- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-546-634/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19394-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Algirdas Remeika, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- V. A.
- Advokatai
- Singrida Samoškienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų iš Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Remeikos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. gynėjos advokatės Singridos Samoškienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir nuteistas 60 MGL (2259,60 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. A. skirta galutinė 40 MGL (1506,40 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, V. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuotas automobilis „AUDI A4”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), indentifikacinis numeris (VIN kodas) (duomenys neskelbtini), priklausantis V. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
V. A. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 23 d., apie 5.27 val., (duomenys neskelbtini), kelyje A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą neblaiviems asmenims vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį „AUDI A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,25 (promilės) etilo alkoholio.Apeliaciniame skunde V. A. gynėja advokatė S. Samoškienė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir V. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojo P. A. atsakomybėn vienų metų laikotarpiui be užstato, sutrumpinti taikytos poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, terminą iki įstatyme numatyto minimalaus termino ir nekonfiskuoti automobilio „AUDI A4”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).Apeliantė skunde nurodo, kad aplinkybė, jog nuo V. A. atžvilgiu 2013 m. gegužės 15 d. priimto procesinio sprendimo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu nėra praėję ketveri metai, nėra pagrindas atsisakyti jam taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip tai nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Skunde pažymima, kad viena iš sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį yra ta, kad asmuo turi būti pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008 išaiškino, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Plenarinė sesija taip pat pažymėjo, kad svarstant klausimą, ar asmuo nusikalto pirmą kartą, reikia turėti galvoje tai, kad kartais ankstesnės nusikalstamos veikos tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir leidžia teigti, kad asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokios sąlygos, be kita ko, atsiranda ir tada, kai asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis per vienus metus būtu padaręs nusikalstamą veiką arba be pateisinamų priežasčių būtų nevykdęs teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų. Todėl nagrinėjamu atveju V. A. yra laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką.Apeliaciniame skunde, prašant taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, taip pat pažymima, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. A. savo kaltę visiškai pripažino, nuoširdžiai gailėjosi ir eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino. Be to, V. A. praeityje už analogiškas veikas (pažeidimus) nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar baustas administracine tvarka, kas rodo, kad nusikalstama veika yra atsitiktinė ir kad jis nėra linkęs nusikalti. Už nuteistąjį sutiko laiduoti jo tėvas P. A., kuris anksčiau nėra teistas ar baustas administracine tvarka, šiuo metu gyvena ir dirba kartu su sūnumi Norvegijoje, todėl turi akivaizdžią galimybę daryti jam teigiamą įtaką. Dėl išdėstytų priežasčių, gynėjos vertinimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo atleisti V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, terminas. Šiuo konkrečiu atveju teismas, nustatęs lengvinančios aplinkybės buvimą ir nesant sunkinančių aplinkybių, taikė V. A. pakankamai griežtą poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą, artimą maksimaliam terminui, tai yra dviem metams. Manytina, kad tokia poveikio priemonė yra itin griežta, o teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas, artimas minimaliam terminui, būtų adekvati ir pakankama baudžiamojo poveikio priemonė.Apeliantė nesutinka ir taikytu nuteistajam priklausančio lengvojo automobilio „AUDI A4”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimu. Gynėjos nuomone, šiuo atveju automobilio konfiskavimas laikytinas pertekline, neproporcinga poveikio priemone, ypač įvertinus tai, kad V. A. padarė nesunkų nusikaltimą ir anksčiau niekada nėra baustas už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, yra dirbantis, teigiamai charakterizuojamas. Be to, už šio nusikaltimo padarymą jam yra uždrausta dvejus metus vairuoti transporto priemones ir tai yra pakankama baudžiamojo poveikio priemonė pasiekti BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio, numatančio atsakomybę dėl transporto priemonių vairavimo, kai tai daro neblaivūs vairuotojai (ne daugiau nei 1,5 promilės) sankcijoje numatytas transporto priemonės konfiskavimas, o jį privaloma skirti tik kai šis pažeidimas padaromas pakartotinai (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 427 straipsnio 3 dalis). Nors administracinių nusižengimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, tačiau tai nėra pagrindas iš esmės BK 72 straipsnio taikymo praktikos, kai nėra nusikaltimų pakartotinumo. Be to, ir BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje automobilio konfiskavimas nėra numatytas.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. A. gynėjos advokatės Singridos Samoškienės apeliacinis skundas atmetamas.
Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas.Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo V. A. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nagrinėjamu atveju nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti V. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), taip pat ginčijamos jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones ir transporto priemonės konfiskavimas.Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bausmės V. A. individualizavimo aspektu, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė teisingą bausmę, kartu parinkdamas tinkamas bausmės tikslams pasiekti baudžiamojo poveikio priemones.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis)
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai.Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-140/2015, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netaikyti V. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Apylinkės teismas tinkamai įvertino apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, tai yra tai, kad V. A. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, dėl jos savo kaltę pripažino, gailisi, taip pat atlygino nusikaltimu padarytą žalą, tačiau buvo visiškai pagrįstai atsižvelgta ir į kitus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui reikšmingus duomenis – teisės pažeidimo pobūdį bei kaltininko elgesį po jo padarymo. V. A. padarytas nesunkus nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, jis vairavo transporto priemonę, kai kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija (2,25 promilės) etilo alkoholio, tuo sukeldamas didelį pavojų visuomenės saugumui. Vairuodamas transporto priemonę tokioje būsenoje V. A. sukėlė eismo įvykį (atsitrenkė ir apgadino kelio atitvarą ir kelio ženklą) ir, nors dėl eismo įvykio kilusią žalą yra atlyginęs, tačiau svarbu tai, kad po teisės pažeidimo padarymo jis iš eismo įvykio vietos pasišalino, tokiu būdu siekdamas išvengti teisinės atsakomybės. Šiame kontekste apylinkės teismas taip pat pagrįstai įvertino, kad V. A. jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu (BK 38 straipsnio 1 dalis). Taigi išdėstytos aplinkybės, net ir įvertinus apeliaciniame skunde nurodomus argumentus dėl teigiamos nuteistojo charakteristikos, neleidžia teismui daryti pagrįstos išvados, jog V. A. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Be to, prašymą perduoti V. A. pagal laidavimą pateikė jo tėvas P. A.. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad P. A. yra neteistas, nebaustas administracine tvarka ir, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, dirba ir gyvena kartu su nuteistuoju Norvegijoje. Tačiau atsižvelgus į nuteistojo amžių ((duomenys neskelbtini) metai), į tai, kad ir iki nusikaltimo padarymo jis gyveno ir dirbo kartu su tėvu (duomenys neskelbtini), nėra pakankamo pagrindo manyti, kad perdavus V. A. jo tėvo P. A. atsakomybei pagal laidavimą, jis jam turės tokią įtaką, kad pastarasis daugiau nebenusikals.Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytos BK 40 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4 punkte ir 3 dalyje nurodytos sąlygos, ir tuo pagrindu keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino (BK 68 straipsnis)
Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. Komentuojamame straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009 ir kt.).BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas naudotis specialiąja teise uždraudžia nuo 1 iki 3 metų. Šiuo atveju Kauno apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu V. A. uždraudė vairuoti transporto priemones 2 metams. Apeliaciniu skundu neginčijamas šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo V. A. teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau nesutinkama su jo trukme, prašant taikyti minimalų uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą.Kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios V. A. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą (aptariamo įvykio metu jam nustatyto girtumo laipsnį – 2,25 promilės, elgesį po pažeidimo padarymo) ir jo asmenybę (galiojančių administracinių nuobaudų neturi, anksčiau neteistas, prisipažino ir gailisi dėl nusikaltimo). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo nustatytas 2 metų draudimo naudotis specialiąja teise terminas, atitinkantis BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatytą šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymo trukmės vidurkį, yra proporcingas ir adekvatus kaltininko asmenybei, jo padarytai nusikalstamai veikai. Pagrindo šį terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą, nėra.
Dėl transporto priemonės konfiskavimo (BK 72 straipsnis)
Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas Baudžiamojo kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi Baudžiamasis kodeksas konfiskuotino turto paėmimą valstybės nuosavybėn numato ne kaip galimybę, o kaip privalomai teismo taikomą baudžiamojo poveikio priemonę.Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje, remdamasis susiformavusia teismų praktika ir konstitucine jurisprudencija, išsamiai aptarė ir išaiškino, jog nuteistojo V. A. vairuota ir jam priklausanti transporto priemonė – automobilis „AUDI A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atitinka BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme ir turi būti konfiskuojama. Apygardos teismas pritaria šiems motyvams ir priimtam sprendimui taikyti nuteistajam aptartą turto konfiskavimą.Apeliacinio skundo argumentai, kad V. A. taikytas transporto priemonės konfiskavimas yra perteklinė ir neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, atmetami kaip nepagrįsti. Sutiktina su tuo, kad skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, kartu turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Tačiau nagrinėjamu atveju be šioje nutartyje jau aptartų teigiamai V. A. charakterizuojančių aplinkybių apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių kitų argumentų, galinčių pagrįsti išvadą, kad jam priklausančios transporto priemonės konfiskavimas būtų itin didelė finansinė našta arba nepagrįstai didelius nepatogumus gyvenime sukelianti poveikio priemonė. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas, nuteistajam už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą kartu su bausme taikydamas privalomą transporto priemonės konfiskavimą, nesirėmė įstatymu ar nesivadovavo proporcingumo principu.Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apeliacinio skundo argumentus dėl BK 72 straipsnio taikymo siejant tai su nusikaltimų pakartotinumu, kaip tai numatyta Administracinių nusižengimų kodekse. Įstatymų leidėjas, numatydamas konkrečią ribą (konkretų neblaivumo laipsnį), aiškiai atskyrė baudžiamąją ir administracinę atsakomybes. Šiuo metu transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs (nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau nei 0,4 promilės, bet ne daugiau nei 1,5 promilės) vairuotojai, užtraukia administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį. Transporto priemonės konfiskavimas šio straipsnio sankcijoje nėra numatytas, tai padaryta ANK 427 straipsnio 3 dalyje, t. y. kai asmuo pakartotinai neblaivus vairuoja transporto priemonę, jei nepraėjo vieneri metai nuo paskirtos nuobaudos įvykdymo, arba kuris turi nepanaikintą ar neišnykusį teistumą už nusikalstamą veiką, kurią jis padarė neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuodamas transporto priemonę. Analogišką praktiką formuoti kilus baudžiamajai atsakomybei, t. y. transporto priemonę konfiskuoti tik asmeniui pakartotinai vairavus esant neblaiviam, kai nustatytas didesnis nei 1,5 promilės girtumas, nėra teisinio pagrindo. Baudžiamoji atsakomybė, nustačius minėtą neblaivumo laipsnį, kyla be jokių išimčių, t. y. baudžiamoji atsakomybė taikoma ne kaip ultima ratio priemonė, o kaip aiškiai įstatymiškai reglamentuota įstatymų leidėjo valia. Kitų teisės šakų pagalba, įstatymų leidėjo vertinimu, nėra galimybės pasiekti norimo rezultato – saugaus eismo didinimo. Priešingu atveju, asmeniui būtų formuojamos nebaudžiamumo nuotaikos bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, taip pat sudarytos sąlygos pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tarp jų ir turto konfiskavimo, pobūdžio.Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teisinio pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo V. A. gynėjos advokatės Singridos Samoškienės apeliacinį skundą atmesti.