuotam, teismui nėra įmanoma patikrinti, ar paminėtos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos ir ar vertintos aplamai.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės bei jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas prašo teismo priteisti 582,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Šioje byloje teismo sprendimas priimamas iš dalies pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.). Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).
Šiuo atveju teismas pareiškėjo skundą patenkina iš dalies, grąžindamas klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) atsakovui nagrinėti iš naujo. Taigi laikytina, jog pareiškėjo skundas patenkintas 50 procentų.
Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro 420 Eur už skundo parengimą, 140 Eur už atstovavimą teisme ir 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Prašomos priteisti atstovavimo išlaidos grindžiamos 2020 m. birželio 11 d. Pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. 909399 ir 2020 m. rugsėjo 28 Pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. 1051004.
Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, šių koeficientų pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi skundą pareiškėja teismui pateikė 2020 m. birželio 26 d. (2020 m. antras ketvirtis), sprendžiant dėl išlaidų, patirtų už skundo parengimą priteisimo, Rekomendacijose numatyto koeficiento pagrindu imamas 2019 metų ketvirto ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (1358,60 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali už skundo parengimą galima priteisti suma yra 3396,50 Eur (1358,60 Eur (2019 m. ketvirto ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje) x 2,5 (koeficientas). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo posėdžiui, valandą apskaičiuojamas taikant koeficientą 0,1. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo atstovė advokatė I. I. dalyvavo 2020 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdyje, trukusiame 7 min., ir 2020 m. gruodžio 3 d. teismo posėdyje, trukusiame 1 val. 5 min. Taigi iš viso atstovavimas teismo posėdžiuose truko 1 val. 12 min., kas pagal Rekomendacijų 9 punktą prilyginama 1 valandai. Už atstovavimą teismo posėdžiuose maksimali priteistina suma galėtų būti 139,85 Eur (1358,60 Eur (2019 m. ketvirto ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje) x 0,1 (koeficientas) x 1 (valandų skaičius). Pareiškėjo prašoma priteisti 560 Eur išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba, suma neviršija maksimalių Rekomendacijose numatytų dydžių, todėl laikytina pagrįsta.
Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog pateikdamas teismui skundą pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. Žyminio mokesčio sumokėjimą pagrindžia 2020 m. birželio 17 d. Mokėjimo dokumentas Nr. 452913.
Įvertinus tai, kad pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija priteistinų užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių, skundas patenkintas 50 procentų, todėl pareiškėjo K. F. naudai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM priteistina 291,25 Eur suma bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo K. F. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti 2020 m. birželio 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto pasienio kontrolės punkto specialisto sprendimą Nr. 159-354 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio F. K. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)".
Įpareigoti atsakovę Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti klausimą ir priimti pilnai teisiškai motyvuotą sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. F. įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini).
Priteisti pareiškėjo K. F. naudai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 291,25 Eur (du šimtus devyniasdešimt vieną eurą 25 euro ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Regionų apygardos administraciniame teisme.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.