Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-01-19 · Byla Nr. Iv-959-189/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-10-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Iv-959-189/2012Sprendimas · 2012-01-19Regionų apygardos administracinis teismas
  3. Iv-959-189/2012Nutartis · 2012-04-12Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2012-04-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-01-19
Bylos Nr.
Iv-959-189/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01755-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
R. K., T. B., Prokurorų profesinės sąjungos, R. Č.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Advokatai
Irina Lemežytė
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-0959-189/2012Proceso Nr. 3-61-3-01755-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 16.8 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,sekretoriaujant Eglei Kurtinaitytei,dalyvaujant pareiškėjams R. K., T. B.,pareiškėjos Prokurorų profesinės sąjungos atstovui pirmininkui Stasiui Kasiuliui,pareiškėjų atstovei advokatei Irinai Lemežytei,

atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovėms Daivai Alechnavičienei, Julijai Dainytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. Č., R. K., T. B. ir Prokurorų profesinės sąjungos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai su skundu (b. l. 1–4) ir patikslintu skundu (b. l. 36–39) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti:

1) - Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011-08-10 įsakymą Nr. P-585 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“ (b. l. 6),

- Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011-08-10 įsakymą Nr. P-586 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“ (b. l. 5),

- Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011-08-11 įsakymą Nr. P-589 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. Č. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“ (b. l. 7);

2) - priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – Generalinis prokuroras) priimti 2011-08-10 įsakymas Nr. P-585, 2011-08-10 įsakymas Nr. P-586 ir 2011-08-11 įsakymas Nr. P-589 (toliau – Įsakymai) yra neteisėti ir turėtų būti panaikinti, kadangi jie priimti nesant teisinio pagrindo, t. y. tarnybinio būtinumo. Be to, Įsakymuose nenurodyta, dėl kokių konkrečių aplinkybių prokurorų perkėlimas yra būtinas. Pažymėjo, kad tokiais veiksmais atsakovė piktnaudžiauja savo teisėmis ir dėl subjektyvių priežasčių, nepagrįstai, pažeisdama asmenų lygiateisiškumą keičia prokurorų sulygtas pareigas bei darbo vietą.

Nurodė, kad 2011-06-09 Generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyrius išplatino pranešimą (b. l. 8), kad atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus ir Kauno miesto apylinkių prokuratūrų prokurorų darbo krūvis buvo didžiausias, todėl, siekiant jį sumažinti bei išspręsti darbo krūvio paskirstymo problemas, septyni prokurorai iš teritorinių prokuratūrų perkeliami į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą bei trys prokurorai – į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą. Į Vilniaus bei Kauno miesto apylinkių prokuratūras perkeliami prokurorai iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros bei Prienų rajono apylinkės prokuratūros. Atkreipė dėmesį, kad Prokurorų profesinė sąjunga nebuvo supažindinta su įsakymais dėl prokurorų perkėlimo iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros bei Prienų rajono apylinkės prokuratūros į kitas prokuratūras.

Teigia, jog iš Generalinio prokuroro sprendimo nuo 2011-08-22 prokurorus perkelti iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros ir Prienų rajono apylinkės prokuratūros į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą bei Kauno miesto apylinkės prokuratūrą galima būtų suprasti, kad Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūrose laikinai gali būti sumažintas pareigas einančių prokurorų skaičius. Tai reikštų, kad nėra tarnybinio būtinumo į iškeliamų prokurorų vietas atkelti prokurorus iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros. Mano, jog, esant susidariusiai situacijai, į Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūras tikslinga būtų priimti naujus prokurorus iš pretendentų į prokurorus sąrašo, o ne spręsti ekonomines sistemos problemas individualių prokurorų sąskaita.

Pažymėjo, kad Generalinė prokuratūra nėra nustačiusi kriterijų, kuriais vadovaujantis galima būtų spręsti, koks darbo krūvis yra optimalus, ir objektyviai rodytų, kad egzistuoja poreikis, remiantis tarnybiniu būtinumu, kelti prokurorus iš vienų pareigų į kitas. Taip pat pažymėjo, kad sprendimai iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros iškelti tris prokurorus priimti neįvertinus Alytaus rajono apylinkės prokuratūros darbo krūvio, t. y. ar perkėlus iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 3 prokurorus bus užtikrintas jos funkcijų ir pareigų vykdymas. Nurodė, kad tokie atsakovės veiksmai tik patvirtina, kad sprendimai priimami skubotai ir neištyrus realios situacijos.

Dėl pareigos konsultuotis su profesine sąjunga nurodė, kad Prokurorų profesinė sąjunga 2011-02-25 raštu Nr. R-l (b. l. 9) kreipėsi į Generalinį prokurorą prašydama iš anksto informuoti apie visus numatomus prokurorų etatų naikinimus bei perkėlimus į kitas pareigas, kitas numatomas reformas. Atsakovė, priimdama įsakymus, Prokurorų profesinės sąjungos neinformavo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodekso) 23 str. 1 d. 2 p. įtvirtintą darbdavio pareigą, priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultuotis su darbuotojų atstovais, o įstatymų nustatytais atvejais gauti jų sutikimą. Dėl paminėtos įstatymo nuostatos nesilaikymo Įsakymai turėtų būti pripažintini neteisėtais, todėl naikintini.

Dėl socialinių garantijų nustatymo nurodė, kad Įsakymai priimti remiantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – Prokuratūros įstatymas) 36 str. 3 d. 3 p., tačiau juose nėra nurodytas prokurorų kasdienių kelionių į naują darbo vietą, esančią kitame mieste, ir grįžimo namo būdas bei apmokėjimas, kelionėje sugaišto laiko apskaita ir jo kompensavimas, taip pat kiti klausimai. Taip pat nenumatytos garantijos dėl darbo vietos (pareigų) išsaugojimo per visą perkėlimo laikotarpį. Be to, teisės aktuose nėra numatyta, kad prokurorą esant tarnybiniam būtinumui perkėlus į kitą teritorinę prokuratūrą jam būtų apmokamos kasdienių kelionių į darbą išlaidos ir kompensuojamas kelionėje sugaištas laikas. Atkreipė dėmesį, jog su darbo sąlygomis susijusiems klausimams, kurie nėra reglamentuoti Prokuratūros įstatyme, turėtų būti taikomos Darbo kodekso 221 str. įtvirtintos garantijos ir kompensacijos perkeliant darbuotoją į kitoje vietovėje esantį darbą, t. y. nustatomi kelionpinigiai, dienpinigiai, turto perkraustymo išlaidos. Darbo kodekso 11 str. nustato, kad esant šio kodekso normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų prieštaravimams, taikoma šio kodekso norma.

Mano, kad siekiant suvienodinti darbo krūvius teritorinėse prokuratūrose, atsakovės sprendimas perkelti prokurorus į kitas pareigas, o ne siųsti juos į tarnybinę komandiruotę priimtas siekiant išvengti įstatymo nustatytų socialinių garantijų prokurorams, siunčiamiems dirbti į kitų miestų / rajonų prokuratūras, taip pažeidžiant prokurorų teises į socialines garantijas.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė advokatė prašė skundą patenkinti, papildomai nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra piktnaudžiaujama teisėmis ir yra dirbtinai kuriamas tarnybinis būtinumas. Pažymėjo, kad sprendimas perkelti prokurorus yra tik mėginimas sutaupyti lėšų, tačiau tokiu būdu negali būti pažeidžiamos pareiškėjų teisės. Taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovė galėjo suteikti komandiruotes, taip būtų apsaugotos tiek pareiškėjų, tiek atsakovės teisės, o dabar pritaikius tarnybinį būtinumą yra išvengta komandiruotpinigių, dienpinigių, kelionpinigių. Teigė, kad perkeliant prokurorus į kitas vietas turėtų būti atsižvelgta ir į jų pačių nuomonę.

Pareiškėjos Prokurorų profesinės sąjungos ir tuo pačiu pareiškėjų atstovas teismo posėdyje prašė skundą patenkinti. Nurodė, jog metodika, kuria vadovaujantis buvo priimti įsakymai, yra netobula. Darbo krūvio skaičiavimo metodika turėtų būti visuotinai priimtina, kad dėl jos niekas neabejotų. Pažymėjo, kad tarnybinis būtinumas šiuo atveju yra tik subjektyvi Generalinio prokuroro nuomonė. Taip pat nurodė, jog šiuo atveju, sprendžiant socialinių garantijų klausimą, prokurorams turėjo būti taikomi Darbo kodekso 216 ir 221 str.

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. B. teismo posėdyje prašė skundą patenkinti. Nurodė, kad tarnybinis būtinumas yra dirbtinai sukurtas, taip pat įsakymuose nėra aptartų socialinių garantijų.

Pareiškėja R. K. palaikė skunde išdėstytus argumentus, papildomai paaiškino, kad Generalinis prokuroras turėjo pateikti išaiškinimą dėl šiuo atveju taikytinų socialinių garantijų.

Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra remdamasi atsiliepimo (b. l. 63–68) argumentais prašė pareiškėjų skundus atmesti.

Dėl perkėlimo į kitas lygiavertes pareigas juridinio bei faktinio pagrindo nurodė, kad nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad buvo pažeistas Prokuratūros įstatymo 36 str. 7 d. įtvirtintas reikalavimas nurodyti perkėlimo pagrindą. Pažymėjo, kad minėta įstatymo nuostata sistemiškai turi būti aiškinama taip, jog įsakyme dėl perkėlimo į kitas pareigas nepakanka nurodyti tik 36 str. ar vienos iš šio straipsnio 2–4 dalių. Tokiu atveju privalu nurodyti ir konkretaus šio straipsnio konkrečios dalies punktą (t. y. juridinį perkėlimo pagrindą). Atkreipė dėmesį, kad visuose ginčijamuose Įsakymuose nurodyta, kad prokuroras perkeliamas į lygiavertes pareigas pagal Prokuratūros įstatymo 36 str. 3 d. 3 p., esant tarnybiniam būtinumui, todėl mano, kad priimtų Įsakymų dėl perkėlimo turinys neprieštarauja Prokuratūros įstatymo 36 str. 7 d. nuostatoms.

Dėl perkėlimo į lygiavertes pareigas faktinio pagrindo nurodė, kad sprendimas perkelti prokurorus iš kitų apylinkių prokuratūrų į Vilniaus ir Kauno miestų apylinkės prokuratūras buvo priimtas siekiant suvienodinti egzistuojantį netolygų darbo krūvį bei tenkinant prokurorų prašymus keisti tarnybos vietą. Kadangi steigti naujus prokurorų etatus prokuratūros sistemoje šiuo metu nėra finansinių galimybių, buvo nutarta proporcingiau paskirstyti darbo krūvį, siekiant išnaudoti turimus žmogiškuosius išteklius. Nustatyta, kad, palyginti su kitų apylinkių prokuratūrų darbo krūviais 2007–2011 m., Vilniaus ir Kauno miestų apylinkių prokuratūrose darbo krūvis yra arba didelis, arba labai didelis, todėl netolygų prokuratūrų darbo krūvių klausimą buvo būtina spręsti, nes darbo užmokestis prokurorams visose apylinkių prokuratūrose (išskyrus didžiųjų miestų) yra nustatytas vienodas, todėl būtų neteisinga, jog vieni prokurorai turi didelį darbo krūvį, o kiti mažą. Taip pat į Vilniaus ir Kauno miestų apylinkių prokuratūras prokurorai buvo perkelti ir dėl pateiktų prašymų, kuriuose išdėstė individualias motyvuotas aplinkybes, dėl kurių norėtų pakeisti tarnybos vietą. Buvo patenkinti dvylikos prokurorų prašymai perkelti į kitas prokuratūras. Tokius prašymus buvo pateikę ir prokurorai iš Kaišiadorių, Prienų rajonų apylinkių prokuratūrų.

Dėl pareiškėjų skundų argumentų, kad sprendimai iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros perkelti tris prokurorus priimti neįvertinus Alytaus rajono apylinkės prokuratūros darbo krūvio, nurodė, jog Generaliniam prokurorui 2011-01-11 įsakymu Nr. 1-8 patvirtinus naujos redakcijos Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatus (toliau – Kompetencijos nuostatai), kurie įsigaliojo nuo 2011-02-01 (Valstybės žinios, 2011, Nr. 5-204), pasikeitė prokuroro atliekamų funkcijų pasiskirstymas teritorinėse prokuratūrose. Išsiplėtus apygardų prokuratūrų kompetencijai sumažėjo apylinkių prokuratūrų, ypač esančių apskričių centruose (pvz., Alytuje), funkcijos. Be to, palyginus 2010 m. antrojo pusmečio Alytaus rajono apylinkės prokuratūros darbo krūvį pagal užimtus etatus (faktinį krūvį) su jos grupės duomenimis (Kauno apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje esančios prokuratūros), nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje krūvis yra mažiausias – 25,0 balai (2011-05-25 krūvių lentelė, b. l. 84–85). 2011 m. pirmojo pusmečio krūvis Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje buvo 24,6, o Kaišiadorių – 45,1, Prienų – 47,7. Iš 2011-08-05 krūvių lentelės (b. l. 88–89) matyti, kad iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros perkėlus tris prokurorus, krūvis šioje prokuratūroje yra 32,7 ir tai yra tik 3 procentais didesnis nei prokurorų darbo krūvio vidurkis šalyje. Todėl T. B., R. Č. ir R. K. perkelti esant tarnybiniam būtinumui, atsižvelgiant į jų tarnaujamoje prokuratūroje esantį mažiausią darbo krūvį.

Pažymėjo, kad tarp apylinkėje tarnaujančių teisėjų ir prokurorų turi būti išlaikyta atitinkama proporcija. Kadangi iki ginčijamų Įsakymų dėl pareiškėjų perkėlimo priėmimo Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje tarnavo 17 prokurorų, todėl toks prokurorų ir teisėjų santykis buvo akivaizdžiai neproporcingas.

Nurodė, jog siekiant nustatyti, kurie prokurorai turi daugiausia garantijų, buvo vertinama jų kvalifikacija, tarnybos stažas prokuratūros sistemoje, turimų vaikų skaičius ir jų amžius. Remiantis šiais kriterijais buvo sudarytas prokurorų reitingavimo sąrašas, pagal kurį buvo galima spręsti, kurie prokurorai turi mažiausiai garantijų. Todėl mano, kad prokurorai T. B., R. Č. ir R. K. į Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūras esant tarnybiniam būtinumui buvo perkelti remiantis objektyviais kriterijais.

Dėl pareigos konsultuotis su Prokurorų profesine sąjunga nurodė, kad priimdami ginčijamus Įsakymus dėl trijų prokurorų perkėlimo į lygiavertes pareigas tarnybinio būtinumo atveju šešiems mėnesiams nepažeidė Darbo kodekso 23 str. 1 d. 2 p. įtvirtintos darbdavio pareigos priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultuotis su darbuotojų atstovais, o įstatymų nustatytais atvejais – gauti jų sutikimą. Pažymėjo, kad remiantis pareiškėjų nurodytomis Darbo kodekso normomis, perkelti prokurorus į lygiavertes pareigas Prokurorų profesinės sąjungos sutikimas nebuvo būtinas. Darbdavio konsultacijos su darbuotojų atstovais būtinos tais atvejais, kai darbdavys ketina priimti sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai. Mano, kad Įsakymai dėl prokurorų perkėlimo įtakos pastarųjų teisiniam statusui neturėjo, kadangi prokurorai perkelti pagal Prokuratūros įstatymo 36 str. 3 d. 3 p. tik laikinai, esant tarnybiniam būtinumui. Pažymėjo, kad Generalinė prokuratūra, siekdama abipusio kompromiso bei prokurorų ekonominių interesų apsaugos, bandė konsultuotis su Prokurorų profesine sąjunga dėl kelionės išlaidų perkeliamiems prokurorams kompensavimo. Generalinėje prokuratūroje 2011-06-21 buvo paruošta išvada Nr. 17.9.-1347 „Dėl kelionės į darbą išlaidų apmokėjimo“ (b. l. 94–95). Apie šią išvadą Prokurorų profesinė sąjunga buvo informuota raštu (b. l. 96). Rašte taip pat buvo paprašyta iki 2011-06-28 pateikti pastabas ir pasiūlymus dėl išvadoje nustatytų aplinkybių, tačiau Prokurorų profesinė sąjunga į šį tarnybinį raštą neatsakė, nors Generalinė prokuratūra atsakė į visus Prokurorų profesinės sąjungos kreipimusis, taip pat ir į 2011-07-22 raštą Nr. R-32 „Dėl prokurorų perkėlimo į Vilniaus ir Kauno miesto apylinkės prokuratūras iš kitų teritorinių prokuratūrų“ (b. l. 97–98). Be to, Prokurorų profesinei sąjungai buvo žinoma apie planuojamus perkėlimus, nes perkeliamų prokurorų kandidatūras Generalinė prokuratūra telefonu derino su Alytaus rajono apylinkės vyriausiuoju prokuroru S. Kasiuliu (Profesinės sąjungos pirmininku). Vyriausiasis prokuroras iš esmės neprieštaravo dėl perkėlimų, tačiau siūlė laikinai iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros perkelti tik 2 prokurorus.

Dėl socialinių garantijų nurodė, jog šie klausimai neprivalėjo būti aptarti ginčijamuose įsakymuose, nes joks įstatymas to neįpareigoja padaryti. Priėmus ginčijamus aktus buvo priimta 2011-08-25 išvada Nr. 17.9.-1758 „Dėl prokurorų perkėlimo“ (b. l. 101), kurioje Generaliniam prokurorui buvo pasiūlyta leisti prokurorams T. B., R. Č. ir R. K. iš savo gyvenamosios vietos Alytuje vykti į darbą ir atgal prokuratūros tarnybiniu transportu, taip pat vienam į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą perkeliamų prokurorų naudotis prokuratūros tarnybiniu butu, esančiu Kaišiadoryse. Generalinis prokuroras šiai išvadai pritarė. 2011-08-30 buvo priimtas Generalinio prokuroro įsakymas Nr. 1-210 „Dėl tarnybinių automobilių papildomo ridos limito nustatymo“ (b. l. 103). Teigia, kad ginčijami Įsakymai yra teisėti ir nekeičia prokurorų teisinio statuso, todėl nepažeidžia jų teisių bei teisėtų interesų.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, papildomai nurodė, kad naujajam generaliniam prokurorui pradėjus eiti pareigas buvo pradėta analizuoti tyrimus, susijusius su darbo krūvio apskaičiavimu. Pažymėjo, kad dėl efektyvesnio darbo dalis Generalinės prokuratūros prokurorų buvo perkelti į apygardos prokuratūras, tokie pokyčiai vyko ir apylinkių prokuratūrose. Taip pat nurodė, jog dalis prokurorų būtent iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros išėjo į apygardos prokuratūrą, keturi prokurorai išėjo į Vilniaus ir Kauno miesto apylinkių prokuratūras. Dėl šių priežasčių ir susidarė prokurorų trūkumas.

Pareiškėja R. Č. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjai turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjų teisė arba įstatymų saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus dėl skundo. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos remiantis tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (LR ABTĮ IX skirsnis, taip pat 57 ir 58 str.).

Įrodymo šaltinis negali būti tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t. y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti rašytiniais įrodymais bei, esant būtinybei, nurodyti ABTĮ 58 str. – neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai).

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Generalinio prokuroro Įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar Generalinis prokuroras turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamus Įsakymus (ar buvo tarnybinis būtinumas), bei, ar priimant Įsakymus, nebuvo pažeistos esminės procedūros (socialinių garantijų nustatymas, pareiga konsultuotis su profesine sąjunga).

Pažymėtina, kad vadovaudamasis ABTĮ 3 str. 2 d. teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Lietuvos Respublikos prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas, tarnybos eigą, skatinimo bei tarnybinės atsakomybės sąlygas, socialines garantijas, asmens apsaugos priemonių tvarkymo ir naudojimo sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas.

Prokuratūros įstatymo 36 str. 1 d. nustatyta, kad prokuroras Generalinio prokuroro įsakymu gali būti perkeltas į aukštesnes, lygiavertes ar žemesnes pareigas. Šio straipsnio 3 d. nustato baigtinį sąrašą pagrindų, kada prokuroras gali būti perkeltas į lygiavertes pareigas. Įstatymo 36 str. 3 d. 3 p. nurodyta, kad prokuroras į lygiavertes pareigas gali būti perkeltas tarnybinio būtinumo atvejais, tačiau ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams per trejus metus.

Prokuroras į lygiavertes pareigas tarnybinio būtinumo atveju perkeliamas Generalinio prokuroro įsakymu (Prokuratūros įstatymo 36 str. 1 d.), įsakyme dėl prokuroro perkėlimo į kitas pareigas turi būti nurodytas perkėlimo pagrindas (Prokuratūros įstatymo 36 str. 7 d.). Generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymai, potvarkiai, nurodymai, kiti norminiai aktai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, prokurorams yra privalomi (Prokuratūros įstatymo 14 str. 1 d.). Iš šių teisės normų seka, kad įstatymų leidėjas nenumatė būtinybės gauti prokuroro sutikimą tarnybinio būtinumo atveju jį perkeliant į kitas lygiavertes pareigas. Vadinasi, šie Prokuratūros įstatyme nustatyti tarnybos santykiai sureguliuoti taip, kad besąlygiškai nereikalauja prokuroro sutikimo prieš Generaliniam prokurorui priimant įsakymą dėl jo paskyrimo dirbti kitoje, nei dirba prokuroras, darbo vietoje. Pažymėtina, kad asmens sutikimo būtinumas šiuo atveju galėtų užkirsti kelią būtinosioms tarnybinėms pareigoms vykdyti, kadangi susiklostytų tokia situacija, kad skiriamas prokuroras galėtų atsisakyti pereiti dirbti į kitą darbo vietą. Dėl to nukentėtų viešasis interesas, o tokia situacija teisiniu požiūriu būtų netoleruotina.

Pareiškėjų perkėlimas iš Alytaus prokuratūros į Kaišiadorių ir Prienų prokuratūras, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo (Žin., 1994, Nr. 81-1514, 2003, Nr. 42-1919; 2008, Nr. 81-3173) 14 str. 1 d., 36 str. 3 d. 3 p., buvo įforminti įsakymais. Įsakymuose yra nurodytas vienas iš penkių prokurorų perkėlimo į lygiavertes pareigas pagrindų – tarnybinio būtinumo atvejis, kurio laikotarpis ribojamas šešerių mėnesių per trejus metus riba. Generalinis prokuroras, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 14 str. 1 d., 36 str. 3 d. 3 p. nuostatomis, 2011-08-10 priėmė įsakymą Nr. P-585 „Dėl „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“ ir R. K. nuo 2011-08-29 iki 2012-02-29 perkėlė į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą; 2011-08-10 priėmė įsakymą Nr. P-586 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“ ir T. B. nuo 2011-08-29 iki 2012-02-29 perkėlė į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą; 2011-08-11 priėmė įsakymą Nr. P-589 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. Č. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“ ir R. Č. nuo 2011-09-06 iki 2012-03-06 perkėlė į Prienų rajono apylinkės prokuratūrą.

Vertinant minėtus Įsakymus nustatyta, kad visuose yra nurodytas perkėlimo pagrindas – tarnybinis būtinumas, o laikotarpis, kuriam prokurorus, esant tarnybiniam būtinumui, nuspręsta perkelti į kitas teritorines prokuratūras, yra nepažeistas. Todėl darytina išvada, kad Prokuratūros įstatymo nuostata, reglamentuojanti prokurorų perkėlimą į kitas, nagrinėtinu atveju lygiavertes pareigas, nėra pažeista, nes įstatymas suteikia teisę Generaliniam prokurorui perkelti prokurorą į kitas pareigas, be to, Įsakymuose yra nurodytas perkėlimo pagrindas – tarnybinis būtinumas, taip pat nepažeistas ir maksimalus įstatymo nustatytas perkėlimo terminas.

Pareiškėjai skunduose nurodo, kad ginčijami Įsakymai yra neteisėti, nes priimti nesant teisinio pagrindo – tarnybinio būtinumo. Teigia, kad šiuo atveju įsakymai buvo priimti neištyrus realios situacijos, nenustačius poveikio nei teritorinėms prokuratūroms, nei prokurorams, t. y. įsakymai buvo priimti nenustačius realaus ir pagrįsto tarnybinio būtinumo.

Prokuratūros įstatymas tarnybinio būtinumo atveju nustato prokuroro perkėlimą tiek į aukštesnes, tiek į lygiavertes, tiek į žemesnes pareigas (Prokuratūros įstatymas 36 str.).

Tarnybinio būtinumo konstatavimas galimas tik tuo atveju, kai institucijoms ar įstaigoms, į kurią darbuotojas perkeliamas, vidinių personalo išteklių nepakanka kvalifikuotai užtikrinti institucijos ar įstaigos funkcionalumo, o ankstesnėje institucijoje dėl tokio darbuotojo perkėlimo veikla nebus sutrikdyta. Be to, tokiu būdu perkeliant darbuotoją į kitas pareigas, jo kvalifikacijos ir gebėjimų visiškai pakaks vykdyti lygiagrečias pareigas ir jam nereikės papildomo mokymo.

Kiekvienu atveju darbuotoją perkeliant į kitas pareigas, tarnybinis būtinumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus. Kaip vieni iš kriterijų galėtų būti, kai, pvz., laikinai atsiranda visiškai atitinkamos kvalifikacijos darbuotojo stygius tam tikroje, ne darbuotojo nuolatinėje darbo vietoje; kai įstaigoje dėl ekonominės situacijos į pareigas, kurioms vykdyti laikinai perkeliamas kitas darbuotojas, negali būti priimtas naujas darbuotojas; taip pat galėtų būti situacija, kai funkcijų, kurias ateityje turėtų atlikti perkeliamas darbuotojas, svarba institucijos, į kurią darbuotojas perkeliamas, funkcionalumui bus didesnė, nei pastarasis vykdytų ankstesnes savo pareigas. Institucijai, darbuotojus į kitas pareigas perkeliant tarnybinio būtinumo pagrindu, laikytina galimybe, kuria, siekiant racionaliai panaudoti vidinius tarnybos išteklius, išsprendžiami įstaigos ekonominiai ar socialiniai klausimai. Tačiau visais atvejais būtinumas darbuotoją perkelti į kitas pareigas turi būti aiškiai pagrįstas bei turėtų būti pateisinamas laikinai atsiradusiu visiškai atitinkamos kvalifikacijos darbuotojo stygiumi tam tikroje vietovėje.

Nagrinėtinoje situacijoje skundžiami Įsakymai buvo priimti siekiant išspręsti darbo krūvio disproporcijas, neigiamai veikiančias prokurorų darbo kokybę, bei patenkinus kitų prokurorų prašymus perkelti į kitą tarnybos vietą.

Generalinė prokuratūra, remdamasi teritorinių prokuratūrų pateiktų prokuroro veiklos statistinių ataskaitų pagal parengtą skaičiavimo bei vertinimo metodiką duomenimis, parengė prokurorų ir prokurorų padėjėjų darbo krūvius pagal prokuratūroje užimamus etatus. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003-10-07 įsakymu Nr. I-108 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (toliau – Nuostatai) 8 p. nustatyta, jog Generalinė prokuratūra ir Generalinės prokuratūros prokurorai rengia prokuratūros strateginius planus, investicijų programą, veiklos ataskaitas ir kryptis, taip pat rengia valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą ir pareigybių aprašymus. Nuostatų 9 p. nurodyta, jog Generalinė prokuratūra ir Generalinės prokuratūros prokurorai gauna nagrinėjimui, apibendrinimui, analizei ir kontrolei atlikti reikalingus duomenis iš Generalinės prokuratūros padalinių, teritorinių prokuratūrų ir jiems juos teikia. O Nuostatų 12 p. įtvirtinta Generalinės prokuratūros ir Generalinės prokuratūros prokurorų pareiga vykdyti teritorinių prokuratūrų prokurorų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, tolygaus darbo krūvio paskirstymo kontrolę.

Iš byloje pateiktų duomenų apie Generalinės prokuratūros 2010–2011 metais atliktą prokurorų ir padėjėjų vidutinio darbo krūvio balų suvestinės pagal užimamų etatų skaičių tyrimą (b. l. 84-89) matyti, kad, palyginus Alytaus, Kaišiadorių ir Prienų rajono apylinkės prokuratūrų prokurorų darbo krūvį 2010 metais, mažiausias darbo krūvis tenka Alytaus rajono apylinkės prokuratūrai – 25,0 balai bei Prienų rajono apylinkės prokuratūrai – 25,7 balai, o didžiausias krūvis tenka Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrai – 45,3 balai (b. l. 84–85). Palyginus 2011 m. 6 mėnesių duomenis (2011-07-20 pažyma, b. l. 86–87), matyti, kad vidutinis darbo krūvis Prienų rajono apylinkės prokuratūroje siekia 47,7 balus, Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje – 45,1 balus, o Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje – tik 24,6 balus. Nustatyta, kad generalinis prokuroras 2011-06-08 įsakymais Nr. P-426, Nr. P-433, Nr. P-434, Nr. P-435 (b. l. 90–93) patenkino prokurorų prašymus (dėl individualių aplinkybių perkelti į kitas prokuratūras) ir vieną prokurorą iš Prienų rajono apylinkės prokuratūros perkėlė nuo 2011-06-15 į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, o kitą prokurorą iš Prienų rajono apylinkės prokuratūros – nuo 2011-08-22 į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą, taip pat patenkinęs dviejų Kaišiadorių rajono apylinkės prokurorų prašymus (dėl individualių aplinkybių perkelti į kitas prokuratūras), vieną iš jų nuo 2011-08-22 perkėlė į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, kitą – nuo 2011-08-22 į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą. Taip prokuratūrose, kuriose buvo nustatytas didžiausias krūvis, nuo 2011-06-15 ir 2011-08-22 sumažėjo dar po du prokurorus.

Iš atsakovės pateiktos 2011-08-05 pažymos (b. l. 88–89) matyti, kaip keičiasi duomenys apie prokuroro vidutinį darbo krūvį iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorus perkėlus į Kaišiadorių bei Prienų rajonų apylinkės prokuratūras. Akivaizdu, kad net ir po prokurorų perkėlimo Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje išliko mažiausias krūvis – 32,7 balai, o vidutinis darbo krūvis Prienų rajono apylinkės prokuratūroje po perkėlimo vis dar išliko didelis – 40,8 balai, Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje – 33,4 balai.

Vertinant atsakovės pateiktus duomenis, kurie buvo gauti ištyrus bendrą šalies prokuratūrų prokurorų darbo krūvį pagal užimamų etatų skaičių 2010–2011 metais, darytina išvada, kad generalinis prokuroras, remdamasis surinktais duomenimis ir įvertinęs susiklosčiusią faktinę situaciją, pagrįstai vadovavosi Prokuratūros įstatymo 36 str. 3 d. 3 p. ir perkėlė tris prokurorus (pareiškėjus) iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros, kurioje yra vienas iš mažiausių darbo krūvių, į Kaišiadorių ir Prienų rajono apylinkės prokuratūras. Taip pat pagrįstais laikytini atsakovės argumentai, kad skundžiamus Įsakymus priimti remiantis tarnybinio būtinumo pobūdžiu lėmė ir aplinkybės, jog naujiems prokurorų etatams steigti prokuratūros sistemoje šiuo metu nėra finansinių galimybių, todėl, priimant Įsakymus tarnybinio būtinumo pagrindu, buvo įvertinti kriterijai, jog Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūrose vidinių prokuratūrų personalo išteklių atlikti kvalifikuotam darbui ir institucijos funkcionalumui ateityje nepakaks, o iš kitų prokuratūrų perkėlus tinkamai kvalifikuotus prokurorus nors ir laikinam laikotarpiui, tų prokuratūrų funkcionalumas nebus sutrikdytas, taip pat kartu bus proporcingai paskirstytas ir darbo krūvis.

Pareiškėjų teigimu, norint išspręsti ekonomines problemas, susidariusias prokuratūroje, atsakovei nebuvo tikslinga patenkinti persikelti prašančių prokurorų prašymų, o į prokuratūras kelti prokurorus iš pretendentų sąrašo. Pažymėtina, kad šios pareiškėjų paminėtos aplinkybės šiuo atveju negali būti vertinamos kaip pastarųjų nesutikimą su priimtais Įsakymais pateisinantis argumentas, kuris, beje, galėtų varžyti Generalinio prokuroro teisę priimti ginčo Įsakymus.

Pareiškėjai kaip skundo argumentus nurodo, kad jų perkėlimo priežastys, jų nuomone, šiuo atveju nėra realiai pagrįstos, tai suponavo jų abejonę dėl perkėlimo reikalingumo. Vertinant Generalinės prokuratūros byloje pateiktus statistinius duomenis pažymėtina, kad nėra pagrindo netikėti jų tikslumu, tuo labiau kad instituciją vykdyti tolygaus darbo krūvio paskirstymą įpareigoja Nuostatai. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, tokios darbuotojų krūvio duomenų analizės yra daromos ne pirmus metus. Atkreiptina, kad, priešingai nei atsakovė, pareiškėjai byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių atliktos darbo krūvio analizės ydingumą. Todėl spręstina, jog pareiškėjų teiginiai, kad skundžiami Įsakymai priimti neįvertinus realios prokuratūrų darbo krūvio situacijos, yra tik deklaratyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.

Kaip jau minėta, paskyrimas dirbti prokuratūroje ar perkėlimas į kitas pareigas yra įforminamas Generalinio prokuroro įsakymu. Taigi, šiuo atveju Generalinis prokuroras turėjo santykinai plačią diskrecijos teisę, kuri, vadovaujantis Prokuratūros įstatymu, nėra niekam kitam suteikta. Pažymėtina, kad Generalinis prokuroras yra asmeniškai atsakingas už prokuratūrų veiklą, kuris, beje, yra saistomas ir bendraisiais teisės principais: objektyvumo, proporcingumo, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt. Todėl Generalinio prokuroro priimti sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Nagrinėjamu atveju Generalinis prokuroras, užtikrinantis gero administravimo principus, savo diskrecijos teisę būtent ir realizavo priimdamas 2011-08-10 įsakymus Nr. P-585, Nr. P-586, Nr. P-589.

Reikalavimą panaikinti Generalinio prokuroro priimtus įsakymus pareiškėjai grindžia tuo, kad įsakymai buvo priimti pažeidžiant Darbo kodekso 23 str. 1 d. 2 p. nuostatą, pagal kurią darbdavys įpareigojamas prieš priimdamas sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultuotis su darbuotojų atstovais, o įstatymų nustatytais atvejais – gauti jų sutikimą. Todėl šiuo atveju vertinant Generalinio prokuroro priimtus Įsakymus procedūriniu aspektu, svarbu ištirti, ar pareiškėjų skundžiami atsakovės priimti Įsakymai galėjo turėti neigiamos įtakos pareiškėjų socialinei ir teisinei padėčiai.

Kaip aplinkybes, bloginančias prokurorų darbo sąlygas, pareiškėjai nurodė kasdienį vykimą didelius atstumus į kitą darbo vietą ir dėl to patirtas dideles laiko sąnaudas, nepatogumus, sumažėjusią galimybę bendrauti su artimaisiais. Taip pat pažymėjo, kad Įsakymuose nebuvo aptartų socialinių garantijų nustatymo, t. y. prokurorų kasdienių kelionių į kitą darbo vietą vykimo ir grįžimo namo būdas ir apmokėjimas bei kiti kompensavimo klausimai.

Darbo kodekso 23 str. 1 d. 2 p. nuostatos taikymas yra būtina sąlyga, kai tam tikromis aplinkybėmis, perkeliant darbuotoją į kitas pareigas, yra bloginama jo teisinė padėtis. Vertinant ginčo aplinkybes darytina išvada, kad teisinė darbuotojų padėtis nebuvo pabloginta, t. y. prokurorai buvo keliami tik laikinam laikotarpiui (6 mėn.), be to, į lygiavertes pareigas, kaip Įsakyme nustatyta, paliekant tą patį anksčiau nustatytą darbo užmokestį ir socialines garantijas.

Prokuratūros įstatymo 50 str. 10 d. nustatyta, kad prokurorui, keičiančiam gyvenamąją vietą dėl perkėlimo į kitas pareigas kitoje vietovėje, skiriama iki 5 kalendorinių dienų persikėlimo atostogų ir už šį laikotarpį mokamas darbo užmokestis. Jei prokuroras perkeltas į kitas pareigas dėl tarnybinio būtinumo, jo ir jo šeimos turėtos persikėlimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-08-23 nutarimo Nr. 992 „Dėl Prokuroro ir jo šeimos narių persikėlimo išlaidų dėl prokuroro perkėlimo į kitas pareigas kitoje vietovėje dėl tarnybinio būtinumo kompensavimo taisyklių ir Prokuroro patirtos turtinės žalos, kai jo ir jo šeimos turtas pagrobiamas, sugadinamas arba sunaikinamas dėl prokuroro tarnybos, atlyginimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės; tuo metu galiojusi redakcija) 2.1 p. nustatė, kad prokurorą perkeliant į kitas pareigas kitoje vietovėje ir sugrąžinant į pareigas, eitas iki perkėlimo, jam ir jo šeimos nariams (šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai ir įvaikiai, nedarbingi dėl amžiaus arba invalidumo prokuroro ir jo sutuoktinio (sugyventinio) tėvai) apmokamos persikėlimo išlaidos, kurias sudaro prokuroro ir jo šeimos narių kelionės į kitą vietovę (visomis transporto priemonėmis, išskyrus taksi ir tarnybinį transportą) išlaidos (išlaidos transporto bilietams, jeigu keliaujama visuomeniniu transportu, arba išlaidos degalams, jeigu keliaujama savo transporto priemone). Paminėtos teisės nuostatos nenustatė kelionės išlaidų kompensavimo tarnybinio būtinumo atveju perkeltiems prokurorams vykstant į darbą kiekvieną dieną. Iš bylos medžiagos matyti, kad Generalinės prokuratūros kanclerė dar 2011-06-21 parengė Išvadą dėl kelionės į darbą išlaidų apmokėjimo Nr. 17.9-1347 (b. l. 94-95), kurioje nurodyta, jog dėl susiklosčiusio teisinio reglamentavimo nėra numatyta galimybė apmokėti kelionės išlaidas prokurorams, vykstantiems į kitą darbo vietą kiekvieną dieną. Minėta išvada buvo išsiųsta profesinei sąjungai dėl nuomonės išlaidų klausimu pateikimo. Prokurorų profesinė sąjunga šiuo klausimu atsakymo nedavė. Generalinės prokuratūros kanclerė, atsižvelgdama į teisės normos, reglamentuojančios kelionės išlaidas, nebuvimą, 2011-08-25 priėmė Išvadą dėl prokurorų perkėlimo Nr. 17.9-1758 (b. l. 101), kuria siūlė Generaliniam prokurorui leisti prokurorams į darbo vietą vykti tarnybiniu transportu ir kartu padidinti tarnybinių automobilių ridos limitą ir degalų sunaudojimo normą. Generalinis prokuroras pritarė minėtai išvadai ir priėmė 2011-08-30 įsakymą Nr. I-210 (b. l. 103). Pažymėtina, kad šiuo atveju Generalinė prokuratūra perkeldama prokurorus į kitas pareigas nepablogino jų teisinės padėties, kadangi, kaip jau minėta, prokurorai buvo perkelti į lygiavertes pareigas, darbo užmokestis nepakito, socialinės garantijos taip pat, į darbą ir iš jo kasdien vyksta tarnybiniu transportu, galimybė bendrauti su artimaisiais nebuvo visiškai apribota. Todėl darytina išvada, jog prokurorų teisinė padėtis nelaikytina bloginančia jų teisinę padėtį.

Pareiškėjų teigimu, kaip analogiją, susiklosčiusiai situacijai išspręsti, atsakovė turėjo taikyti Darbo kodekso 221 str. įtvirtintą nuostatą, kad visais atvejais, kai darbuotojas priimamas arba perkeliamas dirbti į kitą vietovę (išskyrus priėmimą dirbti bei perkėlimą jo paties prašymu), jam mokama: paties darbuotojo ir jo šeimos narių kelionpinigiai, turto pervežimo išlaidos, dienpinigiai už kelionėje išbūtą laiką, darbo užmokestis už išsiruošimo į kelionę ir įsikūrimo naujoje vietovėje laiką, bet ne daugiau kaip už šešias dienas, taip pat už kelionėje išbūtą laiką.

Teisės taikymo praktikoje būna situacijų, kai tam tikros aplinkybės, reikšmingos asmens teisių apsaugai, nepatenka į teisinio reguliavimo įstatymais sritį ir dėl to asmens teisės nėra ginamos pozityviosios teisės priemonėmis. Tai vadinama teisės (įstatymų) spragomis, kurios atsiranda dėl to, kad įstatymų leidėjas negali iš anksto numatyti visų teisinio reguliavimo reikalingų visuomeninių santykių modifikacijų, kurios gali atsirasti ateityje. Teisės spragos turi būti operatyviai šalinamos, tačiau kol jos nėra pašalintos, visuomeninius santykius galima reguliuoti remiantis įstatymo arba teisės analogijos sukurta norma. Įstatymo analogija taikoma tik tais atvejais, kai nėra teisės normos, reguliuojančios konkretų gyvenimo atvejį, bet yra norma, reguliuojanti į jį panašius atvejus.

Pažymėtina, kad prokuratūros veiklą reglamentuoja specialus Prokuratūros įstatymas, kuriame yra reglamentuojama, prokurorui keičiant gyvenamąją vietą dėl perkėlimo į kitas pareigas kitoje vietovėje, tvarka (Prokuratūros įstatymo 50 str. 10 d., Taisyklių 2.1. p.), todėl analogija šiuo atveju negalėtų būti taikoma.

Atsakant į pareiškėjų skundų argumentus, kad susiklosčiusioje ginčo situacijoje kelionė į darbą turėjo būti įforminta kaip tarnybinė komandiruotė, nėra adekvati įrodymų, teisės aktų vertinimų visumai (Prokuratūros įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-29 nutarimu Nr. 526 patvirtintos Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklės).

Nepatenkinus pareiškėjų pagrindinių reikalavimų, netenkinamas reikalavimas priteisti teismo išlaidas (ABTĮ 44 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjų skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog generalinis prokuroras, perkeldamas prokurorus į kitas pareigas tarnybinio būtinumo atveju, pažeidė šiam atvejui taikytinus reikalavimus. Pareiškėjai neįrodė atsakovės piktnaudžiavimo teisės bei to, kad, kaip teigia pareiškėjai, tarnybinis būtinumas buvo sukurtas dirbtinai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

atmesti pareiškėjų R. Č., R. K., T. B., Prokurorų profesinės sąjungos skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjas Bronius Januška