Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas, 2-472-860/2013

Teismas: Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-02-27
Bylos Nr.: 2-472-860/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-02886-2012-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Saulius Jakaitis
Atsakovas: M. R., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Ieškovas: Vilniaus apygardos prokuratūros

Kategorijos

35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
99.7pavadinimo nepavyko patikrinti
114.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
116.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-472-860/2013Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02886-2012-1Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.6; 36.1; 99.5; 99.7; 114.9.3; 114.11; 116.4; 116.8.

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Saulius Jakaitis,

sekretoriaujant E.Jasmontaitei, dalyvaujant ieškovo atstovui – prokurorui J.Rinkevičiui, atsakovo M. R. atstovui adv. pad. S.Virkečiui, atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei I. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo - Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos bei M. R. dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos aktų pripažinimo negaliojančiais bei statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas - prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo: pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus išduotą 2005-12-29 projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2006-07-03 posėdžio protokolą Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus išduotą 2006-07-05 statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-05-18 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto“; įpareigoti M. R. per 6 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir sutvarkyti statybvietę (b.l. 1-7).

Ieškinyje nurodė, kad 2002-12-30 Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota atsakovo M. R. nuosavybės teisė į 1,1135 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Visą minėto žemės sklypo plotą užima miško žemė. 2005-12-29 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyrius patvirtino ir išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini) projektuoti statytojo M. R. planuojamą statyti gyvenamąjį namą ant esamų pamatų, o 2006-07-03 Vilniaus rajono savivaldybės Nuolatinė statybos komisija rekomendavo (2006-07-03 posėdžio protokolas Nr. (duomenys neskelbtini)) išduoti statybos leidimą statyti M. R. gyvenamąjį namą minėtame žemės sklype. 2006-07-05 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyrius išdavė statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo statytojui M. R. leista statyti gyvenamąjį namą ant esamų pamatų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). 2011-05-18 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius išdavė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto“, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2011-05-20 buvo įregistruotas nebaigtas statyti gyvenamasis namas, esantis minėtame žemės sklype (duomenys neskelbtini) 2012-08-28 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atlikęs faktinį duomenų patikrinimą vietoje, nustatė, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra atlikti statybos darbai - įrengti pamatai, medžiaga - monolitas.

Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 str. 1 d. 1 p. (redakcija, galiojusi minėtų aktų priėmimo ar išdavimo metu) žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymą miškų ūkio paskirties žemėje ir miško žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių statyba, o visų kitų statinių statyba nėra leidžiama. Teigia, jog būtent toks minėtų Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatų aiškinimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2007-09-21 nutartis a.b. Nr. A3-754-07, 2010-09-20 nutartis Nr. A556-714/2010, 2010-12-09 nutartis a.b. Nr. A556-1048/2010, 2011-10-21 nutartis a.b. Nr. P525-115/2011 ir kt.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008-06-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-117/2008, 2008-07-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-360/2008, 2012-02-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-20/2012). Kadangi miškų ūkio paskirties žemė ir miško žemė negali būti urbanizuojama, gyvenamojo namo statyba joje negalima, todėl aukščiau nurodytus Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinius aktus, t.y. 2005-12-29 projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini), Nuolatinės statybos komisijos 2006-07-03 posėdžio protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-07-05 statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurie buvo parengti, priimti ir išduoti pažeidžiant Žemės įstatymo 21 str. 1 d. 1 p., 26 str. 1 d. 3 p., Miškų įstatymo 2 str. 3 d. nuostatas, prašo pripažinti negaliojančiais kaip neteisėtus ir prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams. Nurodo, jog pripažinus, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai ir jį panaikinus, turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t.y. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-05-18 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto“. Kadangi gyvenamojo namo statyba pagal ginčijamą 2006-07-05 statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) yra pradėta, įrengti pastato pamatai, pastatas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl pripažinus negaliojančiu 2006-07-05 statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal jį statomas ginčo gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) turi būti nugriautas, todėl prašo įpareigoti šio pastato statytoją ir savininką M. R. per 6 mėnesius teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis juos nugriauti ir sutvarkyti statybvietę (Statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. 1 p., 28 str. 3 d).

Teigdamas, kad kaltė dėl statybos, vykdomos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tenka tiek institucijoms, išdavusioms tokį dokumentą ir pritarusioms jo išdavimui, tiek statytojams, kurie kreipėsi dėl tokio neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir vykdė statybą pagal jį, ieškovas nurodė, kad draudimas miškų ūkio paskirties žemėje ir miško žemėje statyti ne medienos sandėlius ar su mišku susijusius įrenginius įtvirtintas Žemės įstatyme ir Miškų įstatyme, t.y. aukščiausios juridinės galios teisės aktuose, kurie yra skelbiami; jų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, be to, įstatymui visi asmenys lygūs, todėl atitinkamą Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo reglamentavimą, neleidžiantį miškų ūkio paskirties bei miško žemėje gyvenamųjų namų statybos, privalo žinoti tiek viešojo administravimo subjektai, išduodantys statybos leidimus ar pritariantys jų išdavimui, tiek asmenys, kurie ketina vykdyti statybą miškų ūkio paskirties ar miško žemėje ir negali nepaisyti minėtų statybos miškų ūkio paskirties ir miško žemėje įstatyminių ribojimų.

Atsiliepimas

Atsakovas - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos sutikdamas su ieškiniu, atsiliepime (b.l. 93-95) išdėstė iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir nurodyti ieškinyje. Papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos 1995-12-11 nutarimu Nr. 1608, 2 punktas nustato, kad statant naujus statinius miškų ūkio paskirties žemėje būtinas nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas planas, kuris nagrinėjamu atveju parengtas nebuvo. Pasisakydamas dėl kaltų asmenų, nurodė, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 1.5 str. 1 d. civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o pagal Civilinio kodekso 1.6 str. - įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo; valstybėje teisės aktai yra vieši, t. y. skelbiami, todėl tam tikrų teisinių santykių dalyviai privalo juos žinoti ir jais vadovautis. Mano, jog tai, kad ginčo atveju Vilniaus rajono savivaldybės administracija priėmė sprendimus dėl statybos leidimo išdavimo, savaime nereiškia, kad M. R. turėjo besąlygiškai jais vadovautis. Atsižvelgiant į tai, statytojas tiek besikreipdamas dėl statybos leidimo išdavimo, tiek vykdydamas statybos darbus privalėjo domėtis teisės aktų reikalavimais, kurie reguliuoja minėtus teisinius santykius, tačiau šiuos veiksmus statytojas atliko nerūpestingai, neapdairiai, todėl turį prisiimti riziką. Kita vertus, kaltu asmeniu pripažintinas ne vien tik statytojas, bet taip pat ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kurios neteisėti veiksmai lėmė statybos padarinių atsiradimą. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis individualus administracinis aktas (šiuo atveju statybos leidimai buvo individualūs administraciniai aktai) turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, tai reiškia, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas tinkamomis galiojančių teisės aktų nuostatomis ir atitikti faktines aplinkybes, tačiau šiuo atveju statybos leidimo išdavimas nebuvo pagrįstas ir pažeidė imperatyvias teisės normas. Prašo ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovas M. R. nesutikdamas su ieškiniu, atsiliepime (b.l. 98-101) nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., 2 d., 3 str. 1 d. 1 p. įstatymų leidėjas įsakmiai nurodė, kad valstybės institucijos turi veikti atsakingai, kruopščiai ir išsamiai išnagrinėdamos visas konkrečias aplinkybes ir faktus, susijusius su konkrečiu atveju; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Teigia, jog 2005 m. kreipdamasis dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo planuojamam statyti gyvenamajam namui atsakovas manė ir tikėjosi, kad jo prašymas teisėtas ir pagrįstas tuo metu galiojančiais įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais, o savivaldybės institucijos veiksmas, t.y. 2005-12-29 projektavimo sąlygų sąvado Nr. (duomenys neskelbtini) 04 projektuoti gyvenamąjį namą, išdavimas tik patvirtino jo pagrįstus lūkesčius ir teisėtą interesą atstatyti gyvenamąjį namą. Kadangi statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas atsakovui tik 2006-07-05, daro išvadą, kad institucijos, priimdamos sprendimą turėjo pakankamai laiko įsigilini į visas faktines aplinkybes ir jų pagrindu priimti teisingą ir teisėtą sprendimą. Pabrėžė, kad atsakovas M. R. atsakingai ir teisės aktų nustatyta tvarka teikė visus reikalingus dokumentus bei neturėjo jokios praktinės galimybės įtakoti sprendimų priėmimą Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje.

Mano, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“, Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojai, vykdydami savo funkcijas, išduodant minėtą dokumentą, nustatytų teisės aktuose procedūrų nepažeidė. Pažymėjo, jog valstybės institucijos, priėmusios individualų administracinį teisės aktą remiantis Viešojo administravimo įstatymo 9 str. 1 ir 2 d., taip pat turi įstatymo nustatytą pareigą prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip įgyvendinamas administracinis aktas. Kadangi 2011-05-18 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius išdavė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto“, kurios pagrindu nekilnojamojo turto registre 2011-05-20 buvo įregistruotas nebaigtas statyti gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), baigtumas - 7%), esantis (duomenys neskelbtini), o Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. nurodyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad jo veiksmai yra teisėti ir atitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pagal dabar susidariusią situaciją, t.y. prokurorui pareiškus ieškinį šioje byloje ginant viešąjį interesą, visos neigiamos pasekmės tenka tik atsakovui: panaikinus statybą leidžiantį dokumentą ir priėmus sprendimą pašalinti neigiamas pasekmes, jam tektų visa finansinė našta, nugriaunant esamus pamatus, taip pat būtų pažeisti jo teisėti lūkesčiai ir interesai, siekiant pasistatyti gyvenamąjį namą, taip pat būtų sumenkintas valstybės institucijų autoritetas, nes esant tokioms pačioms sąlygoms, priimami priešingi sprendimai.

Atkreipė dėmesį, jog ieškovas neatsižvelgė į tai, kad statyba buvo vykdoma ant esamų pamatų, todėl ieškovo padaryta išvada, kad reikia pripažinti neteisėtais ir nugriauti visus pamatus, galimai neatitinka esamos faktinės situacijos ir neatsako į klausimą, kokia apimtimi reiktų šalinti neigiamas pasekmes. Be to, mano, kad pareiškus ieškinį šioje byloje, pažeidžiamas teisinių santykių stabilumas, nes valstybės institucijos, keletą metų visiškai nekreipusios dėmesio į atsakovą, priima priešingus jau priimtiems sprendimus, tuo pažeisdamos jau susiklosčiusią teisinę situaciją ir sukeldamos atsakovui tokias teisines pasekmes, kurių jis nelaukė ir kurios pažeidžia jo teisėtus lūkesčius ir teisėtus interesus. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas - Vilniaus rajono savivaldybės administracija su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b.l. 104-106) nurodė, kad ginčijamo Statybos leidimo išdavimo metu galiojo Statybų privačioje žemėje reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608, kurio 3 p. buvo nustatyta, jog žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoje buvusių), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Atkreipė dėmesį, jog statinio projekte yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005-05-2 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje patvirtinamas faktas apie tai, jog planuojamojoje statyti vietoje buvo gyvenamasis namas (pagrindas Statybų privačioje žemėje reglamento 3 p. taikyti), sklypo plano su inžineriniais tinklais brėžinys yra suderintas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentu (institucija, atsakinga už aplinkos apsaugą), gautos kitų kompetentingų institucijų išvados ir suderinimai.

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-03-14 priėmė nutarimą byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04, pateikdamas išvadą dėl Statybų privačioje žemėje reglamento 2 p. teisėtumo, tačiau šioje byloje Konstitucinis Teismas nenagrinėjo Reglamento 3 p. atitikimo Konstitucijai ir kitiems teisės aktams, todėl teigia, kad šis punktas buvo teisėtas ir galiojantis iki Reglamento pakeitimo, t.y. iki 2007-02-04. Dėl šių priežasčių mano, jog šioje byloje ieškovas negali remtis minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu.

Pabrėžė, jog teisėtų lūkesčių principas įpareigoja Savivaldybę atlikti procedūras pagal procedūros pradžios metu galiojančius teisės aktus. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-12-30 įsakymu Nr. Dl-708, 7 p. statinio projektavimo pradžia yra laikoma statinio projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimo diena, o statinio projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimo dieną galiojančiame Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkte buvo įtvirtinta galimybė statyti miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų) namus, Konstitucinis Teismas 2006-03-14 prieštaraujančiu Konstitucijai ir kitiems įstatymams pripažino tik Statybų privačioje žemėje reglamento 2 p., o pareigą statybą pradėti tik pagal nustatyta tvarka parengtus projektus ir gavus atitinkamą leidimą statytojas M. R. įvykdė, teigia, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti Statybos leidimą ir kitus su juo susijusius teisės aktus negaliojančiais.

Taip pat prašo atsižvelgti į teismų praktiką, o būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2012, kurioje pasisakyta dėl Statybų privačioje žemėje reglamento 3 p. taikymo: „Reglamento 3 punkte nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemėje ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Ši Reglamento nuostata galiojo iki 2007 m. vasario 4 d. (panaikinta Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106). Taip įstatymo lydimuoju aktu buvo nustatyti leistinos miško žemėje statybos atvejai, nenustatyti įstatymų. Teisinio reguliavimo neaiškumai galėtų būti aiškinami asmens naudai, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos standartus nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias apribojamos Konvencijoje garantuojamos asmens teisės, turi būti pakankamai prieinamos, aiškios ir numatomos (žr., pvz., (duomenys neskelbtini)v. United Kingdom, judgment of 21 February 1986, Series (duomenys neskelbtini)no. (duomenys neskelbtini), par. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)v. United Kingdom, judgment of 8 July 1986, Series (duomenys neskelbtini). no. (duomenys neskelbtini), par. (duomenys neskelbtini)). Tačiau pažymėtina, kad net ir sutinkant su kasatoriaus pozicija, kad pagal Reglamento 3 punktą miškų ūkio žemėje esančiose sodybvietėse statyba tam tikru laikotarpiu buvo galima, ji turėjo būti vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiai statybai taikytinos Statybos įstatymo nuostatos dėl statinio projekto ir leidimo būtinumo (20, 23 straipsniai). Asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad garantuojama asmens, kuriam teisinė sistema duoda pagrindą tikėtis, jog jis turės tam tikrą rezultatą, jei veiks teisėtai, interesus. Taigi asmens teisėtų lūkesčių apsaugai svarbu paties asmens veiksmų teisėtumas. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos“.

Atsižvelgdami į išdėstytas faktines aplinkybes, teisės normas bei teismų praktiką, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti; nesutiko su atsakovų pozicija, jog statyba teisėta pagal Statybų reglamento 3 punkto nuostatas, kadangi yra įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, gali pasisakyti, kad reikia vadovautis aukštesniu aktu. Pažymėjo, jog nėra ir neabejotinų duomenų, kad atsakovo sklype tikrai buvo gyvenamasis namas – yra duomenys, jog 1927 m. virš 60 ha plote buvo sodyba su priklausiniais, tuo tarpu atsakovo M. R. sklypas yra 1 hektaro plote; sodybos požymių ten nėra – tai yra gilumoje, ne prie privažiuojamų kelių. Be to, yra duomenys, kad tame pačiame buvusios sodybos sklype yra išduotas dar vienas leidimas dėl gyvenamojo namo statybos; pažymėjo, jog dvi sodybos vietoje vienos negali būti atkuriamos. Prašo nugriauti pastatą kaltų asmenų, t.y. atsakovo M. R. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, lėšomis; kadangi nenustatyta, kieno kaltė yra didesnė, mano, jog išlaidos turi būti paskirstytos lygiomis dalimis.

Atsiliepimas

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos atstovė I. Š. palaikė ieškinį atsiliepime bei prokuroro nurodytais argumentais. Mano, jog statybos iniciatorius, t.y. M. R., turėjo žinoti, kad miške gyvenamojo namo statyba negalima. Inspekciją tenkintų sprendimas dėl statybos padarinių pašalinimo, ir kad miško žemėje nebūtų vykdomos statybos. Savo kaltės inspekcija nemato, kadangi jos pažyma išduota pateiktų dokumentų pagrindu.

Šalies argumentai

Atsakovo atstovas adv. pad. S.Virketis su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas dėl Reglamento 3-io punkto nieko nepasisakė. Administracinė procedūra pradėta pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, iki Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo; reglamentas nustojo galioti tik 2007-02-04. Atkreipė dėmesį į galiojantį teisėtų lūkesčių principą, nurodė, kad negalima reikalauti iš asmens, kad jis žinotų visą įstatymų sistemą. Dėl namo buvusioje sodyboje, nurodė, kad iš faktinių aplinkybių matyti, jog buvo pamatai – Lietuvos centrinio archyvo: planas, Hipotekos knygos išrašas, notaro aktas apie parduotą sodybą su visais pastatais. Buvusios sodybos vietoje buvo suformuotas ne vienas sklypas, ir neaišku, kurioje konkrečiai vietoje buvo gyvenamasis namas; mano, kad pastatai galėjo būti abiejuose naujai suformuotuose žemės sklypuose. Atstovo žiniomis, J. R. sklype joks pastatas nepradėtas statyti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2002-12-06 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registre atsakovo M. R. vardu nuosavybės teise registruotas 1,1135 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (b.l. 13-15, 43-48).

2005-12-29 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyrius patvirtino ir išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini) projektuoti statytojo M. R. planuojamą statyti gyvenamąjį namą ant esamų pamatų, adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 33-35).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad nors Vilniaus rajono savivaldybės Nuolatinė statybos komisijos 2006-07-03 posėdžio protokole Nr. (duomenys neskelbtini), jo 6 punkte, nėra pažymėtas komisijos sprendimas, t.y. rekomenduoti išduoti ar neišduoti statybos leidimą statyti M. R. gyvenamąjį namą minėtame žemės sklype (kitaip tariant tinkamai neužpildyta minėto 6 punkto grafa) (b.l. 30), Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyrius, 2006-07-05 išdavė statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statytojui M. R. statyti gyvenamąjį namą ant esamų pamatų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal 2005 UAB „Arkilida“ parengtą projektą Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 29). Nuolatinės statybos komisijos 2006-07-03 posėdyje dalyvavę statinio projektavimo sąlygas išdavusių institucijų (subjektų) (Savivaldybės administracijos, Vilniaus visuomenės sveikatos centro, Vilniaus rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, Vilniaus regiono Vilniaus rajono skyriaus, AB „Lietuvos telekomas“ ir AB „Lietuvos dujos“ Vilniaus filialo) atstovai pagal kompetenciją patikrinę pateiktus dokumentus pritarė (peržiūrėjo) statinio projektui ir savo išvadas patvirtino parašais.

Gavęs atsakovo M. R. prašymą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2011-05-18 išdavė pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto (b.l. 18-19), kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2011-05-20 buvo įregistruotas nebaigtas statyti (baigtumas 7 %) gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (b.l. 13-15).

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, gavęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2012-08-07 prašymą (b.l. 11-12), atliko faktinį duomenų patikrinimą vietoje ir nustatė, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), yra įvykdyti statybos darbai - įrengti pamatai, medžiaga – monolitas (b.l. 25-27). Inspekcija, surinkusi dokumentus, susijusius su statybos leidimo minėtame miškų ūkio paskirties žemės sklype, išdavimu, bei atsižvelgdama į tai, jog miškų ūkio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo statyba negalima, 2012-09-24 Vilniaus apygardos prokuratūrai pateikė prašymą ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2006-07-05 statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini), Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-05-15 pažymos panaikinimo bei statybos padarinių pašalinimo (b.l. 24, 28, 8-10).

Nagrinėjamu atveju, ginčo dėl to, jog visą atsakovui M. R. priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotą užima miško žemė nėra. Šias aplinkybes patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše esantys duomenys, jog pagrindinė tikslinė sklypo naudojimo paskirtis „miškų ūkio“. Be to, Valstybinės miškų tarnybos 2012-10-11 rašte nurodyta, jog į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos Nemenčinės(duomenys neskelbtini) girininkijos 180 kvartalo 24 taksacinis sklypas, 181 kvartalo 15 taksacinis sklypas ir 191 kvartalo 7,10, 11 taksaciniai sklypai, kurie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruoti 2003-10-16 pagal 2000 metų valstybinės miškų inventorizacijos duomenis; ir kad minėtame sklype esantis miškas yra priskirtas II miškų grupės Rekreaciniams miško sklypams (b.l. 70-73).

Pagal Žemės įstatymo 21 str. 1 d. 1 p. žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusio Žemės įstatymo 26 str. 1 d. numatė, kad miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami: 1) mišku apaugęs plotas (medynai); 2) neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos; 3) žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės; 4) žemė, kurioje numatyta įveisti mišką; 5) miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos. Iš esmės analogiškai miško žemė apibūdinama ir Miškų įstatymo 2 str. 3 d., t.y. apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas; miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti.

Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608, 2 p. numatė, jog miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai. Pagal Reglamento 3 punktą - žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus.

Remiantis 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu (byla Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04) nustatyta, kad šio reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Minėtame nutarime nurodyta, jog Miškų įstatymo 3 str. 1 d. miško žemei priskiriami inter alia medienos sandėliai bei kiti su mišku susijusių įrenginių plotai, pagal Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p., miškų ūkio paskirties žemei priskiriami inter alia medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, o kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės, Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nebuvo ir nėra. Nutarime pažymėta (10 p.), kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais. Konstitucinis Teismas ir anksčiau yra ne kartą pasisakęs savo nutarimuose, kad poįstatyminiais teisės aktais negali būti reguliuojami santykiai, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais, taip pat jais negali būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruotų su įstatyminiu reguliavimu, nebūtų grindžiamas įstatymais ir pan.

Tiek Reglamento 2 p., tiek 3 p. panaikinti Vyriausybės 2007-01-31 nutarimu Nr.106 (nuo 2007-02-04).

Nagrinėjamu atveju, vertinant ginčijamų aktų teisėtumą, svarbi aplinkybė yra ta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyrius statybos leidimą atsakovui M. R. išdavė tuomet, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, o jame pabrėžtas teisės aktų hierarchijos principas, ir nustatyta, kad Konstitucijai ir kitiems įstatymams prieštarauja Reglamento 2 punkto nuostata ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus. Nors Konstitucinis Teismas tiesiogiai ir netyrė minėto Reglamento 3 punkto atitikties Konstitucijai, tačiau iš pateiktų Konstitucinio Teismo išaiškinimų tapo akivaizdu, kad Reglamento 3 punkto nuostata, kuri nėra grindžiama jokiu įstatymu, t.y. nei miškų įstatymas, nei žemės įstatymas, nei koks kitas įstatymas nenumato galimybės miškų ūkio paskirties žemėje esančiuose sodybvietėse statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir pan., yra prieštaraujanti Konstitucijai. Taigi, kompetentinga institucija, išduodama statybos leidimą privalėjo įvertinti, ar numatoma statyba neprieštarauja įstatymų reikalavimams ir nustačiusį tokį prieštaravimą - privalėjo atsisakyti išduoti statybos leidimą. Dėl šių priežasčių 2005-12-29 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus patvirtintas ir išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. (duomenys neskelbtini), kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas. Tuo pačiu konstatuotina, jog statybos leidimas, kuris išduotas 2006-07-05, t.y. po minėto Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo, yra neteisėtas, išduotas pažeidžiant aptartas Miškų bei Žemės įstatymų imperatyvias nuostatas.

Atsakovai M. R. bei Vilniaus rajono savivaldybės administracija teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai ir kitiems įstatymams tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktą; tačiau šio Reglamento 3 punktas galiojo iki 2007-02-04, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti Statybos leidimą ir kitus su juo susijusius teisės aktus negaliojančiais.

Jau minėta, kad po minėto Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo priėmimo tapo akivaizdu, kad Reglamento 3 p. nuostata taip pat neatitinka Konstitucijos. Antra vertus, pažymėtina, kad išanalizavęs analogiškus argumentus, kuriuos šioje byloje nurodė atsakovas M. R. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, 2011-10-21 nutartyje padarė išvadą, jog nėra pagrindo keisti nusistovėjusios teismų praktikos, ir atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus, jog pati nuostata, kai miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, yra antikonstitucinė, remiantis reikalavimu teisės aktų nuostatas aiškinti sistemiškai, atitinkamai kitos tame pačiame teisės akte (Reglamente) įtvirtintos nuostatos, kurių pagrindu būtų buvę galima miškų ūkio paskirties žemėje statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, taip pat negalėjo būti taikomos. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime aiškiai nurodė, kad pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą miško (miškų ūkio paskirties) žemėje galima statyti medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus (įrenginius), o kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės, nei Miškų įstatyme, nei Žemės įstatyme nėra. Tokios Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatos galiojo ir ginčo administracinių aktų išdavimo metu, todėl jomis privalomai turėjo būti vadovaujamasi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-21 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-115/2011).

Atsakovai savo poziciją grindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2012, kurioje teismas pasisakė dėl Statybų privačioje žemėje reglamento 3 p. taikymo.

Pažymėtina, jog nurodytoje bei nagrinėjamoje byloje skiriasi faktinės bylos aplinkybės. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręsdamas klausimą dėl Reglamento 3 p. taikymo ir teisėtų lūkesčių pasisakė, kad tokiu atveju svarbus ir paties statytojo veiksmų teisėtumo faktas.

Antra vertus, ieškovas 2013-02-07 teismo posėdžio metu, pateikė įrodymus, kad remiantis tais pačiais archyviniais dokumentais dėl sodybos toje vietovėje buvimo, projektavimo sąlygų sąvadas bei statybos leidimas buvo išduotas šalia esančio sklypo savininkui J. R.. Iš ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad J. R. išduotame Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004-04-21 pažymėjime nurodyta, jog 1921-12-20 J. K. nusipirko, o 1927-09-29 su pastatais, mišku ir kitais priklausiniais pardavė M. J. 54,90 deš. ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) iš B. dvaro M. (duomenys neskelbtini); ir kad 1938 metais J. M., (duomenys neskelbtini)vietovėje turėjo 59 ha žemės. Atsakovo M. R. projekte esančioje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005-05-23 pažymoje taipogi nurodyta, jog pagal 1927-09-27 notarinį aktą, J. K. pardavė M. J. (J.) (duomenys neskelbtini). su visais pastatais (b.l. 39-42, 64-65). J. R. projektavimo sąlygų sąvadas gyvenamojo namo žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), statybai išduotas 2004-11-30; o statybos leidimas Nr(duomenys neskelbtini). Šiuo metu minėtas 1,0500 ha miškų ūkio žemės sklypas nuosavybės teise priklauso M. Š. ir I. Š..

Atsižvelgiant į tai, jog leidimas statybai J. R. priklausiusiame žemės sklype remiantis archyviniais dokumentais, kuriuose yra duomenys apie vienos sodybos buvimą 59 ha plote, buvo išduotas anksčiau nei atsakovui M. R., į tai, kad abiejų asmenų atžvilgiu projektavimo sąlygų sąvado ir leidimo išdavimo klausimus nagrinėjo ta pati institucija, pripažintina, kad atsakovui M. R. išduotas ginčijamas projektavimo sąlygų sąvadas bei statybos leidimas išduoti pažeidžiant ir Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto reikalavimus, t.y. nenustačius fakto apie M. R. priklausančiame žemės sklype buvusią sodybą (gyvenamąjį namą). Be to, pažymėtina ir tai, kad projektavimo sąlygų sąvaduose bei statybos leidimuose nurodytas toks pats tiek J. R., tiek M. R. adresas, teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nepaneigė, kad jie yra giminaičiai, todėl darytina išvada, kad aplinkybės apie anksčiau išduotą statybos leidimą tuo pačiu pagrindu atsakovui M. R. buvo žinomos. Taigi, atsakovas žinodamas, kad tų pačių dokumentų pagrindu yra išduotas kitam asmeniui statybos leidimas ir pats kreipdamasis dėl jo išdavimo iš esmės elgėsi neteisėtai.

Įvertinus surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad ieškovo reikalavimai dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus išduoto 2005-12-29 projektavimo sąlygų sąvado Nr. (duomenys neskelbtini); Vilniaus rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2006-07-03 posėdžio protokolo Nr. (duomenys neskelbtini); Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus išduoto 2006-07-05 statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei jų pagrindu išduotos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-05-18 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto“, pripažinimo negaliojančiais yra pagrįsti, todėl tenkintini.

Statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. numatyta, kad teismui savo sprendimu pripažinus statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu: 1) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti į buvusią padėtį (atkurti) kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas; 3) leidžia per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, – vykdyti šios dalies 1 ar 2 punkte nurodytus reikalavimus; 4) įpareigoja kompetentingas institucijas per nustatytą terminą pagal statytojo (užsakovo) ar kito šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens tinkamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją (jeigu tai būtina), jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų teritorijų planavimo ar kitų įstatymais jiems prilygintų teritorijų planavimo dokumentų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų ar specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų.

Kadangi gyvenamojo namo statyba pagal šiuo metu galiojančius įstatymus miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama, todėl pripažinus negaliojančiu 2006-07-05 statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal jį statomas ginčo gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) turi būti nugriautas.

Nustatant kaltus dėl statybos, vykdomos pagal neteisėtai išduotą 2006-07-05 statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), asmenis, kurių lėšomis turėtų būti griaunamas ginčo pastatas, atsižvelgtina į tai, kad draudimas miškų ūkio paskirties žemėje ir miško žemėje statyti ne medienos sandėlius ar su mišku susijusius įrenginius įtvirtintas Žemės įstatyme ir Miškų įstatyme, t.y. aukščiausios juridinės galios teisės aktuose; be to, statybos leidimo išdavimo metu buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris turi įstatymo galią ir yra privalomas visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. numato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas M. R. žinojo turimo žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį, todėl siekdamas statyti statinius, turėjo domėtis ir sklypui taikomais apribojimais. Niekas negali turėti jokio teisėto lūkesčio, kad jam bus leista vykdyti statybą miškų ūkio paskirties ar miško žemėje nesilaikant minėtų ribojimų. Kaip minėta, M. R. Vilniaus rajono savivaldybės administracijai teikė archyvinius dokumentus, žinodamas, kad remiantis analogiškais dokumentais statybos leidimas buvo išduotas kitam asmeniui. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad kaltė dėl statybos, vykdomos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tenka tiek institucijai, išdavusiai tokį dokumentą (Vilniaus rajono savivaldybės administracijai), tiek statytojui (M. R.), kuris kreipėsi dėl tokio neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir vykdė statybą pagal jį, todėl reikalavimas įpareigoti atsakovą M. R. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę tenkintinas (Statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. 1 p.). Pažymėtina, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie statinio statybą, rekonstravimą, kapitalinį remontą be esminių nukrypimų nuo projekto buvo išduota jau po leidimo statybai išdavimo ir pastačius 7 procentus statinio (įrengus pamatus), todėl nėra pagrindo konstatuoti jos kaltę dėl neteisėtų statybų vykdymo.

Iš atsakovų – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir M. R., lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 572 Lt žyminio mokesčio, 6,17 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, iš viso 578,17 Lt, valstybei (LR CPK 96 str.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, iš esmės inicijavo procesą dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, šio atsakovo interesai byloje visiškai sutapo su ieškovo interesais, šis atsakovas pilnai palaikė ieškinio reikalavimus, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 1 d.), bylinėjimosi išlaidos iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nepriteistinos (CPK 96 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis LR CPK 270 straipsniu,

nusprendė:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus išduotą 2005-12-29 projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl statytojo M. R. planuojamo statyti gyvenamojo namo ant esamų pamatų, adresu (duomenys neskelbtini), projektavimo;

Pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2006-07-03 posėdžio protokolą Nr. (duomenys neskelbtini);

Pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus išduotą 2006-07-05 statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statytojui M. R. statyti gyvenamąjį namą ant esamų pamatų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini);

Pripažinti negaliojančia Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-05-18 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto“;

Įpareigoti M. R. per 6 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir sutvarkyti statybvietę.

Iš atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, kodas (duomenys neskelbtini), ir M. R., a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos, t.y. po 289,08 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt devynis litus ir 0,8 ct) iš kiekvieno atsakovo, valstybės naudai (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Teisėjas (parašas) Saulius JakaitisKopija tikra: