Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7. Teismas, akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, plotą, sanitarinio mazgo plotą, laikomų asmenų skaičių. Teismas, įvertinęs kamerų ir sanitarinio mazgo plotus, taip pat tai, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kamerose buvo laikomas su dar kitu asmeniu, nenustatė, kad ginčo laikotarpiu būtų pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

8. Teismas skundo argumentus dėl pareiškėjo laikymo netinkamose patalpose, netinkamai įrengtose kamerose, esant judėjimo apribojimams dėl kamerose esančių baldų ir kito inventoriaus, vertino kaip deklaratyvius, nekonkrečius. Teismas nenustatė, kad šiuo aspektu pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymais ar skundais į įstaigos administraciją, kitas kompetentingas įstaigas. Nėra duomenų, kad pareiškėjas ar jį atstovaujanti organizacija būtų skundę Vilniaus PN 2020 m. sausio mėn. atsakymą „Dėl prašymo suteikti informaciją“.

10. Teismas atmetė skundo argumentus, kad pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosios paskirties patalpose, nustatęs, kad Lukiškių TI-K patalpų paskirtis – specialioji.

12. Teismas kaip deklaratyvius atmetė skundo argumentus dėl pareigūnų netinkamo, žeminančio elgesio pareiškėjo atžvilgiu. Akcentavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas šiuo aspektu.

15. Teismas dėl galimybės nusiprausti duše (tik vieną kartą per savaitę) pažymėjo, jog pagal higienos normos reikalavimus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudaryta galimybė bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas nenustatė pareiškėjo sveikatos sutrikimų, dėl kurių jam kiltų poreikis naudotis dušu dažniau nei kartą per savaitę, nenustatė, kad su tokiu prašymu jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, todėl pažeidimo šiuo aspektu nekonstatavo.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų tikslu visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, kas patvirtina teismo šališkumą, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies palankų sprendimą, todėl abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra pagrindo.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto, kuriame teisės aktų reikalavimų, keliamų kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui, pažeidimai pripažinti pagrindine priežastimi, kuri sąlygojo kalinimo įstaigos uždarymą. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai pagal bylos aplinkybių visumą, analizuojant visumą duomenų apie konkretų asmenį ir jo laikymą ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas.

34. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą pagal gautą skundą, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti ir vertino ginčui išspręsti būtinus duomenis, kurie ginčui reikšmingais aspektais yra įvertinti.

35. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama teisė susipažinti su bylos medžiaga. Nustatyta, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, kurį parengė Nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“, nurodyta, kad pareiškėjo interesus atstovauja ir dokumentų rengėjas yra Nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“, kurios nariu yra pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas, informuodamas apie bylos 2020 m. gegužės 26 d. 11 val. rašytinio proceso tvarka nagrinėjimą išsiuntė minėtos Nevyriausybinės organizacijos adresu pranešimą, pridedamas atsakovo atstovo atsiliepimo kopiją bei, be kita ko, išaiškindamas teisę susipažinti su byloje esančiai dokumentais, kita medžiaga (ABTĮ 49 str.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per savo atstovą ar asmeniškai kreiptųsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta.

36. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų taip pat matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

37. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

38. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

39. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas kelia atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų teisingumo klausimą. Tačiau pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus įrodymus.

40. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl konkrečių pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nenustatytų skunde nurodytų pažeidimų, visų pirma, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

41. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

43. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip buvo minėta, vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje reglamentuoja Įsakymas Nr. V-124, todėl nagrinėjamu atveju taikyti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus teisės aktus, reglamentuojančius statinių kadastro duomenų surinkimą, matavimus ir apskaitą, nėra pagrindo.

44. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas sanitarinio mazgo plotu, kad dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose ir negalima apskaičiuoti gyvenamojo ploto, laikytini jo subjektyvia interpretacija, neturinčia jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

45. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, šiuos duomenis įvertinus pagal šios Nutarties 42 punkte nurodytoje teismų praktikoje pateiktas aiškinimo taisykles, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Todėl šioje dalyje atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neužtikrintos ploto normos ir dėl to apribotos judėjimo laisvės.

46. Dėl pareiškėjo argumento, kad visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaida neužtikrina tinkamo privatumo nuo stebinčių pareigūnų, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas byloje esančiais duomenimis (pvz., fotonuotraukomis, tarnybiniais pranešimais ar pan.) paneigė pareiškėjo teiginius, jog jis, besinaudojantis tualetu, galėjo būti matomas pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-662/2020; ir kt.). Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

47. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktos kameros nuotraukos, kurioje užfiksuotas tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris, matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas mūrine sienele ir nepermatoma užuolaida, uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas. Kai pareiškėjas kamerose gyveno vienas, atitinkamai jo, besinaudojančio sanitariniu mazgu iš kameros pusės taip pat niekas negalėjo matyti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo privatumas, kai jis ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas, jam naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo pažeistas.

48. Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę bei pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms aptariamu aspektu atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikėtų naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

49. Byloje konstatuota, kad Lukiškių TI-K kamerose 413 parų pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo, tačiau vertina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti pakankama satisfakcija yra pažeidimo pripažinimas.

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimo būdu, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

51. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį (neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu) ir trukmę (413 parų), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pažeidimas neabejotinai sukėlė pareiškėjui tam tikrus išgyvenimus ir nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau konstatuotas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus ir tokiu būdu kilti neturtinei žalai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone. Apeliacinių skundų argumentai nesuteikia pagrindo pakeisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

54. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.