- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-2464-275/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02886-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- M. R., Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos prokuratūros
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. R. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliaciniais skundais dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo - Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos bei M. R. dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos aktų pripažinimo negaliojančiais bei statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas - prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančiais Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus išduotą 2005-12-29 projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SA-1504, Vilniaus rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2006-07-03 posėdžio protokolą Nr. 749, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus išduotą 2006-07-05 statybos leidimą Nr. 0611, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-05-18 pažymą Nr. NSP-00-110508-00386 „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto“; įpareigoti M. R. per 6 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Kadangi miškų ūkio paskirties žemė ir miško žemė negali būti urbanizuojama, gyvenamojo namo statyba joje negalima, todėl aukščiau nurodytus Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinius aktus prašė pripažinti negaliojančiais. Atsakovas - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos sutiko su ieškiniu. Atsakovas M. R. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad prokurorui pareiškus ieškinį šioje byloje ginant viešąjį interesą, visos neigiamos pasekmės tenka tik atsakovui: jam tektų visa finansinė našta, nugriaunant esamus pamatus, taip pat būtų pažeisti jo teisėti lūkesčiai ir interesai, siekiant pasistatyti gyvenamąjį namą, taip pat būtų sumenkintas valstybės institucijų autoritetas, nes esant tokioms pačioms sąlygoms, priimami priešingi sprendimai. Atsakovas - Vilniaus rajono savivaldybės administracija su pareikštu ieškiniu nesutinko, nurodė, kad ginčijamo Statybos leidimo išdavimo metu galiojo Statybų privačioje žemėje reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608, kurio 3 p. buvo nustatyta, jog žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoje buvusių), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančiais Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus išduotą 2005-12-29 projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SA-1504 dėl statytojo M. R. planuojamo statyti gyvenamojo namo ant esamų pamatų, (duomenys neskelbtini) projektavimo; Vilniaus rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2006-07-03 posėdžio protokolą Nr. 749; Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus išduotą 2006-07-05 statybos leidimą Nr. 0611 statytojui M. R. statyti gyvenamąjį namą ant esamų pamatų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini); Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-05-18 pažymą Nr. NSP-00-110508-00386 „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto“. Įpareigojo M. R. per 6 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Iš atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir M. R. lygiomis dalimis priteisė bylinėjimosi išlaidas po 289,08 Lt valstybės naudai. Svarbia aplinkybe laikė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyrius statybos leidimą atsakovui M. R. išdavė tuomet, kai oficialiai buvo paskelbtas 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, o jame pabrėžtas teisės aktų hierarchijos principas, ir nustatyta, kad Konstitucijai ir kitiems įstatymams prieštarauja Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus. Nors Konstitucinis Teismas tiesiogiai ir netyrė minėto Reglamento 3 punkto atitikties Konstitucijai, tačiau iš pateiktų Konstitucinio Teismo išaiškinimų tapo akivaizdu, kad Reglamento 3 punkto nuostata, kuri nėra grindžiama jokiu įstatymu, yra prieštaraujanti Konstitucijai. Taigi, kompetentinga institucija, išduodama statybos leidimą privalėjo įvertinti, ar numatoma statyba neprieštarauja įstatymų reikalavimams ir nustačiusį tokį prieštaravimą - privalėjo atsisakyti išduoti statybos leidimą.
Teismas atsižvelgė į tai, jog leidimas statybai šalia esančiame J. R. priklausiusiame žemės sklype remiantis archyviniais dokumentais, kuriuose yra duomenys apie vienos sodybos buvimą 59 ha plote, buvo išduotas anksčiau nei atsakovui M. R., į tai, kad abiejų asmenų atžvilgiu projektavimo sąlygų sąvado ir leidimo išdavimo klausimus nagrinėjo ta pati institucija, pripažino, kad atsakovui M. R. išduotas ginčijamas projektavimo sąlygų sąvadas bei statybos leidimas išduoti pažeidžiant ir Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto reikalavimus, t.y. nenustačius fakto apie M. R. priklausančiame žemės sklype buvusią sodybą (gyvenamąjį namą). Be to, pažymėjo ir tai, kad projektavimo sąlygų sąvaduose bei statybos leidimuose nurodytas toks pats tiek J. R., tiek M. R. adresas, atsakovo atstovas nepaneigė, kad jie yra giminaičiai, todėl teismas padarė išvadą, kad aplinkybės apie anksčiau išduotą statybos leidimą tuo pačiu pagrindu atsakovui M. R. buvo žinomos, todėl atsakovas žinodamas, kad tų pačių dokumentų pagrindu yra išduotas kitam asmeniui statybos leidimas ir pats kreipdamasis dėl jo išdavimo iš esmės elgėsi neteisėtai. Atsakovas M. R. žinojo turimo žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį, todėl siekdamas statyti statinius, turėjo domėtis ir sklypui taikomais apribojimais. Niekas negali turėti jokio teisėto lūkesčio, kad jam bus leista vykdyti statybą miškų ūkio paskirties ar miško žemėje nesilaikant minėtų ribojimų. Konstatavo, kad kaltė dėl statybos, vykdomos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tenka tiek institucijai, išdavusiai tokį dokumentą (Vilniaus rajono savivaldybės administracijai), tiek statytojui (M. R.), kuris kreipėsi dėl tokio neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir vykdė statybą pagal jį, todėl tenkino reikalavimą įpareigoti atsakovą M. R. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad „Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus patvirtintas ir išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. SA-1504, kaip prieštaraujantis LR Konstitucijai, turėjo būti nebevykdomas ir panaikintas. Pagal LR statybos įstatymo 2006-01-04 redakcijos 20 str. 10 d. statinio projektavimo sąlygų sąvadas galioja, kol galioja statybos leidimas.
2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Statybos leidimas išduotas nepaisant to, jog Nuolatinės statybos komisijos protokole nebuvo pažymėtas komisijos sprendimas, t.y. rekomenduoti išduoti ar neišduoti statybos leidimą. Protokolas, kuriame nėra nei vieno komisijos nario nepritarimo, nesvarbu, ar užpildytos visos skiltys, bet kokiu atveju yra vertinamas kaip pritarimas teikiamam techniniam projektui. Be to, Nuolatinės statybos komisijos protokolas yra tik tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentas ir jo panaikinimas nesukelia jokių teisinių pasekmių.
3. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl jau negaliojančių dokumentų teisėtumo, nes statybos leidimas neteko galios 2009 m., atitinkamai ginčijamas Sąlygų sąvadas irgi yra negaliojantis.
4. Vilniaus rajono apylinkės teismas plečiamai išaiškino Konstitucinio Teismo nutarimą ir nepagrįstai padarė išvadą, kad ir Reglamento 3 punktas prieštarauja Konstitucijai.
5. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2012) ir pažeidė asmens teisėtų lūkesčių principą.
6. Iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos proporcingai turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. LR Konstitucinis Teismas pripažino, kad miško žemėje leidžiama statyti tik specializuotus statinius, o M. R. buvo leista statyti gyvenamąjį namą, kuris nėra nei medienos sandėlis, nei su mišku susijęs įrenginys. Todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamus administracinius aktus pagrįstai pripažino negaliojančiais.
2. Ginčo statybos sklypas nebuvo juridiškai įformintas sodybinis sklypas. Archyviniai dokumentai neįrodo fakto, kad būtent ginčo statybos sklype yra buvęs gyvenamasis namas.
3. Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas pasisakė dėl negaliojančių dokumentų teisėtumo, nes Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad statyba pradėta 2006 m. Leidimas išduotas pažeidžiant įstatymus, todėl yra negaliojanti ab initio.
4. Teismas tinkamai aiškino Konstitucinio teismo nutarimą ir rėmėsi teismų praktika.
5. Atsakovas M. R. negali turėti teisėto lūkesčio, jog jam bus leista vykdyti neteisėtą veiklą.
Atsakovas M. R. atsiliepimu su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teisme statybų pradžios klausimas nebuvo nagrinėtas. Tai, kad dokumentai pateikti 2011 m. neįrodo, kad statybos buvo vykdytos 2011 m.
Atsakovas M. R. su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Statybos leidimo išdavimo procedūra pradėta iki LR Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos, todėl apeliantas turėjo teisėtus lūkesčius, kad jam bus išduotas statybos leidimas. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, išduodama statybos leidimą, o Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, išduodama pažymą, sukėlė apeliantui teisėtus lūkesčius, kad jis gali vykdyti statybą.
2. Teismas pažeidė bylos įrodymų ištyrimo reikalavimą. Vien tai, kad apelianto deklaruotas adresas ir šalia esančio sklypo savininko J. R. adresas sutampa, nereiškia, kad jie tarpusavyje derina veiksmus. Statybos leidimo išdavimo eiga ir procedūros apelianto ir J. R. buvo visiškai atskiros.
3. Teismas nepasisakė, nuo kada panaikinami dokumentai pripažįstami negaliojančiais. Net ir pripažinus, kad atsakovo prašomi panaikinti teisės aktai yra neteisėti, jie galėtų būti pripažinti negaliojančiais tik nuo nutarimo įsiteisėjimo dienos.
4. LR Konstitucinis Teismas nepasisakė dėl Reglamento 3 punkto atitikimo Žemės įstatymui ir Miškų įstatymui, todėl šis pagrindas galiojo iki Reglamento pakeitimo.
Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į M. R. apeliacinį skundą palaiko savo pateiktą apeliacinį skundą.
Atsakovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu prašo apeliantų apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-02-27 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Miškų ūkio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo statyba negalima, todėl negalima sutikti su apelianto argumentais dėl teisėtų lūkesčių.
2. Nepagrįsti argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija buvo aktyvi, jos interesai sutapo su ieškovo, kreipėsi į ieškovą dėl viešojo intereso gynimo.
Ieškovas su atsakovo M. R. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais, išdėstytais atsiliepime į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą. Papildomai nurodo, kad atmestinas apelianto argumentas, jog statybos leidimo procedūra pradėta iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, nes prašymas išduoti statybos leidimą buvo paduotas jau po nutarimo priėmimo. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos kaltės, nes ši institucija neprivalėjo dalyvauti ir nedalyvavo ginčo statybos leidimo išdavimo procedūroje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo negaliojimo
Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą šioje dalyje remdamasis tuo, kad atsakovas - Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skyrius turėjo remtis LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimu, kuris pripažino, jog prieštarauja LR Konstitucijai Statybų privačioje žemėje reglamento ( toliau tekste-Reglamentas ), patvirtinto LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 160, 2 punkto nuostata ta apimtimi, jog miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo "Dėl nuosavybės teisių ribojimo ypač vertingose vietovėse ir miško žemėje" rezoliucinės dalies 7 punkte nurodyta, jog Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
Ieškovas reikalavimą pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skyriaus išduotų projektavimo sąlygų sąvadą projektuoti statytojo M. R. gyvenamąjį namą grindė tais pačiais pagrindais, kaip ir kitus reikalavimus - tuo, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi šių sąvadų išdavimo metu, nenumatė teisės fiziniams asmenims statyti gyvenamuosius namus, nenumatė teisės statyti be medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių miškų ūkio paskirties ar miško žemėje galėtų būti dar kokių nors kitų statinių.
Atsakovas teigia, kad leidimą statyti gyvenamąjį namą atsakovui jis išdavė remiantis Reglamento 3 punktu, nes jame nurodyta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Teismo sprendime nurodyti motyvai, kad atsakovui M. R. buvo leista statyti ne sodybvietėje vietoje buvusio gyvenamojo namo, o naujoje vietoje, todėl padaryta išvada, kad remiantis Reglamento 3 punktu, atsakovas - Vilniaus rajono savivaldybės administracija nepagrįstai išdavė leidimą statybai. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo pripažintos teismų praktikos, taikant Reglamento 3 p., t.y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. spalio mėn. 5 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-2012 suformuotos teismų praktikos. Šioje byloje buvo priimtas apylinkės teismo sprendimas nugriauti pastatus ir jis buvo paliktas galioti apygardos teismo ir Aukščiausiojo teismo nutartimis, byloje nebuvo nagrinėjama aplinkybė, ar pastatai buvo pastatyti vietojo buvusio gyvenamojo namo, ar naujoje vietoje, todėl šioje byloje suformuota teismų praktika neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla.
Byloje, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. spalio mėn. 5 d. nutartis, Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad ieškovas, 2003 m. rugpjūčio 14 d. nusipirkęs iš G. J. 7,86 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalį (3,03 ha), jame, neturėdamas projekto ir statybos leidimo, pastatė gyvenamąjį namą, priestatus ir ūkinį pastatą. 2005 m. rugpjūčio 22 d. surašytas savavališkos statybos aktas ir 2005 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje ieškovas buvo įpareigotas iki 2005 m. spalio 30 d. nustatyta tvarka pašalinti savavališkas statybas, tačiau jis šio įpareigojimo neįvykdė. Teismas argumentavo, kad Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas; taigi šiuo atveju ieškovui administracinis aktas surašytas iki 2006 m. lapkričio l d., vadovaujantis tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies l punktu, numačiusiu vienintelį savavališkos statybos padarinių šalinimą, t. y. statinio, esančio teritorijoje, kurioje draudžiama bet kokio statinio statyba, nugriovimą. Teismas pažymėjo, kad dėl žemės teisinio statuso ypatumų statybos santykiai reguliuojami Miškų ir Žemės įstatymų normų; teismo vertinimu, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenustatyta išimčių dėl statinių, sodybų, statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose). Ieškovas statybos teisėtumą įrodinėjo remdamasis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento (toliau – ir Reglamentas) 2 punktu, pagal kurį, jo teigimu, miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama pastatų, kai tokių reikia ne tik miškų ūkio veiklai, bet ir kitų pastatų statyba. Teismas nurodė, kad Reglamento 2 punktas Vyriausybės nutarimu negalioja nuo 2007 m. vasario 4 d., todėl netaikytinas šiam ginčui išnagrinėti.
Tai rodo, kad bylos aplinkybės yra neanalogiškos su nagrinėjama byla, joje nebuvo svarstomi Reglamento 3 punkto taikymo aspektai, todėl atsakovo argumentai dėl to, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, atmestini.
Dėl statybos vykdymo ant buvusių pamatų
Vertindamas faktą, ar statyba nebuvo vykdoma ant buvusių pamatų, teismas nurodė, jog remiantis archyviniais dokumentais, yra duomenys apie vienos sodybos buvimą 59 ha plote, leidimas statybai buvusios sodybos vietoje išduotas J. R.. Iš bylos duomenų matyti, kad M. R. nusipirko 1,05 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ( t. I, b. l. 45) , iš V. R. 2002-12-06 d. Žemės sklypo plane nurodyta pamatų buvimo vieta ( t. I, b.l.49). Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija turėjo pareigą byloje įrodyti, jog buvo pagrindas išduoti atsakovui M. R. projektavimo sąlygas ir statybos leidimą, nes jis prašė šių dokumentų dėl to, kad ketino statytis gyvenamąjį namą buvusios sodybvietės vietoje. Ieškovui pateikus įrodymus, jog 2005-10-18 statybos leidimas buvo išduotas J. R. statytis gyvenamąjį namą gretimame su atsakovu M. R. sklypu, kuriame buvo pažymėti pamatai ( t. I, b. l. 139), atsakovo pareiga buvo teikti įrodymus, kad tai atskirų sodybų pamatai. Tokių įrodymų byloje nepateikus, teismas turėjo pagrindo daryti išvadai, kad atsakovo Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus specialisto V. M. išduotas leidimas statybai ( t. I, b. l.20-21) buvo išduotas M. R. vykdyti statybą miškų ūkio paskirties žemėje, sodybos, kurios buvimo vietoje jau buvo išduotas leidimas statybai J. R. ( leidimą išdavė atsakovo specialistas A. V.). Tai, kad leidimas gyvenamojo namo, ūkio pastato statybai buvo išduotas gretimo sklypo savininkui J. R. ir šis leidimas nėra pripažintas negaliojančiu, tai leido teismui daryti išvadą, kad buvusios sodybos vietoje jau yra leista statytis J. R., todėl leidimas tos pačios sodybos buvimo vietoje leisti statytis dar vienam asmeniui, yra Reglamento 3 punkto reikalavimų, galiojusių leidimo išdavimo metu, pažeidimu. Projektavimo sąlygos, patvirtintos 2005-12-29 ( t. I, b. l. 33-34) atsakovo specialistų D. P., A. P. taip pat galėjo būti išduotos M. R. tik tuo atveju, jei atsakovo valdomame nuosavybės teisėmis sklype būtų leidžiama remiantis Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, privataus gyvenamojo namo statyba.
Atsakovas M. R. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas neištyrė faktinių aplinkybių ar M. R. ir greta esančio sklypo savininkas J. R. yra giminaičiai. Kadangi ieškinio patenkinimo argumentu buvo ne tik ta aplinkybė, jog gyvenamosios vietos adresas tiek M. R. , tiek J. R. yra tas pats, todėl M. R. turėjo būti žinomos aplinkybės apie anksčiau išduotą leidimą tuo pačiu pagrindu, bet ir kiti argumentai, todėl šių aplinkybių nepakankamas ištyrimas neturėjo reikšmės teismo sprendimo išvadoms, šios aplinkybės galėjo turėti įtakos tik sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą byloje. Tai, kad atsakovui M. R. siekiant gauti leidimą gyvenamojo namo statybai, jam nepranešė atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojai, nagrinėję atsakovo prašymus, jog jau yra išduotas leidimas statybai J. R. tos pačios buvusios sodybvietės vietoje, tokių įrodymų byloje nepateikta, todėl pagrįstai pripažinta, kad ir atsakovas M. R. turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas byloje, nes yra atsakingas už neteisėtai jam išduotus projektavimo sąlygų sąvadą bei leidimą statybai ir to pasekoje pradėtas vykdyti statybas.
Ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiu Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolą ( t. I, b.l.30) , tačiau teisines pasekmes sukelia ne pats komisijos protokolas, o komisijos priimti sprendimai, todėl teismas turėjo įpareigoti ieškovą sukonkretinti ieškinio reikalavimus šioje dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad teisines pasekmes sukėlė ne nuolatinės komisijos duota išvada ir jos rekomendacija dėl leidimo išdavimo, o projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas, pripažinus šiuos dokumentus negaliojančiais, statybos negalėjo būti vykdomos, todėl nekonkrečiai suformuluotas reikalavimas ir jo išsprendimas dalyje neturės įtakos teismo sprendimui iš esmės. Tinkamai išsprendus reikalavimus, kurie sukels teisines pasekmes šalims, netikslinta dalyje naikinti teismo sprendimą ir grąžinti šioje dalyje bylą naujam nagrinėjimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-05-18 pažymą buvo grindžiamas tuo, kad neteisėtai atsakovui M. R. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas. Teismo sprendimu nebuvo pripažinta , kad pareigūnai, išdavę pažymą, pažeidė jos išdavimo metu galiojusius teisės normų reikalavimus. Tik pripažinus Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pareigūnų veiksmus neteisėtais, ši pažyma, kaip savivaldybės neteisėtų veiksmų pasekoje išduota pažyma buvo pripažinta negaliojančia, tačiau bylinėjimosi išlaidas, esant keliems atsakovams, turi atlyginti ta institucija, kurios pareigūnų veiksmai buvo priešingi įstatymo reikalavimams. Bei atsakovas M. R., siekęs ir gavęs neteisėtą leidimą statybai.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.