- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-15
- Bylos Nr.
- 2A-1695-603/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08548-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- D. K.
- Atsakovas
- H. G.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Loreta Bujokaitė (pranešėja), kolegijos teisėja Aldona Tilindienė ir Dainius Rinkevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei H. G. dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas D. K. prašė iškeldinti atsakovę su jai priklausančiu turtu iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje; sprendimo dalį dėl iškeldinimo nurodyti vykdyti skubiai; priteisti iš atsakovės 350 Lt per mėnesį nuostolius už naudojimąsi butu laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 4 d. iki atsakovės iškeldinimo. Nurodė, kad nuo 2014 m. vasario 4 d. jis Nekilnojamojo turto registre įregistruotas buto esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininku. Įregistravimo pagrindas – 2014 m. sausio 30 d. įvykusios varžytynės, kurių metu parduotas atsakovei nuosavybės teise priklausęs butas. Anot ieškovo, atsakovė be jokio teisinio pagrindo toliau gyvena nurodytame bute ir juo naudojasi.
A. H. G. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad kitoje civilinėje byloje ginčija turto pardavimo iš varžytynių aktą. Neišsprendus jos pareikštų ieškinio reikalavimų dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, negali būti tenkinami šioje byloje pareikšti ieškovo reikalavimai. Atsakovės nuomone, ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, t. y. atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų; be to, kol neišnagrinėta civilinė byla dėl varžytynių akto teisėtumo, lieka neaišku, kam iš tikrųjų daroma žala – ieškovui ar atsakovei.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 11 d. daliniu sprendimu ieškinį tenkino – iškeldino atsakovę H. G. su jai priklausančiu turtu iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. sausio 30 d. įvyko varžytynės, kurių metu ieškovui parduotas atsakovei nuosavybės teisėmis priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir 2014 m. vasario 3 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas. Ieškovo nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 2014 m. vasario 4 d. Ginčo bute iki šiol gyvena ir juo naudojasi atsakovė.
Vilniaus apygardos teismas 2014-12-15 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-11 dalinį sprendimą paliko nepakeistą.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinio dalį dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi butu laikotarpiu iki 2014 m. spalio 17 d. atmetė ir kitą ieškinio reikalavimų dalį dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi butu laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 18 d. paliko nenagrinėtu.
Teismas sprendime nustatė, kad 2014-01-30 įvyko varžytynės, kurių metu ieškovui parduotas atsakovei nuosavybės teisėmis priklausęs butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 2014-02-03 surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas. Ieškovo nuosavybės teisės į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 2014-02-04. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki šiol gyvena (naudojasi butu) atsakovė.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat pirmosios instancijos teismas, konstatavo, jog teismas nustatęs terminą ieškovui pateikti įrodymus apie sumokėtą žyminį mokestį už turtinių ieškinio reikalavimų dalį, ieškovas pateikė įrodymus apie sumokėtą 88 Lt žyminį mokestį, kuris ieškovo apskaičiuotas už ieškinio reikalavimus priteisti nuostolius iki 2014 m. spalio 17 d. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 8 punktu, teismas sprendė dėl ieškovo reikalavimų priteisti nuostolius už naudojimąsi butu (tik) iki 2014 m. spalio 17 d., o kitą ieškinio turtinių reikalavimų dalį (dėl nuostolių priteisimo už laikotarpį iki atsakovės iškeldinimo) paliko nenagrinėtą.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – atsakovės neteisėtus veiksmus (neveikimą), ieškovo patirtą žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos, taip pat atsakovės kaltę, kuri pagal įstatymus preziumuojama (CK 6.246-6.249 str.). Nustačius, kad ieškovui nuosavybės teisėmis priklausančiame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atsakovė gyvena (butu naudojasi) be teisinio pagrindo, konstatuotinas ieškovo, kaip buto savininko, teisių pažeidimas (CK 4.37 str.). Atsakovės argumentai, kuriais apeliuojama į turto pardavimo iš varžytynių akto ginčijimą kitoje civilinėje byloje, teismo vertinimu, nepateisina atsakovės gyvenimo ieškovo bute ir nepaneigia konstatuoto ieškovo nuosavybės teisių pažeidimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertina kaip pakankamai įrodytus atsakovės neteisėtus veiksmus. Spręsdamas dėl kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš ieškovo argumentų matyti, jog ieškovas neturėjo ketinimų ir neketina apsigyventi bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini) – pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindas patvirtina, kad šis butas įgytas jo nuomos (ar kitokios panašios turtinės naudos gavimo) tikslais. Teismas pažymėjo, kad buto nuoma (pelno tikslais) yra verslo rūšis, kuriai būdinga tam tikra ūkinė rizika; nuomos santykiams natūralu, jog realaus nuomininko paieška gali užtrukti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. E. Žygytė v. V. A. Žygis, bylos Nr. 3K-3-151/2009). Teismo vertinimu, byloje nepakanka duomenų - įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas turėjo potencialių klientų, pageidavusių -ketinusių (pageidaujančių - ketinančių) išsinuomoti būtent aptariamą butą; jog būtent tokio pobūdžio butas ir būtent tokioje vietoje (vietovėje) galėtų būti išnuomotas ne mažiau kaip už 350 Lt per mėnesį – prie ieškinio pridėtuose skelbimuose nurodyta apie vieno kambario nuomą dviejų ir trijų kambarių butuose, o skelbime nurodyto vieno kambario buto plotas (42 kv. m) gerokai didesnis negu aptariamo buto 13,80 kv. m plotas, t. y. nurodyti nuomos objektai neturi esminių panašumų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė (nepakankamai įrodė) reikalaujamus atlyginti nuostolius ir priežastinį ryšį. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas nagrinėjamus ieškinio reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus -neįrodytus.
Šalies argumentai
Ieškovas (apeliantas) D. K. apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-07 sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – iš atsakovės H. G. priteisti ieškovui 350 Lt/mėn. nuostolius už naudojimąsi butu už laikotarpį nuo 2014-02-04 iki atsakovės iškeldinimo iš buto. Taip pat prašo išspręsti ieškovo D. K. 2014-10-17 pateiktus prašymus dėl žyminio mokesčio. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamo sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimų dalį dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi butu laikotarpiu nuo 2014-10-17 paliko nenagrinėtą, teismas nemotyvavo, kodėl ši reikalavimo dalis paliekama nenagrinėta, be to, neišsprendė kitų ieškovo 2014-10-17 pateiktų prašymų. Ieškovas pirminiu ieškiniu pateikė reikalavimą priteisti iš atsakovės H. G. 350 Lt/mėn. nuostolius už naudojimąsi butu už laikotarpį nuo 2014-02-04 iki atsakovės iškeldinimo iš buto. Ieškovui nėra žinoma kada atsakovė bus iškeldinta iš buto - po mėnesio ar po metų, todėl nėra įmanoma apskaičiuoti tikslaus žalos dydžio, o atitinkamai ir žyminio mokesčio dydžio, tačiau tai nereiškia, kad naudodamasi butu atsakovė nekelia žalos ieškovui ir ši ieškinio dalis gali būti teismo palikta nenagrinėta. Atsižvelgiant į reikalavimo pobūdį bei į tai, kada nėra žinoma kada bus iškeldinta atsakovė, ieškovas apmokėjo žyminį mokestį nuo skolos sumos, susidariusios už laikotarpį nuo 2014-02-04 iki 2014-10-17, bei prašė teismo nustatyti papildomą terminą žyminio mokesčio sumokėjimui, jei teismas nuspręstų, kad yra reikalinga dar primokėti žyminį mokestį. Teikdamas žyminio mokesčio primokėjimą pagrindžiančius dokumentus ieškovas nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-15641- 905/2014 buvo reiškiamas neturtinio (dėl iškeldinimo) ir turtinio (dėl nuostolių priteisimo) pobūdžio reikalavimai. Kaip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011) yra nurodęs, jeigu greta turtinio reikalavimo ieškovas reiškia ir neturtinio pobūdžio reikalavimus, tai toks ieškinys apmokamas žyminiu mokesčiu kaip vienas turtinis reikalavimas (CPK 80 str. 1 d.). Taip pat minėtu prašymu ieškovas prašė: teismui nustačius, kad sumokėtas per mažas žyminis mokestis, nustatyti papildomą terminą trūkstamai žyminio mokesčio daliai sumokėti; teismui nustačius, kad sumokėtas per didelis žyminis mokestis, grąžinti permokėtą žyminio mokesčio dalį, grąžinti ieškovo permokėta 144 Lt už neturtinį reikalavimą žyminį mokestį, pirmos instancijos teismas ne tik neišsprendė ieškovo pateiktų prašymų, tačiau ir atmetė ieškinio dalį visiškai tokio sprendimo nemotyvuodamas ir pateikdamas nuorodą tik į CPK 296 str. 1 d. 8 p. Ieškovas mano, kad tokiu būdu buvo pažeistos ne tik civilinio proceso teisės normos, tačiau teismas nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos žyminio mokesčio apskaičiavimo klausimu. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nevertino ieškovo pateiktų įrodymų, be to, padarė jokia logika nepagrįstas išvadas, kad atsakovė neteisėtai užėmusi ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą nedaro jokios žalos ieškovui.
Skundžiamu sprendimu teismas sprendė, kad byloje nepakanka duomenų - įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas turėjo potencialių klientų, pageidavusių - ketinusių išsinuomoti būtent aptariamą butą. Ieškovo manymu, tokia teismo išvada ne tik nėra logiškai pagrįsta, tačiau ir prieštarauja anksčiau to paties teismo priimtam sprendimui (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-11 dalinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-15641-905/2014). Ankstesniu teismo sprendimu būtent pats teismas nusprendė iškeldinti atsakovę iš neteisėtai ir savavališkai užimto buto, tačiau šiuo gi sprendiniu teismas preziumavo, kad ieškovui buvo sudaryta galimybė ieškoti nuomininkų ir šiems aprodyti butą. Visiškai nelogiška padaryta teismo išvada ir dėl to, kadangi ieškovas net negalėjo ieškoti potencialių nuomininkų, nes iš jo nuo pat buto įsigijimo neišsikrausto jį savavališkai užėmusi atsakovė. Taigi, tokiu sprendimu teismas iš esmės netiesiogiai pasiūlė ieškovui vykdyti derybas su nuomininkais dėl buto nuomos, neturint realios galimybės jį išnuomoti, ką draudžia materialioji civilinė teisė (6.163 str.). Ieškovo nuomone, pažeisdamas teisinį reglamentavimą ir taikydamas visiškai kitokių aplinkybių byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas vertino ieškovo negalėjimą butą išnuomoti dėl atsakovės neteisėto ir savavališko buto užėmimo kaip tam tikrą ieškovo ūkinę riziką. Ieškovo nuomone bei atsižvelgiant į teismų praktiką, negalėjimas išnuomoti butą galėtų būti vertinimas kaip ūkinė rizika tik tuomet, jei jo savavališkai ir neteisėtai nebūtų užėmusi atsakovė, o ieškovas negalėtų rasti nuomininkų dėl nepalankių rinkoje susiklosčiusių veiksnių. Esamu atveju ieškovas nepatiria ūkinės veiklos rizikos dėl rinkos veiksnių, o buto negali nuomoti tik dėl atsakovės neteisėtų ir ieškovo teises pažeidžiančio elgesio. Visiškai nepagrįsta ir CPK 185 straipsniui prieštaraujanti teismo sprendime padaryta išvada, kad byloje nepakanka duomenų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent tokio pobūdžio butas ir tokioje vietoje galėtų būti išnuomotas už 350 Lt/mėn. Visų pirma, kartu su ieškiniu ieškovas yra pateikęs skelbimus, kuriuose matyti kokiomis kainomis yra nuomojami butai, esantys Naujojoje Vilnioje. Savaime suprantama, kad ieškovas negalėjo pateikti konkrečiai tokio ploto ir konkrečiai tame name, kuriame yra butas, nuomos kainų pavyzdžių, kadangi tokių butų nuoma šiuo metu rinkoje nėra siūloma. Visų antra, padaręs minėtas išvadas teismas visiškai nevertino svarbaus įrodymo - 2014-09-25 dienos teismo posėdyje ieškovo pateiktą 2014-09-24 internetiniuose portaluose nuomojamų butų ir kambarių nuomos kainų lyginamąją analizę, atliktą nekilnojamojo turto agentūros UAB „Sfinkso turtai“ direktoriaus A. S.. Tokiu būdu, ieškovo nuomone, teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimą įvertinti visus byloje pateiktus įrodymus bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Priimtu sprendimu teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė žalos ir priežastinio ryšio. Ieškovo nuomone, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kaip jau minėta, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Taigi įstatymas numato netiesioginių nuostolių, t. y. negautų pajamų, atlyginimą. Pažymi, kad pagal CK 6.249 str. 2 d. tuo atveju, kai atsakingas už žalą asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Atsakovė neteisėtai naudojasi ieškovui priklausančiu butu, ką Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė 2014-07-11 daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15641-905/2014, jame laiko bei saugo savo turtą, dėl to gauna naudos, tačiau jokio atlygio ar nuomos mokesčio ieškovui nemoka. Atsakovės neteisėtais veiksmais gauta nauda už naudojimąsi butu nemokant nuomos mokesčio yra ieškovo negautos pajamos (nuostoliai). Atsakovės dėl jos kaltų veiksmų neteisėtai gauta nauda patvirtina ieškovo turtinius praradimus, t. y. tai, kad ieškovas realiai negavo pajamų, todėl atsakovė privalo atlyginti žalą (CK 6.263 str. 1, 2 d.; (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 252/2004).
Atsiliepimas
A. H. G. atsiliepimu prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą, kuriuo atmesta ieškinio dalis dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi butu laikotarpiu iki 2014-10-17 ir ieškinio dalis dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi butu laikotarpiu nuo 2014-10-18 palikta nenagrinėta ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl apeliacinis skundas neturėtų būti tenkinamas.
Šalies argumentai
Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo kodėl reikalavimo dalį dėl nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtą, neišprendė ieškovo prašymų, nepagrįstai nevertino ieškovo pateiktų įrodymų, t. y. 2014-09-25 dienos teismo posėdyje apelianto pateiktą 2014-09-24 internetiniuose portaluose nuomojamų butų ir kambarių nuomos lyginamąją, kurią atlikto nekilnojamo turto agentūra UAB „Sfinkso turtai“ bei padarė kitas logika nepagrįstas išvadas.
Atsiliepimas
Atsakovės nuomone, nors apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad reikalavimo dalį dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi butu laikotarpiu nuo 2014-10-17 teismas paliko nenagrinėtu, nenurodydamas motyvų kodėl palieka nenagrinėtu, tačiau tokia apelianto pozicija akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-11-07 sprendime nurodė, kad nustačius terminą ieškovui pateikti įrodymus apie sumokėtą žyminį mokestį už turtinių ieškinio reikalavimo dalį, ieškovas pateikė įrodymus apie sumokėtą 88 Lt žyminį mokestį, t. y. tik už ieškinio reikalavimus priteisti nuostolius iki 2014-10-17, todėl kitą ieškinio turtinio reikalavimų dalį (dėl nuostolių priteisimo už laikotarpį iki atsakovės iškeldinimo) palieka nenagrinėtą.
CK 80 str. nustato, kad už kiekvieną ieškinį mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis. CK 269 str. 1 d. 8 p. nustatyta, kad teismas ieškinį palieka nenagrinėtu, jeigu yra pareikšta keleta reikalavimų, o žyminis mokestis sumokėtas tik už dalį. Pirmos instancijos teismas tiksliai ir aiškiai pritaikė minėtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, todėl apeliaciniame skunde nurodytas ieškovo motyvas, kad teismas nemotyvavo tokio savo sprendimo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl turėtų būti vertinamas kritiškai. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino ieškovo pateiktų įrodymų, bei daro nepagrįstą išvadą, kad atsakovė neteisėtai užėmusi ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą nedaro jokios žalos ieškovui. Ieškovas teismui savo reikalavimams pagrįsti iš esmės pateikė vienintelį įrodymą, tai nekilnojamo turto agentūros UAB „Sfinkso turtai“ nuomojamų butų ir kambarių nuomos lyginamąją analizę. Ieškovo nuomone, šis dokumentas pakankamai pagrindžia ieškinyje pateiktus reikalavimus. Atsakovė nesutinka su tokia apelianto nuomone ir mano, kad pirmos instancijos teismas savo sprendime teisingai nustatė, kad nepakanka duomenų -įrodymų, patvirtinačių, jog ieškovas turėjo potencialių klientų, pageidavusių - ketinusių išsinuomoti būtent aptariamą būtent ieškovės butą; jog būtent tokio pobūdžio butas ir būtent tokioje vietoje galėtų būti išnuomotas ne mažiau kaip už 350 Lt per mėnesį - prie ieškinio pridėtuose skelbimuose nurodyta apie vieno kambario nuomą dviejų ir trijų kambarių butuose, o skelbime nurodyto vieno kambario buto plotas (42 kv. m.) gerokai didesnis negu aptariamo buto 13.80 kv. m. plotas, t. y. nurodyti nuomos objektai neturi esminių pranašumų.
Taip pat nurodo, kad ieškovo teiginys, jog atsakovė neteisėtai užėmusi ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą, neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir iš esmės yra klaidingas. Bute visuomet gyveno atsakovė su penkiais nepilnamečiais globotiniais. Be to, dėl Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-15794-910/2014 pagal H. G. ieškinį atsakovams D. K. ir antstolei N. L., dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu. Todėl ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad atsakovė yra neteisėtai užėmusi ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą ir daro jam žalą, neatitinka tikrovės, ir taip pat turėtų būti vertinama kritiškai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Civilinis procesas vyksta pagal įstatymu nustatytą tvarką, kurios turi laikytis tiek teismas, tiek proceso dalyviai. Civilinio proceso teisės normos turi užtikrinti veiksmingą asmens teisės į teismą, įtvirtintos Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau tekste – Konvencija), įgyvendinimą. Į šią principinę nuostatą turi būti atsižvelgiama teismui aiškinant ir taikant civilinio proceso teisės normas. Civilinis procesas turi užtikrinti veiksmingą ir realų teisės į teisingą teismą įgyvendinimą abiem ginčo šalims, todėl civilinio proceso teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad pasiektas rezultatas neprieštarautų šiems principams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau tekste – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje pabrėžiama, kad tinkamas teismo procesas grindžiamas lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kitais visuotinai pripažintais demokratiniais principais (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Šalių procesinės teisės yra lygios. Vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises, pavyzdžiui, ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, atsakovas turi teisę gintis nuo pareikšto ieškinio pateikdamas atsikirtimus į ieškovo reikalavimą arba pareikšdamas priešieškinį ir t. t. <...> Svarbu, kad šalių procesinio lygiateisiškumo principo būtų laikomasi visose proceso stadijose, nes nuo jo įgyvendinimo priklauso ir kitų proceso principų įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl šių principų yra nurodęs, kad, teismui sprendžiant ginčą, konstitucinės teisės į teisingą teismą garantija lygiais pagrindais naudojasi tiek į teismą besikreipiantis, tiek ir nuo jo reikalavimų besiginantis asmuo. Bylą nagrinėjantis teismas jiems turi sudaryti vienodas ir tinkamas galimybes naudotis įstatyme įtvirtintomis procesinėmis teisėmis ginant savo teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2012).
Asmens kreipimasis į teismą turi atitikti įstatymo nustatytą kreipimosi į teismą tvarką (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškinio pateikimas (CPK 135 straipsnis). Šios tvarkos nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių – civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010). Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu ieškinio įforminimu.
Teismas, nustatęs, kad ieškinys neatitinka Civilinio proceso kodekso 135 straipsnio reikalavimų, nustato terminą jiems pašalinti vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 115 straipsnyje nustatyta tvarka. Ieškovui nepašalinus šių trūkumų, ieškinys laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, jei ieškinio trūkumai paaiškėja iškėlus civilinę bylą, teismas turi pareigą spręsti klausimą dėl ieškinio trūkumų instituto taikymo ir atitinkamai nepašalinus teismo nustatytų ieškinio trūkumų spręsti klausimą dėl procesinių pasekmių pagal CPK 296 str. tvarką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas D. K. ieškinio reikalavimu, pareikštu atsakovei H. G., prašo teismo priteisti ieškovui 350 Lt/mėn. nuostolius už naudojimąsi butu už laikotarpį nuo 2014-02-04 iki atsakovės iškeldinimo iš buto. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-03 nutartimi nustatė ieškovui D. K. terminą – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šios nutarties kopijos įteikimo dienos – pateikti įrodymus, patvirtinančius reikiamo dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą. Ieškovas D. K. pateikė Mokėjimo nurodymą Nr. 496, patvirtinantį apie 88 Lt dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą (b. l. 124), ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sprendė, kad ieškovui sumokėjus 88 Lt žyminį mokestį, jis yra apskaičiuotas už ieškinio reikalavimus priteisti nuostolius iki 2014 m. spalio 17 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimų priteisti nuostolius už naudojimąsi butu yra nagrinėtini iki 2014 m. spalio 17 d., o kita ieškinio reikalavimų dalis (dėl nuostolių priteisimo už laikotarpį iki atsakovės iškeldinimo) paliktina nenagrinėtu.
CPK 296 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindai, t. y. teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą: 1) jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka; 2) jeigu pareiškimą padavė neveiksnus fizinis asmuo; 3) jeigu pareiškimą ieškovo ar pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo; 4) jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 5) jeigu atsakovas neprašo priimti sprendimo už akių šio Kodekso 246 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju; 6) jeigu abi šalys, neprašiusios nagrinėti bylą jų nesant, neatvyko be svarbių priežasčių; 7) jeigu pareiškimą padavęs asmuo nėra sumokėjęs nustatyto dydžio žyminio mokesčio; 8) jeigu yra pareikšta keletas reikalavimų, o žyminis mokestis sumokėtas tik už dalį iš jų, – neapmokėtų reikalavimų dalyje; 9) jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui; 10) šio Kodekso 139 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju; 11) jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų; 12) kitais šio Kodekso ir Civilinio kodekso numatytais atvejais. Taip pat minėto straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktų pagrindu ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, ir tik pirmosios instancijos teisme. Taigi, esant tokiai teisinei situacijai, kai pirmosios instancijos teismas minėta 2014-10-03 nutartimi nors ir nustatė ieškovui D. K. terminą sumokėti žyminį mokestį, tačiau nenurodžius koks konkrečiai žyminis mokestis turi būti sumokėtas pagal CPK 80 str., nepagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog ieškovo reikalavimų priteisti nuostolius už naudojimąsi butu yra nagrinėtini iki 2014 m. spalio 17 d., o kita ieškinio reikalavimų dalis (dėl nuostolių priteisimo už laikotarpį iki atsakovės iškeldinimo) paliktini nenagrinėtais pagal CPK 293 str. 1 d. 7 d. ir 2 d. prasmę. Pažymėtina, kad pagal CPK 85 str. 2 d. nuostatas, ieškinio sumą nurodo ieškovas, ir tuo atveju, jeigu nurodyta suma aiškiai neatitinka tikrosios išreikalaujamo turto vertės, ieškinio sumą rašytinio proceso tvarka nustato teismas. Atsižvelgiant į išdėstytą, yra pagrindas išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, neištaisęs esminių ieškinio trūkumų, t. y. pagal CPK 85 str. 1 ir 2 d. reikalavimus ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011) tinkamai nenustatė ieškinio kainos ir mokėtino žyminio mokesčio dydžio bei pagal CPK 115 str. reikalavimus tinkamai neišsprendė ieškinio trūkumų pašalinimo, įpareigojant ieškovą sumokėti teismo nustatytą žyminį mokestį, ir tokiu būdu nepagrįstai ieškinį dalyje paliko nenagrinėtu. Nustatyti pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai sudaro pagrindą pripažinti, kad buvo padaryta esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, ir taip pat sudaro teisinį pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą bei grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.