- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-19
- Bylos Nr.
- e2A-1604-803/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11431-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Ieškovas
- Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- J. S.
- Kategorijos
- 2.4.2.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei J. S. dėl iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Savivaldybės įmonė (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą, prašydama iškeldinti atsakovę J. S. su visu jai priklausančiu turtu iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kurios Taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė ieškovei patalpas valdyti patikėjimo teise. Atsakovė patalpos, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), naudojasi nuo 2004 metų, kaip pagalbinėmis patalpomis. Duomenų, kad atsakovė turi kokį nors teisinį pagrindą naudotis teisėtai šiomis patalpomis nėra. Atsakovei nuosavybės teise priklauso patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Būstas) buvo perduotos savivaldybei nuosavybės teise 2012 m. spalio 26 d., o iki tol būstas buvo valstybės nuosavybė. Atsakovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pripažinimo sudaryta, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15850-235/2016 ieškinys buvo atmestas, nurodant, jog vien faktas, kad atsakovė naudojasi savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis neprivatizuotomis patalpomis ir moka mokesčius (t. y. žalą), savaime dar nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jos naudojamos turint teisinį pagrindą.
2. Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis Būstas naudojamas savavališkai, ieškovė užimtą Būstą remontavo ir įsirengė be savivaldybės žinios. Tokiu būdu pažeidžiama nuomotojo teisė savo nuožiūra naudoti Būstą bei tinkamai įgyvendinti teisės aktais numatytą socialinio būsto nuomos funkciją. Aplinkybė, kad atsakovė mokėjo komunalinius mokesčius, dar savaime nesuponuoja gyvenimo bei naudojimosi būstu teisėtumo, kadangi atsakovė mokėjo už jai suteiktas paslaugas, o ne už Būstą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą. Nurodė, kad apie 1999 metus ji buvo sudariusi nuomos sutartį dėl buto, kuris realiai yra ne butas, o tik patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), su Vilniaus miesto savivaldybe ir už šių patalpų nuomą atsakovė daug metų mokėjo nuomos mokestį. Atsakovė jai priklausiusį nuomos sutarties egzempliorių yra praradusi ir šiuo metu teismui jo pateikti negali, be to, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartyje iš dalies yra patvirtinta ta aplinkybė, jog egzistavo tarp šalių nuomos teisiniai santykiai, nurodžius, kad „nurodytos aplinkybės patvirtina, kad labiau tikėtina, jog apeliantė nuomos mokestį mokėjo ir už butą, esantį (duomenys neskelbtini)“, o atsakovei pateiktos ir pateikiamos sąskaitos tik patvirtina tą aplinkybę, jog atsakovė nuolat mokėjo nuomos mokestį už patalpas bei kitus komunalinius patarnavimus. Iš ieškovės pateikto VĮ Registrų centras išrašo, matyti, jog nuosavybės teisė į Būstą yra įregistruota tik nuo 2012 m. lapkričio 6 d. (imtinai), suformavus naują daiktą, o 2001 m. kovo 7 d. VĮ Registrų centras išraše yra nurodyta, kad nuosavybė į būstą nėra įteisinta, be to, būstas niekada nebuvo atskiru butu, kadangi tai yra tik du atskiri kambariai, sujungti praėjimu su atsakovei priklausančiu butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) ir šias aplinkybes patvirtina 2017 m. spalio 31 d. statinio numatomų atlikti darbų ir defektavimo aktas. Už Būstą atsakovei buvo skaičiuojamas nuomos mokestis ir tik vėliau už jį buvo pradėtas skaičiuoti žalos mokestis ir šios aplinkybės pagrindžia tai, kad atsakovė Būsto niekada nebuvo užėmusi savavališkai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2009 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos sprendimu ieškovei buvo perduota patikėjimo teise naudoti ir valdyti visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, socialinio būsto, bendrabučių, gyvenamąsias patalpas šio nekilnojamojo turto administravimą funkcijoms, nustatytoms įstaigos įstatuose, vykdyti. Būstas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2012 m. lapkričio 6 d. priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o iki 2012 m. lapkričio 6 d. nuosavybės teisė į šį būstą priklausė Lietuvos Respublikai.
5. Teismas, iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), gyvena atsakovė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškovės J. S. ieškinys atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl patalpų nuomos sutarties pripažinimo sudaryta, tretysis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“, buvo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartimi šis teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
6. Teismas, remdamasis CK 6.612 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tas aplinkybes, kad atsakovė į būstą įsikėlė savavališkai ir nesant jokio teisinio pagrindo. Teismas nurodė, kad nors byloje ir nėra pateiktos rašytinės nuomos sutarties ar kitokio dokumento, kuris pagrįstų atsakovės gyvenimo būste teisėtumą, tačiau iš civilinėje byloje esančių įrodymų viseto nėra nustatyta ta aplinkybė, jog atsakovei būstas visgi buvo suteiktas ne teisės aktų nustatyta tvarka ir atsakovė ginčo būstą užėmė ir įsikėlė į jį savavališkai.
7. Teismas sutiko su atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, kad nuomos sutarties fakto sudarymas (nesudarymas) ir jo įrodinėjimas nepagrindžia šio ieškinio pagrįstumo, t. y. aplinkybės, kurią ieškovė turi įrodyti šioje civilinėje byloje – tai atsakovės savavališkus veiksmus užimant ginčo Būstą.
8. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartyje buvo konstatuota, kad nors byloje nėra dokumento, iš kurio turinio būtų galima spręsti apie atsakovės sudarytą nuomos sutartį dėl ginčo patalpų, tačiau vien tokio dokumento nebuvimas konkrečioje civilinėje byloje dar savaime nesuponuoja tos aplinkybės, kad toksai dokumentas iš viso niekada neegzistavo.
9. Teismas nustatęs, kad atsakovei kad iki 2013 metų kovo mėnesio (imtinai) buvo išrašomos PVM sąskaitos – faktūros, kuriuose iš atsakovės renkamas mokestis buvo įvardinamas kaip „nuomos mokestis“, o nuo 2013 metų kovo mėnesio buvo pateikiamos PVM sąskaitos – faktūros, kuriose iš atsakovės renkama rinkliava buvo įvardinama kaip „žalos mokestis“, kuris buvo apskaičiuojamas pagal plotą, kuris iš esmės sutampa su Būsto plotu, sprendė, jog nurodomas „žalos mokestis“ yra tik tos pačios tęstinės prievolės, kuria iš esmės būdavo atlyginama už nuomos paslaugas, įvardinimo pakeitimas ir tokiu būdu labai daug metų ieškovė toleravo atsakovės buvimą ginčo Būste, skaičiavo už jį nuomos ir kitus mokesčius, kas sukelia pagrįstas abejones dėl atsakovės savavališko įsikėlimo į būstą be jokio teisėto pagrindo.
10. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis pažymėjo, kad už „žalą“ negali būti išrašomos PVM sąskaitos – faktūros, kaip einamieji kasmėnesiniai mokėjimai bei mokesčiai, todėl padarė išvadą, kad šiuo atveju atsakovei išrašytos PVM sąskaitos – faktūros iš tikrųjų įpareigodavo atsakovę atsiskaityti už jai suteiktas būsto nuomos ir kitas paslaugas, kas įrodo, jog ieškovė pilnai pripažino tą aplinkybę, kad atsakovė visgi nesavavališkai yra užėmusi ginčo Būsto patalpas ir ieškovė apie atsakovės Būsto valdymą žino bei skaičiuoja už jį mokesčius atsakovei ir tokiu būdu tarp šalių yra susiklostę tarpusavio santykiai. Teismas nurodė, kad PVM sąskaitų – faktūrų išrašymo faktas atsakovei suponuoja sąlygą, kad atsakovė būstą yra užėmusi ne savavališkai, o turint teisinį pagrindą, t. y. ieškovei pripažįstant bei toleruojant šį faktą, o kokie santykiai tarp šalių yra susiklostę ir kaip juos reiktų įteisinti (ar neįteisinti), tai yra ne šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.
11. Teismas pažymėjo ir tai, kad iš civilinėje byloje esančių duomenų turinio matyti, jog nuosavybės teisė į būstą Vilniaus miesto savivaldybei perėjo tik nuo 2012 metų, tačiau iki ieškinio teismui pateikimo dienos ieškovė toleravo tokį atsakovės naudojimąsi ginčo būstu bei nekėlė atsakovės iškeldinimo klausimo ir skaičiavo nuomos bei kitus mokesčius, kas sukelia pagrįstas abejones dėl atsakovės savavališko būsto užėmimo (t. y. nesant teisėto pagrindo).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
12. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos esminius argumentus:
1.1. teismas nesivadovavo prejudicinę galią turinčiomis aplinkybėmis. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-618-881/2017, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog tarp šalių nebuvo susiklostę Būsto nuomos santykiai. Byloje nėra kitų duomenų, kurie paneigtų prejudicinę galią turintį faktą. Savo reikalavimą atsakovė grindė paaiškinimu, kad buvo sudariusi nuomos sutartį ir vadovavosi sąskaitomis už būsto nuomą, kurios jai buvo išrašomos iki 2011 m. kovo mėn. Dėl šios aplinkybės jau buvo pasisakęs Vilniaus miesto apygardos teismas, kuris pažymėjo, kad norint įrodyti, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta, neužtenka pagrįsti, kad patalpa yra naudojamasi už atlygį, tačiau taip pat reikia įrodyti, kad valstybei ar savivaldybei priklausanti nuosavybės teise gyvenamoji patalpa buvo teisės aktų nustatyta tvarka suteikta nuomininkui;
Atsiliepimas
1.2. atsakovė teigia, jog nuomos sutartį buvo sudariusi apie 1999 metus. Nuomos mokestis pagal byloje esančius duomenis jai buvo skaičiuojamas tik nuo 2004 metų, kas dar labiau daro mažiau tikėtina galimybę, jog Būstas jai buvo kažkada išnuomotas. Aplinkybė, kad nuomos mokestis buvo mokamas ir už Būstą yra ne absoliučiai įrodyta, o tik tikėtina. Vilniaus miesto apygardos teismas, tiek skundžiamame sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė, kad „labiau tikėtina, jog apeliantė nuomos mokestį mokėjo ir už butą, esantį (duomenys neskelbtini)“;
1.3. teismas ieškovei taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą. Teismas teigė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovei nebuvo teisinio pagrindo įsikelti į Būstą, bet būtent tuo ieškovė ir grindė savo reikalavimą – nei ji nei atsakovė neturi jokių duomenų, kuriuose būtų priešinga informacija. Teismas nepaaiškino, kokiu kitu būdu ieškovė turėtų įrodyti dokumento, kuris neegzistuoja, egzistavimą. Taip pat teismas nenurodė, kokiu kitu pagrindu jei ne nuomos sutartimi atsakovė į Būstą galėjo įsikelti, nes kaip nurodo pati atsakovė, tai buvo nuomos sutartis, kurios, kaip jau ne kartą aptarta, nėra;
1.4. Būstas yra viešuosiuose registruose įregistruota savivaldybei (anksčiau priklausiusi valstybei) nuosavybės teise priklausanti gyvenamoji patalpa, todėl išnuomota ji gali ar galėjo būti tik valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu, kuris nebuvo priimtas, t. y. byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti tikėtinu tokio sprendimo egzistavimo galimybę. Ieškovė prašė teismo ne pripažinti savavališką patalpų užėmimo faktą, o iškeldinti atsakovę, be jokio teisėto pagrindo besinaudojančią savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, iš Būsto. Byloje nesant jokių įrodymų, pagrindžiančių naudojimosi Būstu teisėtumą, teismas manydamas, kad ieškovės nurodytos teisės normos nėra tinkamos, galėjo ir turėjo savo nuožiūra vadovautis kitomis, jo nuomone tinkamomis, teisės normomis, pavyzdžiui, CK 6.610 straipsniu;
1.5. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 punktas įtvirtina viešosios teisės principą, pagal kurį sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Atsakovė turi nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena. Todėl be teisinio pagrindo užimdama savivaldybės Būstą, įrašytą į savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašą, t. y. kuris gali būti nuomojamas pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, teisę į paramą būstui turintiems vilniečiams, atsakovės elgesys – Būsto užėmimas, kai atsakovė gyvenamąją vietą turi, pažeidžia ne tik savivaldybės, kaip savininkės, bet ir viešąjį interesą bei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintą viešosios teisės principą;
1.6. pirmosios instancijos teismas neįgyvendino esminio civilinio proceso tikslo – neišnagrinėjo kilusio ginčo iš esmės. Teismui priėmus skundžiamą sprendimą, faktiniai šalių santykiai nepasikeitė, nebuvo išspręsti ir stabilizuoti. Ginčas dėl to, kad atsakovė gyvena Būste neturėdama jokio teisinio pagrindo, kaip toks liko. Teismas nenurodė, kokiu pagrindu turėtų būti laikoma, kad atsakovė teisėtai užėmė ir naudoja Būstą (nuomos sutartimi, panaudos sutartimi ar kita), dėl ko ieškovė, siekdama užtikrinti viešąjį interesą ir savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto naudojimą tik teisės aktuose numatytais būdais, turės vėl kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas, neišspręsdamas ginčo iš esmės, pažeidė ir proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus;
1.7. pagal CPK 5 straipsnį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsakovei be jokio teisinio pagrindo įsikėlus ir naudojantis savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu Būstu, ieškovės reikalavimai atsakovės atžvilgiu dėl iškeldinimo iš Būsto, yra teisėti, pagrįsti ir tenkintini.
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. ieškovės nurodomoje civilinėje byloje, iš kurios ji kildina prejudicinių faktų buvimą, nebuvo sprendžiamas ginčo Būsto užėmimo teisėtumo klausimas. Šioje byloje buvo sprendžiamas nuomos sutarties dėl ginčo patalpų sudarymo (nesudarymo) klausimas, todėl vien aplinkybė, jog teismai nepripažino buvus nuomos sutarties tarp šalių, nereiškia, jog atsakovė šias patalpas yra užėmusi savavališkai (be teisinio pagrindo);
2.2. teismas pagrįstai aiškindamasis atsakovės apsigyvenimo teisėtumą vertino faktinių duomenų bei įrodymų visetą, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytus kitus kriterijus, kurių visuma paneigia ieškovės ieškinio faktinio pagrindo aplinkybę, jog atsakovė ginčo patalpas užėmusi savavališkai;
2.3. ieškovės nurodyti prejudiciniai faktai, vertinant atsakovės naudojamų ginčo patalpų teisėtumą, neturi esminės reikšmės, nes šioje byloje esančių rašytinių įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, kad atsakovė ginčo patalpas gavo ir naudojo teisėtai, mokėjo už jų naudojimą visus mokesčius pagal pateikiamas sąskaitas;
2.4. nepagrįstas ieškovės apeliacinio skundo argumentas, jog pagal byloje esančius duomenis, atsakovė nuomos mokesčius mokėjo tik nuo 2004 metų. Toks teiginys prieštarauja byloje esančiam rašytiniam įrodymai, t. y. 2011 m. rugsėjo 15 d. išrašui iš buto sąskaitos apie priskaičiuotus mokesčius, butui (duomenys neskelbtini) (forma KS0005K). Mokesčiai už ginčo patalpas nebuvo skaičiuojami kaip atskiram butui ((duomenys neskelbtini)), o buvo priskiriamos prie atsakovės gyvenamųjų patalpų (vieno adreso). Iš minėto išrašo akivaizdu, jog mokesčiai buvo skaičiuojami pagal vieną bendrą kvadratūrą, t. y. 104,88, pagal kurią jau nuo 1996 m. gegužės 5 d. buvo mokami įvairūs mokesčiai;
2.5. byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, jog ieškovė (institucijos perdavusios jai teises) taikė praktiką, kuomet asmenims buvo perduodama (leidžiama) naudotis atskiro buto dalimis (kambariais), kaip pagalbinėmis patalpomis. Atsakovės pateiktas 1990 m. vasario 15 d., leidimas Nr. 01-79, kuriame aiškiai nurodyta, jog R. J., gyvenusiai (duomenys neskelbtini), suteikiama (leidžiama) naudotis to paties namo buto Nr. 1, 15,40 kv.m. patalpa, kaip pagalbine patalpa (ne visu butu, o tik 15,40 kv.m.). Akivaizdu, jog vėliau butas (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas ir šiuo metu priklauso atsakovei J. S.. Šis įrodymas patvirtina svarbią aplinkybę, kad egzistavo praktika, kai patalpos naudotis buvo suteikiamos ne pasirašant pačią nuomos sutartį, bet administraciniu sprendimu, ir suteikiama buvo tik buto dalis, o ne visas butas. Todėl vien faktas, kad atsakovė neišsaugojo dokumento, kurio pagrindu jai buvo teisėtai perduotos naudotis ginčo patalpos, neįrodo, jog patalpomis atsakovė naudojasi neteisėtai;
2.6. rašytinių dokumentų visuma, institucijų konkliudentiniai veiksmai (sąskaitų teikimai ginčo patalpoms reikalaujant sumokėti už paslaugas), patalpų naudojimo laiko trukmė (tęstinumas), pačios atsakovės pareiškimai, jog tai jos gyvenamoji vieta, vertintina kaip patalpų naudojimo teisėtumą patvirtinanti aplinkybė, ir negali būti traktuojamas kaip savavališkas apsigyvenimas ginčo patalpose;
2.7. svarbi faktinė aplinkybė ir tai, kad ginčo patalpos nėra atskiras butas ir tokios patalpos neatitinka buto sąvokos pagal Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą;
2.8. teismui nusprendus, jog ginčo patalpos atsakovės nėra užimtos savavališkai, teismas netenkino ieškovės reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog neišsprendė ginčo. Šioje byloje teismas ir negalėjo spręsti kokiu konkrečiai pagrindu atsakovė naudojasi ginčo patalpomis, nes nebuvo keliamas toks reikalavimas;
2.9. ieškovei neįrodžius atsakovės apsigyvenimo ginčo patalpose neteisėtumo, nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl iškeldinimo iš šių patalpų. Aplinkybė, jog teismas nenurodė konkrečių teisinių santykių, kurie susiklostė atsakovei teisėtai naudojantis ginčo patalpomis, nėra pagrindas tenkinti ir apeliacinio skundo, ir ieškinio, nes tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šis klausimas galės būti sprendžiamas ginče dėl šių santykių įteisinimo vienokiu ar kitokiu būdu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Byloje kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto savininko teisių gynimo, ieškovei prašant iškeldinant atsakovę iš buto.
4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Reikalavimas iškeldinti atsakovus šiuo atveju nėra prievolinis teisinis teisių gyvenimo būdas (remiamas sutartimi), o daiktinis teisinis teisių gynimo būdas, nes ginama savininko, o ne sutarties dalyvio, teisė. Ji gali būti ginama Civilinio kodekso ar kito įstatymo numatytais būdais. Vienas iš jų yra iki teisės pažeidimo buvusios padėties atstatymas. Įstatymas nedetalizuoja, kokiu būdu pasiekiama iki teisės pažeidimo buvusi padėtis. Tai priklauso nuo konkrečios situacijos.
5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kurias Taryba 2008 m. gegužės 28 d. perdavė valdyti ieškovei patikėjimo teise. Buto dalimi naudojasi atsakovė, todėl ieškovė prašo teismo iškeldinti atsakovę su visu jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
6. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad atsakovei tame pačiame name priklauso nuosavybės teise patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovė paaiškino, kad ieškovei priklausančiomis patalpomis naudojasi, nes jai buvo duotas leidimas. Atsakovė neišsaugojo šio dokumento. Leidimo egzistavimo aplinkybę įrodinėja R. J. 1990 m. vasario 15 d. duotu leidimu naudotis to paties namo buto Nr. 1, 15,40 kv.m. patalpa, kaip pagalbine patalpa (ne visu butu, o tik 15,40 kv.m.). Anot atsakovės, 1990 m. vasario 15 d. leidimas sudaro pagrindą manyti, jog egzistavo praktika, kai patalpos naudotis buvo suteikiamos ne pasirašant pačią nuomos sutartį, bet administraciniu sprendimu, ir suteikiama buvo tik buto dalis, o ne visas butas.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės procesiniuose nurodytus argumentus, sprendžia, kad atsakovė nepagrindė patalpų teisėto naudojimosi fakto, t. y. nepaneigė ieškinio ir apeliacinio skundo argumentų. Pirma, ieškovė, kaip daikto savininkė, aiškiai nurodė, kad neleidžia naudotis jai priklausančia patalpa, ieškinyje prašo iškeldinti atsakovę. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015). Nagrinėjamoje byloje leidimo naudotis patalpa nėra, ieškovė prašė iškeldinti atsakovę, t. y. nutraukti jos subjektinę teisę pažeidžiančius veiksmus. Antra, leidimas yra individualus sprendimas ir iš šio dokumento turinio galima nustatyti leidimo naudotis patalpomis teisinį pagrindą ir terminus. Tokiu atveju R. J. 1990 m. vasario 15 d. išduotas leidimas naudotis to paties namo buto Nr. 1, 15,40 kv.m. patalpa neįrodo atsakovės teisės į patalpas.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Teismas, atmesdamas ieškinį, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-618-881/2017, kurioje nustatyta aplinkybė, kad atsakovė nuo 2004 metų birželio mėnesio iki 2011 metų vasario mėnesio mokėjo mokesčius ir už ginčo patalpas. Pirmosios instancijos teismas naudojimosi patalpomis teisėtumą motyvavo ir tuo, kad atsakovei nuo 2010 metų kovo mėnesio iki 2013 metų kovo mėnesio (imtinai) buvo priskaičiuojamas ir mokestis už patalpų nuomą, kuris atsakovei būdavo apskaičiuojamas išrašomose PVM sąskaitose – faktūrose, bei būdavo įvardinamas kaip „patalpų nuoma“, mato vienetą įvardinant „but.“, o kiekį – 1,00. Be to, nuo 2013 metų kovo mėnesio iki 2018 metų lapkričio mėnesio (imtinai) atsakovei buvo išrašomos PVM sąskaitos – faktūros, kuriose paskaičiuota suma būdavo įvardinama kaip „žala už“, nurodant, kad mato vienetas yra – kvadratinis metras, kiekis kvadratiniais metrais yra - 26,440 ir nurodyta kaina už vieną kvadratinį metrą bei galutinė mokėtina suma.
9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės mokamos įmokos už naudojimąsi patalpomis, taip pat kaip žalos atlyginimas, nesukuria teisinio pagrindo jomis naudotis, o savo esme yra atsiskaitymas, t. y. pareigos kylančios iš prievolių teisės, vykdymas. Minėta, kad ieškovė pasirinko daiktinį teisių gynimo būdą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Tačiau bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.). Taigi teisė į būstą nepaneigia pareigos vykdyti prisiimtus įsipareigojimus kitiems asmenims arba varžyti nekilnojamojo daikto savininko teises.
10. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nėra socialiai remtina, jai priklauso nuosavybės teise patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini). Byloje nėra pareikštas ieškinys dėl iškeldinimo iš paskutinio gyvenamojo būsto. Ieškovė nėra privatus juridinis asmuo, kurio pagrindinis interesas – nuomoti, siekiant pelno, nekilnojamąjį turtą. Atvirkščiai, ginčo patalpa viešuosiuose registruose yra įregistruota kaip Savivaldybei (anksčiau priklausiusi valstybei) nuosavybės teise priklausanti gyvenamoji patalpa, įrašyta į Savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašą, t. y. kuri gali būti nuomojamas pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą.
11. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti valstybės ar savivaldybės kaip turto savininkės interesus (žr., pvz., Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 19). Taigi atsakovė yra užėmusi dalį patalpų, kurios yra bute, įrašytame į socialinio būsto fondo sąrašą. Atsakovės teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi, atsakovė turėdama alternatyvaus būsto galimybę laiko užėmusi patalpas, kurios galėtų būti suteiktos laukiantiems socialinio būsto eilėje, jų sąskaitą pasigerindama savo gerbūvį. Tai atitinka kriterijų, sudarantį teisėtą pagrindą teisės į būsto neliečiamybę ribojimą.
12. Taip pat teisėjų kolegija sutinka ir su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.).
13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškovei buvo perduota patikėjimo teise naudoti ir valdyti visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, socialinio būsto, bendrabučių, gyvenamąsias patalpas šio nekilnojamojo turto administravimą funkcijoms, nustatytoms įstaigos įstatuose, vykdyti. Taigi ieškovė įrodė, kad ji yra ginčo patalpų savininkė. Patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), yra įrašytos į Savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašą, t. y. kuris gali būti nuomojamas pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą. Nagrinėjamoje byloje patalpos yra naudojamos ne pagal įstatyme numatytą paskirtį, o tai įrodo ieškovės teisių pažeidimą. Tokiu atveju, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė įrodė teisę reikšti negatorinį ieškinį ir jį įrodė pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką.
14. Teisėjų kolegija pažymi, jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Ar savininko teises suvaržęs asmuo elgiasi teisėtai, gali būti sprendžiama ir pagal tai, ar jis elgiasi pagal sutikimus, susitarimus, leidimus ar kitokius sandorius, kurie sudaryti ir galioja tarp savininko ir savininko teises varžančio asmens.
15. Nagrinėjamoje byloje pasisakant dėl teisės nuomotis ginčo patalpas, svarbu yra tai, kad nuomos teisiniai santykiai gali ar galėjo būti įforminti tik pagal valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas. Tokiu atveju, atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad egzistavo praktika, kai patalpos naudotis buvo suteikiamos ne pasirašant pačią nuomos sutartį, bet administraciniu sprendimu, neįrodo teisės naudotis ginčo patalpa.
16. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Atsakovė nuomos sutarties, kuri būtų įforminta pagal Įstatymo reikalavimus, nepateikė; leidimo naudotis patalpomis byloje nėra. Ieškovė nurodė, kad reiškia negatorinį ieškinį, todėl nesant byloje atsakovės įrodinėjamo leidimo, kaip teisėto pagrindo naudotis ginčo patalpomis, ieškovei nekilo pareiga jo ginčyti (CPK 178 straipsnis).
17. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-618-881/2017 22 punkte yra nurodyta, jog tai, kad „ieškovė naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis neprivatizuotomis patalpomis ir moka mokesčius, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė minėtomis patalpomis naudojasi turėdama teisinį pagrindą“.
18. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
19. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-618-881/2017 buvo pasisakyta dėl atsakovės teisės į ginčo patalpas, pagal toje byloje ieškovės J. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl patalpų nuomos sutarties pripažinimo sudaryta, trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada civilinėje byloje Nr. 2A-618-881/2017 dėl neteisėto patalpų naudojimo fakto yra prejudicinė šioje byloje.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo patenkintas nepagrįstai. Byloje nėra įrodymų apie tai, jog atsakovė teisėtai gyvena ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto dalyje (CPK 178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovei buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, kurios įpareigodavo atsakovę atsiskaityti už jai suteiktas būsto nuomos ir kitas paslaugas, įrodo, jog ieškovė pilnai pripažino tą aplinkybę, kad atsakovė nesavavališkai yra užėmusi ginčo būsto patalpas ir ieškovė apie atsakovės būsto valdymą žino bei skaičiuoja už jį mokesčius atsakovei ir tokiu būdu tarp šalių yra susiklostę tarpusavio santykiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovei pareiškus negatorinį ieškinį teismas turėjo kvalifikuoti teisinį santykį ir konstatuoti, kokiu teisiniu pagrindu atsakovė naudojasi patalpomis, jei sprendė ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie tarp šalių yra susiklostę tarpusavio santykiai, todėl apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl atsakovės teisėto naudojimosi patalpomis pripažįsta kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
22. Pažymėtina ir tai, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, kt).
23. Taigi, jei pirmosios instancijos teismas sprendė ginti atsakovę, jis privalėjo nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu ji naudojasi patalpomis, nes savaime PVM sąskaita faktūra neįrodo teisėto ieškovės daiktinių teisių ribojimo.
24. Įvertinat, kad nagrinėjamoje byloje jau yra padaryta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl neteisėto patalpų naudojimo fakto, kuri turi prejudicinę reikšmę, o atsakovė nepateikė įrodymų, atitinkančių Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 punktą, dėl teisės nuomoti patalpas, taip pat įrodymų, kad ji atitinka kriterijus nuomotis ginčo patalpas pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą – klaidingai kvalifikavęs ieškovės daiktinių teisių ribojimą, nepagrįstai pripažino atsakovės teisę naudoti patalpomis, pareiškus negatorinį ieškinį, ir be pagrindo atmetė ieškovės ieškinį atsakovei. Teisėjų kolegija nusprendžia, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: iškeldinti atsakovę J. S. iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują, atitinkamai tarp šalių turėtų būti perskirstomos jų bei valstybės patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė, kurios apeliacinis skundas patenkintas, nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
27. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,
nusprendžia:
apeliantės ieškovės Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės ieškinį tenkinti.
iškeldinti atsakovę J. S. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) su visu jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.