- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-01
- Bylos Nr.
- eA-3494-815/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00405-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie LR VRM
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos Migracijos Departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo misterijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti 2021 m. vasario 7 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP specialisto sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą pareiškėjo (duomenys neskelbtini) grąžinimo į (duomenys neskelbtini) klausimą išnagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2021 m. vasario 7 d. Tarnyba, neatsižvelgdama į dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 5 d. teismo sprendime pateiktus išaiškinimus, t. y., kad turi būti vadovaujamasi tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės normomis sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo ir kad vien pats neteisėto buvimo faktas nepagrindžia sprendimo grąžinti teisėtumo, nes turi būti įvertintos aplinkybės, susijusios su šeimos ir geriausių vaiko interesų apsauga, ar šios teisės nebus pažeistos grąžinant pareiškėją, priėmė sprendimą, kuriuo nevertino pareiškėjo individualių šeiminių aplinkybių (apsiribojo formaliu nurodymu, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos piliete ir jiems gimė sūnus, bet remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 128 str. 1 d. priimti sprendimą nėra draudžiama), įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos. Šis Tarnybos sprendimas, pareiškėjo nuomone, yra nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų valstybėse narėse nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Grąžinimo direktyva), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika bei 2021 m. sausio 5 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimu, kuriuo Tarnyba buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti klausimą ir priimti motyvuotą sprendimą. Priimant minėtą sprendimą, nebuvo tinkamai įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės: kad jis Lietuvoje turi šeimą ir vienerių metų nesulaukusį kūdikį, ir kad toks pareiškėjo įpareigojimas išvykti yra nesuderinamas su šeimos vienybės išsaugojimu, kadangi pareiškėjo sutuoktinė kartu su mažu kūdikiu, kurie yra Lietuvos piliečiai, negali vykti kartu su pareiškėju į (duomenys neskelbtini) ir ten gyventi, tiek dėl socialinių aplinkybių (t. y. pareiškėjo sutuoktinė nemoka (duomenys neskelbtini) kalbos, neturi ten jokių socialinių ryšių), tiek dėl medicininių aplinkybių (t. y. (duomenys neskelbtini) kūdikiui nebūtų užtikrinta reikiama sveikatos priežiūra, kuri yra Lietuvoje, t. y. skiepai, profilaktiniai sveikatos patikrinimai ir pan.). Skundžiamu sprendimu yra formaliai nurodoma, jog šeimyninių ryšių turėjimas nedraudžia priimti grąžinimo sprendimo, tačiau visiškai nevertinta, kokią įtaką toks sprendimas turės šeimos vientisumo išsaugojimui ir geriausių vaiko interesų apsaugai.
3. Pareiškėjas pabrėžė, kad nors jam išduotos vizos galiojimas yra pasibaigęs, tačiau, priėmus sprendimą įpareigoti išvykti jį iš Lietuvos, jis yra verčiamas palikti savo šeimą, o toks sprendimas neatitinka Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos proporcingumo sąlygos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija patvirtina, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą apima šeimos narių teisę gyventi kartu. Užsieniečių išsiuntimo ir šeimos susijungimo kontekste, kiekvienu atveju turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra tarp individualių interesų ir visuomenės, kaip visumos, interesų. Nustatant šią pusiausvyrą yra vertinamas šeimos ryšių artumas, tvirtumas, ar tarp šeimos narių egzistuoja faktinis ryšys. Turi būti analizuojama, su kuo gyvena pareiškėjas, ar asmenys sukūrę savo namus, asmenų priklausomumas, tėvų santykių pobūdis ir trukmė, ar tėvas pripažino vaiką, ar rūpinasi vaiko priežiūra, bendravimo dažnumas ir kokybė, vertinama, ar asmens išsiuntimas iš šalies nepažeis Konvencijos 8 straipsnio, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje šalyje. EŽTT praktikoje nurodomas privalomas vertinimas dėl individualių interesų ir visuomenės interesų apsaugos pusiausvyros ir proporcingumo pareiškėjo bei jo šeimos atžvilgiu priimant ginčijamą sprendimą nebuvo atliekamas. Sprendime tik formaliai nurodyta, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos piliete ir kad jiems gimė sūnus, tačiau nebuvo vertinta, kokią įtaką pareiškėjo grąžinimas turės šeimos vientisumo išsaugojimui, kad pareiškėjas negali su šeima gyventi (duomenys neskelbtini), pareiškėjo sutuoktinė nemoka arabų kalbos, neturi jokių socialinių ryšių (duomenys neskelbtini), nėra ten niekad buvusi, kad jų kūdikiui nebus užtikrinama tinkama sveikatos priežiūra (duomenys neskelbtini). Taigi, visas šis vertinimas, reglamentuojamas pagal Konvencijos 8 straipsnį ir EŽTT praktiką, nebuvo atliekamas, todėl, anot pareiškėjo, buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas grąžinti jį į (duomenys neskelbtini).
4. Pareiškėjas akcentavo, kad Europos Sąjungos teisinis reguliavimas nustato, kad turi būti atsižvelgta į šeimyninių ryšių egzistavimą ir geriausių vaiko interesų apsaugos principą.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas nurodė, kad UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje yra numatytas imperatyvas, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, turi būti atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo turi būti įvertinama, ar egzistuojančios aplinkybės, patenkančios į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 1 - 3 punktus, ir jų užtikrinimas nėra svarbesnis nei visuomenės interesas grąžinti (išsiųsti) neteisėtai valstybės teritorijoje esantį asmenį. Tais atvejais, kai yra nustatoma, jog asmens interesas yra svarbesnis ir jis negali būti išsiųstas iš Lietuvos, jam turėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Toks šių UTPĮ nuostatų aiškinimas yra įtvirtintas ir Lietuvos teismų praktikoje. Atitinkamai UTPĮ 28 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra imperatyviai pažymėjęs, kad, jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę.
6. Pareiškėjas pabrėžė, kad nors teismas įpareigojo Tarnybą priimant sprendimą vadovautis ne tik nacionaliniais teisės aktais, t. y. UTPĮ, bet ir Europos Sąjungos bei tarptautinės teisės normomis ir įvertinti, ar konkrečiu atveju nėra faktinių aplinkybių visumos, užkertančios kelią pareiškėjo grąžinimui į užsienio valstybę, tačiau Tarnyba priimdama ginčijamą sprendimą šio vertinimo neatliko.
Atsiliepimas
7. Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kadangi pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis) pažeidė UTPĮ 11 straipsnio 3 dalį t. y. nuo 2019 m. birželio 6 d. iki 2020 m. birželio 4 d. buvo Lietuvos Respublikoje neturėdamas galiojančios vizos, o toks jo buvimas Lietuvos Respublikoje vadovaujantis UTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas laikomas neteisėtu, dėl ko, vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktais, užsieniečio atžvilgiu 2020 m. birželio 4 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas 2021 m. sausio 5 d. sprendimu minėtą sprendimą panaikino ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti klausimą ir priimti teisiškai motyvuotą sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini).
9. Atsakovas akcentavo, kad Tarnyba, vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą ir išsamiai išnagrinėjusi surinktus dokumentus ir duomenis apie (duomenys neskelbtini) pilietį, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 6 d. buvo Lietuvos Respublikoje neturėdamas galiojančios vizos, o toks jo buvimas (gyvenimas) Lietuvos Respublikoje vadovaujantis UTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu laikomas neteisėtu. Dėl šių aplinkybių, vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Taip pat atsižvelgę į pareiškėjo 2021 m. kovo 2 d. prašyme nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas turi vaiką ir žmoną Lietuvos Respublikoje, Tarnybos pareigūnai, vadovaudamiesi UTPĮ 127 straipsnio 32 dalimi ir 128 straipsnio 1 dalies 2 punktu, savanoriško išvykimo terminą pratęsė 30 dienų. Taigi, priimdama sprendimus dėl grąžinimo ir jo termino pratęsimo, Tarnyba atsižvelgė į pareiškėjo prašymą bei pareiškėjo šeimynines aplinkybes, po jo prašymo pratęsti terminą, jam buvo nustatytas maksimalus UTPĮ leistas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos bendras 60 dienų išvykimo terminas. UTPĮ nustatytos aplinkybes, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, o būtent: buvimo Lietuvos Respublikoje laiką (128 str. 1 d.), šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (128 str. 2 d.), esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje, pagal formaliojo švietimo programą (programas) (128 str. 3 d.) ir padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (128 str. 4 d.). Priimant sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, buvo atsižvelgiama į UTPĮ 128 straipsnio reikalavimus. Nei UTPĮ, nei poįstatyminiai aktai, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neatskleidžia ir nedetalizuoja UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje minimo kaip paties „atsižvelgimo“ veiksmo turinio ir galimų pasekmių užsieniečiui. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos, bus UTPĮ 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis pagrindas priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo.
10. Atsakovas pabrėžė, kad ginčijamų aplinkybių kontekste užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į šalies teritoriją, jų buvimą ir gyvenimą. Vien tai, kad pareiškėjas (žinodamas savo teisinę padėtį ir galinčias kilti pasekmes dėl neteisėto buvimo valstybėje) atvyko į Lietuvos Respubliką ir joje buvo neteisėtai, taip pat susilaukė vaiko, negali savaime sudaryti teisinio pagrindo nesilaikyti imperatyvių teisės aktų normų, reglamentuojančių užsieniečių migraciją, bei taikyti pareiškėjui išimtines taisykles, nei visiems kitiems užsieniečiams. Ginčijamu sprendimu nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į šeimos gerbimą.
11. Atsakovas akcentavo, kad vadovaujantis UTPĮ 28 ir 51 straipsniais, Tarnyba neturi įgaliojimų priimti sprendimus dėl leidimo gyventi išdavimo ir (ar) išduoti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 28 straipsnyje nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas (2 d.). Iš Policijos pareigūnų pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo sutuoktinė policijos pareigūnus iškvietė dėl smurto artimoje aplinkoje ir informavo, jog jos vyras (pareiškėjas) Lietuvos Respublikoje yra nelegaliai, niekur nedirba ir nori išsivežti vaiką į (duomenys neskelbtini). Tarnybos Sprendimas neapriboja pareiškėjo teisės ir toliau palaikyti socialinius (šeimyninius) išvykus iš Lietuvos Respublikos, jam paliekama galimybė leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, taip pat susitvarkius reikiamus dokumentus legaliai atvykti į šalį. Tai būtų laikinas išvykimas iš šalies, dėl ko nebūtų pažeisti vaiko interesai. Be to, pareiškėjui Lietuvos Respublikoje esant nelegaliai, jis negali šalyje gauti pajamų iš teisėtos veiklos ir teistomis priemonėmis užtikrinti vaiko poreikių bei interesų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirbo ir nedirba. Dėl to daroma išvada, jog užsieniečio su Lietuva ekonominiai ryšiai nesieja.
Atsiliepimas
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos – prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, turėdamas Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. birželio 5 d., tačiau iki turimos vizos galiojimo pabaigos neišvyko ir nuo 2019 m. birželio 6 d. gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovas tinkamai pritaikė UTPĮ normas, taip pat įvertino UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes, kurios šiuo atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo grąžinimas į kilmės valstybę yra negalimas, ir pagrįstai nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Sprendimą dėl grąžinimo draudžiama priimti, kai yra nustatomos UTPĮ 130 straipsnyje įtvirtintos aplinkybės (šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos), o nustačius UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo nėra draudžiama. Taigi, vien tas faktas, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir mažametis vaikas, savaime nereiškia ir nėra pakankamas spręsti, jog atsakovas negalėjo priimti ginčijamo sprendimo ir kad šis sprendimas yra neproporcingas.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Sprendimu pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje, jam nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei atvykus į Lietuvos Respubliką teisėtai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, jam nėra kliūčių išvykti į (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka gauti vizą, su kuria jis galėtų teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, būnant Lietuvos Respublikoje teisėtai, pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad trumpalaikis jo išvykimas į kilmės valstybę, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, sukeltų žalingas pasekmes jo šeimai, juolab, kad pareiškėjas patvirtino, jog jo sutuoktinė yra vaiko priežiūros atostogose, kas reiškia, kad ji turi galimybę pasirūpinti mažamečiu vaiku, o pats pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirba, pajamų negauna, todėl galima spręsti, kad jo trumpalaikis išvykimas nesukeltų šeimai neigiamų materialinių pasekmių. Pažymėjo, jog pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą gyventi.
II.
16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
17. Teismas nustatė, kad administracinėje byloje esantys įrodymai, taip pat ir TIS Liteko duomenys (Regionų apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI2-203-554/2021) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis) 2019 m. gegužės 18 d. į Šengeno erdvę atvyko teisėtai – per (duomenys neskelbtini) oro uostą, turėdamas trumpalaikę (C tipo) Šengeno vizą, galiojančią nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. birželio 5 d. (maksimalus buvimo dienų skaičius - 22). Pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 6 d. iki jo sulaikymo 2020 m. birželio 3 d. (viso 364 dienas) Lietuvos Respublikoje buvo jau pasibaigus jam išduotos vizos galiojimui. 2020 m. birželio 3 d. apie 22 val. Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės pareigūnai, reaguodami į pareiškėjo sutuoktinės pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje nustatė, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neturėdamas galiojančios vizos ar leidimo gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas 2020 m. birželio 4 d. apie 1 val. buvo pristatytas į Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP tarnybines patalpas. Administracinio nusižengimo byloje 2020 m. birželio 4 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas skirti administracinę nuobaudą už tai kad jis nuo 2019 m. birželio 6 d. buvo neteisėtai Lietuvos Respublikoje 364 dienas ir jam paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas (nutarimas administracinio nusižengimo byloje ANK nustatyta tvarka apskųstas nebuvo). Pateikti duomenys taip pat patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2020 m. birželio 4 d. Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP specialistas priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“. Sprendimas buvo grindžiamas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu – sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Šiuo sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2020 m. birželio 18 d. (per 15 dienų) savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) (atsižvelgus į pareiškėjo šeimynines aplinkybes (sutuoktinė, vaikas), savanoriško išvykimo terminas vėliau buvo pratęstas iki 2020 m. rugpjūčio 2 d.). Be to, pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. užregistravo santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir 2020 m. kovo 27 d. jiems gimė sūnus. Pareiškėjas 2020 m. birželio 4 d. sprendimą apskundė Regionų apygardos administraciniam teismui, kuris 2021 m. sausio 5 d. paskelbė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-203-554/2021 (teismo procesinis sprendimas įsiteisėjęs). Teismas panaikino 2020 m. birželio 4 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą ir priimti pilnai teisiškai motyvuotą sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio (pareiškėjo) įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Teismo sprendime buvo nurodyta, kad atsakovas, priimdamas naują sprendimą, privalo įvertinti tai, jog pareiškėjo grąžinimo klausimas reguliuojamas ir tarptautinės teisės normomis, kurios Lietuvos Respublikoje taikomos tiesiogiai, taip pat ir suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri privaloma ir atsakovui, betarpiškai priimančiam sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo. Teismas, panaikindamas atsakovo priimtą sprendimą, akcentavo, kad atsakovo priimtame sprendime tik formaliai išvardinti atitinkami UTPĮ straipsniai, kuriais remiantis buvo priimtas individualus administracinis aktas, tačiau visiškai nepaaiškinta ir neanalizuota, kaip nurodytas teisinis reglamentavimas pritaikomas nagrinėjamu atveju susidariusiai konkrečiai faktinei situacijai. Sprendime tik formaliai išvardintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytos aplinkybės, tačiau jos nekonkretizuotos, nedetalizuotos, visiškai neatliktas jų vertinimas ginčo situacijoje. Atsakovas, vykdydamas 2021 m. sausio 5 d. teismo sprendimą, 2021 m. vasario 7 d. priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamą sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“, kuriuo įpareigojo pareiškėją per 30 dienų savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini).
18. Įvertinęs administracinėje byloje ginčijamą 2021 m. vasario 7 d. Sprendimą, teismas padarė išvadą, kad nors sprendimas nėra itin išsamus, detaliai nepagrįstas nacionalinių ir tarptautinių teismų sprendimais, tarptautiniais teisės aktais, tačiau, teismo vertinimu, jis atitinka esminius minimalius reikalavimus, būtinus priimant viešojo administravimo subjektui sprendimus jam priskirtoje viešojo administravimo srityje ir numatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismo vertinimu, pateikti duomenys patvirtina (ginčo dėl to iš esmės nekilo), kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, tačiau iki vizos galiojimo termino pabaigos ir vėliau teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas dėl vizos pratęsimo ar leidimo laikinai gyventi gavimo. Atsakovo sprendime nurodyta, kad buvo įvertintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytos aplinkybės, taip pat sprendime minimaliai išdėstytos ir įvertintos konkrečios tai patvirtinančios faktinės aplinkybės.
20. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų vietą ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis Konvencijos nuostatomis, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė išvadą, kad vien tas faktas, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir mažametis vaikas, negali būti pakankamu pagrindu spręsti, jog atsakovas negalėjo priimti ginčijamo sprendimo ir kad šis sprendimas yra neproporcingas.
21. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, kad jam turint išvykti iš Lietuvos, jis būtų priverstas palikti savo šeimą, o jo žmona ir jų kūdikis negali persikelti gyventi į (duomenys neskelbtini) kartu su juo, jog šeimos vienybės išsaugojimas ir geriausių vaiko interesų užtikrinimas yra galimas tik Lietuvoje, negali būti pakankamas pagrindas ginčijam sprendimui panaikinti. Ginčijamu sprendimu pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje, jam nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei atvykus į Lietuvos Respubliką teisėtai – teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į trečiąjį suinteresuotą asmenį – Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai (arba nuolat) gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Svarbu ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, jam nėra kliūčių išvykti į (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka gauti vizą, su kuria jis galėtų teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, jau būnant Lietuvos Respublikoje teisėtai, pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Iš esmės pareiškėjui reikėtų tik laikytis esamo procedūrinio teisinio reglamentavimo ir gerbti Lietuvos valstybės, kurioje jis siekia nuolat gyventi, įstatymus. Teismas vertino, kad teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad trumpalaikis pareiškėjo išvykimas į savo kilmės valstybę, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, sukeltų dideles neigiamas pasekmes jo šeimai. Pareiškėjas šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra nelegaliai, todėl negali oficialiai dirbti, gauti teisėtas pajamas ir tinkamai materialiai pasirūpinti sutuoktine ir mažamečiu vaiku. Pareiškėjo sutuoktinė nesiruošia vykti kartu su pareiškėju, todėl ji objektyviai gali pasirūpinti mažamečiu vaiku Lietuvoje ir todėl vaiko (taip pat ir šeimos aplamai) interesai ženkliai nenukentėtų. Teismas pabrėžė, kad pagal galiojantį tarptautinį ir nacionalinį reglamentavimą pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą gyventi šalyje. Be to, pareiškėjas savo sąmoningais veiksmais sudarė situaciją, kurioje šiuo metu atsidūrė jis ir jo šeima. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo trumpalaikis išvykimas iš Lietuvos Respublikos, jam siekiant legalizuoti savo teisinį statusą ir teisėtomis priemonės prisidėti prie savo šeimos išlaikymo (šiuo metu jis to legaliai padaryti negali), nenutrauks šeimos ryšių ir akivaizdžiai neprieštaraus Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms – kad jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar jau nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti (ginčo atveju – įpareigoti savanoriškai išvykti).
22. Įvertinęs tai, kas aukščiau išdėstyta, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimo. Padaręs išvadą, kad Sprendimas teisėtas, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti Valstybės sienos pasaugos tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) klausimą išnagrinėti iš naujo. Likusius pareiškėjo, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens argumentus teismas laikė pertekliniais.
23. Teismas taip pat nurodė, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
24. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinis teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 25 d. sprendimą bei panaikinti 2021 m. vasario 7 d. Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Kauno oro uosto PKP specialisto sprendimą „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti šį klausimą išnagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
25. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas ne tik nėra pagrįstas nacionaliniais ir tarptautinių teismų sprendimais bei tarptautiniais teisės aktais, bet ir prieštarauja nustatytam tarptautiniam reglamentavimui ir formuojamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktikai. Teigia, kad teismas nevertino proporcingumo reikalavimo, apsiribojo tuo, kad asmuo yra Lietuvoje neteisėtai, todėl turi išvykti vien tam, kad atvyktų į Lietuvą teisėtai. Nurodo, kad visiškai nebuvo vertinamos asmeninės priežastys, t. y. kodėl tokia situacija susiklostė ir koks bus tokio sprendimo poveikis ar jis proporcingas siekiamam tikslui.
26. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepateikė jokių argumentų, kuo remiantis daroma išvada, kad Tarnyba tinkamai įvertino UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes bei tinkamai laikėsi nustatyto teisinio reglamentavimo. Pareiškėjo vertinimu, bylos medžiaga (Tarnybos atsiliepimas ir paaiškinimai teismo posėdžio metu) patvirtina priešingas aplinkybes: kaip matyti iš Tarnybos atsiliepimo ir paaiškinimų teismo posėdžio metu, į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo atsižvelgta tik tuo aspektu, jog pareiškėjui nustatytas ilgesnis savanoriško išvykimo terminas, o ar toks įpareigojimas išvykti nepažeis šeimos vienybės principo ar tai yra proporcinga nebuvo vertinama (Tarnyba teismo posėdžio metu vienareikšmiškai patvirtino, jog įpareigojimo išvykti proporcingumas nebuvo vertinamas, nes pasak jų, vien tas faktas, jog asmuo yra neteisėtai pagal teisės aktus sąlygoja, jog asmeniui turi būti priimtas grąžinimo sprendimas ir jis turi išvykti ir nesvarbu ar tai yra proporcinga), kas neatitinka EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.
27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas remdamasi trečiojo suinteresuoto asmens – Migracijos departamento – paaiškinimais (su kuriais pareiškėjas net neturėjo galimybės susipažinti, nes Migracijos departamento atsiliepimas buvo įkeltas teismo posėdžio dieną ir teismas atsisakė tuo pagrindu, kad pareiškėjo atstovė nespėjo su juo susipažinti, atidėti bylą) bei Tarnybos išsakytais argumentais teismo posėdžio metu, jog pareiškėjas gali išvykti ir vėliau atvykti su viza šeimos pagrindu (kas neatitinka teisinio reglamentavimo ir tikrovės, nes pagal Lietuvos teisinį reglamentavimą vizos šeimos susijungimo pagrindu nėra išduodamos), padarė išvadą, kad pareiškėjo trumpalaikis išvykimas nepažeis vaiko interesų, tačiau padarydamas tokią išvadą teismas neanalizavo, ar realiai pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir esančias sąlygas (duomenys neskelbtini) pareiškėjo išvykimas bus trumpalaikis (pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), vizos išdavimo pagrindo – šeimos susijungimo tikslas, nėra nustatyta, vienintelis būdas pareiškėjui atvykti būtų kreipimasis dėl Šengeno vizos išdavimo (kurios tikslas trumpalaikis atvykimas ir išvykimas iš Lietuvos), tačiau net ir jos pareiškėjas neturi objektyvios galimybės gauti, nes (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos ambasados, be to (duomenys neskelbtini) vis dar dėl koronaviruso pandemijos uždarytos visos šalies sienos, draudžiamas ne krovininio transporto judėjimas per sausumos, jūros ir oro sienas ), tuo tarpu tam, kad pareiškėjas galėtų pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamento teritoriniam skyriui, jis turi būti Lietuvoje, kad būtų nuskaityti jo biometriniai duomenys, t. y. pirštų antspaudai ir atvaizdas, t. y. gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui būnant užsienio valstybėje yra neįmanoma. Teismas šio teisinio reguliavimo net neanalizavo, teismo posėdžio metu nurodė, jog vizų išdavimo reguliavimo klausimas nėra susijęs su byla, ir tiesiog padarė niekuo neparemtą išvadą, jog pareiškėjo trumpalaikis išvykimas nepažeis šeimos vienybės principo ir geriausių vaiko interesų.
28. Pareiškėjas pažymi, kad priimant sprendimą buvo padaryti procesiniai pažeidimai, sąlygoję, jog buvo užkirsta galimybė pareiškėjui (jo atstovei) pasisakyti dėl Migracijos departamento atsiliepimo, taip pažeidžiant teisę būti išklausytam ir šalių lygiateisiškumo principą. Migracijos departamento atsiliepimas buvo gautas teismo posėdžio dieną ir nors pareiškėjo atstovė pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kad būtų sudaryta galimybė susipažinti su atsiliepimu ir pateikti savo atsikirtimus, teismas šį prašymą atmetė. Teismas, atmesdamas tokį prašymą nurodė, jog atsakovas spėjo susipažinti su atsiliepimu, todėl ir pareiškėjo atstovė turėjo spėti. Toks teismo pareiškimas neturi jokio pagrindo: pažymėtina, jog jei Tarnybos atstovės vykdamos dviese į posėdį turėjo galimybę susipažinti su dokumentu, tai niekaip nereiškia, kad ir pareiškėjo atstovė vykdama į posėdį turėjo galimybę susipažinti su atsiliepimu. Pažymi, kad bylos dokumento parsisiuntimas naudojantis telefonu ir skubotas peržvelgimas vykstant teismo posėdžiui (kol yra supažindinama su informacija, kas atvyko į teismo posėdį), nėra laikytinas tinkamu ir pakankamu susipažinimu tuo labiau galėjimu pateikti atsikirtimus ir tai pagrindžiančius įrodymus.
Atsiliepimas
29. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad realiai nebuvo sudaryta galimybė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai dalyvauti teismo posėdyje ir pateikti atsiliepimą, kadangi kaip matyti iš 2021 m. kovo 24 d. nutarties, nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, atitinkamai šiai institucijai net nebuvo ir negalėjo būti žinoma dėl poreikio pateikti atsiliepimą, tuo tarpu šios institucijos atsiliepimas buvo svarbus vertinant klausimą dėl geriausių vaiko interesų užtikrinimo. Pažymi, jog nors pareiškėjo atstovė prašė atidėti bylą tam, kad būtų galimybė gauti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atsiliepimą, teismas šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad tretieji asmenys neprivalo pateikti atsiliepimų. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju minėta institucija nežinojo, kad ji įtraukta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes 2021 m. kovo 24 d. nutartimi teismas nurodė, jog šis klausimas bus sprendžiamas teismo posėdžio metu.
Šalies argumentai
30. Pareiškėjo vertinimu, visi nurodyti pažeidimai sąlygojo netinkamą bylos išnagrinėjimą ir jog buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.
Atsiliepimas
31. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.
32. Atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus bei faktines aplinkybes. Papildomai atkreipia dėmesį, jog panaikinus Tarnybos Sprendimą, pareiškėjo statusas šalyje nepasikeistų – pareiškėjas nebūtų laikomas esančiu teisėtai Lietuvos Respublikoje ir tai nesuteiktų pareiškėjui teisės toliau likti šalyje. Tačiau pabrėžia, jog pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos, jam nėra atimta galimybė teisės aktų nustatyta tvarką kreiptis dėl vizos ar leidimo gyventi gavimo ir tuos dokumentus gavus teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi ginčijamas Sprendimas neapriboja pareiškėjui teisės kreiptis dėl vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir toliau palaikyti socialinius (šeiminius) ryšius.
Atsiliepimas
33. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas yra nurodęs, jog žinojo, kad jo turima Šengeno viza galioja trumpą laiką ir kad jis norėdamas gyventi Lietuvoje turi gauti tokią teisę suteikiantį dokumentą. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nurodė, kad būnant teisėtai Lietuvos Respublikoje jis kreipėsi į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių ir siekė įteisinti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje, tačiau prie skundo nepridėjo jokių objektyvių įrodymų, kad pats, savo iniciatyva siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Akcentuoja, kad nei Elektroninės migracijos paslaugų informacinėje sistemoje „MIGRIS“, nei užsieniečių registre nėra duomenų apie tai, jog (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) siekė susitvarkyti dokumentus tam, kad įteisintų savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Duomenų, kad užsienietis būtų kreipęsis dėl naujos vizos išdavimo (ar jos pratęsimo) Vizų informacinėje sistemoje taip pat nėra.
34. Atsakovas papildomai pažymi, kad už neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje 2020 m. birželio 4 d. pareiškėjui buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo už tai, kad jis nuo 2019 m. birželio 6 d. 364 dienas neteisėtai buvo Lietuvos Respublikoje ir jam skirta administracinė nuobauda įspėjimas. Tarnybos turimais duomenimis, priimto nutarimo pareiškėjas neskundė, vadinasi, paties fakto, kad šalyje jis būna (gyvena) neteisėtai, jis neginčijo.
35. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindė ne UTPĮ nuostatomis ir nustatytomis procedūromis, o savo vidiniu įsitikinimu ir pasiteisinimais dėl savo neveikimo. Kaip priežastį, dėl ko (duomenys neskelbtini) laiku nesusitvarkė dokumentų siekiant legaliai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas skunde nurodė sutuoktinės nėštumą, sutuoktinės mamos ligą bei paskelbtą karantiną, tačiau, Tarnybos nuomone, tai tik pareiškėjo gynybinė versija, kuri nėra pagrįsta objektyviais pateisinamais įrodymais, argumentais bei motyvais.
36. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko 2019 m. gegužės 18 d., po ko pateko į Lietuvos Respubliką, ir iki 2020 m. birželio 4 d., t. y. iki tol, kol Tarnybai tapo žinoma, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje neturint teisinio pagrindo, pastarasis turėjo daugiau nei vienerius metus susitvarkyti dokumentus, siekiant teisėtai būti (gyventi) Lietuvos Respublikoje, tačiau kartu su skundu jokių kitų objektyvių įrodymų (dokumentų), kad pareiškėjas siekė legalizuotis Lietuvos Respublikoje nepateikė.
37. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas, kaip žmogus sukūręs šeimą ir žinodamas, kad šeimoje gims vaikas ir norėdamas apginti vaiko interesus, objektyviai pats turėjo pareigą aktyviai, visomis įmanomomis pastangomis siekti susitvarkyti dokumentus tam, kad legaliai galėtų likti su šeima Lietuvos Respublikoje. Tačiau iš pareiškėjo skunde pateiktų argumentų ir įrodymų aiškiai matyti tik pasiteisinimai dėl jo neveikimo, kurie nėra susiję su jo paties fizine būkle (skunde nurodytas sutuoktinės nėštumas ir sutuoktinės mamos liga ir mirtis).
38. Atsakovas pažymi, kad karantinas Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas tik 2020 m. kovo mėn., panašiu laikotarpiu ir kitose valstybėse, taigi, Tarnybos nuomone, nuo 2019 m. gegužės 19 d. iki karantino paskelbimo pareiškėjas turėjo pakankamai laiko ir galimybių įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje.
39. Atsakovo nuomone, vertinant pareiškėjo pateiktus argumentus dėl jo paties neveikimo turėtų būti atsižvelgta į pareiškėjo pateiktų duomenų pakankamumą, jų nuoseklumą, teiginių logiškumą ir įstatymo viršenybės principą. Pareiškėjas nenurodė nei vienos priežasties ar išskirtinių individualių aplinkybių, dėl ko jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams. Pareiškėjo teisė į šeimos sujungimą savaime neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą gyventi arba siekiantiems teisėtai būti Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
40. Atsakovas teigia, kad priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, tiesioginio taikymo dokumentas – Vizų kodeksas, kuris be kita ko yra privalomas visoms bendrijos institucijoms, numato galimybę vizą išduoti dėl šeiminės padėties.
41. Atsakovas nurodo, kad paneigtina ir skunde nurodyta aplinkybė, kad dėl biometrinių duomenų būtinumo siekiant gauti vizą, kadangi kai fiziškai neįmanoma paimti pirštų antspaudų, tai neturi įtakos vizos suteikimui ar atsisakymui ją suteikti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo nuomone, paneigtinos skunde nurodytos aplinkybės dėl apribotos galimybės gauti Šengeno vizą tuo tikslu, kad galėtų teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką, kad galėtų prašyti gauti leidimą gyventi joje.
42. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo skunde pažymėta, kad jo sutuoktinė kartu su vaiku, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, katu su pareiškėju negali išvykti į (duomenys neskelbtini). Akcentuoja, kad Tarnyba nei pareiškėjo sutuoktinės (duomenys neskelbtini), nei jos vaiko (duomenys neskelbtini) atžvilgiais nėra priėmusi tokių sprendimų, kurie įpareigotų juos išvykti iš Lietuvos Respublikos, taigi ši aplinkybė skunde akcentuota visiškai nepagrįstai.
Atsiliepimas
43. Atsakovas nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad Tarnybos pareigūnai vykdė savo tiesiogines funkcijas ir Sprendimą priėmė vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais ir nenustačius pareigūnų neteisėtų veiksmų, neatsiranda teisinio pagrindo reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
45. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad, Migracijos departamento vertinimu, tiek Valstybės sienos apsaugos tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė UTPĮ normas, įvertino UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes, kurios šiuo atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo grąžinimas į kilmės valstybę yra negalimas ar neproporcingas. Pažymi, jog vien tas faktas, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo šeima – sutuoktinė ir mažametis vaikas, nereiškia, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba negalėjo priimti sprendimo grąžinti pareiškėjo į kilmės valstybę ir kad šis sprendimas yra neproporcingas. Visų pirma, kaip teisingai konstatuota ginčijamame sprendime, sprendimą dėl grąžinimo draudžiama priimti, kai yra nustatomos UTPĮ 130 straipsnyje įtvirtintos aplinkybės (šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos), o nustačius UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo nėra draudžiama.
46. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje, jam nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei atvykus į Lietuvos Respubliką teisėtai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Migracijos departamento vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, jam nėra kliūčių išvykti į (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka gauti vizą, su kuria jis galėtų teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, būnant Lietuvos Respublikoje teisėtai, pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad trumpalaikis jo išvykimas į kilmės valstybę, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, sukeltų žalingas pasekmes jo šeimai, juolab, kad pareiškėjas patvirtino, jog jo sutuoktinė yra vaiko priežiūros atostogose, kas reiškia, kad ji turi galimybę pasirūpinti mažamečiu vaiku, o pats pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirba, pajamų negauna, todėl galima spręsti, kad jo trumpalaikis išvykimas nesukeltų šeimai neigiamų materialinių pasekmių. Pažymi, jog pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą gyventi.
47. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas neteisus teigdamas, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimas bei ginčijamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos bei tarptautiniams teisės aktams bei EŽTT praktikai, o pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neanalizavo, ar realiai asmens išvykimas tam, kad jis atvyktų su viza, bus trumpalaikis, ar asmuo galės ir kada galės atvykti, kokios galimybės išvykti iš (duomenys neskelbtini) ir pan., yra visiškai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, nes pats pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neįrodinėjo tokių aplinkybių ir neteikė duomenų, jog išvykęs į savo kilmės valstybę jis negalės kreiptis dėl vizos, leidžiančios atvykti į Lietuvos Respubliką, išdavimo. Tokie įrodymai nepateikti ir kartu su apeliaciniu skundu. Pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas dėl išsiuntimo (Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimu pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į kilmės valstybę) ir pareiškėjas nėra įgijęs teisės kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo minėtu UTPĮ pagrindu.
48. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateiktų Migracijos departamento rašytinių paaiškinimų dėl ginčo esmės turinys buvo iš esmės tapatus anksčiau pareiškėjui (jo atstovei) įteikto dokumento – Migracijos departamento 2021 m. balandžio 21 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) turiniui, todėl pareiškėjas (jo atstovė) su Migracijos departamento pozicija turėjo ir galėjo būti susipažinę ir turėjo galimybę dėl Migracijos departamento argumentų pasisakyti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pažymi, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai: 2021 m. birželio 10 d. darbdavio pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo sutuoktinė nuo 2019 m. birželio 17 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „MAXIMA LT“ bei darbo sutarties priedas nepatvirtina, kad pareiškėjo sutuoktinė yra grįžusi į darbą po vaiko priežiūros atostogų bei kad vaiko priežiūrą šiuo metu užtikrina pareiškėjas, todėl šie dokumentai neturi jokios esminės įrodomosios vertės nagrinėjamoje byloje bei nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
49. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pasak pareiškėjo, Tarnyba priėmė Sprendimą, kuriuo nevertino pareiškėjo individualių šeiminių aplinkybių (apsiribojo formaliu nurodymu, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos piliete ir jiems gimė sūnus, bet remiantis UTPĮ 128 str. 1 d. priimti sprendimą nėra draudžiama), įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos. Priimant Sprendimą, nebuvo tinkamai įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės: kad jis Lietuvoje turi šeimą ir vienerių metų nesulaukusį kūdikį, ir kad toks pareiškėjo įpareigojimas išvykti yra nesuderinamas su šeimos vienybės išsaugojimu, kadangi pareiškėjo sutuoktinė kartu su mažu kūdikiu, kurie yra Lietuvos piliečiai, negali vykti kartu su pareiškėju į (duomenys neskelbtini) ir ten gyventi, tiek dėl socialinių aplinkybių (t. y. pareiškėjo sutuoktinė nemoka arabų kalbos, neturi ten jokių socialinių ryšių), tiek dėl medicininių aplinkybių (t. y. (duomenys neskelbtini) kūdikiui nebūtų užtikrinta reikiama sveikatos priežiūra, kuri yra Lietuvoje, t. y. skiepai, profilaktiniai sveikatos patikrinimai ir pan.). Sprendimu yra formaliai nurodoma, jog šeiminių ryšių turėjimas nedraudžia priimti grąžinimo sprendimo, tačiau visiškai nevertinta, kokią įtaką toks sprendimas turės šeimos vientisumo išsaugojimui ir geriausių vaiko interesų apsaugai.
50. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvoje buvo neteisėtai, taip pat nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai, kad jam turint išvykti iš Lietuvos, jis būtų priverstas palikti savo šeimą, o jo žmona ir jų kūdikis negali persikelti gyventi į (duomenys neskelbtini) kartu su juo, jog šeimos vienybės išsaugojimas ir geriausių vaiko interesų užtikrinimas yra galimas tik Lietuvoje, negali būti pakankamas pagrindas ginčijam sprendimui panaikinti. Ginčijamu sprendimu pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje, jam nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei atvykus į Lietuvos Respubliką teisėtai – teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į trečiąjį suinteresuotą asmenį – Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai (arba nuolat) gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Svarbu ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, jam nėra kliūčių išvykti į (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka gauti vizą, su kuria jis galėtų teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, jau būnant Lietuvos Respublikoje teisėtai, pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Iš esmės pareiškėjui reikėtų tik laikytis esamo procedūrinio teisinio reglamentavimo ir gerbti Lietuvos valstybės, kurioje jis siekia nuolat gyventi, įstatymus. Teismas vertino, kad teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad trumpalaikis pareiškėjo išvykimas į savo kilmės valstybę, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, sukeltų dideles neigiamas pasekmes jo šeimai. Pareiškėjas šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra nelegaliai, todėl negali oficialiai dirbti, gauti teisėtas pajamas ir tinkamai materialiai pasirūpinti sutuoktine ir mažamečiu vaiku. Pareiškėjo sutuoktinė nesiruošia vykti kartu su pareiškėju, todėl ji objektyviai gali pasirūpinti mažamečiu vaiku Lietuvoje ir todėl vaiko (taip pat ir šeimos aplamai) interesai ženkliai nenukentėtų. Teismas pabrėžė, kad pagal galiojantį tarptautinį ir nacionalinį reglamentavimą pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą gyventi šalyje. Be to, pareiškėjas savo sąmoningais veiksmais sudarė situaciją, kurioje šiuo metu atsidūrė jis ir jo šeima. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo trumpalaikis išvykimas iš Lietuvos Respublikos, jam siekiant legalizuoti savo teisinį statusą ir teisėtomis priemonės prisidėti prie savo šeimos išlaikymo (šiuo metu jis to legaliai padaryti negali), nenutrauks šeimos ryšių ir akivaizdžiai neprieštaraus Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms – kad jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar jau nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti (ginčo atveju – įpareigoti savanoriškai išvykti).
51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, kad priimant Sprendimą nebuvo įvertinti jo šeiminiai ryšiai, taip pat papildomai nurodo, kad buvo atlikti procedūriniai pažeidimai (nebuvo pakankamai laiko susipažinti su Migracijos departamento pateiktais argumentais, taip pat realiai nebuvo sudaryta galimybė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai dalyvauti teismo posėdyje ir pateikti atsiliepimą).
52. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
53. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 str. 1 d. 3 p., t. y. Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimtas, nes jis Lietuvoje buvo pasibaigus vizos galiojimui. Dėl Sprendimo šia apimtimi teisėtumo ir pagrįstumo byloje ginčo nėra. Nėra ginčo ir dėl to, kad Sprendime buvo vertintos aplinkybės, numatytos UTPĮ 130 str. 1 ir 2 d. Pareiškėjas mano, kad jo atžvilgiu buvo netinkamai įvertintos aplinkybės, numatytos UTPĮ 128 str. 1 d., o būtent jo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
54. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad priimant Sprendimą nebuvo tinkamai įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės: kad jis Lietuvoje turi šeimą ir vienerių metų nesulaukusį kūdikį, ir kad toks pareiškėjo įpareigojimas išvykti yra nesuderinamas su šeimos vienybės išsaugojimu, kadangi pareiškėjo sutuoktinė kartu su mažu kūdikiu, kurie yra Lietuvos piliečiai, negali vykti kartu su pareiškėju į (duomenys neskelbtini) ir ten gyventi, tiek dėl socialinių aplinkybių (t. y. pareiškėjo sutuoktinė nemoka arabų kalbos, neturi ten jokių socialinių ryšių), tiek dėl medicininių aplinkybių (t. y. (duomenys neskelbtini) kūdikiui nebūtų užtikrinta reikiama sveikatos priežiūra, kuri yra Lietuvoje, t. y. skiepai, profilaktiniai sveikatos patikrinimai ir pan.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, nes nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvoje buvo neteisėtai, kad Sprendimu pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje, jam nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei, atvykus į Lietuvos Respubliką teisėtai, teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai (arba nuolat) gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, jam nėra kliūčių išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, teisės aktų nustatyta tvarka gauti vizą, su kuria jis galėtų teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, jau būnant Lietuvos Respublikoje teisėtai, pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimo. Tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad trumpalaikis pareiškėjo išvykimas į savo kilmės valstybę, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, sukeltų dideles neigiamas pasekmes jo šeimai. Pareiškėjo argumentai, kad susitvarkyti tinkamai dokumentus jo kilmės valstybėje gali užtrukti ilgesnį laikotarpį, grindžiami prielaidomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo ilgą buvimą Lietuvoje neteisėtai ir jo nesirūpinimą susitvarkyti dokumentus Lietuvoje, yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas neadekvačiai vertina savo galimybes tvarkyti minėtus dokumentus. Ypač pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis gali pasirūpinti savo šeima, nes Lietuvoje iki šiol yra neteisėtai. Esantys byloje duomenys patvirtina, kad jis nedirba, negauna pajamų, taigi šeima nesirūpina, be to, buvo gautas pranešimas apie pareiškėjo smurtą artimoje aplinkoje (žr. šios nutarties 17 punktą). Taip pat paminėtina ir tai, kad pareiškėjo sutuoktinės darbinė veikla nėra kliūtis jai rūpintis vaiku, o, nesant jokių įrodymų, kad pareiškėjas gali pasirūpinti savo šeima ir vaiku, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Sprendimas pažeistų vaiko, o juo labiau, pareiškėjo, interesus. Vien tik santuokos ir vaiko egzistavimas nereiškia, kad pareiškėjo atžvilgiu negali būti priimtas sprendimas jį grąžinti į kilmės valstybę.
55. Apeliaciniame skunde nurodomi, pasak pareiškėjo, galimi procedūriniai pažeidimai nesudaro pagrindo kvestionuoti Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
57. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.