- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-09-26
- Bylos Nr.
- A-146-1051-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00461-2009-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- G. S., S. R., A. R.
- Trečiasis asmuo
- R. D., Kauno rajono savivaldybė, Lietuvos žemės ūkio universitetas
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 11.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų G. S., S. R., A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. S., S. R., A. R. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – R. D., Kauno rajono savivaldybė, Lietuvos žemės ūkio universitetas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai G. S., S. R., A. R. (toliau – ir pareiškėjai) Kauno apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu (III t., b.l. 37-41) prašė:
1) panaikinti 2008 m. birželio 11 d. Kauno miesto savivaldybės Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus raštą Nr. 10-2-866, kuriuo atsisakyta G. S., S. R. ir A. R. išduoti valstybės garantinį dokumentą;
2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją) G. S., kaip nuomininkei, gyvenančiai savininkui grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje, kurią sudaro 20,15 kv. m. naudingo ploto (26,91 kv. m. bendro ploto);
3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją) A. R. ir S. R., kaip nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje, kurią sudaro 42,5 kv. m. naudingo ploto (42,5 kv. m. bendro ploto).
Pareiškėjai paaiškino, kad jie gyvena gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaune (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 76, 17 kv. m.), kuris 1992 metais buvo grąžintas J. D. įpėdiniams. Pareiškėjai naudojasi atitinkamomis namo dalimis, kadangi atskiri butai nėra suformuoti. Pareiškėja G. S. naudojasi patalpomis II-1 (7,45 kv. m.), II-2 (12,70 kv. m.), kurios sudaro 20,15 kv. m. gyvenamo ploto. Pareiškėjai S. ir A. R. naudojasi patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 1-1(13,15 kv. m.), 1-2 (14,19 kv. m.), 1-3 (15,16 kv. m.), kurios sudaro 42,5 kv. m. naudingo ploto. Patalpomis a-2 (7,84 kv. m.), a-1 (5,68 kv. m.) visi pareiškėjai naudojasi bendrai. Pareiškėjai mano, kad jiems turi būti išduoti valstybės garantiniai raštai dėl šių savininkui grąžinto gyvenamojo namo dalių: G. S. dėl 20,15 kv. m. naudingo ploto bei 26,91 kv. m. bendro ploto, o S. ir A. R. dėl 42,5 kv. m naudingo ploto, bei 49,26 kv. m. bendro ploto.
Pareiškėja G. S. paaiškino, kad name, kuris buvo grąžintas J. D. įpėdiniams, gyvena nuo 1961 m.liepos 12 d. Apsigyveno kaip S. S., kuris dirbo LŽŪA mokomajame ūkyje, sutuoktinė. 1964 m. mirus sutuoktiniui ji liko gyventi šiame bute. Tai patvirtina 1961-1990 m. įrašai ūkio knygose. Pareiškėjai S. ir A. R. paaiškino, kad minėtame name apsigyveno 1991 sausio 11 d. kartu su savo motina J. S., būdami nepilnamečiai. Motinos sutuoktinis A. A. S. tuomet dirbo LŽŪA mokomajame ūkyje ir minimas butas jam buvo suteiktas 1989 m. sausio 20 d. Kauno rajono LDT VK tarnybinės gyvenamosios patalpos suteikimo orderiu Nr.463. Mirus motinos sutuoktiniui A. A. S. (1997 m. gruodžio 30 d.) ir motinai J. S. (2002 m. rugsėjo 5 d.), jie liko gyventi bute, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius.
Pareiškėjai paaiškino, jog Kauno rajono valdybos 1990 m. gruodžio 19 d. potvarkiu Nr. 223 „Dėl kompensacijų išmokėjimo už neteisėtai konfiskuotą turtą“ buvo nuspręsta įpareigoti Lietuvos žemės ūkio akademijos (toliau – ir LŽŪA) mokomojo bandomojo ūkio administraciją iki 1994 m. gruodžio 31 d. grąžinti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), D. J., S. įpėdiniams. 1992 m. gruodžio 17 d. LŽŪA mokomojo-gamybinio ūkio įsakymu Nr. 123-G ir 1992 m. gruodžio 17 d. priėmimo - perdavimo aktu J. D. (J. D. turto paveldėtojui) buvo perduoti Kauno rajone (duomenys neskelbtini), esantys trobesiai – gyvenamasis namas, tvartas, pašiūrė ir klėtis, tačiau pareiškėjai liko gyventi grąžintame name kaip nuomininkai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 21 straipsnio nuostatomis, jiems kaip nuomininkams, gyvenantiems sugrąžintame savininkui name, turėjo būti suteikta kita gyvenamoji patalpa pagal Vyriausybės parengtą ir įgyvendintą programą, tačiau Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. balandžio 4 d. įstatymu Nr. 1-1276 buvo pakeistos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijos administracinės ribos. Remdamasi šiuo įstatymu, Kauno rajono savivaldybė 1997 m. sausio 28 d. aktu perdavė Kauno miesto savivaldybei pirmiau nurodytą turtą, tačiau į Kauno rajono savivaldybės gyventojų, įtrauktų įskaiton 1996 metais apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, perduodamų Kauno m. savivaldybei, sąrašą pareiškėjų pavardės nebuvo įrašytos. Vėliau išsiaiškinus šį faktą, pareiškėjų dokumentai 1998 m. vasario mėnesį buvo perduoti Kauno miesto savivaldybės Turto skyriaus apsirūpinimo gyvenamuoju plotu poskyriui ir G. S. pavardė buvo papildomai įrašyta į Kauno rajono savivaldybės 2-os eilės apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis, perduotomis Kauno m. savivaldybei sąrašą 13-uoju numeriu, o A. A. S. pavardė buvo įrašyta I-os eilės gyventojų sąraše Nr. 60, tačiau pareiškėjams valstybės garantijos, pažeidžiant Atstatymo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, iki šiol nesuteiktos. Todėl, pareiškėjų manymu, 2008 m. birželio 11 d. Kauno miesto savivaldybės Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyrius raštas Nr. 10-2-866, kuriuo atsisakyta pareiškėjams išduoti valstybės garantinį dokumentą, yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Pareiškėjai teigė, kad tarp jų ir LŽŪA mokomojo bandomojo ūkio buvo susiklostę faktiniai gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos santykiai. Butas buvo tinkamas nuomos sutarties dalykas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 319 straipsnio prasme (1964 m. įstatymo redakcija). LŽŪA neprieštaravo pareiškėjų gyvenimui ginčo patalpose, tuo pačiu išreikšdama valią nuomoti jiems gyvenamąsias patalpas, nuomos sutartis nebuvo sudaryta ne dėl pareiškėjų kaltės. Pareiškėjai akcentavo, jog per visą naudojimosi gyvenamąja patalpa laikotarpį jie vykdė visas nuomininkų pareigas – prižiūrėjo nuomojamą turtą, mokėjo mokesčius už jį. Nors CK 322 (1964 m. įstatymo redakcija) straipsnis numatė, kad gyvenamosios nuomos sutartis turi būti sudaroma raštu, sutarties formos nesilaikymas nedarė sandorio negaliojančiu (CK 58 str., 1964 m. įstatymo redakcija)). Gyvenamosios patalpos suteikimas piliečiui ir jo prisiėmimas teisių ir pareigų, numatytų nuomininkui, buvo laikomas atitinkančiu nuomos sutarties sudarymą. Nors butas buvo suteiktas A. A. S., A. ir S. R., kaip nuomininko šeimos nariai įgijo lygias teises ir pareigas į gyvenamąją patalpą (CK 331 str., 1964 m. įstatymo redakcija). Pareiškėjai S. ir A. R. gyvenamojoje patalpoje apsigyveno 1991 sausio 11 d. ir gyvena ten iki šios dienos. Atkūrus nuosavybės teises į ginčo turtą, grąžinus buvusiems savininkams jį natūra, prievolę įvykdyti valstybės garantijas nuomininkams, perėmė Kauno rajono savivaldybė. 1997 m. sausio 28 d. aktu Kauno rajono savivaldybei perdavus Kauno miesto savivaldybei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo perduota ir prievolė suteikti valstybės garantijas (kitas gyvenamąsias patalpas) nuomininkams. Pareiškėja G. S., kaip turto, grąžinto savininkui nuomininkė, 1998 m. vasario 13 d. buvo įrašyta į Kauno rajono savivaldybės aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis sąrašą 13-uoju numeriu, o A. A. S. 1998 m. vasario 15 d. – 60-uoju numeriu. Kadangi Kauno miesto savivaldybė 1997 m. sausio 28 d. perėmė iš Kauno rajono savivaldybės turtą, o su juo ir prievoles įvykdyti valstybės garantijas, pareiškėjų manymu, pareigą jas įvykdyti turi Kauno miesto savivaldybė.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą ir atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad ginčo patalpos 1992 m. buvo grąžintos ir perduotos savininkui J. D. Kauno rajono valdybos 1990 m. gruodžio 19 d. potvarkio Nr. 223 „Dėl kompensacijų išmokėjimo už neteisėtai konfiskuotą turtą“ pagrindu pagal Valstybinio Lietuvos žemės ūkio akademijos Mokamojo-gamybinio ūkio 1992 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. 123-G ir perdavimo – priėmimo aktą nenustatant jokio nuosavybės teisės ribojimo dėl grąžinamose patalpose galimai gyvenančių nuomininkų. Ginčo turtas savininkui grąžintas kaip neteisėtai konfiskuotas turtas. Šis turtas nėra ir nebuvo Kauno miesto savivaldybės nuomojamo turto objektas, Kauno rajono savivaldybė negalėjo perduoti to, ko pati nevaldė, nuomos santykiai tarp pareiškėjų ir atsakovo neatsirado, todėl Kauno miesto savivaldybė dėl ginčo patalpų neturi prievolės išduoti valstybės garantiją. Be to, pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų apsigyvenimo ginčo patalpose teisėtumą, nuomos santykius tarp jų ir atsakovo. G. S. nuo 1998 m. vasario 1 d. metų buvo įrašyta į Kauno miesto savivaldybės nepertraukiamą įskaitą buto sąlygoms gerinti 2-oje socialiai remtinų asmenų eilėje. 2002 metais šioje eilėje ji buvo 1428-a. A. A. S. 4 asmenų šeima nuo 1995 metų buvo įrašyta į nepertraukiamą įskaitą buto sąlygoms gerinti bendroje eilėje. 2002 metais šioje eilėje A. A. S. buvo 7999-tas. A. ir S. R. buvo įrašyti į eilę aprūpinimo gyvenamosioms patalpoms gauti kaip A. A. S. šeimos nariai.
Rėmėsi CK 6.579 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Ją pasirašo įgaliotas pareigūnas ir nuomininkas. Taip pat rėmėsi 1964 metų CK 322 straipsnio 1 dalimi, kurioje taip pat buvo numatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, įmonė, organizacija turi būti sudaroma raštu. Pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad su jais buvo sudarytos gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, rašytinės nuomos sutartys, kad jie mokėjo nuomos mokestį, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo pareiškėjams išduoti valstybės garantinius dokumentus.
Atsakovo nuomone, Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus 2009 m. birželio 11 d. raštas Nr. 10-2-866 yra ne administracinis aktas, o yra informacinio raštas, todėl teisinių pasekmių pareiškėjai G. S. nesukurs.
Tretieji suinteresuoti asmenys Kauno rajono savivaldybė, Lietuvos žemės ūkio universitetas ir R. D. prašė tenkinti skundą pareiškėjų remiantis jų išdėstytais argumentais.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu (III t., b. l. 83-87) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai G. S. nuo 1961 m. liepos 12d., A. ir S. R. nuo 1991 m. sausio 11d. gyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune (buvęs adresas - (duomenys neskelbtini), Kauno rajonas) (I t., 22, 24). Pareiškėjai savo reikalavimus grindžia 1991 m. birželio 18 d. Nr. I-1445 Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 21 straipsnio 5 dalies nuostata, kuri numato, jog gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena grąžinamame savininkui gyvenamajame name (jo dalyje ar bute), suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą. Nuomos santykiai tarp savivaldybės ir nuomininko turi būti įtvirtinti rašytiniu susitarimu, kuriuo susitariama dėl mokesčio už naudojimąsi gyvenamąja patalpa, už komunalines paslaugas (Įstatymo 1 d., 2 d.). Ta pati nuostata buvo įtvirtinta ir tuo metu galiojusio 1964 metų CK 322 straipsnio 1 dalyje, kurioje buvo numatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, įmonė, organizacija turi būti sudaroma raštu. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų apie rašytinę nuomos sutartį.
Teismas išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą pažymėjo, kad tiek Atstatymo įstatymas (21 straipsnis), tiek jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas, 20 straipsnis), tiek Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (9 straipsnis) nustatė, jog valstybės garantija turi būti išduota nuomininkui, kuris gyvena grąžinamame savininkui gyvenamajame name.
Teismas nustatė, jog ginčo turtas buvo grąžintas ir perduotas buvusio savininko J. D., S. įpėdiniui J. D. remiantis Kauno rajono valdybos 1990 m. gruodžio 19 d. potvarkiu Nr. 223 „Dėl kompensacijų išmokėjimo už neteisėtai konfiskuotą turtą“ (toliau – ir Potvarkis) pagal Valstybinio Lietuvos žemės ūkio akademijos Mokamojo - gamybinio ūkio 1992 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. 123-G (II t., b. l. 47) ir tos pačios dienos perdavimo – priėmimo aktą (toliau – ir Turto perdavimo – priėmimo aktas) (I t., b. l. 48). Minėti aktai priimti vykdant Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių“ nuostatas. Iš Valstybės įmonės Registrų centro centrinio duomenų banko išrašo (I t., b. l. 44-46) teismas nustatė, jog J. D. nuosavybės teise gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Kauno mieste priklauso nuo 1993 m. birželio 7 d. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad nuo šio momento nei Kauno rajono savivaldybė, nei juolab Kauno miesto savivaldybė negalėjo būti ginčo turto nuomotojas, nes jis nuosavybės teise priklauso savininkui. Teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, jog 1997 m. sausio 28 d. Kauno rajono savivaldybė negalėjo perduoti šio turto Kauno miesto savivaldybei pagal 1997 m. sausio 28 d. turto perdavimo į savivaldybės balansą aktą, nes jo nevaldė (I t., b. l. 106).
Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų (I t., b. l. 108-110, II t., b. l. 53-57) nustatė, jog pagal Kauno rajono savivaldybės valdomo turto, perduodamo iš Kauno rajono savivaldybės į Kauno miesto savivaldybės balansą perdavimo 1996 m. lapkričio 21 d. aktą (I t., b. l. 108) buvo perduoti gyventojų eilių valstybės paramai gauti, apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, dokumentų sąrašai. Minėti dokumentai įrodo, jog pareiškėjai ar jų šeimos nariai buvo pateikę Kauno rajono valdybai prašymus (G. S. – 1996 m. kovo 18 d., A. A. S. – 1998 m. kovo 4 d.) suteikti paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis (I t., b. l. 86, 87, II t., b. l. 41-44), užpildę anketas, kuriose nurodė, jog gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) nuomojasi komercinėmis sąlygomis, išreiškę pageidavimą dėl 2-os paramos formos suteikimo (I t., b. l. 88, II t., b. l. 42). Teismas vertino, kad minėti duomenys patvirtina, jog pareiškėjai gyveno ginčo pastate ir juo naudojosi savininko sutikimu. Nei Kauno rajono savivaldybė, nei Kauno miesto savivaldybė nuomos santykiuose kaip teisinių santykių subjektai nedalyvavo, teismui nepateikta duomenų apie tai, kad minėtas turtas nuo jo perdavimo savininkui būtų buvęs nuomojamo iš valstybės turto objektas.
Teismas nustatė, kad ginčo patalpos iki perdavimo savininkui J. D. buvo įtrauktos į Kauno rajono apylinkės ūkines knygas kaip „valdiškas butas, ūkio namas“ (2008 m. birželio 19 d. Kauno apskrities archyvo pažyma Nr. V-10-3427, I t., 32), patikėjimo teise ginčo turtu naudojosi valstybinis LŽŪA mokomasis – gamybinis ūkis (II t., b. l. 47, I t., b. l. 48). A. A. S. buvo suteikta ginčo patalpa naudotis LŽŪA mokomojo ūkio administracijos protokolu kaip tarnybinė patalpa (Kauno rajono LDT VK išduotas tarnybinės gyvenamosios patalpos orderis, II t., b. l. 14).
Teismas rėmėsi tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo ir jų naudojimo tvarką tuo metu reglamentavusio 1964 metų CK normomis (CK 360 str., 360 str., 362 str.) ir pažymėjo, kad tarnybinės patalpos skiriamos apgyvendinti darbuotojams, kurie pagal savo darbo pobūdį privalo gyventi darbovietės pastate arba arti jo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, pasibaigus darbo sutarčiai, nutraukus darbo santykius arba praradus valstybės tarnautojo statusą, tarnybiniai nuomos santykiai pasibaigia. Teismas nustatė, kad pareiškėjams ar jų šeimos nariams ginčo patalpos buvo skirtos naudotis tarnybiniu pagrindu. Minėtiems santykiams pasibaigus, neprieštaraujant LŽŪA mokomojo – gamybinio ūkio administracijai, pareiškėjai ar jų šeimos nariai liko gyventi toliau.
Teismas pažymėjo, kad nors trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos žemės ūkio universiteto atstovas teismo posėdyje patvirtino, jog už ginčo patalpas buvo mokamas nuomos mokestis, tačiau, ši aplinkybė, kaip ir 2007 m. balandžio 20 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos rašto Nr. SD-1063 turinys, neįrodo minėto turto kaip valstybės nuomojamo turto objekto paskirties, nes rašytinės nuomos sutarties su valstybei atstovaujama savivaldybės institucija nuomos santykiuose, kaip įpareigojo pirmiau nurodyti minėtus santykius reglamentavę teisės aktai, pareiškėjai ar jų šeimos nariai nebuvo sudarę. Pareiškėjų užpildytose anketose (I t., b. l. 85, II t., b. l. 43) nurodė, kad jie turimas gyvenamąsias patalpas nuomoja komercinėmis sąlygomis arba subnuomoja. Teismas nusprendė, kad pareiškėjai ar jų šeimos nariai nebuvo savivaldybės nuomininkai, o tik turėjo teisę į valstybės paramą pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal naują redakciją, įsigaliojusią nuo 2003 m. sausio 1 d. įstatymo Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) pagrindu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai šią teisę gali realizuoti, o tuo atveju, jeigu viešojo administravimo subjektas, kuriam pavesta spręsti šio pobūdžio prašymus (Kauno miesto savivaldybė) neveikia taip, kaip reglamentuoja teisės aktai, pareiškėjai turi teisę jų veiksmus skųsti teismui įstatymų nustatyta tvarka.
III.
Pareiškėjai G. S., S. R., A. R. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 90-95), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą patenkinti.
Apeliacinį skundą be tų motyvų, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teisme, grindžia šiais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Remdamiesi CK 58 straipsniu (1964 m. įstatymo redakcija) ir pažymi, kad nors gyvenamosios nuomos sutartis turi būti sudaroma raštu, sutarties formos nesilaikymas nedaro šio sandorio negaliojančiu. Teismas netinkamai taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į šių normų pakeitimus. Turto grąžinimo J. D. įpėdiniams metu galioję nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai numatė, kad turtą buvo galima grąžinti su jame esančiais nuomininkais. Nuomos sutartis su nuomininkais turėjo sudaryti turto savininkas, o nuomos mokestis turėjo būti mokamas pagal šalių susitarimą, neviršijant Vyriausybės nustatytų maksimalių dydžių.
3. Kauno rajono savivaldybė pareiškėjus pripažino grąžinto turto nuomininkais ir teisės aktų nustatyta tvarka įtraukė į eilę asmenų, kuriems turi būti suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos.
4. Atstatymo įstatymo 21 straipsnyje nustatytos garantijos suteikti pareiškėjams kitą gyvenamąją patalpą nebuvo įvykdytos iki Atkūrimo įstatymo priėmimo dienos. Todėl apeliantai mano, kad jiems privalo būti taikomos Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio, taip pat Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto nuostatos.
5.Teismas netinkamai įvertino pareiškėjų anketas ir dėl jų padarė neteisingas išvadas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (III t., b. l. 104-107) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Be anksčiau teismui pateiktų motyvų, nurodo šiuos:
1. Apeliantai neįrodė, kad Potvarkio ir Valstybinio LŽŪA mokomojo-gamybinio ūkio įsakymo Nr. 123-G bei 1992 m. gruodžio 17 d. priėmimo-perdavimo akto surašymo metu teisėtai gyveno savininkui grąžintiname name, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos sutarties, sudarytos su Kauno miesto savivaldybe, pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno rajono savivaldybė niekada nevaldė pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, todėl negalėjo perduoti šio turto Kauno miesto savivaldybei pagal 1997 m. sausio 28 d. turto perdavimo į savivaldybės balansą aktą (I t., b. l. 106). Teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjai gyveno ginčo pastate ir juo naudojosi savininko sutikimu. Nei pareiškėjai, nei savininkas iki 2008 m. niekada nesikreipė į Kauno rajono savivaldybės administraciją dėl jiems neva priklausančių valstybės garantijų, kaip asmenims, keldinamiems iš savininkui grąžintinų gyvenamųjų patalpų.
3. Pareiškėjų užpildytose Kauno rajono savivaldybei pateiktose anketose valstybės paramai gauti buvo nurodyta, kad patalpas jie nuomojasi ne iš savivaldybės, o komercinėmis sąlygomis. Todėl nesutinka su argumentu, kad pareiškėjams turėjo būti suteiktos valstybės garantijos, kaip savivaldybės nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintinose patalpose.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 99-100) palaiko apeliantų išdėstytą poziciją ir prašo teismo jų apeliacinį skundą patenkinti. Mano, kad namo grąžinimo savininkui aktas, kutriame nurodytos jų pavardės, yra pagrindas apeliantams gauti valstybės garantiją kaip nuomininkams, gyvenantiems grąžintiname name, taikant Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos žemės ūkio universitetas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (III t., b. l. 101-102) su pareiškėjų apeliaciniu skundu sutinka, prašo teismo jį patenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (III t., b. l. 109-110) prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra, atkreipdamas dėmesį į tai, kad ilgai besitęsiantis ginčas sudaro kliūtis naudotis šiuo metu jam priklausančia sodyba, pradėti teisminį procesą dėl pareiškėjų iškeldinimo iš sodybos, kaip nemokančių nuomos mokesčio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo nuomininkams, kurie gyvena name, kuris yra grąžintas savininkui. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai gyvena name (duomenys neskelbtini), Kaune, kuris 1992 metais buvo grąžintas savininko J. D. įpėdiniui J. D. Namas buvo grąžintas vykdant Kauno rajono valdybos 1990 m. gruodžio 19 d. potvarkio Nr.223 5.1 punktą, kuriuo Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo gamybinio ūkio administracija, kuri patikėjimo teise valdė šį namą (tuometinis adresas - (duomenys neskelbtini), Kauno rajonas), buvo įpareigota iki 1994 m. gruodžio 31 d. grąžinti pastatus savininkams. Minėtą Potvarkio dalį dėl namo, kuriame gyvena pareiškėjai grąžinimo, LŽŪA mokomojo gamybinio ūkio administracija įvykdė 1992 m. gruodžio 17 d. remdamasi Atstatymo įstatymu. 1992 m. gruodžio 17 d. LŽŪA mokomojo gamybinio ūkio administracijos vadovo įsakymu Nr. 123-G buvo sudaryta pastatų perdavimo savininkui komisija, kuri tą pačią dieną priėmimo - perdavimo aktu gyvenamąjį namą ir kitus pastatus perdavė J. D., o šis turtą priėmė. Perdavimo - priėmimo akte įrašyta, kad name gyvena A. S. ir G. S. šeimos.
Kadangi gyvenamasis namas J. D. buvo grąžintas galiojant 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, o pareiškėjai ginčą teisme dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo nuomininkams, kurie gyvena savininkams sugražintuose namuose, iškėlė tik 2008 m. pabaigoje, kai šis įstatymas nebegaliojo, nagrinėjam ginčui yra aktualus teisinis reguliavimas, kuris nustatė nuomininkų garantijas namo grąžinimo natūra savininkui J. D. metu, taip pat teisinis reguliavimas, kuris buvo nustatytas nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359 ir galiojo pareiškėjų skundžiamo administracinio akto, kuriuo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjams atsisakyta išduoti valstybės garantinį dokumentą (2008 m. birželio 11 d. Nr.10-2-866) priėmimo metu. Nors teisinis reguliavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ne kartą buvo keičiamas, tačiau jau pirmojoje Atstatymo įstatymo redakcijoje (1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454) buvo įtvirtintos nuostatos, numatančios garantijas nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, ir šios nuostatos su atitinkamais pakeitimais buvo perkeltas į Atkūrimo įstatymą ir yra išlikę iki šiol.
Gyvenamojo namo J. D. grąžinimo metu galiojusios Atstatymo įstatymo redakcijos (1992 m. gegužės 31 d. įstatymas Nr. I-2566) 21 straipsnis nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, numatė šias garantijas: 1) gyvenamosios patalpos suteikimą iš atitinkamos miesto, rajono savivaldybės pagal Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą; 2) teisę neatlygintinai gauti nuosavybėn žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, gauti kreditus šiems tikslams lengvatinėmis sąlygomis; 3) gyvenamojo namo savininkui parduodant sugrąžintą gyvenamąjį namą ar jo dalį, pirmenybės teisę jį pirkti (Atstatymo įstatymo 21 str. 5, 6, 7 d.). Dėl mokesčių šis įstatymas nustatė, kad už naudojimąsi gyvenamąja patalpa nuomininkai moka pagal šalių susitarimą neviršijant Vyriausybės nustatytų maksimalių dydžių, papildomai moka mokesčius už komunalines paslaugas (Atkūrimo įstatymo 21 str.1, 2, 3 d.). Aptariamo straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta, kad bet kokie veiksmai, siekiant priversti nuomininką išsikelti iš grąžinto gyvenamojo namo, neužtikrinant šiame straipsnyje nurodytų garantijų, yra draudžiami ir užtraukia atsakomybę pagal galiojančius įstatymus. 1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44 pakeitus Atstatymo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį buvo nustatyta, kad grąžinto namo ar buto savininkui draudžiama keldinti nuomininkus tol, kol jiems nesuteiktos ar jie neįsigijo kitų lygiaverčių gyvenamųjų patalpų.
Atstatymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta, kad gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena sugrąžintame savininkui gyvenamajame name, suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą. 1996 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. I-1272 Atstatymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis buvo papildyta nuostata, kad kiekvienų metų valstybės biudžete numatomos lėšos tokioms programoms įgyvendinti. Minėtomis Atstatymo įstatymo nuostatomis valstybė delegavo miestų, rajonų savivaldybėms valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, vykdymo funkciją pagal atitinkamą Vyriausybės programą iš šiai paskirčiai skirtų lėšų, pagal teritorinį principą, t.y. nepriklausomai nuo kokia valstybės institucija valdė patikėjimo teise savininkui grąžintą gyvenamąjį namą (jo dalį, butą), esantį atitinkamos miesto, rajono savivaldybės teritorijoje.
Atstatymo įstatymas nuomininkų garantijų, numatytų šio įstatymo 21 straipsnyje, įgyvendinimo termino ir tvarkos nenustatė. Ją iš dalies reglamentavo su šio įstatymo įgyvendinimu susijęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įgyvendinimo“ Nr.470 (toliau – ir Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarka), galiojęs iki 1997 m. spalio 4 d. Šios Tvarkos 42-43 punktai nustatė, kad grąžintinų savininkams namų nuomininkai įtraukiami į atitinkamas eiles gyvenamosioms patalpoms gauti. Tvarkos 43 punktas reglamentavo, kad grąžintinų savininkams vienbučių gyvenamųjų namų nuomininkus miestų, rajonų valdybos įtraukia į atskirą eilę asmenų, kuriems reikia suteikti gyvenamąsias patalpas, ir per 5 metus nuo nuosavybės teisės atstatymo dienos suteikia jiems butus arba be eilės suteikia teisę įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, prilygindamos juos prie asmenų, neturinčių gyvenamojo ploto. Pirmenybės teisę gauti butą turi socialiai remtinos šeimos, šeimos, kuriose yra invalidų ar asmenų, slaugančių ligonius, sergančius ligomis, kurios įtrauktos į specialųjį sąrašą.
Gyvenamojo namo J. D. grąžinimo metu valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose (Atstatymo įstatymo 21 str.), vykdymui buvo taikomos 1992 m. balandžio 7 d. Lietuvos Respublikos gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo I-2455 (toliau - ir Aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas) nuostatos. Šio įstatymo 11 straipsnis nustatė, kad teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis piliečiai turi, kai yra bent viena iš šio straipsnio 1-5 punktuose numatytų sąlygų. Šio straipsnio 2 punkte nurodyta, kad tokią teisę turi piliečiai, kurie gyvena buvusiems savininkams grąžintuose namuose (butuose) nepriklausomai nuo gyvenamosios patalpos dydžio. Pagal aptariamo įstatymo 12 straipsnį piliečiai, turintys teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, gali pasirinkti vieną iš šių paramos formų: 1) gauti kreditą lengvatinėmis sąlygomis arba subsidijas gyvenamajam namui ar butui pasistatyti arba nusipirkti; 2) išsinuomoti savivaldybių gyvenamąsias patalpas, taikant valstybės reguliuojamus nuomos mokesčių tarifus; 3) pirkti išsimokėtinai iš savivaldybių ir valstybinių įmonių nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Šioje įstatymo normoje numatytos valstybės paramos apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis formos iš esmės yra analogiškos kaip ir Atstatymo įstatymo 21 straipsnyje numatytos garantijos nuomininkams. Aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 17 straipsnis nustatė, kad pilietis norėdamas gauti valstybės paramą parašo nustatytos formos prašymą suteikti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis (Įstatymo 2 priedėlis), prie prašymo pridėti šio įstatymo 3 priedėlyje pateiktos formos anketą. To paties įstatymo 19 straipsnis nustatė, kad valstybės paramai gauti sudaromos dvi eilės. Į pirmąją eilę įrašomi visi piliečiai, pagal šio įstatymo 11 straipsnį turintys teisę gauti valstybės paramą ir pageidaujantys apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Į šią eilę įrašytiems asmenims valstybės parama, nustatyta šio įstatymo 12 straipsnio 2 punkte, suteikiama tik tada, kai antrojoje eilėje nėra asmenų, pageidaujančių išsinuomoti savivaldybių gyvenamąsias patalpas taikant valstybės reguliuojamus nuomos mokesčių tarifus. Į antrąją eilę, piliečių pageidavimu, įrašomi šio įstatymo 4 priedėlyje nurodyti socialiai remtini asmenys (jų šeimos). Piliečių eiles valstybės paramai gauti sudaro ir tvirtina savivaldybių valdymo organai. Aptariamo įstatymo 16 straipsnis reglamentavo, kad Vyriausybė rengia ir tvirtina valstybės paramos, teikiamos piliečiams apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, programas. Valstybės paramai suteikti piliečiams, įrašytiems į šio įstatymo 19 straipsnyje nustatytas eiles, sudaromos atskiros programos. Šių programų įgyvendinimas finansuojamas iš valstybės ir savivaldybių paramos fondų, valstybės ir savivaldybių biudžetų bei kitų šaltinių. Šis teisinis reguliavimas dėl valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, vykdymo galiojo iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja G. S., vadovaudamasi Aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 11 straipsnio 2 punktu, 1996 m. kovo 18 d. pateikė Kauno rajono savivaldybės valdybai prašymą suteikti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, taip pat užpildė anketą, pažymėdama, kad pasirenka šio įstatymo 12 straipsnio 2 punkte numatytą paramos formą (išsinuomoti savivaldybių gyvenamąsias patalpas, taikant valstybės reguliuojamus nuomos mokesčių tarifus) ir prašo įrašyti į 2-ąją eilę (1 t., b. l. 85-86). Prašyme nurodė, kad nuo 1961 metų gyvena (duomenys neskelbtini), nuomoja savininko J. D. name 1 kambarį (apie 14 m²) ir virtuvę (apie 7 m²). Tokį pat prašymą ir anketą Kauno rajono savivaldybės valdybai 1996 m. kovo 4 d. pateikė pareiškėjų A. ir S. R. motinos J. S. sutuoktinis A. – A. S. šiuose dokumentuose nurodydamas, kad minėtos sudėties jo 4 asmenų šeima gyvena (duomenys neskelbtini), J. D. grąžintame name, nuomoja du kambarius ir virtuvę (apie 42,5 m²) ir prašo įrašyti į I-ąją eilę (2 t., 43-44). Iš pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad A. A. S. mirė 1997 m. gruodžio 30 d., J. S. - 2002 m. rugsėjo 5 d. Taigi pagal A. – A. S. pateiktą prašymą pretendentai į valstybės garantiją yra A. ir S. R. Minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja G. S. ir pareiškėjų A. ir S. R. šeima tuomet galiojusių įstatymų nustatyta tvarka pareiškė Kauno rajono savivaldybei valią, kad jiems būtų taikomos Atstatymo įstatymo 21 straipsnyje numatytos valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, tačiau šie jų prašymai nebuvo išspręsti.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad pagal 1996 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą Nr. I-1276 grąžintas savininkui J. D. namas, kuris iki šio įstatymo priėmimo buvo Kauno rajono savivaldybės administruojamoje teritorijoje (adresas (duomenys neskelbtini), Kauno rajonas), buvo priskirtas Kauno miesto savivaldybės administruojamai teritorijai (adresas pakeistas į (duomenys neskelbtini), Kaunas) ir nuo to laiko yra atsakovo administruojamoje teritorijoje. Vadovaudamasis šiuo įstatymu Kauno rajono savivaldybės administracija 1996 m. lapkričio 21 d. aktu perdavė Kauno miesto savivaldybei remiantis Aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu sudarytus Kauno rajono gyventojų eilių valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis sąrašus (I ir II eilės), 1997 m. sausio 28 d. aktu perdavė kitus dokumentus. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija, kaip matyti iš bylos medžiagos, savo atsakymuose pareiškėjams ir atsiliepimuose į pareiškėjų skundus patvirtino, kad pareiškėja G. S. ir A. - A. S. šeima pagal 1996 m. kovo mėnesį pateiktus prašymus ir anketas nebuvo įrašyti į gyventojų eilių valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis sąrašus (I ir II eilės), kurie buvo perduoti Kauno miesto savivaldybei. Paaiškėjus šiam faktui, Kauno rajono savivaldybė šalino šiuos savo darbo trūkumus: 1998 m. vasario 13 d. perdavė Kauno miesto savivaldybei G. S. pateiktus dokumentus ir pareiškėja 1998 m. vasario 13 d. buvo įrašyta į Kauno rajono savivaldybės sudarytą II-ąją eilę (socialiai remtinų asmenų) 13-uoju eilės numeriu (I T., b.l.25, 110), o 1998 m. vasario 15 d.- pateikė A. - A. S. pateiktus dokumentus, kuriais remiantis 1998 m. vasario 15 d. jis buvo įrašytas į Kauno rajono savivaldybės sudarytą I-osios eilės sąrašą (II t., b.l. 50-52,56-57). Minėti įrodymai patvirtina, kad remiantis Atstatymo įstatymo 21 straipsniu ir Aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi 1996 m. kovo mėnesį pateikti G. S. ir A. - A. S. šeimos prašymai dėl valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose beveik du metus (iki 1998 m. vasario mėnesio vidurio) nebuvo nagrinėjami ir dėl jų nebuvo priimtas joks sprendimas, nors pagal Aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 18 straipsnio 1 dalį jie turėjo būti išnagrinėti per mėnesį. Dėl tokio viešojo administravimo subjekto aplaidumo pareiškėjai neturi patirti neigiamų pasekmių ir jų pažeistos teisės dėl nuomininkams, kurie gyvena savininkams grąžintuose namuose, numatytų valstybės garantijų turi būti ginamos.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai bei proceso dalyvių paaiškinimai teisėjų kolegijos vertinimu yra pakankami konstatuoti, jog gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kauno rajone grąžinimo savininko įpėdiniui J. D. metu tarp šį nekilnojamąjį turtą patikėjimo teise valdžiusio LŽŪA mokomojo gamybinio ūkio ir G. S., taip pat tarp pareiškėjų A. ir S. R. šeimos buvo susiklostę faktiniai gyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai. Tuomet A. ir S. R. buvo nepilnamečiai (jiems buvo sukakę atitinkami 15 ir 13 metų amžiaus) ir gyveno šiame name su savo motina J. S. ir jos sutuoktiniu A. A. S. kaip šios šeimos nariai. Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų ir trečiojo suinteresuoto asmens LŽŪ universiteto atstovo teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų pirmosios instancijos teisingai nustatė, kad LŽŪA mokomasis gamybinis ūkis patikėjimo teise valdytame gyvenamajame name pareiškėjams ar jų šeimos nariams gyvenamąsias patalpas suteikė kaip tarnybines. Pareiškėjų argumentus, kad jie nagrinėjamam ginčui aktualiame name iki jo grąžinimo savininkui gyveno nuo jų nurodyto laiko (G. S. nuo 1961 m. liepos 12 d., A. ir S. R. nuo 1991 m. sausio 11 d.) patvirtina Kauno rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (buvusios (duomenys neskelbtini) seniūnijos) 2000 m. sausio 27 d., 2008 m. liepos 14 d. pažymos. Iš susirašinėjimo su archyvais dokumentų matyti, kad gyvenamosios patalpos G. S. šeimai suteikimą patvirtinantis dokumentas nebuvo rastas, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjos sutuoktinio ir jos pačios darbo santykių LŽŪA mokomajame gamybiniame ūkyje faktus, o 1961-1990 metų Kauno rajono (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose užfiksuoti duomenys, kad minėta šeima neturėjo jiems priklausančių pastatų (įrašyti duomenys „butas valdiškas“ arba „ūkio namas“). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis S. S. LŽŪA mokomojo gamybinio ūkio direktoriaus 1961 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 174 buvo priimtas į darbą, o 1964 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr.524 atleistas (išėjo į pensiją). 1964 m. rugsėjo 13 d. S. S. mirė. Iš įrašų G. S. darbo knygelėje nustatyta, kad ji LŽŪA mokomajame gamybiniame ūkyje dirbo nuo 1962 m. kovo 17 d. iki 1983 m. gegužės 10 d. (išleista į pensiją). Pareiškėjų A. ir S. R. motinos J. S. sutuoktiniui A. A. S. remiantis LŽŪA mokomojo gamybinio ūkio profsąjungos ir administracijos jungtinio posėdžio protokolu 1989 m. sausio 11 d. Kauno rajono LDT VK buvo išduotas tarnybinės gyvenamosios patalpos orderis Nr.463. A. A. S. mirė 1997 m. gruodžio 30 d., t. y. po to, kai namas buvo grąžintas savininkui. Jam mirus bute liko gyventi pareiškėjai A. ir S. R. ir jų motina J. S. (2002 m. rugsėjo 5 d. mirė). Trečiojo suinteresuoto asmens LŽŪ universiteto atstovas, be kita ko nagrinėjant bylą patvirtino, kad pareiškėjų šeimos mokėjo nuomos mokestį. Nors 1964 m. CK 322 straipsnis numatė, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis sudaroma raštu (išimtis – tarp fizinių asmenų), tačiau nebuvo nustatyta, kad rašytinės formos nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančią (1964 m. 322 str., 58 str.). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai gyvenamosios vietos nepakeitė. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. D., kuriam grąžinto turto savininkas J. D. 2009 m. gruodžio 15 d. žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartimi, be kita ko, padovanojo ir namą (duomenys neskelbtini), Kaune, apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad visi pareiškėjai namo grąžinimo jo tėvui J. D. metu gyveno ir nuo to laiko iki šiol gyvena savininkui grąžintame name. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nuo namo grąžinimo savininkui, tarp jo tėvo ir pareiškėjų susiklostė faktiniai gyvenamojo namo nuomos santykiai (savininkas leido gyventi name, pareiškėjai atitinkamą laiką savo nuožiūra mokėjo nuomos mokestį), nors rašytinė nuomos sutartis tarp pareiškėjų ir jo tėvo nebuvo sudaryta.
Byloje nustatyta aplinkybė, kad pagal 1996 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą Nr. I-1276 grąžintasis savininkui namas, kuris iki šio įstatymo priėmimo buvo Kauno rajono savivaldybės administruojamoje teritorijoje (adresas (duomenys neskelbtini), Kauno rajonas), pateko į Kauno miesto savivaldybės administruojamą teritoriją (adresas pakeistas į (duomenys neskelbtini), Kaunas) ir nuo to laiko yra atsakovo administruojamoje teritorijoje nagrinėjamoje byloje yra reikšminga tuo aspektu, kad su šio įstatymo įsigaliojimu yra susijusios atitinkamos savivaldybės vykdomosios institucijos pareigos spręsti įstatymų nustatyta tvarka klausimus administruojamose teritorijose dėl garantijų nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams sugrąžintuose namuose. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšminga atsakovo nurodyta aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybė niekada nevaldė minėto savininkui grąžinto namo, kadangi valstybė įstatymais prisiėmė pareigą suteikti atitinkamas garantijas nuomininkams, gyvenantiems buvusiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose pagal Vyriausybės patvirtintą programą, o ši programa yra įgyvendinama per savivaldybes. 1992 metais grąžinus savininkui gyvenamąjį namą, kuriame gyveno pareiškėjai (nuomininkai) valstybės garantijų pareiškėjams (savininkui grąžinto namo nuomininkams) užtikrinimo funkcija, nepriklausomai nuo to, kad namą iki grąžinimo patikėjimo teise valdė LŽŪA mokomasis gamybinis ūkis, teko Kauno rajono savivaldybei, o pasikeitus administracinėms riboms perėjo Kauno miesto savivaldybei.
Iki 1997 m. liepos 9 d. galiojęs Atstatymo įstatymas atskiro valstybės garantinio dokumento išdavimo nenumatė. Šis klausimas buvo sprendžiamas pirmiau aptarta tvarka, kuria pareiškėjų šeimos pasinaudojo (pateikė prašymus ir anketas). Rašytinio valstybės garantinio dokumento išdavimas numatytas nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359) 20 straipsnyje, taip pat 2003 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatyme. Tokį dokumentą pagal šiuos įstatymus turi išduoti savivaldybės vykdomoji institucija. Atsakovo nurodytas valstybės garantijų nuomininkams įvykdymo terminas (iki 2009 m. sausio 1 d.) nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, nes vyko ginčas teisme. Pareiškėjų teisės šiuo atveju gali būti apgintos išduodant jiems minėtais įstatymais numatytą rašytinį valstybės garantinį dokumentą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai taikė materialinės teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl jis naikintinas priimant naują sprendimą.
Remiantis minėtais argumentais, taip pat vadovaujantis teisingumo kriterijais pareiškėjų teisės, kurios pirmiau minėtomis aplinkybėmis viešojo administravimo subjektų buvo pažeistos, turi būti ginamos panaikinant skundžiamo akto dalį ta apimtimi, kuria atsisakyta išduoti valstybės garantinį dokumentą ir įpareigojant atsakovą išduoti pareiškėjams - savininko J. D. įpėdiniui J. D. grąžinto namo (duomenys neskelbtini), Kauno rajone (šiuo metu (duomenys neskelbtini), Kaunas) nuomininkams valstybės garantinį dokumentą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjų G. S., S. R., A. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjų G. S., S. R., A. R. skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti 2008 m. birželio 11 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 10-2-866 ta apimtimi, kuria atsisakyta G. S., S. R. ir A. R. išduoti valstybės garantinį dokumentą. Įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti pareiškėjams G. S., S. R. ir A. R. valstybės garantinį dokumentą.
Sprendimas neskundžiamas.