- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-08
- Bylos Nr.
- 3K-3-360/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Grabinskas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Egidijus Laužikas
- Suinteresuotas asmuo
- Labanoro regioninio parko direkcijos, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Molėtų rajono savivaldybės administracija, A. K., V. K., V. A., R. A.
- Pareiškėjas
- D. E. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Labanoro regioninio parko direkcijos kasacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. E. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: Labanoro regioninio parko direkcija, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Molėtų rajono savivaldybės administracija, A. K. , V. K. , V. A. , R. A. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja Danutė E. M. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Utenos apskrities, Molėtų rajono, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise su bendraturčiais (suinteresuotais asmenimis) valdomame 15,86 ha žemės sklype, buvo gyvenamojo namo sodyba, priklausiusi A. K., susidedanti iš gyvenamojo namo, ūkinio pastato, kluono. Pareiškėja nurodė, kad dabar tame sklype yra namo ir ūkinių pastatų pamatų liekanos, miške auga obelys, vyšnios. Juridinio fakto nustatymas reikalingas sodybos atstatymo ir naujų statinių statybai inicijuoti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškimą tenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Utenos apskrities, Molėtų rajono, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise su bendrasavininkais (suinteresuotais asmenimis) valdomame 15,86 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje buvo sodyba, priklausiusi A. K. , susidedanti iš gyvenamojo namo, ūkinio pastato, kluono. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas sodybos statinių atstatymo klausimui spręsti.
Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina buvus sodybą pareiškėjos nurodytoje vietoje ir nurodė, jog teisė atstatyti buvusią sodybą pareiškėjai atsirado Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Teismas atmetė suinteresuotų asmenų – Labanoro regioninio parko direkcijos ir Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento – fakto nustatymo prieštaravimus, pagrįstus tuo, kad pareiškėjos sklypas yra miškų ūkio paskirties, jame draudžiama bet kokių su miškų ūkio veikla nesusijusių pastatų statyba, todėl fakto nustatymas nesuteiks jai galimybės atstatyti buvusią sodybą. Teismas nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymas yra specialusis įstatymas, priimtas vėliau nei Miškų įstatymas, reglamentuojantis veiklą saugomose teritorijose, naujų pastatų statybos ir atstatymo klausimus, jis taikomas ne visiems teisiniams miškų klausimams spręsti, o tik tiems, kurie yra saugomų teritorijų ribose arba yra su jais susiję. Kadangi juridinis faktas nustatinėjamas dėl pastatų, stovėjusių dabartiniame regioniniame parke, tai taikomas specialusis Saugomų teritorijų įstatymas. Miškų įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja tik miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, bet nereglamentuoja buvusių sodybų atstatymo, todėl šioje byloje negali būti taikomas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 18 d. nutartimi Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, jog Saugomų teritorijų įstatymas yra specialusis įstatymas Miškų įstatymo atžvilgiu, todėl, jei miškas yra sudėtinė saugomos teritorijos dalis, turi būti taikomos ne tik Miškų įstatymo, bet ir Saugomų teritorijų įstatymo normos, ypač specialiosios – dėl sodybų atstatymo saugotinose teritorijose. Be to, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad revizuojamas teismo sprendimas neatstoja statybos leidimo, nesuteikia pareiškėjai teisės atstatyti sodybos nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Ginčijamas juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tik turint tikslą spręsti sodybos statinių atstatymo klausimus ir neeliminuoja galimybės, jog toks klausimas gali būti išspręstas neigiamai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Labanoro regioninio parko direkcija prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. nutartį bei bylą nutraukti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustatinėja ne bet kokius faktus, o tik turinčius juridinę reikšmę, t. y. tokius, nuo kurių priklauso suinteresuotų asmenų asmeninių ir turtinių teisų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kasatoriaus nuomone, juridinio fakto nustatymas pareiškėjai nesukurs teisinių pasekmių, nes pareiškėjai priklausantis žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties žemė. Pagal Miškų įstatymo 11 straipsnį miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį miško žemė neurbanizuotina, joje leidžiama statyti tik medienos sandėlius ir kitus su mišku susijusius įrenginius, tai konstatavo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu „Dėl nuosavybės teisių ribojimo ypač vertingose vietovėse bei miško žemėje“. Kasatoriaus nuomone, jų argumentus patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A18-778/2007, ir 2008 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A39-99/2008). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad prašomas nustatyti faktas sukels pareiškėjai teisines pasekmes.
Suinteresuotas asmuo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja prašo skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostata dėl ribojimų statyti naujus pastatus esamose ir buvusiose sodybose netaikymo susijusi su Lietuvos Respublikos piliečių iki okupacijos turėtų nuosavybės teisių tęstinumu ir sudaro sąlygas jas atkurti. Pareiškėja teigia, kad, įregistravus nuosavybės teises į buvusios sodybos pastatų pamatus, ji turėtų galimybę atstatyti sodybą, o tam būtinas sodybos buvimo fakto nustatymas, t. y. šio fakto nustatymas sukels jai teisines pasekmes.
2. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos suteikia teisę draustinio teritorijoje atstatyti buvusią sodybą. Kasatoriaus nurodomame Miškų įstatymo 11 straipsnyje reglamentuojamas ne buvusios sodybos atstatymas, bet miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme.
Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ne kartą pažymėjo, kad nustatytini ne bet kokie faktai, o tik tokie, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Labanoro regioninis parkas ir kt., bylos Nr. 3K-3-562/2004; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2008 ir kt.). Dėl to, nagrinėjant klausimą dėl prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, būtina įvertinti, ar prašomas nustatyti faktas, atsižvelgiant į atitinkamus santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, gali būti pagrindas atsirasti pareiškėjo siekiamoms įgyti teisėms.
Nagrinėjamoje byloje teismas laikė, kad faktas jog pareiškėjos nuosavybės teise su bendraturčiais valdomame žemės sklype buvo sodyba, turi juridinę reikšmę sodybos statinių atstatymo klausimui spręsti, todėl priėmė sprendimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad teisė atstatyti buvusią sodybą pareiškėjai atsirado Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu ir kad, sprendžiant klausimus, susijusius su veikla saugomose teritorijose, šio įstatymo nuostatos yra specialiosios teisės normos Miškų įstatymo nuostatų atžvilgiu, todėl netaikė Miškų įstatymo normų. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Tiek Saugomų teritorijų įstatymas, tiek Miškų įstatymas nustato specifinį atitinkamų teritorijų apsaugos režimą. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, suteikiančios teisę draustinio teritorijoje atstatyti buvusią sodybą, nedetalizuoja sodybos atstatymo galimybių miško žemėje, kurios naudojimą reglamentuoja Miškų įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 1 d. ir 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į ekologinę, socialinę ir ekonominę miško reikšmę aplinkai, miškams, kaip ypatingiems nuosavybės teisės objektams, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, lemiantis miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Miško žemės naudojimą reglamentuoja specialiosios teisės normos, todėl, sprendžiant klausimą dėl buvusios sodybos atstatymo miško žemėje, priskirtoje saugomoms teritorijoms, Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas nelaikytinas specialiąja norma Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio atžvilgiu. Taigi tuo atveju, kai byloje klausimas sprendžiamas dėl sodybos, buvusios dabartinėje miško žemėje, priskirtos saugomoms teritorijoms, atstatymo galimybės, taikytinos ir Saugomų teritorijų įstatymo, ir Miškų įstatymo normos. Darytina išvada, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas suteikia teisę atstatyti sodybą, jei kiti įstatymai tokios teisės neriboja. Priešingas įstatymo aiškinimas, t. y. kad miškų, nepriskiriamų saugotinoms teritorijoms, apsaugos režimas yra griežtesnis nei esančių saugomose teritorijose, prieštarauja protingumo principui, kurio teismai, aiškindami ir taikydami įstatymus, privalo laikytis (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Nors apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos, nurodė, kad taikytinos ir Miškų įstatymo, ir Saugomų teritorijų įstatymo normos, tačiau, priimdamas nutartį palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, neįvertino Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir 11 straipsnyje įtvirtinto statybų ribojimo miško žemėje įtakos sprendžiant juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimą. Pažymėtina, kad Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalyje taip pat įtvirtintas ribojimas saugomose teritorijose keisti tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį. Kadangi šie ribojimai užkerta kelią statyboms pareiškėjai priklausančioje miško žemėje, akivaizdu, kad pareiškėjos prašomo nustatyti fakto nustatymas nesuteiks jai siekiamos įgyti teisės statyti sodybos pastatus miške. Konstatavus, kad, atsižvelgiant į įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, prašomas nustatyti faktas neįgis juridinės reikšmės, akivaizdu, kad nėra vienos iš būtinų jo nustatymo sąlygų (CPK 445 straipsnis).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja, įrodinėdama savo prašymo nustatyti sodybos buvimo faktą pagrįstumą, pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius buvus sodybą dabartinėje miško žemėje (b. l. 29-36). Sodybos buvimo iki jos vietoje pasodinant mišką fakto neginčija ir kasatorius. Minėta, kad pagal CPK 445 straipsnį juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tokį faktą. Kadangi pareiškėja turi dokumentus, patvirtinančius buvus sodybą ir esant jos liekanas, tai konstatuotina, kad šioje byloje nėra dviejų būtinų sąlygų, suteikiančių teismui pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Šioms aplinkybėms paaiškėjus, teismas, priėmęs pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turėjo bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė proceso teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, pažeidimų, lėmusių neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą, todėl šių teismų priimti procesiniai sprendimai naikintini ir byla nutrauktina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.