- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-05
- Bylos Nr.
- 2-1950-155/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34151-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Krušnienė
- Atsakovas
- UAB „L. G.“, S. B.
- Ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
- 2.1.27pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė, sekretoriaujant O. F., dalyvaujant atsakovo UAB „L. G.“ atstovei L. R., nedalyvaujant ieškovo (duomenys neskelbtini) atstovui, atsakovui S. B.,
viešame teismo posėdyje nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, pareikštą atsakovams S. B. ir UAB „L. G.“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo: 1) priteisti solidariai iš atsakovų 717,10 EUR nuostolių atlyginimo regreso teise 2) priteisti iš atsakovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 22 EUR žyminį mokestį 3) priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinyje nurodė, kad 2014-09-14 Justiniškių g., Vilniuje, dėl atsakovo S. B., vairavusio atsakovui UAB „L. G.“ priklausančią transporto priemonę AUDI A8, v/n (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė T. A., v/n (duomenys neskelbtini). Transporto priemonė AUDI A8, v/n (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl AB (duomenys neskelbtini), veikdamas ieškovo vardu (Paslaugų teikimo sutarties Nr. 1 1.1 p.), atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasis LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją nukentėjusiajam, išmokėdamas 717,10 EUR dydžio draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo AB (duomenys neskelbtini) išmokėtą 717,10 EUR draudimo išmoką. Remdamasis TPVCAPDĮ 23 str. nuostatomis ieškovas kreipėsi raštu į atsakovus, reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, tačiau šios reikalaujamos sumos atsakovai negrąžino. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, ieškovas prašo ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „L. G.“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškovo išmokėtą draudimo išmoką priteisti tik iš atsakovo S. B.. Atsiliepime nurodė, jog atsakovas pripažįsta, kad automobilis AUDI A8, v/n (duomenys neskelbtini) priklauso atsakovui UAB „L. G.“, tačiau nuo 2014 m. vasaros minėtu automobiliu naudojosi tik S. B.. Atsakovas nesutinka, kad ieškovo išmokėta draudimo išmoka būtų priteista iš abiejų atsakovų solidariai, nes pagal LR CK 6.280 str. bei TPVCAPDĮ 4 str. 2 d. nuostatas ieškovas turi regreso teisę į eismo įvykį padariusį transporto priemonės vairuotoją arba jos savininką, todėl atsakovo UAB „L. G.“ nuomone, šiuo atveju už nuostolius yra atsakingas tik pats žalą sukėlęs atsakovas S. B. ir tikslinga išmokėtą draudimo išmoką išieškoti tik iš atsakovo S. B., o ne solidariai iš abiejų atsakovų.
A. S. B. atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė.
Atsiliepimas
Ieškovas (duomenys neskelbtini) pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais. Pažymėjo, jog atsakovas UAB „L. G.“ šiuo atveju nevykdė kaip automobilio savininko pareigos apdrausti įregistruotą transporto priemonę, nors TPVCAPDĮ 3 str. 1 d. numato, kad transporto priemone privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Todėl nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių – ne, tol kol ji įregistruota – privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tuo tarpu pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams arba asmenims, naudojantiems transporto priemonę pagal lizingo, išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį. Ieškovas įsitikinęs, kad šiuo atveju už transporto priemonės AUDI A8, v/n (duomenys neskelbtini) draudimą buvo atsakingas jos savininkas – atsakovas UAB „L. G.“. Jei transporto priemonė buvo valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui nuomos ar panaudos sutartimi, įstatyminė pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį su draudiku ir šios pareigos nevykdymo neigiami padariniai Draudikų biuro atžvilgiu tenka taip pat transporto priemonės savininkui. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ieškovas įsitikinęs, kad atsakovas S. B. yra atsakingas už žalos padarymą asmuo, o atsakovas UAB „L. G.“ yra asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, todėl atsakovų atsakomybė šiuo atveju yra solidari, nes nuostoliai atsirado dėl abiejų bendraatsakovų neteisėtų veiksmų ir kaltės. Taip pat pažymėjo, jog prašo teismo šią bylą nagrinėti ieškovo atstovui nedalyvaujant.
Teismo posėdžio metu atsakovo UAB „L. G.“ atstovė palaikė atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes ir sutiko su ieškiniu tik iš dalies, nesutikdama su solidaria atsakovų atsakomybe, prašydama visus nuostolius priteisti tik iš atsakovo S. B.. Pažymėjo, jog S. B. buvo jos sugyventinis, kuris be jos žinios, paėmė minėtą automobilį ir padarė šį eismo įvykį. Šis automobilis įmonėje laikinai nebuvo naudojamas. UAB „L. G.“ kreipėsi dėl šių aplinkybių į policiją, bet policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Ieškinys patenkintas visiškai.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad 2014-09-14 dėl S. B., kuris vairavo UAB „L. G.“ priklausantį automobilį AUDI A8, v/n (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R. I.-M. priklausanti transporto priemonė TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini) (b.l. 3-12). Minėto eismo įvykio metu automobilis AUDI A8, v/n (duomenys neskelbtini) nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. A. S. B. dėl šio eismo įvykio ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos buvo nubaustas Vilniaus m. apylinkės teismo 2014-12-05 d. nutarimu Nr. A2.6.-11519-932/2014, jam skirta 4500 Lt bauda su transporto priemonės AUDI A8, v/n (duomenys neskelbtini) konfiskavimu (b.l. 44-47). Įvykio metu apgadinto automobilio TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini), savininkė R. I.-M. kreipėsi į draudimą prašydama išmokėti draudimo išmoką dėl patirtų nuostolių (b.l. 10-12). AB (duomenys neskelbtini), vykdydamas 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 1 nuostatas (b.l. 13-17) atliko žalos administravimo veiksmus ir atlygino R. I.-M. padarytą žalą, išmokėdamas 2475,99 Lt (717,10 EUR) draudimo išmoką (b.l. 23-27), padaryto nuostolio dydį patvirtina transporto priemonės techninės apžiūros protokolas (b.l. 18-19), fotonuotraukos (b.l. 20-22), ekspertizės sąmata ir žalos skaičiavimo išvada (b.l. 23-25). Ieškovas (duomenys neskelbtini) 2015-03-05 mokėjimo nurodymu Nr. 1519000000 kompensavo AB (duomenys neskelbtini) dėl avarijos padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką (b.l.28). 2015-03-26, 2015-05-06, 2015-05-04 ieškovas kreipėsi su pretenzijomis į atsakovus dėl nuostolių atlyginimo (b.l. 29-31), tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovai šiuos nuostolius ieškovui būtų atlyginę (LR CPK 178 str.).
Byloje kilo ginčas dėl atgręžtinio reikalavimo (duomenys neskelbtini) atlyginus žalą (išmokėjus draudimo išmoką). Atsakovas UAB „L. G.“ nesutinka su solidaria atsakomybe, motyvuojant tuo, kad šiuo atveju už atsiradusią žalą yra atsakingas tik pats žalą sukėlęs atsakovas S. B., kuris be sutikimo ir žinios, paėmęs UAB „L. G.“ priklausantį automobilį, padarė šį eismo įvykį, todėl atsakovo UAB „L. G.“ vertinimu, tik jis vienas ir turi atlyginti ieškovui padarytus nuostolius, o ne solidariai abu atsakovai. Pažymėtina, kad ginčo dėl nustatyto žalos dydžio nėra.
Privalomojo draudimo rūšis, sąlygas, bei draudimo šakas reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas bei kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe ir Transporto priemonių draudikų biuro atgręžtinio reikalavimo teisę, detaliai reglamentuoja specialus įstatymas LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - Įstatymas). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas, nes naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.).
Pagal LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnį, Lietuvoje naudojama transporto priemonė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o už tokios sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas, o naudotojas tik tuo atveju, jeigu transporto priemonę naudoja pagal lizingo, išperkamosios nuomos ar panašaus pobūdžio sutartį. Neapdraustos transporto priemonės savininkas neturi teisės naudoti pats ir leisti ją naudoti kitiems asmenims.
Pagal minėto Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. jei žala eismo įvykyje nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaroma transporto priemone, kuri neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, vairavusio kaltininko padarytą žalą atlygina LR transporto priemonių draudikų biuras. Tačiau tokiu atveju (duomenys neskelbtini) draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad išmokėtą žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį (Įstatymo 23 str. 1 d.). Pažymėtina, jog tokia įstatymo normos formuluotė reiškia, kad minėtas biuras turi teisę pasirinkti, iš ko reikalauti žalos atlyginimo – iš transporto priemonės savininko, pažeidusio prievolę sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, ar iš transporto priemonės valdytojo, dėl kurio veiksmų neapdrausta transporto priemone buvo padaryta žala trečiajam asmeniui. Tiek transporto priemonės savininkas, tiek automobilio valdytojas tokiu atveju yra solidarus skolininkai.
Remiantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, skolininkų pareigai esant solidariai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.
Byloje nustatyta, kad automobilis AUDI A8, v/n (duomenys neskelbtini) eismo įvykio padarymo dieną nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Atsakovas UAB „L. G.“, būdamas šio automobilio savininku, privalėjo automobilį apdrausti, tačiau šią savo pareigą pažeidė, neapdraustas šios įmonės automobilis buvo valdomas kito atsakovo – S. B.. Atsakovas S. B. sukėlė eismo įvykį, buvo pripažintas dėl jo kaltu, dėl jo veiksmų buvo padaryta žala. Todėl ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka iš abiejų atsakovų solidariai. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl Draudikų biuro teisės reikalauti žalos atlyginimo tiek iš žalą padariusio asmens, tiek iš transporto priemonės savininko, neįvykdžiusio imperatyvios pareigos drausti naudojamą transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, bei nepaisiusio imperatyvaus draudimo pačiam naudoti bei leidusio naudoti neapdraustą transporto priemonę kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).
Atsakovo UAB „L. G.“ atstovės argumentai, kad atsakovas UAB „L. G.“ negali solidariai atsakyti su atsakovu S. B., nes įmonės automobilis buvo naudojamas be atsakovo UAB „L. G.“ žinios, vertinami kritiškai. Pažymėtina, kad neteisėto užvaldymo atveju esminę reikšmę turi valdytojo valia ir trečiojo asmens veikimo pobūdis bei aplinkybės. Teismų praktikoje pripažinta, kad neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo, ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 28 6 punktas). Neteisėto transporto priemonės užvaldymo atveju turi būti nustatyta, jog automobilio valdytojas neperdavė transporto priemonės naudotis kitam asmeniui, neleido ja naudotis, taip pat jokiu kitu būdu neišreiškė pritarimo, kad transporto priemone naudosis kitas asmuo. Trečiojo asmens veiksmai pasinaudojant kito asmens transporto priemone turi būti priešingi teisei ir valdytojo valiai, kuri aiškiai išreiškia jo nenorą perduoti automobilį naudotis kitam asmeniui (Civilinio kodekso 493 straipsnis). Šias aplinkybes turi įrodyti didesnio pavojaus šaltinio savininkas, nurodantis neteisėtą automobilio užvaldymą kaip atsikirtimų pagrindą.
Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos (b.l. 44-47) ir iš atsakovo UAB „L. G.“ atstovės L. R. (buvusi pavardė S.) paaiškinimo teismo posėdžio nustatyta, kad atsakovas S. B. buvo L. R. (buvusi pavardė S.) sugyventinis, anksčiau jie palaikė draugiškus santykius, tačiau šiai dienai šie santykiai yra nutrukę. Iš įsiteisėjusio Vilniaus m. apylinkės teismo 2014-09-05 nutarimo Nr. A2.6.-11519-932/2014 turinio matyti, kad toje byloje teismo posėdyje apklaustas šios bylos atsakovas S. B. nurodė, jog jo draugei L. S. buvo žinomos aplinkybės, kad jis išvažiuoja pastarajai priklausančiu automobiliu Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 46) bei teismas nenustatė jokių aplinkybių, kad automobilis buvo paimtas be transporto priemonės savininko žinios ir panaudotas prieš savininko valią. Be to iš dar ankstesnio kito įsiteisėjusio Vilniaus m. apylinkės teismo 2014-03-31 nutarimo Nr. A2.6.-2032-827/2014 turinio nustatyta, kad šios bylos atsakovas S. B. buvo nubaustas už važiavimą tuo pačiu automobiliu Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) esant neblaiviam dar 2014 m. vasario 1 d. (t.y. 7 mėnesiai prieš šios bylos ginčo įvykį su tuo pačiu automobiliu), ir apie šias aplinkybes atsakovo UAB „L. G.“ vadovė L. R. (buvusi pavardė S.) žinojo, nes dalyvavo administracinės bylos Nr. A2.6.-2032-827/2014 nagrinėjime kaip suinteresuotas asmuo, to bylos nagrinėjimo metu prašė teismo nekonfiskuoti šio automobilio. Tokiu būdu daroma labiau tikėtina išvada, kad UAB „L. G.“ vadovė L. R. (buvusi pavardė S.) žinodavo, kad jos buvęs sugyventinis valdydavo jos įmonei priklausantį automobilį, kuris UAB „L. G.“ įmonės buvo patikėtas jai. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė L. R. (buvusi pavardė S.) nurodė, kad dėl šių aplinkybių kreipėsi į policiją, tačiau policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą S. B. atžvilgiu (pažymėtina, kad tokių įrodymų, jog realiai buvo kreiptąsi į policiją teismui nebuvo pateikta), byloje taip pat nėra duomenų, kad automobilis AUDI A8, v/n (duomenys neskelbtini) buvo paimtas be transporto priemonės savininko žinios ir panaudotas prieš savininko valią, priešingai, užfiksuoti nevienkartiniai atvejai (2014-09-14, 2014-02-01) rodo, jog šis valdymas buvo ne vienkartinis, o nuolatinis ir apie tai, L. R. (buvusi pavardė S.) būdama atsakovo S. B. sugyventine, dalyvaudama administracinių bylų nagrinėjimuose, žinojo ar būdama rūpestinga turėjo žinoti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ji būtų draudusi ar kitais veiksmais neleidusi savo sugyventiniui S. B. tai daryti (LR CPK 178 str.). Teismo vertinimu šiuo atveju tokie veiksmai negali būti laikomi priešingais teisei ir savininko valiai. Todėl atsakovui UAB „L. G.“ neįrodžius, kad S. B. jo transporto priemone pasinaudojo savavališkai, jam (jo darbuotojams) nieko apie tai nežinant, atimant iš jo galimybę uždrausti naudotis transporto priemone, neįrodžius automobilio valdymo praradimo prieš savininko valią, pareiga atsakyti už kilusias pasekmes tenka abiem atsakovams solidariai. Byloje nenustatyta, kad transporto priemonės savininkas elgėsi rūpestingai ir sąžiningai, išnaudojo jam prieinamas teisines priemones, kad uždraustų S. B. naudotis šia transporto priemone.
Šiuo atveju ieškovas savo reikalavimą bendraatsakoviams grindžia TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. nuostata, teigiančia, kad biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Ši atsakomybė yra solidari. Todėl šiuo nagrinėjamu atveju atsakovas S. B. yra atsakingas kaip už žalos padarymą atsakingas asmuo, o UAB „L. G.“ atsakingas kaip asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Atsakovo UAB „L. G.“ atsakomybės pagrindas yra ne eismo įvykio, kuriuo padaryta žalos nukentėjusiajam, sukėlimas, o jo, kaip transporto priemonės savininko, pareigos drausti transporto priemonę nevykdymas, ir kad ši pareiga įtvirtinta ne deliktinę atsakomybę nustatančiose CK normose, o draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (konkrečiai – TPVCAPDĮ). Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o pagal šio straipsnio 2 dalį – už draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.
Išdėstytų argumentų pagrindu teismas, pripažindamas transporto priemonės savininko įstatyme nustatytos pareigos transporto priemonę drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir Draudikų biuro teisės reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą turėtų grąžintų tiek atsakingas už žalos padarymą asmuo, tiek asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, šiuo konkrečiu atveju teismas sprendžia, jog ieškinys dalyje dėl solidaraus reikalavimo (nuostolių atlyginimo) abiejų atsakovų atžvilgiu yra pagrįstas (t.y. priteisiant solidariai 717,10 EUR ieškovo išmokėtą draudimo išmoką, tiek iš automobilio savininko, tiek iš žalą su šiuo automobiliu sukėlusio asmens), toks priteisimas atitiktų ir bendruosius protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus (CK 1.5 straipsnis), nes atsakovas UAB „L. G.“, būdamas šio automobilio savininkas, privalėjo automobilį apdrausti, tačiau šią savo pareigą pažeidė. Neapdraustu automobiliu naudotis negalima, todėl savininkas turėjo užtikrinti, kad automobilis nebus naudojamas. Tačiau šiuo atveju neginčijamai nustatyta, jog šiuo neapdraustu automobiliu ne vieną kartą naudojosi UAB „L. G.“ vadovės buvęs sugyventinis-atsakovas S. B. ir apie tai įmonės vadovė žinojo, tačiau tinkamai neužtikrino, kad šis šiuo automobiliu nesinaudotų. Kad atsakovas S. B. būtų pavogęs ar be žinios pasinaudojęs UAB „L. G.“ priklausančiu automobiliu, duomenų byloje, išskyrus nepatvirtintus paties automobilio savininko UAB „L. G.“ vadovės tvirtinimus, nėra. Teismo vertinimu, atsakovui S. B. vis gaunant galimybe pasinaudoti šiuo įmonės automobiliu, UAB „L. G.“ vadovė elgėsi nerūpestingai, aplaidžiai ir sudarė sąlygas S. B., neturinčiam vairuotojo pažymėjimo, naudotis didesnio pavojaus šaltiniu, nesiimdama dėl to jokių veiksmų (kaip jau minėta, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, kad dėl šių aplinkybių kokį nors tyrimą būtų atlikusi policija/ar prokuratūra bei pripažinusi, jog atsakovas S. B. pasinaudojo šiuo automobiliu neteisėtai). Šiuo atveju atsakovas S. B., pasinaudojęs nesaugomu UAB „L. G.“ automobiliu, sukėlė eismo įvykį, buvo pripažintas kaltu, dėl jo veiksmų buvo padaryta žala tretiesiems asmenims. Todėl ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš abiejų atsakovų solidariai. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl Draudikų biuro teisės reikalauti žalos atlyginimo tiek iš žalą padariusios asmens, tiek iš transporto priemonės savininko, neįvykdžiusio imperatyvios pareigos drausti naudojamą transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, bei nepaisiusio imperatyvaus draudimo pačiam naudoti bei leisti naudoti neapdraustą transporto priemonę kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Dėl panašių aplinkybių ne kartą yra pasisakę ir apeliacinės instancijos teismai (pvz. P. A. teismo 2011-09-01 nutartis Nr. 2A-432-280/2011). Todėl ieškovo naudai solidariai iš atsakovų priteistina 717,10 EUR nuostolių atlyginimo.
CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d. pagrindu iš atsakovų priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2015-10-05) iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šiuo nagrinėjamu atveju ieškinys buvo patenkintas visiškai. Ieškovas iš viso pateikė teismui įrodymus, jog turėjo 22 EUR bylinėjimosi išlaidų sumokėto žyminio mokesčio. Bylinėjimosi išlaidų priteisimo atveju nėra pagrindo taikyti solidariąją atsakovų prievolę, kadangi bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimus reglamentuoja CPK normos, o jos nenumato solidariosios atsakovų pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Todėl atsakovai bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti lygiomis dalimis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos 22 EUR bylinėjimosi išlaidų sumokėto žyminio mokesčio, t.y. po 11 EUR bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 4 EUR sumą, todėl vadovaujantis CPK 92 straipsniu ir 96 straipsnio 6 dalimi bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259,268, 270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti solidariai iš atsakovo S. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo UAB „L. G.“, j.a.k. 302586052, ieškovo (duomenys neskelbtini), j.a.k. (duomenys neskelbtini), buv. (duomenys neskelbtini), naudai – 717,10 EUR nuostolių atlyginimo bei 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (717,10 EUR) nuo 2015 m. spalio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovo S. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo UAB „L. G.“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), ieškovo (duomenys neskelbtini), j.a.k. (duomenys neskelbtini), buv. (duomenys neskelbtini), naudai – 22 EUR bylinėjimosi išlaidų, t.y. po 11 EUR bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per šį apylinkės teismą.