Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko, Aušros Maškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui D. R. dėl skolos, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomadas“ ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo D. R. 6 680,40 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinį grindė aplinkybėmis, jog 2013 m. kovo 25 d. ieškovė ir Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2014 m. sausio 20 d. pasirašytas susitarimas dėl sutarties pratęsimo) (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. 2014-01-20 ieškovė gavo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių apskrities policijos komisariato pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ident. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nugabenti ją saugoti, kadangi automobilis stovėjo privačioje įmonės UAB „Nikola“ stovėjimo aikštelėje. Priverstinai nuvežusi automobilį bei priėmusi jį saugoti, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių apskrities policijos komisariatui ilgai nepateikiant informacijos apie tai, ar jau priimtas sprendimas grąžinti transporto priemonę ar ne jos savininkui, ieškovė savo iniciatyva kreipėsi į VĮ „Regitra“ dėl duomenų patikrinimo, kad nustatytų automobilio savininką. Registre buvo nurodytas senasis automobilio savininkas V. Š., kuris pateikė ieškovei 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, jog automobilis parduotas D. R.. Remiantis tuo atsakovas buvo informuotas apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas ir paragintas atsiskaityti (2014-03-03, 2017-12-18 pranešimai, 2014 m. gruodžio mėnesį ieškovės darbuotojai nuvyko į atsakovo gyvenamąją vietą ir paliko pranešimą). Atsakovas nors ir buvo ieškovės raginamas, į raginimus nereagavo ir skolos iki ieškinio pateikimo dienos (2018-01-29) nesumokėjo.

3. Ieškovė įsiskolinimą už minėtos transporto priemonės saugojimą atsakovui apskaičiavo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 20 d. (priverstinio transporto priemonės nuvežimo dienos) iki 2018 m. sausio 23 d. už 1465 dienas, vieną transporto priemonės saugojimo paros kainą apskaičiuodama pagal Sutarties 4.1.2 punkte numatytą kainą – po 4,56 Eur (15,73 Lt, PVM įskaitytas), iš viso atsakovo įsiskolinimas sudaro 6 680,40 Eur.

4. Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tačiau jis per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Todėl esant ieškovės prašymui, priimtas sprendimas už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

10. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo už akių, kuriuo buvo iš dalies tenkintas ieškinys dėl skolos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. kovo 25 d. Apeliantė ir Šiaulių apskrities VPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2014 m. sausio 20 d. pasirašytas susitarimas dėl sutarties pratęsimo), pagal kurią Apeliantė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. 2014-01-20 Apeliantė gavo Šiaulių apskrities VPK Raseinių apskrities policijos komisariato pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ident. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nugabenti ją saugoti, kadangi automobilis stovėjo privačioje įmonės UAB „Nikola“ stovėjimo aikštelėje. Priverstinai nuvežusi automobilį bei priėmusi jį saugoti, Šiaulių apskrities VPK Raseinių apskrities policijos komisariatui ilgai nepateikiant informacijos apie tai, ar jau priimtas sprendimas grąžinti transporto priemonę ar ne jos savininkui, Apeliantė savo iniciatyva kreipėsi į VĮ „Regitra“ dėl duomenų patikrinimo, kad nustatytų automobilio savininką. Registre buvo nurodytas senasis automobilio savininkas V. Š., kuris pateikė apeliantei 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, jog automobilis parduotas D. R.. Remiantis tuo atsakovas buvo informuotas apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas bei paragintas atsiskaityti (2014-03-03, 2017-12-18 pranešimai, 2014 m. gruodžio mėnesį apeliantės darbuotojai nuvyko į atsakovo gyvenamąją vietą ir paliko pranešimą). Atsakovas nors ir buvo Apeliantės raginamas, į raginimus nereagavo ir skolos iki ieškinio pateikimo dienos (2018-01-29) nesumokėjo.

12. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklosčiusiems santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Šioje situacijoje taikomos taip pat ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) normos.

13. Apeliantė prašo priteisti skolą, atsiradusią už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimą. Apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kuriomis remiantis apeliantei priteista mažesnė nei prašyta suma, pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių nepagrįstai sumažino priteistiną sumą nuo 6 680,40 Eur iki 1 664,40 Eur. Jos nuomone, atsakovas nedėjo jokių pastangų atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės, netgi po to, kai buvo 3 kartus pranešimais ragintas ją atsiimti, kartu informuojant apie susidariusį įsiskolinimą. Kadangi transporto priemonės saugojimo įkainiai nustatyti 2013-03-25 sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Apeliantės ir Šiaulių apskrities VPK, todėl Apeliantė laikosi pozicijos, kad nuostoliai turi būti atlyginti visa apimtimi.

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį ginčo reglamentavimą, byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantė remiasi tarp šalių 2013-03-25 sudarytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatomis, jog ji turi teisę skaičiuoti 4,56 Eur už parą už priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę ir saugoti ją tol, kol transporto priemonės savininkas jai atlygins už paslaugas ir transporto priemonę atsiims. Atsakovo transporto priemonė buvo saugoma net 1465 dienas, už kurias apeliantė apskaičiavo 6 680,40 Eur skolą; atsakovo nuosavybės teisė į transporto priemonę neįregistruota. Tuo tarpu, pagal tarp šalių 2013-03-25 sudarytos Sutarties 4.3 punktą, kadangi transporto priemonė buvo saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius (180 dienų), Apeliantė turėjo reikalauti iš paslaugos gavėjo informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti. Sutartyje 6 mėnesių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo terminas nustatytas tam, kad saugotojas dirbtinai nedidintų daikto saugojimo išlaidų, siekdamas padaryti jas didesnes nei paties saugomo daikto vertė.

15. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos sumos dydžio, pagrįstai atsižvelgė į tai, kada ir kokių veiksmų ėmėsi pati Apeliantė siekdama informuoti atsakovą apie transporto priemonės pasiėmimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Apeliantė atsakovui pirmąjį pranešimą dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo sumokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą išsiuntė 2014 m. kovo 3 d. Vėliau apeliantė kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK dėl informacijos pateikimo. Šiaulių apskrities VPK Raseinių apskrities policijos komisariatas 2014 m. rugsėjo 3 d. pateikė informaciją apie transporto priemonės savininką. Apeliantė nurodo, kad 2014 m. gruodžio mėnesį jos darbuotojai nuvyko atsakovo gyvenamuoju adresu (duomenys neskelbtini) ir paliko informacinį pranešimą. Pakartotinį pranešimą apeliantė parengė ir atsakovui išsiuntė tik 2017 m. gruodžio 18 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pirmojo pranešimo išsiuntimo. Pažymėtina, kad Apeliantė, siųsdama pranešimus dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo sumokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą, teismui nepateikė duomenų, ar minėti pranešimai buvo įteikti tinkamai, registruota siunta, kaip tai numato įstatymai bei CPK normos. Apeliantė pateikė tik duomenis, jog tokius pranešimus siuntė, tačiau įrodymų, jog jie buvo tinkamai įteikti, nepateikta. Nepaisydama tokių pranešimų, Apeliantė teismui ieškinį pateikė tik 2018 m. sausio 29 d., t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo atsakovui priklausančios transporto priemonės perdavimo Apeliantei saugoti momento. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad nuo 2014 m. gruodžio mėnesio pranešimo palikimo atsakovo gyvenamojoje vietoje Apeliantė per trejus metus būtų ėmusis kokių nors aktyvių veiksmų dėl saugojimo išlaidų atlyginimo gavimo iš atsakovo, jokių įrodymų Apeliantė nepateikė ir kartu su skundu. Todėl nagrinėjamu atveju toks apeliantės neveikimas pagrįstai laikomas pasyviu elgesiu, kuris sąlygojo atsakovo skolos augimą. Nors Apeliantė nurodo, kad veikė ypač aktyviai siekdama kuo greičiau informuoti automobilio savininką apie priverstinai nuvežtą automobilį, tačiau tokie jos teiginiai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais jokiais įrodymais.

16. Pažymėtina, kad nors apeliantė nurodo, kad tik 2016-07-13 pasirašė paslaugų teikimo sutartį su VĮ Registrų centru, todėl tik nuo tada galėjo pasitikslinti registruotus transporto priemonių savininkų ar KET pažeidėjų adresus, tačiau pati ieškinyje pabrėžė, kad savo iniciatyva kreipėsi į VĮ „Regitra“ dėl duomenų patikrinimo, kad nustatytų automobilio savininką, o Registre buvo nurodytas senasis automobilio savininkas V. Š., kuris pateikė ieškovei 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, jog automobilis parduotas D. R.. Remiantis tuo atsakovas buvo informuotas apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas bei paragintas atsiskaityti 2014-03-03 pranešimu. Taigi Apeliantė daugiau nei dvejus metus žinojo apie automobilio tikrąjį savininką, dar iki 2016-07-13 paslaugų teikimo sutarties pasirašymo su VĮ Registrų centru.

17. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus Apeliantės argumentus, kad atsakovas nebuvo įregistravęs savo nuosavybės teisės viešajame registre, dėl to Apeliantė negalėjo laiku jo informuoti apie prievolę susimokėti už automobilio saugojimą.

18. Kasacinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčus ir aiškindamas CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias privalomą teisinę sandorių registraciją automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atvejais, savo nutartyse dėl tokios sutarties registracijos ir jos teisinės reikšmės yra pabrėžęs, jog ši teisės norma netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas Transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kai joje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-806-464/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-448; 2011 m. vasario 15 d. nutartis Nr. 3K-3-54/2011). Todėl atsižvelgus į tai, jog jokie teisės aktai nenumato pareigos automobilio pirkėjui ar pardavėjui viešajame registre įregistruoti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, sprendžiant klausimą dėl automobilio priklausomumo nuosavybės teise, jos neįregistravimas yra teisiškai nereikšminga aplinkybė.

19. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie Apeliantės veiksmai, kai ieškinys dėl skolos priteisimo pateikiamas tik praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo atsakovui priklausančios transporto priemonės perdavimo Apeliantei saugoti momento, taip pat Apeliantės neveikimas trejus metus, kuris laikytinas ypač pasyviu elgesiu, negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad nors tarp Apeliantės ir atsakovo susiklostę pasaugos santykiai yra kilę iš viešųjų administracinės teisės normų (administracinio pažeidimo), atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme turi būti adekvačios ir realiai įgyvendinamos.

20. Iš išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad pati Apeliantė nesiekė bendradarbiauti su atsakovu, spręsti neįregistruotos, bet jo valdytos transporto priemonės grąžinimo klausimo, taip didindama savo nuostolius – daikto saugojimo išlaidas, kurios susidarė neprotingai didelės ir kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino. Dėl to konstatuotina, kad toks Apeliantės elgesys neabejotinai neatitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui (o būtent taip turėtų elgtis Apeliantė, sudariusi sutartį su valstybės institucija atlikti tam tikras funkcijas) keliamų elgesio reikalavimų. Toks pačios Apeliantės elgesys iš dalies ir lėmė nepateisinamą transporto priemonės saugojimo išlaidų didėjimą.

21. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

23. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.