- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-12
- Bylos Nr.
- A-520-2147-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01755-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. K., T. B., Prokurorų profesinės sąjungos, R. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. K., T. B. ir Prokurorų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Č., R. K., T. B. ir Prokurorų profesinės sąjungos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. K., T. B. ir Prokurorų profesinė sąjunga (toliau – ir pareiškėjai) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti:
1) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą Nr. P-585 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“,
2) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą Nr. P-586 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“,
3) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. P-589 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. Č. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“;
Nurodė, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) priimti 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymas Nr. P-585, 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymas Nr. P-586 ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. P-589 (toliau – ir Įsakymai) yra neteisėti ir turėtų būti panaikinti, kadangi jie priimti nesant teisinio pagrindo, t. y. tarnybinio būtinumo. Be to, Įsakymuose nenurodyta, dėl kokių konkrečių aplinkybių prokurorų perkėlimas yra būtinas. Pažymėjo, kad tokiais veiksmais atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis ir dėl subjektyvių priežasčių, nepagrįstai, pažeisdamas asmenų lygiateisiškumą keičia prokurorų sulygtas pareigas bei darbo vietą.
Nurodė, kad 2011 m. birželio 9 d. Generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyrius išplatino pranešimą, kad atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus ir Kauno miesto apylinkių prokuratūrų prokurorų darbo krūvis buvo didžiausias, todėl, siekiant jį sumažinti bei išspręsti darbo krūvio paskirstymo problemas, septyni prokurorai iš teritorinių prokuratūrų perkeliami į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą bei trys prokurorai – į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą. Į Vilniaus bei Kauno miesto apylinkių prokuratūras perkeliami prokurorai iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros bei Prienų rajono apylinkės prokuratūros. Atkreipė dėmesį, kad Prokurorų profesinė sąjunga nebuvo supažindinta su įsakymais dėl prokurorų perkėlimo iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros bei Prienų rajono apylinkės prokuratūros į kitas prokuratūras.
Teigia, jog iš Generalinio prokuroro sprendimo nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. prokurorus perkelti iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros ir Prienų rajono apylinkės prokuratūros į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą bei Kauno miesto apylinkės prokuratūrą galima būtų suprasti, kad Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūrose laikinai gali būti sumažintas pareigas einančių prokurorų skaičius. Tai reikštų, kad nėra tarnybinio būtinumo į iškeliamų prokurorų vietas atkelti prokurorus iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros. Mano, jog, esant susidariusiai situacijai, į Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūras tikslinga būtų priimti naujus prokurorus iš pretendentų į prokurorus sąrašo, o ne spręsti ekonomines sistemos problemas individualių prokurorų sąskaita. Pažymėjo, kad Generalinė prokuratūra nėra nustačiusi kriterijų, kuriais vadovaujantis galima būtų spręsti, koks darbo krūvis yra optimalus, ir kurie objektyviai rodytų, kad egzistuoja poreikis, remiantis tarnybiniu būtinumu, kelti prokurorus iš vienų pareigų į kitas. Taip pat pažymėjo, kad sprendimai iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros iškelti tris prokurorus priimti neįvertinus Alytaus rajono apylinkės prokuratūros darbo krūvio, t. y. ar perkėlus iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 3 prokurorus bus užtikrintas jos funkcijų ir pareigų vykdymas. Nurodė, kad tokie atsakovo veiksmai tik patvirtina, kad sprendimai priimami skubotai ir neištyrus realios situacijos.
Dėl pareigos konsultuotis su profesine sąjunga nurodė, kad Prokurorų profesinė sąjunga 2011 m. vasario 25 d. raštu Nr. R-l kreipėsi į Generalinį prokurorą prašydama iš anksto informuoti apie visus numatomus prokurorų etatų naikinimus bei perkėlimus į kitas pareigas, kitas numatomas reformas. Atsakovas, priimdamas įsakymus, Prokurorų profesinės sąjungos neinformavo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą darbdavio pareigą, priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultuotis su darbuotojų atstovais, o įstatymų nustatytais atvejais gauti jų sutikimą. Dėl paminėtos įstatymo nuostatos nesilaikymo Įsakymai turėtų būti pripažinti neteisėtais, todėl naikintini.
Dėl socialinių garantijų nustatymo nurodė, kad Įsakymai priimti remiantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 36 straipsnio 3 dalies 3 punktu, tačiau juose nėra nurodytas prokurorų kasdienių kelionių į naują darbo vietą, esančią kitame mieste, ir grįžimo namo būdas bei apmokėjimas, kelionėje sugaišto laiko apskaita ir jo kompensavimas, taip pat kiti klausimai. Taip pat nenumatytos garantijos dėl darbo vietos (pareigų) išsaugojimo per visą perkėlimo laikotarpį. Be to, teisės aktuose nėra numatyta, kad prokurorą, esant tarnybiniam būtinumui, perkėlus į kitą teritorinę prokuratūrą jam būtų apmokamos kasdienių kelionių į darbą išlaidos ir kompensuojamas kelionėje sugaištas laikas. Atkreipė dėmesį, jog su darbo sąlygomis susijusiems klausimams, kurie nėra reglamentuoti Prokuratūros įstatyme, turėtų būti taikomos Darbo kodekso 221 straipsnyje įtvirtintos garantijos ir kompensacijos perkeliant darbuotoją į kitoje vietovėje esantį darbą, t. y. nustatomi kelionpinigiai, dienpinigiai, turto perkraustymo išlaidos. Darbo kodekso 11 straipsnis nustato, kad esant šio kodekso normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų prieštaravimams, taikoma šio kodekso norma.
Mano, kad siekiant suvienodinti darbo krūvius teritorinėse prokuratūrose, atsakovo sprendimas perkelti prokurorus į kitas pareigas, o ne siųsti juos į tarnybinę komandiruotę, priimtas siekiant išvengti įstatymo nustatytų socialinių garantijų prokurorams, siunčiamiems dirbti į kitų miestų/rajonų prokuratūras, taip pažeidžiant prokurorų teises į socialines garantijas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu prašė pareiškėjų skundus atmesti.
Nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad buvo pažeistas Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas reikalavimas nurodyti perkėlimo pagrindą. Pažymėjo, kad minėta įstatymo nuostata sistemiškai turi būti aiškinama taip, jog įsakyme dėl perkėlimo į kitas pareigas nepakanka nurodyti tik 36 straipsnio ar vienos iš šio straipsnio 2-4 dalių. Tokiu atveju privalu nurodyti ir konkretaus šio straipsnio konkrečios dalies punktą (t. y. juridinį perkėlimo pagrindą). Atkreipė dėmesį, kad visuose ginčijamuose Įsakymuose nurodyta, kad prokuroras perkeliamas į lygiavertes pareigas pagal Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 3 punktą esant tarnybiniam būtinumui, todėl mano, kad priimtų Įsakymų dėl perkėlimo turinys neprieštarauja Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 7 dalies nuostatoms. Dėl perkėlimo į lygiavertes pareigas faktinio pagrindo nurodė, kad sprendimas perkelti prokurorus iš kitų apylinkių prokuratūrų į Vilniaus ir Kauno miestų apylinkės prokuratūras buvo priimtas siekiant suvienodinti egzistuojantį netolygų darbo krūvį bei tenkinant prokurorų prašymus keisti tarnybos vietą. Kadangi steigti naujus prokurorų etatus prokuratūros sistemoje šiuo metu nėra finansinių galimybių, buvo nutarta proporcingiau paskirstyti darbo krūvį, siekiant išnaudoti turimus žmogiškuosius išteklius. Nustatyta, kad, palyginus su kitų apylinkių prokuratūrų darbo krūviais 2007–2011 metais, Vilniaus ir Kauno miestų apylinkių prokuratūrose darbo krūvis yra arba didelis, arba labai didelis, todėl netolygų prokuratūrų darbo krūvių klausimą buvo būtina spręsti, nes darbo užmokestis prokurorams visose apylinkių prokuratūrose (išskyrus didžiųjų miestų) yra nustatytas vienodas, todėl būtų neteisinga, jog vieni prokurorai turi didelį darbo krūvį, o kiti – mažą. Taip pat į Vilniaus ir Kauno miestų apylinkių prokuratūras prokurorai buvo perkelti ir dėl pateiktų prašymų, kuriuose išdėstė individualias motyvuotas aplinkybes, dėl kurių norėtų pakeisti tarnybos vietą. Buvo patenkinti dvylikos prokurorų prašymai perkelti į kitas prokuratūras. Tokius prašymus buvo pateikę ir prokurorai iš Kaišiadorių, Prienų rajonų apylinkių prokuratūrų.
Nurodė, jog Generaliniam prokurorui 2011 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1-8 patvirtinus naujos redakcijos Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatus (toliau – ir Kompetencijos nuostatai), kurie įsigaliojo nuo 2011 m. vasario 1 d., pasikeitė prokuroro atliekamų funkcijų pasiskirstymas teritorinėse prokuratūrose. Išsiplėtus apygardų prokuratūrų kompetencijai sumažėjo apylinkių prokuratūrų, ypač esančių apskričių centruose (pvz., Alytuje), funkcijos. Be to, palyginus 2010 metų antrojo pusmečio Alytaus rajono apylinkės prokuratūros darbo krūvį pagal užimtus etatus (faktinį krūvį) su jos grupės duomenimis (Kauno apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje esančios prokuratūros), nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje krūvis yra mažiausias – 25,0 balai (2011 m. gegužės 25 d. krūvių lentelė). 2011 m. pirmojo pusmečio krūvis Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje buvo 24,6, o Kaišiadorių – 45,1, Prienų – 47,7. Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. krūvių lentelės matyti, kad iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros perkėlus tris prokurorus, krūvis šioje prokuratūroje yra 32,7 ir tai yra tik 3 procentais didesnis nei prokurorų darbo krūvio vidurkis šalyje. Todėl T. B., R. Č. ir R. K. perkelti esant tarnybiniam būtinumui, atsižvelgiant į jų tarnaujamoje prokuratūroje esantį mažiausią darbo krūvį.
Pažymėjo, kad tarp apylinkėje tarnaujančių teisėjų ir prokurorų turi būti išlaikyta atitinkama proporcija. Kadangi iki ginčijamų Įsakymų dėl pareiškėjų perkėlimo priėmimo Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje tarnavo 17 prokurorų, toks prokurorų ir teisėjų santykis buvo akivaizdžiai neproporcingas. Nurodė, jog siekiant nustatyti, kurie prokurorai turi daugiausia garantijų, buvo vertinama jų kvalifikacija, tarnybos stažas prokuratūros sistemoje, turimų vaikų skaičius ir jų amžius. Remiantis šiais kriterijais buvo sudarytas prokurorų reitingavimo sąrašas, pagal kurį buvo galima spręsti, kurie prokurorai turi mažiausiai garantijų. Todėl mano, kad prokurorai T. B., R. Č. ir R. K. į Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūras esant tarnybiniam būtinumui buvo perkelti remiantis objektyviais kriterijais. Dėl pareigos konsultuotis su Prokurorų profesine sąjunga nurodė, kad priimdami ginčijamus Įsakymus dėl trijų prokurorų perkėlimo į lygiavertes pareigas tarnybinio būtinumo atveju šešiems mėnesiams nepažeidė Darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos darbdavio pareigos priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultuotis su darbuotojų atstovais, o įstatymų nustatytais atvejais – gauti jų sutikimą. Pažymėjo, kad remiantis pareiškėjų nurodytomis Darbo kodekso normomis, perkelti prokurorus į lygiavertes pareigas Prokurorų profesinės sąjungos sutikimas nebuvo būtinas. Darbdavio konsultacijos su darbuotojų atstovais būtinos tais atvejais, kai darbdavys ketina priimti sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai. Mano, kad Įsakymai dėl prokurorų perkėlimo įtakos pastarųjų teisiniam statusui neturėjo, kadangi prokurorai perkelti pagal Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 3 punktą tik laikinai, esant tarnybiniam būtinumui. Pažymėjo, kad Generalinė prokuratūra, siekdama abipusio kompromiso bei prokurorų ekonominių interesų apsaugos, bandė konsultuotis su Prokurorų profesine sąjunga dėl kelionės išlaidų perkeliamiems prokurorams kompensavimo. Generalinėje prokuratūroje 2011 m. birželio 21 d. buvo paruošta išvada Nr. 17.9.-1347 „Dėl kelionės į darbą išlaidų apmokėjimo“, apie šią išvadą Prokurorų profesinė sąjunga buvo informuota raštu. Rašte taip pat buvo paprašyta iki 2011 m. birželio 28 d. pateikti pastabas ir pasiūlymus dėl išvadoje nustatytų aplinkybių, tačiau Prokurorų profesinė sąjunga į šį tarnybinį raštą neatsakė, nors Generalinė prokuratūra atsakė į visus Prokurorų profesinės sąjungos kreipimusis, taip pat ir į 2011 m. liepos 22 d. raštą Nr. R-32 „Dėl prokurorų perkėlimo į Vilniaus ir Kauno miesto apylinkės prokuratūras iš kitų teritorinių prokuratūrų“. Be to, Prokurorų profesinei sąjungai buvo žinoma apie planuojamus perkėlimus, nes perkeliamų prokurorų kandidatūras Generalinė prokuratūra telefonu derino su Alytaus rajono apylinkės vyriausiuoju prokuroru S. K. (Profesinės sąjungos pirmininku). Vyriausiasis prokuroras iš esmės neprieštaravo dėl perkėlimų, tačiau siūlė laikinai iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros perkelti tik 2 prokurorus.
Dėl socialinių garantijų nurodė, jog šie klausimai neprivalėjo būti aptarti ginčijamuose Įsakymuose, nes joks įstatymas to neįpareigoja padaryti. Priėmus ginčijamus aktus buvo priimta 2011 m. rugpjūčio 25 d. išvada Nr. 17.9.-1758 „Dėl prokurorų perkėlimo“, kurioje Generaliniam prokurorui buvo pasiūlyta leisti prokurorams T. B., R. Č. ir R. K. iš savo gyvenamosios vietos Alytuje vykti į darbą ir atgal prokuratūros tarnybiniu transportu, taip pat vienam į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą perkeliamų prokurorų naudotis prokuratūros tarnybiniu butu, esančiu Kaišiadoryse. Generalinis prokuroras šiai išvadai pritarė. 2011 m. rugpjūčio 30 d. buvo priimtas Generalinio prokuroro įsakymas Nr. 1-210 „Dėl tarnybinių automobilių papildomo ridos limito nustatymo“.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjų R. Č., R. K., T. B., Prokurorų profesinės sąjungos skundą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi teismas nevertino ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik vertino, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas, įvertinęs Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto, 36 straipsnio 7 dalies, 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad įstatymų leidėjas nenumatė būtinybės gauti prokuroro sutikimą tarnybinio būtinumo atveju jį perkeliant į kitas lygiavertes pareigas. Vadinasi, šie Prokuratūros įstatyme nustatyti tarnybos santykiai sureguliuoti taip, kad besąlygiškai nereikalauja prokuroro sutikimo prieš Generaliniam prokurorui priimant įsakymą dėl jo paskyrimo dirbti kitoje, nei dirba prokuroras, darbo vietoje. Pažymėtina, kad asmens sutikimo būtinumas šiuo atveju galėtų užkirsti kelią būtinosioms tarnybinėms pareigoms vykdyti, kadangi susiklostytų tokia situacija, kad skiriamas prokuroras galėtų atsisakyti pereiti dirbti į kitą darbo vietą. Dėl to nukentėtų viešasis interesas, o tokia situacija teisiniu požiūriu būtų netoleruotina.
Nustatė, kad pareiškėjų perkėlimas iš Alytaus prokuratūros į Kaišiadorių ir Prienų prokuratūras vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 36 straipsnio 3 dalies 3 punktu buvo įformintas įsakymais. Įsakymuose yra nurodytas vienas iš penkių prokurorų perkėlimo į lygiavertes pareigas pagrindų – tarnybinio būtinumo atvejis, kurio laikotarpis ribojamas šešių mėnesių per trejus metus riba. Generalinis prokuroras vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 36 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatomis 2011 m. rugpjūčio 10 d. priėmė įsakymą Nr. P-585 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“ ir R. K. nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. vasario 29 d. perkėlė į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą; 2011 m. rugpjūčio 10 d. priėmė įsakymą Nr. P-586 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“ ir T. B. nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. vasario 29 d. perkėlė į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą; 2011 m. rugpjūčio 11 d. priėmė įsakymą Nr. P-589 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. Č. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“ ir R. Č. nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. kovo 6 d. perkėlė į Prienų rajono apylinkės prokuratūrą. Įvertinęs minėtus Įsakymus teismas nustatė, kad visuose yra nurodytas perkėlimo pagrindas – tarnybinis būtinumas, o laikotarpis, kuriam prokurorus, esant tarnybiniam būtinumui, nuspręsta perkelti į kitas teritorines prokuratūras, yra nepažeistas. Todėl konstatavo, kad Prokuratūros įstatymo nuostata, reglamentuojanti prokurorų perkėlimą į kitas, nagrinėtinu atveju lygiavertes pareigas, nėra pažeista, nes įstatymas suteikia teisę Generaliniam prokurorui perkelti prokurorą į kitas pareigas, be to, Įsakymuose yra nurodytas perkėlimo pagrindas – tarnybinis būtinumas, taip pat nepažeistas ir maksimalus įstatymo nustatytas perkėlimo terminas. Pažymėjo, kad Prokuratūros įstatymas tarnybinio būtinumo atveju nustato prokuroro perkėlimą tiek į aukštesnes, tiek į lygiavertes, tiek į žemesnes pareigas (Prokuratūros įstatymo 36 straipsnis). Nurodė, kad tarnybinio būtinumo konstatavimas galimas tik tuo atveju, kai institucijoms ar įstaigoms, į kurias darbuotojas perkeliamas, vidinių personalo išteklių nepakanka kvalifikuotai užtikrinti institucijos ar įstaigos funkcionalumo, o ankstesnėje institucijoje dėl tokio darbuotojo perkėlimo veikla nebus sutrikdyta. Be to, tokiu būdu perkeliant darbuotoją į kitas pareigas, jo kvalifikacijos ir gebėjimų visiškai pakaks vykdyti lygiagrečias pareigas ir jam nereikės papildomo mokymo. Pažymėjo, kad kiekvienu atveju darbuotoją perkeliant į kitas pareigas, tarnybinis būtinumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus. Kaip vieni iš kriterijų galėtų būti, kai, pvz., laikinai atsiranda visiškai atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų stygius tam tikroje, ne darbuotojo nuolatinėje darbo vietoje; kai įstaigoje dėl ekonominės situacijos į pareigas, kurioms vykdyti laikinai perkeliamas kitas darbuotojas, negali būti priimtas naujas darbuotojas; taip pat galėtų būti situacija, kai funkcijų, kurias ateityje turėtų atlikti perkeliamas darbuotojas, svarba institucijos, į kurią darbuotojas perkeliamas, funkcionalumui bus didesnė, nei pastarasis vykdytų ankstesnes savo pareigas. Institucijai darbuotojus į kitas pareigas perkeliant tarnybinio būtinumo pagrindu, siekiant racionaliai panaudoti vidinius tarnybos išteklius, išsprendžiami įstaigos ekonominiai ar socialiniai klausimai. Tačiau visais atvejais būtinumas darbuotoją perkelti į kitas pareigas turi būti aiškiai pagrįstas bei turėtų būti pateisinamas laikinai atsiradusiu visiškai atitinkamos kvalifikacijos darbuotojo stygiumi tam tikroje vietovėje.
Nustatė, kad skundžiami Įsakymai buvo priimti siekiant išspręsti darbo krūvio disproporcijas, neigiamai veikiančias prokurorų darbo kokybę, bei patenkinus kitų prokurorų prašymus perkelti į kitą tarnybos vietą. Nustatė, kad Generalinė prokuratūra, remdamasi teritorinių prokuratūrų pateiktų prokuroro veiklos statistinių ataskaitų pagal parengtą skaičiavimo bei vertinimo metodiką duomenimis, parengė prokurorų ir prokurorų padėjėjų darbo krūvius pagal prokuratūroje užimamus etatus. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. I-108 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8 punkte nustatyta, jog Generalinė prokuratūra ir Generalinės prokuratūros prokurorai rengia prokuratūros strateginius planus, investicijų programą, veiklos ataskaitas ir kryptis, taip pat rengia valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą ir pareigybių aprašymus. Nuostatų 9 punkte nurodyta, jog Generalinė prokuratūra ir Generalinės prokuratūros prokurorai gauna nagrinėti, apibendrinti, analizuoti ir kontroliuoti reikalingus duomenis iš Generalinės prokuratūros padalinių, teritorinių prokuratūrų ir jiems juos teikia. O Nuostatų 12 punkte įtvirtinta Generalinės prokuratūros ir Generalinės prokuratūros prokurorų pareiga vykdyti teritorinių prokuratūrų prokurorų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, tolygaus darbo krūvio paskirstymo kontrolę.
Iš byloje pateiktų duomenų apie Generalinės prokuratūros 2010-2011 metais atliktą prokurorų ir padėjėjų vidutinio darbo krūvio balų suvestinės pagal užimamų etatų skaičių tyrimą teismas nustatė, kad, palyginus Alytaus, Kaišiadorių ir Prienų rajono apylinkės prokuratūrų prokurorų darbo krūvį 2010 metais, mažiausias darbo krūvis tenka Alytaus rajono apylinkių prokuratūrai – 25,0 balai bei Prienų rajono apylinkės prokuratūrai – 25,7 balai, o didžiausias krūvis tenka Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrai – 45,3 balai. Palyginęs 2011 metų 6 mėnesių duomenis (2011 m. liepos 20 d. pažyma), nustatė, kad vidutinis darbo krūvis Prienų rajono apylinkės prokuratūroje siekia 47,7 balus, Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje – 45,1 balus, o Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje – tik 24,6 balus. Nustatė, kad Generalinis prokuroras 2011 m. birželio 8 d. įsakymais Nr. P-426, Nr. P-433, Nr. P-434, Nr. P-435 patenkino prokurorų prašymus (dėl individualių aplinkybių perkelti į kitas prokuratūras) ir vieną prokurorą iš Prienų rajono apylinkės prokuratūros perkėlė nuo 2011 m. birželio 15 d. į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, o kitą prokurorą iš Prienų rajono apylinkės prokuratūros – nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą, taip pat patenkinęs dviejų Kaišiadorių rajono apylinkės prokurorų prašymus (dėl individualių aplinkybių perkelti į kitas prokuratūras), vieną iš jų nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. perkėlė į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, kitą – nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą. Taip prokuratūrose, kuriose buvo nustatytas didžiausias krūvis, nuo 2011 m. birželio 15 d. ir 2011 m. rugpjūčio 22 d. sumažėjo dar po du prokurorus. Iš atsakovo pateiktos 2011 m. rugpjūčio 5 d. teismas nustatė, kaip keičiasi duomenys apie prokuroro vidutinį darbo krūvį iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorus perkėlus į Kaišiadorių bei Prienų rajonų apylinkių prokuratūras: net ir po prokurorų perkėlimo Alytaus rajono apylinkės prokuratūroje išliko mažiausias krūvis – 32,7 balai, o vidutinis darbo krūvis Prienų rajono apylinkės prokuratūroje po perkėlimo vis dar išliko didelis – 40,8 balai, Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje – 33,4 balai. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, kurie buvo gauti ištyrus bendrą šalies prokuratūrų prokurorų darbo krūvį pagal užimamų etatų skaičių 2010–2011 metais, teismas padarė išvadą, kad Generalinis prokuroras, remdamasis surinktais duomenimis ir įvertinęs susiklosčiusią faktinę situaciją, pagrįstai vadovavosi Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir perkėlė tris prokurorus (pareiškėjus) iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros, kurioje yra vienas iš mažiausių darbo krūvių, į Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūras. Taip pat pagrįstais pripažino atsakovo argumentus, kad skundžiamus Įsakymus priimti remiantis tarnybinio būtinumo pobūdžiu lėmė ir aplinkybės, jog naujiems prokurorų etatams steigti prokuratūros sistemoje šiuo metu nėra finansinių galimybių, todėl, priimant Įsakymus tarnybinio būtinumo pagrindu, buvo įvertinti kriterijai, jog Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūrose vidinių prokuratūrų personalo išteklių atlikti kvalifikuotam darbui ir institucijos funkcionalumui ateityje nepakaks, o iš kitų prokuratūrų perkėlus tinkamai kvalifikuotus prokurorus nors ir laikinam laikotarpiui, tų prokuratūrų funkcionalumas nebus sutrikdytas, taip pat kartu bus proporcingai paskirstytas ir darbo krūvis. Teismo vertinimu, pareiškėjų paminėtos aplinkybės, kad norint išspręsti ekonomines problemas, susidariusias prokuratūroje, atsakovui nebuvo tikslinga patenkinti persikelti prašančių prokurorų prašymų, o į prokuratūras kelti prokurorus iš pretendentų sąrašo, negali būti vertinamos kaip pastarųjų nesutikimą su priimtais Įsakymais pateisinantis argumentas. Įvertinęs Generalinės prokuratūros byloje pateiktus statistinius duomenis teismas nesuabejojo jų tikslumu, pastebėjęs, kad instituciją vykdyti tolygaus darbo krūvio paskirstymą įpareigoja Nuostatai. Be to, atkreipė dėmesį, kad tokios darbuotojų krūvio duomenų analizės yra daromos ne pirmus metus. Pažymėjo, kad, priešingai nei atsakovas, pareiškėjai byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių atliktos darbo krūvio analizės ydingumą. Todėl konstatavo, jog pareiškėjų teiginiai, kad skundžiami Įsakymai priimti neįvertinus realios prokuratūrų darbo krūvio situacijos, yra tik deklaratyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad Generalinis prokuroras turėjo santykinai plačią diskrecijos teisę paskiriant dirbti prokuratūroje ar perkeliant į kitas pareigas, kuri, vadovaujantis Prokuratūros įstatymu, nėra niekam kitam suteikta. Pažymėjo, kad Generalinis prokuroras yra asmeniškai atsakingas už prokuratūrų veiklą, kuris, beje, yra saistomas ir bendraisiais teisės principais: objektyvumo, proporcingumo, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt. Todėl Generalinio prokuroro priimti sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Generalinis prokuroras, užtikrinantis gero administravimo principus, savo diskrecijos teisę būtent ir realizavo priimdamas 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymus Nr. P-585, Nr. P-586, Nr. P-589. Vertindamas Generalinio prokuroro priimtus Įsakymus procedūriniu aspektu, teismas tyrė, ar pareiškėjų skundžiami atsakovo priimti Įsakymai galėjo turėti neigiamos įtakos pareiškėjų socialinei ir teisinei padėčiai. Nurodė, kad Darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos taikymas yra būtina sąlyga, kai tam tikromis aplinkybėmis, perkeliant darbuotoją į kitas pareigas, yra bloginama jo teisinė padėtis. Įvertinęs ginčo aplinkybes, teismas konstatavo, kad teisinė darbuotojų padėtis nebuvo pabloginta, t. y. prokurorai buvo keliami tik laikinam laikotarpiui (6 mėnesiams), be to, į lygiavertes pareigas, kaip Įsakyme nustatyta, paliekant tą patį anksčiau nustatytą darbo užmokestį ir socialines garantijas.
Nurodė, kad Prokuratūros įstatymo 50 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad prokurorui, keičiančiam gyvenamąją vietą dėl perkėlimo į kitas pareigas kitoje vietovėje, skiriama iki 5 kalendorinių dienų persikėlimo atostogų ir už šį laikotarpį mokamas darbo užmokestis. Jei prokuroras perkeltas į kitas pareigas dėl tarnybinio būtinumo, jo ir jo šeimos turėtos persikėlimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl Prokuroro ir jo šeimos narių persikėlimo išlaidų dėl prokuroro perkėlimo į kitas pareigas kitoje vietovėje dėl tarnybinio būtinumo kompensavimo taisyklių ir Prokuroro patirtos turtinės žalos, kai jo ir jo šeimos turtas pagrobiamas, sugadinamas arba sunaikinamas dėl prokuroro tarnybos, atlyginimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės; tuo metu galiojusi redakcija) 2.1 punktas nustatė, kad prokurorą perkeliant į kitas pareigas kitoje vietovėje ir sugrąžinant į pareigas, eitas iki perkėlimo, jam ir jo šeimos nariams (šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai ir įvaikiai, nedarbingi dėl amžiaus arba invalidumo prokuroro ir jo sutuoktinio (sugyventinio) tėvai) apmokamos persikėlimo išlaidos, kurias sudaro prokuroro ir jo šeimos narių kelionės į kitą vietovę (visomis transporto priemonėmis, išskyrus taksi ir tarnybinį transportą) išlaidos (išlaidos transporto bilietams, jeigu keliaujama visuomeniniu transportu, arba išlaidos degalams, jeigu keliaujama savo transporto priemone). Paminėtos teisės nuostatos nenustatė kelionės išlaidų kompensavimo tarnybinio būtinumo atveju perkeltiems prokurorams vykstant į darbą kiekvieną dieną. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Generalinės prokuratūros kanclerė dar 2011 m. birželio 21 d. parengė Išvadą dėl kelionės į darbą išlaidų apmokėjimo Nr. 17.9-1347, kurioje nurodyta, jog dėl susiklosčiusio teisinio reglamentavimo nėra numatyta galimybė apmokėti kelionės išlaidas prokurorams, vykstantiems į kitą darbo vietą kiekvieną dieną. Minėta išvada buvo išsiųsta profesinei sąjungai dėl nuomonės išlaidų klausimu pateikimo. Prokurorų profesinė sąjunga šiuo klausimu atsakymo nedavė. Generalinės prokuratūros kanclerė, atsižvelgdama į teisės normos, reglamentuojančios kelionės išlaidas, nebuvimą, 2011 m. rugpjūčio 25 d. priėmė Išvadą dėl prokurorų perkėlimo Nr. 17.9-1758, kuria siūlė Generaliniam prokurorui leisti prokurorams į darbo vietą vykti tarnybiniu transportu ir kartu padidinti tarnybinių automobilių ridos limitą ir degalų sunaudojimo normą. Generalinis prokuroras pritarė minėtai išvadai ir priėmė 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. I-210. Pažymėjo, kad šiuo atveju Generalinė prokuratūra perkeldama prokurorus į kitas pareigas nepablogino jų teisinės padėties, kadangi, kaip jau minėta, prokurorai buvo perkelti į lygiavertes pareigas, darbo užmokestis nepakito, socialinės garantijos taip pat, į darbą ir iš jo kasdien vyksta tarnybiniu transportu, galimybė bendrauti su artimaisiais nebuvo visiškai apribota. Todėl padarė išvadą, jog prokurorų teisinė padėtis nelaikytina bloginančia jų teisinę padėtį. Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad pagal analogiją, susiklosčiusiai situacijai išspręsti, atsakovas turėjo taikyti Darbo kodekso 221 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad visais atvejais, kai darbuotojas priimamas arba perkeliamas dirbti į kitą vietovę (išskyrus priėmimą dirbti bei perkėlimą jo paties prašymu), jam mokama: paties darbuotojo ir jo šeimos narių kelionpinigiai, turto pervežimo išlaidos, dienpinigiai už kelionėje išbūtą laiką, darbo užmokestis už išsiruošimo į kelionę ir įsikūrimo naujoje vietovėje laiką, bet ne daugiau kaip už šešias dienas, taip pat už kelionėje išbūtą laiką. Pažymėjęs, kad prokuratūros veiklą reglamentuoja specialus Prokuratūros įstatymas, kuriame yra reglamentuojama, prokurorui keičiant gyvenamąją vietą dėl perkėlimo į kitas pareigas kitoje vietovėje, tvarka (Prokuratūros įstatymo 50 straipsnio 10 dalis, Taisyklių 2.1. punktas), konstatavo, kad analogija šiuo atveju negalėtų būti taikoma. Teismo vertinimu, pareiškėjų siekis susiklosčiusioje ginčo situacijoje kelionę į darbą įforminti kaip tarnybinę komandiruotę, būtų adekvatus įrodymų, teisės aktų vertinimų visumai (Prokuratūros įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtintos Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklės).
III.
Pareiškėjai T. B., R. K. ir Prokurorų profesinė sąjunga apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, t. y. panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą Nr. P-585 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą Nr. P-586 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“.
Apeliaciniame skunde nurodo:
1. Teismas neteisingai aiškina tarnybinio būtinumo sąvoką ir tarnybinio būtinumo kriterijus, prieštaringai ir nesistemiškai aiškina laikino perkėlimo į kitas pareigas esant tarnybiniam būtinumui institutą. Pažymi, kad kiekvienu atveju darbuotoją perkeliant į kitas pareigas, tarnybinis būtinumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus (pvz., laikinai atsiranda visiškai atitinkamos kvalifikacijos darbuotojo stygius tam tikroje, ne darbuotojo nuolatinėje darbo vietoje; kai įstaigoje dėl ekonominės situacijos į pareigas, kurioms vykdyti laikinai perkeliamas kitas darbuotojas, negali būti priimtas naujas darbuotojas; taip pat galėtų būti situacija, kai funkcijų, kurias ateityje turėtų atlikti perkeliamas darbuotojas, svarba institucijos, į kurią darbuotojas perkeliamas, funkcionalumui bus didesnė, nei pastarasis vykdytų ankstesnes savo pareigas). Institucija, perkeldama darbuotojus į kitas pareigas tarnybinio būtinumo pagrindu, turi galimybę išspręsti įstaigos ekonominius ar socialinius klausimus. Pabrėžia, kad visais atvejais būtinumas darbuotoją perkelti i kitas pareigas turi būti aiškiai pagrįstas bei turėtų būti pateisinamas laikinai atsiradusiu visiškai atitinkamos kvalifikacijos darbuotojo stygiumi tam tikroje vietovėje. Atkreipia dėmesį, kad nors teismas sprendime nurodo, kad būtinumas turi būti pateisinamas laikinai atsiradusiu darbuotojo stygiumi, tačiau nurodo, kad ginčijamų įsakymų priėmimo atveju jokio laikinumo nėra: atlikus prokurorų ir padėjėjų vidutinio darbo krūvio pagal užimamų etatų skaičių tyrimą, prokuratūrose, į kurias laikinai perkeliami prokurorai, darbo krūvis didesnis buvo nuo 2010 metų (tokia situacija, pareiškėjų vertinimu, negali būti laikoma laikinu pobūdžiu). Atkreipia dėmesį, kad Generalinis prokuroras 2011 metų birželio 8 d. priima įsakymus Nr. P-426, P-433, P-434, P-435, kurių pagrindu atitinkamai iš Prienų rajono apylinkės prokuratūros į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą perkėlė prokurorę E. J., iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą perkėlė prokurorą G. M., iš Prienų rajono apylinkės prokuratūros į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą perkėlė prokurorę J. P., iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą perkėlė prokurorę A. P.. Apeliantų vertinimu, taip minėtose prokuratūrose buvo sukurtas prokurorų trūkumas. Pabrėžia, kad institucijos ekonominių, socialinių klausimų sprendimas nėra ir negali būti tarnybinio būtinumo pagrindu. Apeliantų vertinimu, tik neturėdamas kitos galimybės išspręsti laikino, o ne nuolatinio, žinomo nuo 2010 metų, atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų – prokurorų – stygiaus, atsiradusio dėl nenumatytų ir ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, kai šiuo atveju prokurorų stygių atitinkamose prokuratūrose sukūrė pats Generalinis prokuroras minėtais 2011 m. birželį priimtais įsakymais, ir tik nesant kitos galimybės, galėtų vadovautis laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui institutu. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 9 straipsniu Generalinis prokuroras turi diskrecijos teisę steigti teritorines prokuratūras, taigi ir nustatyti, įsteigti, naikinti atitinkamus etatus prokuratūroje. Generalinis prokuroras nepanaikino atitinkamų etatų Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūrose, tad turėjo visas galimybes į prokuroro pareigas priimti asmenis, siekiančius būti paskirtais į prokuroro pareigas iš asmenų, išsilaikiusių egzaminus, tarpo. Nesutinka, kad naujiems prokurorų etatams steigti prokuratūros sistemoje šiuo metu nėra finansinių galimybių, kadangi naujų etatų steigti net nereikėjo – prokurorų etatai Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūrose nebuvo ir nėra panaikinti, bei nenumatomi naikinti. Vertina, kad tokiu būdu atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis ir dėl subjektyvių priežasčių, nepagrįstai, pažeisdamas asmenų lygiateisiškumą, keičia prokurorų darbo vietą. Dėl to pažeidžiamas konstitucinis teisinio saugumo principas.
2. Įsakymai priimti remiantis Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 3 punktu, tačiau juose nebuvo aptarta kelionėje sugaišto laiko apskaita ir jo kompensavimas, nenumatytos garantijos dėl darbo vietos (pareigų) išsaugojimo per visą perkėlimo laikotarpį. Teisės aktuose nėra numatyta, kad prokurorą esant tarnybiniam būtinumui perkėlus į kitą teritorinę prokuratūrą jam būtų apmokamos kasdienių kelionių į darbą išlaidos ir kompensuojamas kelionėje sugaištas laikas. Teismo minima norma (Prokuratūros įstatymo 50 straipsnio 10 dalis, Taisyklių 2.1. punktas), yra aktuali tik tuo atveju, jeigu prokuroras dėl perkėlimo į kitą tarnybos vietą keičia savo gyvenamąją vietą. Pareiškėjai gyvenamosios vietos nekeitė, tačiau patyrė kitų nepatogumų, kurie akivaizdžiai pablogino jų padėtį: kasdienis vykimas didelius atstumus į kitą darbo vietą ir dėl to patirtos didelės laiko sąnaudos poilsio ir laisvalaikio sąskaita, nuolatinė rizika kelyje, nepatogumai, į darbo laiką neįskaičiuotas vykimo ir grįžimo laikas (apie 2 val.), už jį nėra apmokama, nemokami dienpinigiai, sumažėjusi galimybę bendrauti su artimaisiais. Todėl nesutinka su teismo argumentu, jog teisinė darbuotojų padėtis nebuvo pabloginta. Teismas nepasisakė nei dėl darbo laiko apskaitos, nei dėl patiriamų išlaidų kompensavimo, dienpinigių mokėjimo, dėl darbo vietos (pareigų) išsaugojimo per visą perkėlimo laikotarpį. Taip pat teismas nepagrindė, kodėl susiklosčiusioje ginčo situacijoje kelionę į darbą įforminti kaip tarnybinę komandiruotę nėra adekvatu atsižvelgiant į įrodymų, teisės aktų visumą (Prokuratūros įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtintos Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklės). Pareiškėjų nuolatinę darbo vietą apsprendžia Generalinio prokuroro įsakymai, kuriais buvo paskirti dirbti į Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorų pareigas. Skundžiamais Įsakymais prokurorų darbo vieta yra laikinai pakeista. Teisės aktuose nenumatyta, kad prokuroro darbas yra kilnojamojo pobūdžio, todėl vykimas atlikti pareigų į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą traktuotinas kaip tarnybinė komandiruotė. Su darbo sąlygomis susijusiems klausimams, kurie nėra reglamentuoti Prokuratūros įstatyme, turėtų būti taikomos Darbo kodekso 221 straipsnyje įtvirtintos garantijos ir kompensacijos perkeliant darbuotoją į kitoje vietovėje esantį darbą. Tarnybinės komandiruotės bei tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas turi įsiskaičiuoti į darbo laiką (Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Prokurorai vyksta tarnybiniu transportu, kas rodo, jog vyksta tarnybos reikalais. Darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, turi būti garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir mokamas darbo užmokestis. Be to, turi būti mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos (Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalis). Darbo kodekso 11 straipsnis nustato, kad esant šio kodekso normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų prieštaravimams, taikoma šio kodekso norma.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad tarnybinio būtinumo sąvoka nei Prokuratūros įstatyme, nei kituose su juo susijusiuose aktuose nėra apibrėžta, tai reiškia, kad ji yra vertinamoji sąvoka. Įstatymų leidėjas, nepateikdamas tarnybinio būtinumo sąvokos išaiškinimo, palieka diskrecijos teisę kiekvienu atveju tai nuspręsti įstaigos vadovui. Atsakovo nuomone, tarnybiniu būtinumu laikytini atvejai, kai nėra kam pavesti vykdyti prokuroro funkcijų, kai nėra galimybės teisės aktų nustatyta tvarka priimti į pareigas naujų darbuotojų arba kiti atvejai. Pabrėžia, kad Generalinio prokuroro sprendimai esant tarnybiniam būtinumui iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros perkelti prokurorus į Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūras buvo priimti įvertinus sumažėjusį Alytaus rajono apylinkės prokuratūros darbo krūvį, susidariusią akivaizdžią darbo krūvio disproporciją tarp toje pačioje apygardoje esančių apylinkių prokuratūrų (Alytaus, Kaišiadorių ir Prienų rajonų), taip pat siekiant užtikrinti proporcingą apylinkėje tarnaujančių teisėjų ir prokurorų santykį. Ginčijamų Generalinio prokuroro įsakymų priėmimo metu Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje iš 7 prokurorų pareigybių užimtos buvo tik 3 (kartu su vyriausiuoju prokuroru). Taip pat buvo žinoma, kad 2012 m. sausio 1 d. įsigalios 2011 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 19, 20, 21, 23, 24, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 36, 37, 40, 41, 44, 47, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 341, 391 straipsniais ir 38 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas (Žin., 2011, Nr. 91-4333), prasidės jo įgyvendinimo procedūros, vyks struktūriniai pertvarkymai, tad priimti naujus asmenis į laisvas pareigybes bet kurioje apylinkės prokuratūroje tuo metu buvo netikslinga. Taupant institucijos finansinius išteklius, siekiant tinkamai organizuoti ir užtikrinti kokybišką visų prokuratūrų darbą, buvo priimtas sprendimas išnaudoti vidinius prokuratūros žmogiškuosius išteklius, t. y. laikinai perkelti prokurorus iš Alytaus rajono į Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūras. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad prielaidas tarnybiniam būtinumui sukūrė pats Generalinis prokuroras 2011 m. birželio 8 d. įsakymais Nr. P-426, Nr. P-433, Nr. P-434 ir Nr. P-435, kurių pagrindu prokurorai iš Prienų ir Kaišiadorių rajonų apylinkių prokuratūrų buvo perkelti į Vilniaus ir Kauno miestų apylinkių prokuratūras – šie įsakymai nebuvo šio administracinio ginčo dalykas. Pažymi, kad nurodytu laikotarpiu į Vilniaus ir Kauno miestų apylinkių prokuratūras iš kitų teritorinių apylinkių prokuratūrų buvo perkelta ir daugiau prokurorų. Šiuos sprendimus Generalinis prokuroras priėmė vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo jam suteiktais įgaliojimais, siekdamas išspręsti netolygų prokuratūrų darbo krūvių klausimą (Vilniaus ir Kauno miestų apylinkių prokuratūrose darbo krūviai, palyginti su kitomis apylinkių prokuratūromis, buvo didžiausi) ir tenkindamas pačių prokurorų prašymus keisti tarnybos vietą dėl asmeninių priežasčių. Taip buvo pagerintos šių prokurorų darbo sąlygos ir socialinės garantijos (padidėjo jų darbo užmokestis). Pastebi, kad įrodinėti savo skundo pagrįstumą pareiga tenka pareiškėjui (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis), tačiau apeliantai nei pirmosios instancijos teisme, nei savo apeliaciniame skunde nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių tarnybinio būtinumo faktinį pagrindą. Pabrėžia, kad Generalinis prokuroras ginčijamais įsakymais perkeldamas apeliantus į lygiavertes pareigas visiškai nepakeitė nei jų teisinio statuso, nei socialinių garantijų. Prokurorams buvo nustatytas toks pat darbo užmokestis, išsaugotos visos jų socialinės garantijos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta pagrįsta ir teisinga išvada, kad perkeltų esant tarnybiniam būtinumui prokurorų teisinė padėtis nebuvo pabloginta, nes jie perkelti tik laikinai į lygiavertes pareigas, paliekant tą patį darbo užmokestį ir socialines garantijas. Sutinka su teismo argumentais, kad kalbant apie išlaidų kompensavimą, teisės (įstatymo) spraga neegzistavo ir prokurorui galėjo būti atlyginamos Taisyklėse, bet ne Darbo kodekso 221 straipsnio 1 dalyje numatytos išlaidos. Pagal Taisyklių 2 punktą perkeltiems prokurorams turėjo būti apmokamos prokuroro kelionės į kitą vietovę išlaidos bei jo turto pervežimo į kitą vietovę išlaidos. Kadangi apeliantams kasdien vykti į tarnybą Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje ir grįžti iš jos atgal į nuolatinę gyvenamąją vietą Alytuje buvo skirtas prokuratūros tarnybinis transportas, kitos išlaidos pagal Kompensavimo taisykles jiems nepriklausė. Apeliantų skunde nurodyto Darbo kodekso 220 straipsnio nuostatos ginčo teisiniams santykiams netaikytinos, nes perkėlimas į kitas pareigas esant tarnybiniam būtinumui nėra tarnybinė komandiruotė. Pažymi, kad prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymų jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų - nusikaltimų. Asmuo, pradėdamas eiti prokuroro pareigas, prisiekia būti ištikimas Lietuvos valstybei, vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus. Apeliantai tapdami prokurorais žinojo, kad esant tarnybiniam būtinumui jie laikinai gali būti perkelti į kitas pareigas, nes tai numatyta Prokuratūros įstatyme. Taigi prokurorų laikinas perkėlimas į kitas pareigas yra prokuroro tarnybos dalis. Nurodo, kad šiuo metu apeliantų ginčijami Generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymai P-585 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“ ir Nr. P-586 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“, kuriais apeliantai nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. vasario 29 d. buvo perkelti esant tarnybiniam būtinumui į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą, yra įvykdyti. Taigi šiuo metu nebėra ginčo dalyko, todėl ir dėl to apeliantų reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą yra nepagrįstas ir atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Administracinis ginčas kilo dėl Generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymų Nr. P-585 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“, Nr. P-586 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“, Nr. P-589 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. Č. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“. Pirmosios instancijos teismas nepripažino šių įsakymų nepagrįstais ir neteisėtais dėl skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė pareiškėjai T. B., R. K. ir Prokurorų profesinė sąjunga, apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, t. y. panaikinti Generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą Nr. P-585 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“, Generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą Nr. P-586 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“. Iš apeliaciniame skunde suformuluoto reikalavimo matyti, kad yra nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nebuvo panaikinti Generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymai Nr. P-585 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės R. K. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“, Nr. P-586 „Dėl Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. laikino perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui“, kuriais pareiškėjai T. B., R. K. nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. vasario 29 d. buvo perkelti esant tarnybiniam būtinumui į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjai į lygiavertes pareigas buvo perkelti esant tarnybiniam būtinumui, nepažeidžiant Prokuratūros įstatymo nuostatų, tinkamai aiškino tarnybinio būtinumo sąlygas. Įvertinus pareiškėjų T. B., R. K. skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jie teigė, kad Generalinio prokuroro įsakymai pažeidė jų teises ir teisėtus interesus, nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad minėtais Generalinio prokuroro įsakymais buvo pažeistas asmenų lygiateisiškumas, konstitucinio teisinio saugumo principas, buvo pabloginta pareiškėjų padėtis: kasdienis vykimas dideliu atstumu į kitą darbo vietą ir dėl to patirtos didelės laiko sąnaudos poilsio ir laisvalaikio sąskaita, nuolatinė rizika kelyje, nepatogumai, į darbo laiką neįskaičiuotas vykimo ir grįžimo laikas, už jį nėra apmokama, nemokami dienpinigiai, sumažėjusi galimybė bendrauti su artimaisiais.
Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 3 punktas (2010 m. balandžio 13 d. įstatymo redakcija) nustato, kad prokuroras į lygiavertes pareigas gali būti perkeltas tarnybinio būtinumo atvejais – ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams per trejus metus. Prokuratūros įstatyme nenurodyta tarnybinio būtinumo sąvoka, nenurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti, ar yra tarnybinis būtinumas laikinai prokurorą perkelti į lygiavertes pareigas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad Generalinis prokuroras, įvertinęs Alytaus rajono apylinkės prokuratūros darbo krūvį, susidariusią darbo krūvių disproporciją tarp toje pačioje apygardoje esančių apylinkių prokuratūrų (Alytaus, Kaišiadorių ir Prienų rajonų), siekdamas užtikrinti proporcingą apylinkėje tarnaujančių teisėjų ir prokurorų santykį, organizuoti ir užtikrinti kokybišką visų prokuratūrų darbą, nustatė, jog yra tarnybinis būtinumas perkelti pareiškėjus T. B., R. K. iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą. Atsakovas nagrinėjamoje byloje teikė įrodymus apie atliktus darbo krūvių tyrimus (t. 1, b. l. 81-92), remdamasis šiais įrodymais detaliai nurodė aplinkybes, kurių pagrindu susidarė netolygus darbo krūvis ir buvo būtina suvienodinti netolygų darbo krūvį bei patenkinti prokurorų prašymus keisti tarnybos vietą (t. 1, b. l. 63-68). Įvertinus atsakovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, susijusius su netolygiais darbo krūviais, atsižvelgus į tai, kad Generalinis prokuroras yra atsakingas už prokuratūros sistemos vidinį darbo organizavimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai aiškino tarnybinio būtinumo sąvoką bei nustatė, kad pareiškėjai buvo perkelti į lygiavertes pareigas esant tarnybiniam būtinumui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra grindžiama pareiškėjų pozicija, jog nebuvo jokio laikinumo, kad prokurorų stygių atitinkamose prokuratūrose sukūrė pats Generalinis prokuroras 2011 m. birželį priimtais įsakymais, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog naujiems prokurorų etatams steigti prokuratūros sistemoje nebuvo finansinių galimybių, nes naujų etatų steigti net nereikėjo – prokurorų etatai Kaišiadorių ir Prienų rajonų apylinkių prokuratūrose nebuvo ir nėra panaikinti, pažymi, kad byloje nebuvo paneigti atsakovo pateikti įrodymai, kad tuo metu, kai buvo priimti pareiškėjų ginčijami įsakymai, buvo būtina išspręsti netolygų prokuratūrų darbo krūvių klausimą ir Generalinis prokuroras, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo jam suteiktais įgaliojimais, pagrįstai šį klausimą sprendė, priimdamas ginčijamus įsakymus. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo vertinti ir nustatyti, ar ginčijami Generalinio prokuroro priimti įsakymai yra ekonomiškai tikslingi, t. y. ar Generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į finansines galimybes, esančius etatus, netolygų prokuratūrų darbo krūvių klausimą, klausimą turėjo spręsti kitokiu būdu. Taip pat byloje negali būti vertinami Generalinio prokuroro 2011 metų birželio 8 d. priimti įsakymai Nr. P-426, P-433, P-434, P-435, kurių pagrindu atitinkamai iš Prienų rajono apylinkės prokuratūros į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą buvo perkelta prokurorė E. J., iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą buvo perkeltas prokuroras G. M., iš Prienų rajono apylinkės prokuratūros į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą buvo perkelta prokurorė J. P., iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą buvo perkelta prokurorė A. P., nes šie įsakymai byloje nebuvo ginčijami, jie nenuginčyti ir galiojantys.
Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantai savo reikalavimą panaikinti ginčijamus įsakymus, grindžia tuo, jog įsakymuose nebuvo aptarta kelionėje sugaišto laiko apskaita ir jo kompensavimas, nenumatytos garantijos dėl darbo vietos (pareigų) išsaugojimo per visą perkėlimo laikotarpį. Ši apeliantų nurodoma aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti įsakymų nepagrįstais ir neteisėtais, nes šiuose įsakymuose nebuvo būtina nurodyti tokių aplinkybių, kadangi tai reglamentavo Prokuratūros įstatymo50 straipsnio 10 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas Nr. 992 „Dėl Prokuroro ir jo šeimos narių persikėlimo išlaidų dėl prokuroro perkėlimo į kitas pareigas kitoje vietovėje dėl tarnybinio būtinumo kompensavimo taisyklių ir Prokuroro patirtos turtinės žalos, kai jo ir jo šeimos turtas pagrobiamas, sugadinamas arba sunaikinamas dėl prokuroro tarnybos, atlyginimo taisyklių patvirtinimo“. Teisės aktuose nėra numatyta, kad prokurorą esant tarnybiniam būtinumui perkėlus į kitą teritorinę prokuratūrą jam būtų apmokamos kasdienių kelionių į darbą išlaidos ir kompensuojamas kelionėje sugaištas laikas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nenurodė ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, dėl kokių priežasčių jie nepersikėlė gyventi į kitą vietovę ir nepasinaudojo minėtuose teisės aktuose nustatytomis garantijomis, o naudodamiesi tarnybiniu transportu kasdien vykdavo į darbą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nenurodė aplinkybių, kad jiems nebuvo išsaugota darbo vieta (pareigos) per visą perkėlimo laikotarpį, nereiškė jokių reikalavimų dėl patiriamų išlaidų kompensavimo, dėl dienpinigių mokėjimo ir kt., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė nei dėl darbo laiko apskaitos, nei dėl patiriamų išlaidų kompensavimo, dienpinigių mokėjimo, dėl darbo vietos (pareigų) išsaugojimo per visą perkėlimo laikotarpį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad siekiant suvienodinti darbo krūvius teritorinėse prokuratūrose, atsakovo sprendimas perkelti prokurorus į kitas pareigas, o ne siųsti juos į tarnybinę komandiruotę, priimtas siekiant išvengti įstatymo nustatytų socialinių garantijų prokurorams, siunčiamiems dirbti į kitų miestų/rajonų prokuratūras, taip pažeidžiant prokurorų teises į socialines garantijas. Teigiama, kad teisės aktuose nenumatyta, jog prokuroro darbas yra kilnojamojo pobūdžio, todėl vykimas atlikti pareigų į Kaišiadorių rajono apylinkės teismo prokuratūrą traktuotinas kaip tarnybinė komandiruotė. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutiktina, nes nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nenustatė, kad pareiškėjų vykimas atlikti pareigų į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą turi būti traktuotinas kaip tarnybinė komandiruotė, kad turėjo būti taikomos Darbo kodekso normos, numatančios garantijas ir kompensacijas perkeliant darbuotoją į kitoje vietovėje esantį darbą, kad tarnybinės komandiruotės bei tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas turi būti įsiskaičiuojamas į darbo laiką, kad turi būti mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; kt.). Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalis numato, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis, be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos, o 2 dalis numato, kad šių išmokų ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtintos Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklės, kurių 5 punktas numato, kad siuntimas į tarnybinę komandiruotę, išskyrus siuntimą į tarnybinę komandiruotę vienai darbo dienai Lietuvos Respublikos teritorijoje, įforminamas įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens įsakymu arba potvarkiu, kuriame turi būti nurodyta siunčiamo į tarnybinę komandiruotę darbuotojo vardas, pavardė, pareigos, komandiruotės tikslas, vietovė (vietovės), komandiruotės trukmė ir komandiruotės išlaidos, kurias apmokės įstaiga. Siunčiamam į tarnybinę komandiruotę darbuotojui gali būti išmokamas avansas. Įsakyme arba potvarkyje nurodytas avanso dydis neturi viršyti numatomų komandiruotės išlaidų. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantai buvo perkeliami iš Alytaus prokuratūros į Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrą ne tarnybinės komandiruotės pagrindu, o dėl tarnybinio būtinumo, kaip tai numato Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 3 punktas. Nagrinėjamoje byloje perkėlimai įteisinti skundžiamais įsakymais, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 3 punktu (2010 m. balandžio 13 d. įstatymo redakcija), t. y. minėtuose įsakymuose yra nurodytas vienas iš penkių prokurorų perkėlimo į lygiavertes pareigas pagrindų – tarnybinio būtinumo atvejis, kurio laikotarpis ribojamas šešių mėnesių per trejus metus riba. Įsakymuose yra nurodytas perkėlimo pagrindas – tarnybinis būtinumas, o laikotarpis, kuriam prokurorus, esant tarnybiniam būtinumui, nuspręsta perkelti į kitas teritorines prokuratūras, yra nepažeistas. Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde nenurodoma, dėl kokių priežasčių pareiškėjai nekeitė gyvenamosios vietos, kasdien vykdavo į kitą miestą, nepasinaudojo minėtų teisės aktų nustatytomis garantijomis, kai prokuroras perkeliamas į kitas pareigas kitoje vietovėje dėl tarnybinio būtinumo.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 86 straipsnis). Dėl to apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų R. K., T. B. ir Prokurorų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.