- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-618-881/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09393-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Vaclovas Paulikas, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-15850-235/2016 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl patalpų nuomos sutarties pripažinimo sudaryta, trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. S. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad su ja nuo 2004 m. birželio mėnesio yra sudaryta neterminuota patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančių Vilniaus miesto savivaldybei, nuomos sutartis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė. Nuo 2004 metų jos šeima nuomojasi šalia esančias patalpas, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Patalpos, kaip atskiras turtinis vienetas, suformuotos nuo 2012 metų liepos mėnesio. 2012 m. spalio 26 d. perdavimo-priėmimo aktu nurodytos patalpos buvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Patikėjimo teise jas valdo SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Patalpas seniūnija ieškovei išnuomojo neterminuotai kaip negyvenamas (pagalbines), su galimybe ateityje jas privatizuoti, o ieškovė už jas mokėjo nuomos mokestį. Ieškovei priklausantis butas ir nuomojamos patalpos yra sujungtos praėjimu. Patalpos nuomos sudarymo metu buvo avarinės būklės, be langų, sienos sutręšusios nešildomos. Ieškovė savo lėšomis patalpas sutvarkė, apšiltino, įstatė langus, įvedė vietinį šildymą. Nuomos sutartis buvo prarasta, tačiau už patalpų nuomą buvo skaičiuojamas ir mokamas nuomos mokestis.Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad iki patalpos perdavimo 2012 m. spalio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybei, ši neprivatizuota patalpa buvo valstybės nuosavybė. Patalpos buvo perduotos ir yra įregistruotos kaip gyvenamosios patalpos – butas, o jokių duomenų apie tai, kad patalpos būtų laikytos negyvenamosiomis ar pagalbinėmis, bei būtų išnuomotos ieškovei, byloje nėra. Byloje nepateikta duomenų, kad patalpų nuomos sutartis apskritai buvo sudaryta, o jei buvo sudaryta – tai kokiam terminui. Ieškovė privalo įrodyti tas aplinkybes, kurias teigia, tačiau to nepadarė.Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Patalpas patikėjimo teise valdo SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Pagrindu apsigyventi savivaldybės gyvenamojoje patalpoje yra savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kuri sudaroma raštu. Nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, nei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ archyvuose nuomos sutarties dėl patalpų išnuomojimo nėra. Vien faktas, kad ieškovė naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis neprivatizuotomis patalpomis ir moka joms priskaičiuotus mokesčius, nesudaro prielaidos, jog ieškovė minėtomis patalpomis naudojasi tam turėdama teisinį pagrindą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybė 2013 m. vasario 26 d. perdavė patalpas patikėjimo teise naudoti ir valdyti SĮ „Vilniaus miesto būstas“.Pagrindas apsigyventi savivaldybės gyvenamojoje patalpoje yra savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kuri sudaroma raštu, vadovaujantis savivaldybės institucijos sprendimu, tačiau ieškovė neturi nuomos sutarties, įrodančios, kad ji teisėtai naudojasi patalpa, esančia (duomenys neskelbtini), Vilniuje.Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, jog vien tik faktas, kad ieškovė naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis neprivatizuotomis patalpomis ir moka joms priskaičiuotus mokesčius, nesudaro prielaidos, jog ieškovė minėtomis patalpomis naudojasi tam turėdama teisinį pagrindą. Teismas atkreipė dėmesį, kad patalpos nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip butas, patalpa – butas, o ne kaip negyvenamosios patalpos. Buto bendras plotas yra 28,69 kv. m. UAB „Naujamiesčio būstas“ pažymoje apie priskaičiuojamus mokesčius už kitas paslaugas nurodyta, kad ieškovei buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkei, mokesčiai už kitas paslaugas priskaitomi už jai nuosavybės teise priklausantį plotą ir neprivatizuotas patalpas (25,60 kv. m.), kuriomis ji naudojasi. Pažymoje nurodytas kito buto plotas (25,60 kv. m.) nesutampa su buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotu, nurodytu nekilnojamojo turto registre (28,69 kv. m.), todėl teismas padarė išvadą, kad iš pateiktų sąskaitų nėra aišku už kokių patalpų nuomą UAB „Naujamiesčio būstas“ išrašydavo sąskaitas, o ieškovė jas apmokėdavo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą, ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė prašo prijungti papildomus įrodymus, kurių pateikimo būtinumas atsirado vėliau, paaiškėjus, kad teismas atmetė įrodymus arba neteisingai juos įvertino. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Patalpų išnuomojimo metu pati savivaldybės įgaliota institucija – Naujamiesčio seniūnija, jas įvardijo kaip negyvenamąsias. Skirtumo kaip pavadintos patalpos nebuvo, nes jos buvo išnuomotos ir už jas buvo skaičiuojamas bei mokamas nuomos mokestis.Butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo inventorizuotos 2012 m. birželio 22 d., tuomet ir buvo nustatytas tikslus buto bendras plotas – 28,69 kv. m. Pagal ankstesnius VĮ Registrų centro duomenimis patalpų plotas buvo 27,90 kv. m. Pastatų vidaus plotų eksplikacijoje, sudarytoje 1987 m. birželio 10 d. (paskutiniai įrašai padaryti 2005 m. rugpjūčio 24 d.) nurodyta, kad bute Nr. 7 yra nenaudojamos 2,28 kv. m. ploto patalpos (tambūras), todėl mokestiniuose pranešimuose šis plotas nebuvo įtraukiamas į nuomos mokestį. Kad nuoma buvo skaičiuojam už mažesnį plotą yra atsakinga seniūnija.Iš pastato butų (patalpų) savininkų sąrašo matyti, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tik vienos patalpos nebuvo privatizuotos, t. y. patalpos, esančios šalia buto Nr. 1.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje, nei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ archyvuose nėra patalpų, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos sutarties, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad vien tik faktas, jog ieškovė naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis neprivatizuotomis patalpomis ir moka joms priskaičiuotus mokesčius, nesudaro prielaidos daryti išvadą, jog ieškovė minėtomis patalpomis naudojasi tam turėdama teisinį pagrindą.Byloje nėra duomenų, kad buvo sudaryta nuomos sutartis. Jei tokia sutartis buvo sudaryta, nėra įrodymų, kad ji yra neterminuota. Jeigu nuomos sutartis buvo sudaryta, ji pasibaigė nuosavybės teisę į patalpą perleidus Vilniaus miesto savivaldybei.Be to, butas buvo perduotas kaip gyvenamoji patalpa, o ne kaip pagalbinės negyvenamosios patalpos.Apeliantei nepalankus teismo sprendimas nelaikytinas iškilusia būtinybe teikti naujus įrodymus. Juos teikti pirmosios instancijos teismui nebuvo jokių kliūčių. Naujai teikiami įrodymai nepagrindžia aplinkybės, kad tarp apeliantės ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudaryta neterminuota ginčo patalpų nuomos sutartis.Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo SĮ „Viliaus miesto būstas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Teismas pagrįstai konstatavo, kad vien tik faktas, jog ieškovė naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis neprivatizuotomis patalpomis ir moka joms priskaičiuotus mokesčius, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė minėtomis patalpomis naudojasi turėdama teisinį pagrindą.Faktą, kad ieškovė patalpomis naudojasi neturėdama tam teisinio pagrindo patvirtina tai, kad ieškovei už naudojimąsi patalpomis kas mėnesį yra apskaičiuojamas žalos mokestis.Ieškovės pateikti nauji įrodymai nekeičia ginčo esmės. Šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui nebuvo jokių kliūčių, todėl nėra pagrindo jų priimti.Pateikti papildomi dokumentai neįrodo fakto, kad su ieškove yra sudaryta neterminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d.).CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju kartu su apeliaciniu skundu ieškovė teismui pateikė naujus įrodymus: Patalpų išdėstymo planą, Patalpos (buto) vidaus plotų eksplikaciją, kuri atlikta 2012 m. birželio 22 d., 2001 m. kovo 7 d. Pastato butų (patalpų) sąvininkų sąrašą, 2016 m. birželio 1 d. Butų (patalpų) sąrašą pastate. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiuos įrodymus, kadangi, visų pirma, šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, antra, teisėjų kolegijos vertinimu, naujai pateikti įrodymai nėra susiję su ieškovės reiškiamais reikalavimais dėl nuomos sutarties pripažinimo sudaryta, kadangi nei patvirtina, nei paneigia aplinkybes, kurias ieškovė įrodinėja šioje byloje (CPK 178 str.). Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo pripažinti, kad su ieškove J. S. yra sudaryta neterminuota patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausančių Vilniaus miesto savivaldybei, nuomos sutartis.Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Butas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise perduotas 2012 m. spalio 26 d. priėmimo - perdavimo aktu Nr. 86V, vadovaujantis 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 870. Nuo 2013 m. birželio 26 d. butas perduotas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdyti ir naudoti patikėjimo teise.Apeliantė įrodinėja, kad su ja buvo sudaryta neterminuota patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos sutartis.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.579 straipsnio, reglamentuojančio gyvenamosios patalpos sutarties formą, 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu; ją pasirašo įgaliotas pareigūnas ir nuomininkas.Apeliantė nurodo, kad buto nuomos sutartis buvo sudaryta raštu, tačiau vėliau buvo prarasta.Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 str. 1 d.). CK teisės normose, kurios reglamentuoja gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties formą, nenustatyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis negalioja, jeigu yra nesilaikyta rašytinės sutarties formos, t. y. jei sutartis sudaryta ne raštu, o tik žodžiu. Tai reiškia, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nesudarymas raštu nedaro šios sutarties negaliojančia. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tokiu atveju, kai nėra rašytinės sutarties, turi būti įrodyta, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta, t. y. kad savivaldybei priklausanti nuosavybės teise gyvenamoji patalpa buvo teisės aktų nustatyta tvarka suteikta nuomininkui (priimtas sprendimas dėl gyvenamosios patalpos suteikimo ir kt.) ar kad jis kitais teisėtais pagrindais įgijo nuomininko teisę naudotis gyvenamąja patalpa ir gyvenamoji patalpa jo yra naudojama už atlyginimą. Pagal bylos įrodymus vertinama, ar konkretaus buto ar kitos patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta, ar ji nėra nutraukta ar kitaip pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013).Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė ne tik mokėjo mokesčius už jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau nuo 2004 m. birželio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. mokėjo ir už ginčo patalpų nuomą (b. l. 29-33). Apeliantė taip pat pateikė įrodymus, kurie patvirtina, jog name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra tik vienas neprivatizuotas butas, kurio Nr. 7, kad butas Nr. 1 ir Nr. 7 yra sujungti praėjimu, kad apeliantei mokesčiai už kitas paslaugas buvo priskaitomi už jai nuosavybės teise priklausančio buto plotą, o taip pat neprivatizuotas patalpas, kuriomis ji naudojosi. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad labiau tikėtina, jog apeliantė nuomos mokestį mokėjo ir už butą esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad nuomos mokestis buvo mokamas tik iki 2011 m. kovo mėn., o šiuo metu apeliantei už naudojimąsi butu kiekvieną mėnesį yra skaičiuojamas žalos mokestis (b. l. 48-50). Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad vien faktas, kad ieškovė naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis neprivatizuotomis patalpomis ir moka mokesčius, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė minėtomis patalpomis naudojasi turėdama teisinį pagrindą. CK 6.577 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos remiantis valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad norint įrodyti, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta, neužtenka pagrįsti, kad patalpa yra naudojamasi už atlygį, tačiau taip pat reikia įrodyti, kad valstybei ar savivaldybei priklausanti nuosavybės teise gyvenamoji patalpa buvo teisės aktų nustatyta tvarka suteikta nuomininkui. Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodytos aplinkybės nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Byloje nėra duomenų, kad būtų buvę priimti kokie nors administraciniai teisės aktai, leidę apeliantei nuomotis ginčo patalpas ar jomis naudotis. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantė neįrodė, kad su ja buvo sudaryta ginčo patalpos nuomos sutartis. Ištyrusi ir įvertinusi rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei kitus faktinius duomenis byloje, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tarp šalių nebuvo susiklostę gyvenamosios patalpos (buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje) nuomos santykiai. Aplinkybė, kad J. S. ilgą laiką faktiškai naudojosi ginčo butu, o buto savininkas Vilniaus miesto savivaldybė nereiškė dėl to pretenzijų, nesukūrė J. S. teisės į patalpos nuomą, nes, kaip jau buvo minėta, į bylą nebuvo pateikta rašytinė nuomos sutartis, iš kurios būtų galima spręsti, ar ji buvo terminuota, ar neterminuota, kokie sutarties nutraukimo pagrindai ir pan., be to, byloje nėra įrodymų, kokiu teisiniu pagrindu ieškovės nurodoma nuomos sutartis buvo sudaryta, neįrodyta, kad buvo priimti administraciniai teisės aktai dėl leidimo apeliantei nuomoti ginčo patalpas ir t. t. (CPK 178 str.).Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, atsižvelgė į teismų formuojamą praktiką ginčo klausimais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.