- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-13
- Bylos Nr.
- 2S-1867-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22974-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- VĮ Turto bankas
- Atsakovas
- Turto banko kolektyvo profesinei sąjungai
- Trečiasis asmuo
- akcinės bendrovės Turto banko darbuotojų profesinė sąjunga
- Kategorijos
- 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VĮ Turto bankas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Turto bankas ieškinį atsakovui Turto banko kolektyvo profesinei sąjungai dėl teisinio statuso nustatymo, trečiasis asmuo – akcinės bendrovės Turto banko darbuotojų profesinė sąjunga,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas VĮ Turto bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga neįgijo kolektyvinio atstovavimo subjekto (visų VĮ Turto banko darbuotojų atstovo) teisinio statuso steigimo metu; Turto banko kolektyvo profesinei sąjungai kolektyvinio atstovavimo subjekto (visų VĮ Turto banko darbuotojų atstovo) teisinio statuso (specialių įgaliojimų) nėra suteikęs įmonės darbuotojų susirinkimas (konferencija); Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga VĮ Turto banke nėra darbuotojų atstovas DK 19 str. 1 d. turinio prasme.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-07-10 nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį ir jį grąžino padavusiam asmeniui. Teismas konstatavo, kad ginčo nagrinėjimas nepriskirtas teismo kompetencijai. Nurodė, kad ieškovas iš esmės prašė nustatyti, koks subjektas atstovauja darbuotojus kolektyviniuose teisiniuose santykiuose, tačiau toks reikalavimas, teismo vertinimu, niekaip nėra susijęs su ieškovo pažeistomis materialinėmis subjektinėmis teisėmis ar interesais, todėl toks reikalavimas nenagrinėtinas ieškininės teisenos tvarka. Nurodė, jog ieškovo keliamas klausimas taip pat negali būti nagrinėjamas teisme ir kaip pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo (CPK 444–445 str.), nes atstovas teisiniuose santykiuose nustatomas konkrečiam atvejui (pavyzdžiui, vienaip atstovavimo klausimas sprendžiamas informavimo ir konsultavimo procedūrose (DK 47 str.), ir kitaip – kolektyvinių derybų procese (DK 60 str.)), o ne bendrai neapirėžtiems klausimams. Pažymėjo, kad atstovavimą kolektyviniuose santykiuose reglamentuoja DK 18 str. 1 d. Teismas nurodė, kad ieškovas remiasi N. K. mokslinėje publikacijoje išreikšta nuomone, jog tuo atveju, jeigu įmonėje veikia kelios profesinės sąjungos, teismas, esant ginčui, galėtų nustatyti darbuotojų atstovų teisinį statusą, tačiau, teismo vertinimu, tokį ginčą galėtų kelti tik pačios profesinės sąjungos, gindamos savo subjektinę teisę būti atstovu (pavyzdžiui, ginčydamos darbuotojų susirinkimo balsavimo rezultatus ar procedūras), o ne darbdavys.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas VĮ Turto bankas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-10 nutartį ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad ieškovas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog pareikštas reikalavimas niekaip nėra susijęs su ieškovo pažeistomis materialinėmis subjektinėmis teisėmis ar interesais. Pažymėjo, kad kolektyvinių darbo santykių srityje socialinė partnerystė tarp darbdavio ir darbuotojų atstovų, įskaitant ir jų veiklą, nustatytą DK 47 str. ir 60 str., be kita ko, yra grindžiama ir galiojančios teisinės sistemos nepažeidžiamumo bei tarpusavio kontrolės principais. Darbdavys, kaip viena iš socialinės partnerystės šalių, tiek siekdamas perduoti informaciją darbuotojų atstovams DK 47 str. tvarka, tiek pagal DK 60 str. reikalavimus, ketindamas pasirašyti įmonės kolektyvinę sutartį su tinkamu darbuotojų kolektyvo atstovu tuo atveju, kai įmonėje veikia kelios profsąjungos, kurios nėra tarpusavio susitarimu sudariusios profesinių sąjungų atstovybės, turi aiškiai žinoti, su kuria iš jų turi vykti galimas tolesnis konsultavimasis (pasikeitimas nuomonėmis ir dialogas) DK 47 str. nustatyta tvarka arba sprendžiamas bet koks kolektyvinis darbo ginčas DK X skyriuje nustatyta tvarka. Apeliantas nurodė, kad jis pagrįstai siekia kontroliuoti savo socialinį partnerį, t. y. sužinoti kas jį teisėtai atstovauja DK 19 str., 41 str. ir 60 str. 1 d. turinio prasme. Pažymėjo, kad toks reikalavimas neabejotinai yra susijęs su ieškovo interesais ir materialiųjų subjektinių teisių pažeidimu tuo atveju, kai darbuotojų atstovu nesanti profsąjunga nepagrįstai reikalauja iš darbdavio jos renkamųjų organų nariams taikyti DK 134 str. 1 d. nustatytą garantiją. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nusprendęs, jog ginčą dėl darbuotojų atstovo teisinio statuso nustatymo galėtų tarpusavyje kelti tik pačios profsąjungos, gindamos savo subjektinę teisę būti tokiu atstovu, neteisėtai pašalino darbdavį, kaip socialinį partnerį, iš subjektų, turinčių teisę spręsti tokį klausimą, rato. Teigia, jog tuo atveju, jeigu ginčas dėl Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos teisinio statuso nustatymo būtų pripažintas kolektyviniu darbo ginču, galima būtų nuspręsti, kad VĮ Turto bankas turi teisę jį spręsti DK X skyriuje nustatyta tvarka pareikšdamas reikalavimą įmonės darbuotojams ir/ar teisėtam atstovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme, bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-08 nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Nagrinėjamu atveju nagrinėjamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį dėl teisinio statuso nustatymo, yra pagrįsta ir teisėta. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, apelianto atskirajame skunde išdėstytus paaiškinimus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio priėmimo klausimą nagrinėjamoje byloje, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Išnagrinėjus bylos medžiagą nustatyta, jog ieškovas VĮ Turto bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti, kad Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga neįgijo kolektyvinio atstovavimo subjekto (visų VĮ Turto banko darbuotojų atstovo) teisinio statuso steigimo metu; Turto banko kolektyvo profesinei sąjungai kolektyvinio atstovavimo subjekto (visų VĮ Turto banko darbuotojų atstovo) teisinio statuso (specialių įgaliojimų) nėra suteikęs įmonės darbuotojų susirinkimas (konferencija); Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga VĮ Turto banke nėra darbuotojų atstovas DK 19 str. 1 d. turinio prasme. Pirmosios instancijos teismas 2014-07-10 nutartimi CPK 137 str. 2 d. 1 p. pagrindu atsisakė priimti ieškovo ieškinį dėl teisinio statuso nustatymo. Atskirąjį skundą ieškovas grindžia argumentais, kad teismas neteisingai nurodė, jog pareikštas ieškovo reikalavimas niekaip nėra susijęs su ieškovo pažeistomis materialinėmis subjektinėmis teisėmis ar interesais.
Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos teisme reglamentuoja CPK 137 str. normos. CPK 137 str. 2 d. 1 p. numatyta, kad teismas gali atsisakyti priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Įstatymų leidėjas atsisakymo priimti ieškinį pagrindus sieja su teisės kreiptis į teismą nebuvimu arba su šios teisės netinkamu įgyvendinimu. CPK 5 str. 1 d. nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Įstatyme įtvirtinta teisminės gynybos garantija reiškia ne tik asmens teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, skundu, prašymu ar pareiškimu, bet ir teismo pareigą išnagrinėti tokį ieškinį. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad CPK 5 str. įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas nėra absoliutus ir negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Teismo pareiga, vadovaujantis civilinio proceso tikslais (CPK 2 str.), imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų įgyvendinta tinkamai. Civilinis procesas pagrįstas šalių disponavimu joms suteiktomis procesinėmis teisėmis laisva valia. Dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens (ieškovo) iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam asmeniui ar kokiems asmenims reikšti reikalavimus, kokius reikalavimus jam (jiems) reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 str.). Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti ieškovui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kad ieškinys, teismo nuomone, įgytų prasmę ir galėtų būti patenkintas. Taigi, ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra ieškovo išimtinė teisė. Šią teisę jis turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų, nes kiekviena subjektinė teisė, tarp jų ir teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, minėta, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Tuo tarpu ieškinio priėmimo stadijoje teismas turi nustatyti tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, t. y. patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą (gali būti dalyvaujančiu byloje asmeniu, turi atitinkamus įgalinimus, jeigu kreipiasi į teismą kito asmens vardu) ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai (CPK 137 str.), kad perspektyvoje vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 str.), būtų įgyvendintas nepaneigiant asmens pažeistų teisių gynybos, teisingumo, koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų civilinio proceso principų.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovo pareikšti reikalavimai niekaip nėra susiję su ieškovo pažeistomis materialinėmis subjektinėmis teisėmis ar interesais. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimai dėl pripažinimo reiškia ne ką kita, kaip faktų, kurie reikalingi ieškovui atstovavimo santykiuose, pripažinimą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atstovas teisiniuose santykiuose nustatomas konkrečiam atvejui, o ne bendrai neapibrėžtiems klausimams. Konstatuotina, kad šiuo atveju ieškovas nenurodė, kokie reikalavimai yra reiškiami atsakovui, o tik prašė teismo pripažinti faktus. Be to, šiuo atveju nėra nustatyta, kokios teisės ar teisėti ieškovo interesai buvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo (apelianto) atskirasis skundas atmetamas, nes jame išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Taip pat pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, skundžiamos nutarties naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 1 p.,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.