Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-12-20 · Administracinė byla Nr. I1-5386-595/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-12-20Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2023-02-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-12-20
Bylos Nr.
I1-5386-595/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03443-2021-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Vita Valeckaitė (pirm.)
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Administracinė byla Nr. I1-5386-595/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03443-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos:. 20.5.1; 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 20 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Teigia, jog nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas. Kadangi plotas per mažas, todėl ne visada galima įrengti daugiau spintelių, lentynų, taburečių.

Paaiškina, jog nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2019 m. kovo 24 d. buvo laikomas kamerose Nr. 189, 130, 167, 196, 105, kuriose nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu, kuris nuo kartu kalinčių asmenų atskirtas per žemo aukščio sienele, kuri ne aukštesnė nei 1,5 m. ir atskirta tik užuolaida. Pažymi, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas, kai atskirta tik sienele ir užuolaida, neatitinka higienos normos reikalavimų, pažeidžia asmens privatumą. Dėl to nurodo, kad jis patyrė didelį diskomfortą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą.

Pažymi, jog prašė Vilniaus tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracijos gerinti privatumo sąlygas, tačiau buvo nurodyta, kad užuolaida yra pakankama apsauga privatumo užtikrinimui. Pareiškėjo nuomone, toks privatumo neužtikrinimas prieštarauja žmoniškumui kalint tokiomis sąlygomis, neatsižvelgiama į pareiškėjo orumo pažeidimą, pažeminimą kitų akivaizdoje.

Taip pat pareiškėjas nurodo, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu. Kadangi dušai netinkamai įrengti, jį galėjo stebėti kiti asmenys ir pareigūnai.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, nes keliami reikalavimai yra nepagrįsti.

Pažymi, jog iš pridedamo prie atsiliepimo pareiškėjo kamerų ir judėjimo išrašo matyti pareiškėjo judėjimas, jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Atkreipia dėmesį, kad iš aukščiau pateiktų duomenų matyti, kad nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.Nurodo, kad argumentas, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių.

Teigia, jog Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko tuo metu galiojusių nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad dėl Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų konstrukcinių ypatybių bei pareigos užtikrinti nuolatinę nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinių mazgų kabinų nebuvo techninių galimybių, o papildomo finansavimo šių problemų išsprendimui rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant gyvenamąsias kameras skiriama nebuvo. Lukiškių TI-K, nebūdamas asignavimų valdytoju ir neturėdamas galimybės laisvai disponuoti valstybės biudžeto asignavimais ar juos perskirstyti tarp ekonominės klasifikacijos straipsnių, buvo visiškai priklausomas nuo įstaigos centralizuotai skirstančios valstybės biudžeto asignavimus materialiojo turto paprasto remonto ekonominės klasifikacijos straipsnyje, todėl trūkumai buvo taisomi palaipsniui pagal turimas finansines galimybes. Atsižvelgiant į šias priežastis ši problema egzistavo tęstinį laiką, buvo ieškoma visų įmanomų būdų užtikrinti kiek įmanomą didesnį privatumą asmenims laikomiems gyvenamosiose kamerose (visose gyvenamosiose kamerose nuo bendro kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvaromis, o asmenų didesniam privatumui užtikrinti buvo įrengtos tam tikros užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse).

Šalies argumentai

Akcentuoja, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.Nurodo, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymi, jog tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsakovės atstovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, jį laikant netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2019 m. kovo 24 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Žemesnės instancijos teismas

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra akcentavęs jog tam, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 d. aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai

administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822- 619/2009). Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: pareiškėjas 2018 m. spalio 17 d. atvyko į Lukiškių TI – K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 116, plotas – 7,49 m2 (2 asmenys kameroje); 2018 m. spalio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 189, plotas – 7,86 m2 (2 asmenys kameroje); 2018 m. spalio 19 d. – 2018 m. lapkričio 06 d. kamera Nr. 189 (2 asmenys kameroje); 2018 m. lapkričio 07 d. perkeltas į kamerą Nr. 130, plotas – 7,94 m2 (2 asmenys kameroje); 2018 m. lapkričio 08 d. – 2018 m. lapkričio 20 d. kamera Nr. 130 (2 asmenys kameroje); 2018 m. lapkričio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 196, plotas – 7,94 m2 (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 22 d. kamera Nr. 196 (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 23 d. – 2019 m. vasario 04 d. kamera Nr. 196 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 05 d. perkeltas į kamerą Nr. 157, plotas – 7,94 m2 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 06 d. – 2019 m. vasario 12 d. kamera Nr. 157 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 13 d. kamera Nr. 157 (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 14 d. kamera Nr. 157 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 15 d. kamera Nr. 157 (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 16 d. – 2019 m. vasario 18 d. kamera Nr. 157 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 19 d. kamera Nr. 157 (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 20 d. – 2019 m. kovo 12 d. kamera Nr. 157 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 4, plotas – 7,31 m2 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 14 d. – 2019 m. kovo 15 d. kamerą Nr. 4 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 16 d. – 2019 m. kovo 18 d. kamera Nr. 4 (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 19 d. – 2019 m. kovo 20 d. kamera Nr. 4 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 21 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. 2019 m. gegužės 21 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Vilniaus pataisos namus (iki 2019 m. balandžio 01 d. Lukiškių TI-K) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, plotas – 7,45 m2 (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 22 d. kamera Nr. 111 (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 23 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET). Nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kamerų įrengimą ir jų apstatymą baldais. Pažymėtina, kad teismas neturi jokio pagrindo abejoti pateiktų duomenų teisingumu ir tikslingumu. Juolab, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog dėl mažo ploto kamerų nebuvo galima įsirengti daugiau spintelių, lentynų, taburečių, nėra pareiškęs jokio konkretaus nusiskundimo ar nurodęs jo teisių pažeidimo būtent dėl baldų stygiaus ar pan. Pagal pateiktus atsakovės atstovo duomenis nustatyta, kad kamerų apstatymas baldais atitiko teisės aktų reikalavimus.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2021 m. rugsėjo 29 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. TA-618-442/2021).

Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, taip pat įvertinus, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kamerose buvo laikomas su dar kitu asmeniu, nenustatyta, kad būtų pažeista per visą ginčo laikotarpį pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m. gyvenamąjį plotą. Todėl teismas konstatuoja, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nėra pažeistos.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais. Jį galėjo stebėti kiti kartu gyvenantys asmenys, pareigūnai.

Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

PĮĮET 16.5 p. nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Pažymėtina, kad TIĮET ir PĮĮET nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietą ir plotą, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukštį sanitariniame mazge.

Atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 4 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad užuolaidos Lukiškių TI-K buvo įrengiamos nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pateikė kamerų fotonuotraukas, kuriose matyti, kaip įrengtas sanitarinis mazgas, atitvertas sienele bei uždengtas užuolaida.

Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p.). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami. Kaip minėta, sanitarinis mazgas uždengtas užuolaida, tai patvirtina fotonuotrauka. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių, įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad pareigūnai ir kiti asmenys galėjo jį stebėti, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada tokie įvykiai buvo, kaip konkrečiai pasireiškė ir pan.), nenurodė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, žeminantį elgesį, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Lietuvos vyriusiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas byloje esančiais duomenimis (pvz., fotonuotraukomis, tarnybiniais pranešimais ar pan.) paneigė pareiškėjo teiginius, jog jis, besinaudojantis tualetu, galėjo būti matomas pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-662/2020; ir kt.). Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-618-442/2021 ir kt.).

Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktos kameros nuotraukos, kurioje užfiksuotas tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris, matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas mūrine sienele ir nepermatoma užuolaida, uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi, pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas. Kai pareiškėjas kamerose gyveno vienas, atitinkamai jo, besinaudojančio sanitariniu mazgu iš kameros pusės taip pat niekas negalėjo matyti. Todėl pareiškėjo privatumas, kai jis ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas, jam naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo pažeistas (LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-618-442/2021).

Tačiau nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

Todėl pagal byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu, tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas kamerose su dar kitu asmeniu, jam nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais 145 paras.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas ir naudojantis dušu, jį galėjo matyti kiti asmenys ir pareigūnai.

Atsakovės atstovas atsiliepime nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie galimą jo privatumo neužtikrinimą naudojantis dušu. Ginčijamu aspektu pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Tačiau pažymėtina, kad nors teisės aktuose nenustatyta, kad nuteistieji į dušą būtų vedami po vieną, ar kiekviena dušo vieta būtų įrengta atskiroje patalpoje, tačiau LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Pareiškėjo teiginiai, jog būnant duše jis buvo matomas kitų asmenų turi būti vertinami neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. LVAT 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018). Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, kad dušo patalpa buvo įrengta taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti ja ir nepatirti nepatogumų dėl privatumo stokos. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo stebėjimas būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl pažeisto jo privatumo naudojantis dušu ginčo laikotarpiu, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Todėl apibendrinant nurodytas aplinkybes bei LVAT suformuotą praktiką dėl privatumo naudojantis dušu Lukiškių TI-K, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu per visą ginčo laikotarpį nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2019 m. kovo 24 d. įvertinus tai, kad turėjo teisę dušu naudotis vieną kartą per savaitę, buvo pažeistas viso 24 kartus (6 valandas) (vieną kartą per savaitę suteikiant teisę 15 min. pasinaudoti dušu).

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų jis jautėsi žeminamas, patyrė didelį diskomfortą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą.

Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nenurodė, kad nustatyti pažeidimai įtakojo jo sveikatos būklę.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 145 paras, ir nudojantis dušu 24 kartus (6 val), pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 400 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę konkretūs sveikatos sutrikimai, kad dėl konkrečių pareiškėjo privatumo pažeidimo faktų jam būtų kilusios didesnės pasekmės. Nors pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją dėl pažeidimų šalinimo, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų, kad būtų kreipęsis su atitinkamo turinio skundais ar prašymais į atsakovės atstovą ar kitas kompetetingas įstaigas, nėra pateikta. Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018).

Todėl remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 400 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B. 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Vita Valeckaitė