- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-27
- Bylos Nr.
- 1A-426-926/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Valdas Vitunskas, Judita Sungailaitė
- Nuteistasis
- G. K.
- Nukentėjusysis
- D. P.
- Advokatai
- Mindaugas Skruibis
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juditos Sungailaitės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. (toliau – G. K.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausme, įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje, uždraudžiant bausmės atlikimo metu lankytis nukentėjusiosios D. P. namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios D. P. civilinis ieškinys buvo patenkintas iš dalies, iš G. K. jos naudai priteisiant 544,35 (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 35 ct) padarytai turtinei žalai, 1000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinei žalai atlyginti bei 3418,25 (tris tūkstančius keturis šimtus aštuoniolika eurų 25 ct) bylinėjimosi išlaidoms padengti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. K. Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. gruodžio 31 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), D. P. gyvenamojoje patalpoje tarpusavio konflikto metu sudavė vieną kartą ranka D. P. į veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2020 m. gruodžio 31 d., apie 1.00 val., tarp nuteistojo ir D. P. kilo žodinis konfliktas. Tačiau, skirtingai nei nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, konfliktas kilo ne dėl nuteistojo kaltės, bet dėl netinkamo D. P. elgesio. 2021 m. kovo 25 d. 10 val. 32 min., pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalį, D. P. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas su nurodymu, už tai, kad ji 2020 m. gruodžio 20 d. prie namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) įžeidžiamai kibo prie G. K. dukros E. K. ir jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. D. P. šiame administracinio nusižengimo protokole nurodytą piniginę baudą sumokėjo, tokiu būdu pripažindama savo kaltę. Tai, kad 2021 m. gruodžio mėnesio antroje pusėje D. P. netinkamai elgėsi tiek nuteistojo dukros, tiek ir L. K. atžvilgiu, patvirtino abi liudytojos. Jų parodymai dėl netinkamo D. P. elgesio yra nuoseklūs ir logiški, juos patvirtina rašytiniai įrodymai. Be to, tiek D. P., tiek jos sugyventinis D. J. parodė, kad D. P. įtarinėjo D. J. palaikant artimus santykius su L. K.. Šių duomenų visuma, pasak nuteistojo, leidžia teigti, kad D. P. kaimynystėje gyvenančių L. K. ir E. K., taigi ir G. K. atžvilgiu, turėjo išankstinį neigiamą nusistatymą. Dėl šios priežasties jos parodymai turėjo būti vertinami ypač atsargiai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo atliktas šių aplinkybių vertinimas kaip G. K. kaltės įrodymo, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir yra nepagrįstas.
2.2. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pats G. K. pasibeldimo į D. P. buto duris faktas tapo žodinio konflikto priežastimi. Atidariusi duris ir pamačiusi nuteistąjį D. P. tiesiog pratrūko ir pradėjo isteriškai šaukti jam iš esmės nespėjus nieko pasakyti. Nuteistasis nebuvo įėjęs į jos butą ir jos atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Supratęs, kad dėl jos isteriško elgesio konstruktyviai pasikalbėti nepavyks G. K. pabandė uždaryti jos buto duris ir taip nutraukti žodinį konfliktą, tačiau tai pavyko ne iš karto. D. P. elgėsi isteriškai, garsiai šaukė, vis stengėsi atidaryti duris, kurias G. K. bandė uždaryti ir prilaikyti užremtas koja. Visą tai matė E. K. ir L. K., kurios stovėjo G. K. už nugaros. Apelianto, E. K. ir L. K. parodymai yra logiški ir nuoseklūs ir byloje nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių jais bent kiek abejoti. Šiems parodymams iš esmės prieštarauja tik pačios D. P. parodymai, kuriais pasitikėti nėra pagrindo.
2.3. Pasak nuteistojo, pasisakydamas dėl jo kaltės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų D. J., E. P., E. P., ir V. K. parodymais, tačiau neatsižvelgė, kad nei vienas iš jų nematė paties žodinio konflikto ir tik praėjus tam tikram laikui apie jį sužinojo iš pačios D. P.. Kaip visiškai patikimą liudytoją teismas vertino V. K., tačiau ši liudytoja paties konflikto nematė ir apie jį sužinojo tik iš pačios D. P. praėjus nemažai laiko iš pradžių telefonu ir vėliau betarpiškai su ja bendraujant. Be to, kaip patvirtino ji pati, ji yra artima D. P. draugė ir į tai teismas privalėjo atsižvelgti.
Žemesnės instancijos teismas
2.4. Be to, G. K. teigimu, taip ir liko neaišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nurodytu laiku D. P. veide buvo sužalojimas. Kaip galima suprasti iš V. K. parodymų, ji matė, kad D. P. veido kairė pusė buvo paraudusi, tačiau ji nėra kompetentinga įvertinti šio paraudimo pobūdį. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ji nurodė, kad, jos vertinimu, toks paraudimas galėjo atsirasti nuo sumušimo, tačiau, tai yra tik jos nuomonė. Šios liudytojos teigimu, D. P. buvo apsiverkusi, o tai taip pat galėjo lemti jos veido paraudimą. Vertindamas šios liudytojos parodymus pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jie nėra suderinami su pačios D. P. ir D. J. parodymais. Duodama parodymus teismui, D. P. nurodė, kad ant veido po suduoto smūgio žymė matėsi, aiškiai matėsi penki pirštai. Nekyla abejonių, kad D. P. draugas D. J. buvo vienintelis asmuo, kuris ją pamatė praėjus minimaliam laiko tarpui po žodinio konflikto, kurio metu jis rūkė balkone. Tačiau, duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jis nepatvirtino, kad iš balkono grįžęs į kambarį ant D. P. veido jis matė suduoto smūgio žymę su išreikštomis pirštų žymėmis. Šioje vietoje pažymima, kad vieną veido pusę D. P. galėjo užsigauti ir tuo metu, kai kelis kartus bandė pro duris išsiveržti į koridorių. Šios aplinkybės spręsdamas G. K. kaltės klausimą, pirmos instancijos teismas visiškai nevertino, nors vien ji yra pakankama paneigti jo kaltę padarius tyčinį nusikaltimą.
2.5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo tam tikros aplinkybės dėl galimo procesinių veiksmų protokoluose nurodytų duomenų nepatikimumo. Visuose procesiniuose dokumentuose, datuotuose 2021 m. sausio 15 d., nurodyta, kad konkretūs proceso veiksmai buvo atliekami (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, adresu (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad nurodytu laiku D. P. buvo Vokietijoje ir negalėjo dalyvauti Jurbarke atliekamuose proceso veiksmuose, D. P. paaiškino, kad minimus procesinius dokumentus tyrėja jai atsiuntė elektroniniu paštu į Vokietiją, kur ji juos pasirašė ir registruotu paštu išsiuntė tyrėjai. Reaguodamas į tai, nuteistojo gynėjas paprašė iš tyrimą atlikusios policijos įstaigos išreikalauti įrodymus galinčius patvirtinti, kad D. P. apklausa 2021 m. sausio 15 d. buvo atliekama nuotoliniu būdu naudojant elektroninio ryšio priemones ir minimi dokumentai buvo siuntinėjami D. P. nurodytu būdu. Minimą dieną atliktų proceso veiksmų fiksavimo protokoluose nebuvo nurodyta apie jokių techninių priemonių naudojimą. Vertinant minimų procesinių dokumentų turinį, D. P. ir minimus procesinius veiksmus atlikusios tyrėjos I. L. parodymus, yra didelė tikimybė, kad D. P. duodama parodymus pirmosios instancijos teisme sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie minimų procesinių dokumentų siuntimą elektroniniu ir registruotu paštu bei jų pasirašymo laiką ir vietą. Aplinkybė, kad asmuo būdamas prisiekęs teismui sąmoningai melavo bent vienu klausimu yra pakankamas pagrindas abejoti ir visais kitais šio asmens parodymais.
3. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui bei jį pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas, nesutikdami su apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Nuteistojo G. K. apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir G. K. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino G. K. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
5. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apelianto gynėjas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
6. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus, teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau paminėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Aptartų duomenų visumoje įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla.
7. Ginčo dėl to, jog šios nutarties pirmame punkte nurodytu laiku ir vietoje kilo žodinis konfliktas tarp nukentėjusiosios D. P. ir nuteistojo G. K., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Šį faktą vienodai aiškino tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji, tiek ir visi liudytojais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti asmenys. Pagrindo abejoti, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo yra susiklostę konfliktiniai santykiai, taip pat nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad D. P. tiek iki vertinamo konflikto, tiek ir jo metu įtarinėjo savo sugyventinį D. J. neištikimybe, išduodant ją su buvusia G. K. sutuoktine L. K.. Apie tai kiek ankščiau ji buvo užsiminusi ir G. K. dukrai E. K., dėl ko, D. P. atžvilgiu dar 2021 m. kovo 25 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal E. K. pareiškimą, kad ji įžeidžiamai kibo prie E. K. ir jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius (3 t., b. l. 56). Būtent dėl šios priežasties, t. y. norėdamas išsiaiškinti susiklosčiusią konfliktinę situaciją bei pažaboti D. P., kad ši nebelįstų prie jo dukters ir buvusios sutuoktinės, įvykio dieną G. K. atėjo pas D. P.. Šias aplinkybes vienodai aiškino tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis, todėl jomis apeliacinės instancijos teismas neabejoja.
8. Atsižvelgiant į konfliktinę tarp D. P. ir G. K. susiklosčiusią situaciją, jos kontekste vertinant pateikto apeliacinio skundo motyvus, svarbu paminėti, kad vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nustačius, kad nusikaltimo požymių turinti veika padaryta tarp šalių esant konfliktiniams santykiams, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti konfliktuojančių asmenų parodymų patikimumą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesį, jų motyvus bei tikslus. Todėl ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant G. K. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, būtina nuodugniai įvertinti visų byloje apklaustų asmenų parodymus, nusprendžiant, kurie iš jų yra patikimi ir kuriais jų galima vadovautis, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl nuteistojo kaltės. Būtent byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumo/nepatikimumo klausimas nuodugniai analizuojamas ir pateiktame apeliaciniame skunde.
9. Kaip nustatyta nukentėjusiosios D. P. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, vertinamo įvykio dieną ji buvo savo namuose. Buto durys buvo nerakintos. Būdama virtuvėje ir ruošdama šventinę Naujųjų metų vakarienę, ji išgirdo, kad kažkas įėjo į butą. Koridoriuje stovėjo G. K.. D. J. tuo metu rūkė buto balkone. Tarp jos ir G. K. kilo žodinis konfliktas dėl buvusios G. K. sutuoktinės – ji įtarė, jog jos sugyventinis palaiko intymius santykius su L. K., todėl konflikto metu paragino G. K. sutvarkyti savo buvusiąją (pavadindama ją įžeidžiamu žodžiu), po ko, G. K. sudavė vieną smūgį ranka jai į veido kairę pusę. Dėl smūgio ji jautė fizinį skausmą. Po smūgio sudavimo G. K. išėjo iš buto, kelis kartus trenkdamas durimis. Tuo metu koridoriuje buvo G. K. dukra E. K., paraginusi tėvą eiti namo. Vertinant šiuos nukentėjusiosios parodymus, juos itin kritikuojant nuteistojo apeliaciniame skunde, būtina pažymėti, kad šie D. P. parodymai visiškai atitiko jos ikiteisminio tyrimo metu ne vieną kartą duotus parodymus. Visose apklausose esmines komentuojamo įvykio detales – kad G. K. buvo įėjęs į jos neužrakintus namus, kad jai papriekaištavo dėl jos elgesio su G. K. dukra, į ką nukentėjusioji atsakė liepdama nuteistajam susitvarkyti savo buvusiąją, po ko sekė G. K. smūgis jai į veidą ir išėjimas iš jos namų, kelis kartus trenkiant D. P. namų duris, ji aiškino vienodai, jos parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl pagrindo jais netikėti teisėjų kolegija neįžvelgia.
10. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiosios parodymus iš esmės atitiko ir jos dukterų E. P. ir E. P. išdėstytas komentuojamo įvykio aplinkybes. Jos abi betarpiškai patvirtino, jog po įvykio mama joms pasakojo, kaip G. K. Naujųjų metų išvakarėse atėjo į jos (nukentėjusiosios) namus, kur jie apsižodžiavo ir G. K., trenkęs D. P. į veidą, iš jos namų pasišalino. Nors nei E. P., nei E. P. tiesiogiai komentuojamo įvykio nematė, apie jį sužinojo tik iš savo mamos, kas iš esmės atitinka netiesioginių įrodymų sąvoką, tačiau, priešingai nei teigia nuteistasis, tai nesudaro pagrindo atmesti jų parodymus kaip nepatikimus ir jais nesiremti sprendžiant jo kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais ir tiesioginiams bei netiesioginiams (išvestiniams) įrodymams vertinti BPK nenustato skirtingų reikalavimų. Tiek vieniems, tiek kitiems įrodymams vertinti nustatytos tos pačios taisyklės, todėl visais jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais parodymais ir kitais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013, 2K-175-696/2017, 2K-99-895/2019, 2K-264-976/2019). Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011).
11. Nesant pagrindo netikėti E. P. ir E. P. parodymais, nepaisant jų santykio su savo mama, būtina pažymėti, kad juos iš esmės patvirtina ir byloje esantis D. P. susirašinėjimas su savo dukra. Sprendžiant iš jame užfiksuotų duomenų, vertinamo įvykio metu D. P. buvo virtuvėje, kai G. K. „įsivertė“ į koridorių ir pradėjo kažką aiškinti, į ką nukentėjusioji atsakė „pirmiau susitvarkyk savo buvusią kekšę ir bus viskas ramu“, po ko, G. K. ranka jai trenkė į veidą, papildomai pažymėdama, kad visą vakarą jos veido pusė buvo raudona (3 t., b . l. 30-33), kas iš esmės atitinka, tiek D. P., tiek ir jos dukterų parodymus apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes.
12. Tuo tarpu įvertinus D. P. G. K. išsakytus žodžius apie jo buvusią sutuoktinę, su kuria, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, nuteistasis vis dar palaiko draugiškus santykius, akivaizdu, jog jie nebuvo malonūs, todėl neabejotinai galėjo iššaukti būtent tokią G. K. reakciją, t. y. smūgį į veidą. Ir nors pats nuteistasis tai neigia, tačiau faktą, jog viena nukentėjusiosios veido pusė po šios susitikimo su G. K. buvo paraudęs, patvirtino iš karto po komentuojamo konflikto ją matę liudytojai D. J. bei V. K.. Šioje vietoje atmetant nuteistojo samprotavimus, jog D. P. veidas buvo paraudęs ne nuo smūgio, bet dėl to, kad ji verkė, vis tik pažymėtina, kad tiek D. J., tiek ir V. K. akcentavo tik vieną paraudusią nukentėjusiosios veido pusę. Akivaizdu, kad asmeniui verkiant, jo veido oda rausta vienodai abiejose pusėse, todėl sutikti su nuteistojo teiginiais, jog tiek D. J., tiek V. K. galėjo suklysti dėl D. P. veido paraudimo pobūdžio, nėra pagrindo.
13. Nors savo apeliaciniame skunde nuteistasis kritiškai vertina ir liudytojos V. K. parodymus, teigdamas, kad ji ir D. P. buvo draugės, o vertinamo įvykio ji vėlgi nematė, tačiau šių G. K. teiginių visumoje atmesti V. K. parodymus kaip nepatikimus, nėra pagrindo. Minėta, jog V. K. D. P. matė iš karto po įvykio, atnešusi nukentėjusiajai dar iki įvykio pažadėtus vaistus. Faktą, kad V. K. komentuojamo įvykio dieną, jau po įvykio buvo D. P. ir D. J. namuose, patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek ir D. J.. Be to, V. K. parodymai apie tai, kad jai vis dar būnant darbe jai paskambino susijaudinusi D. P. dukra ir paprašė pažiūrėti, kaip laikosi jos mama, patvirtino ir liudytoja E. P.. Esant šiems duomenims, abejonių V. K. parodymais, nepaisant jos draugiškų santykių su nukentėjusiąją, kai juos patvirtino ir kiti byloje apklausti asmenys, teisėjų kolegijai nekyla. Priešingos išvados apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir G. K. teiginiai, kad V. K., neturėdama jokio teisėto pagrindo, ėmėsi vertinti ant D. P. veido matytą pažeidimą, patvirtindama, kad, jos įsitikinimu, tai tikrai buvo smūgio į veidą pasekmė. Šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad tokiais savo teiginiais V. K. nesiėmė specialistės funkcijos, o tiesiog išdėstė savo nuomonę, kuria tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir teisėjų kolegija remiasi tik tiek, kiek ją patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Ir nors nei V. K., nei D. J. nepatvirtino D. P. teiginių, jog ant jos veido iš esmės buvo matoma rankos žymė su aiškiai išreikštais pirštais, tačiau tai vėlgi nesudaro pagrindo abejoti G. K. smūgio sudavimo D. P. į veidą faktu. Vien tai, kad šie asmenys, nebūdami specialistai, skirtingai aiškino žymės ant veido kontūrus, visiems jiems betarpiškai patvirtinus, jog tam tikro pobūdžio paraudimas ant nukentėjusiosios veido vis tik buvo, D. P. parodymų apie komentuojamo įvykio aplinkybes, jai suduoto smūgio mechanizmą ir lokalizaciją, nepaneigia.
14. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje joks sužalojimas D. P. objektyviais duomenimis nebuvo nustatytas. Tačiau, šis faktas nuteistojo veiksmų teisinio vertinimo nekeičia. Kaltinimai G. K. vertinamu atveju buvo pateikti ne dėl konkretaus sužalojimo, bet dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai. Tuo tarpu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti, būtina įsitikinti, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad D. P. buvo fiziškai silpnesnė už G. K., jai suduotas smūgis buvo netikėtas, todėl ji neturėjo objektyvios galimybės jo išvengti. Be to, po suduoto smūgio ji ėmė rėkti, po ko, ilgai verkė, buvo susijaudinusi ir išsigandusi, ką iš esmės patvirtino visi tą patį vakarą su ja bendravę liudytojai – D. J., V. K., E. P. ir E. P.. Esant šiems duomenims, abejoti tuo, jog dėl G. K. suduoto smūgio D. P. jautė fizinį skausmą, nėra pagrindo.
15. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir faktas, kad į teisėsaugos pareigūnus D. P. kreipėsi ne iš karto, kas akcentuojama pateiktame apeliaciniame skunde kaip pagrindas jos parodymus atmesti kaip nepatikimus. Šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad D. P. nuosekliai paaiškino tokio savo elgesio priežastis. Pasak nukentėjusiosios, netrukus po įvykio ji turėjo išvažiuoti keliems mėnesiams dirbti į Vokietiją, dėl ko, neabejotinai manė, jog kreipimasis į pareigūnus tokiu metu gali jai sukliudyti išvykimą. Be to, ji paaiškino, kad nuo tokio jos elgesio dar vertinamo įvykio dieną ją atkalbėjo jos sugyventinis D. J., ką betarpiškai patvirtino ir jis pats, teisiamojo posėdžio metu nurodydamas, kad nenorėjo pyktis su kaimynais, dėl ko, ir pasiūlė D. P. į policijos pareigūnus nesikreipti. Analizuojant D. P. elgesio nesikreipiant į teisėsaugos pareigūnus iš karto po įvykio priežastis, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu D. P. nurodė bijojusi G. K., ką betarpiškai patvirtina ir jos susirašinėjimo su dukra turinys: „Nusiramink, būk gera, man ten gyventi reikia, o jis toks debilas tai dar iš tikro mašina pervažiuos“ (3 t., b. l. 30-33).
16. Nors apeliaciniame skunde savo nekaltumą G. K. grindžia savo paties, L. K. ir E. K. parodymais, tvirtindamas, jog jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, tačiau ir šie nuteistojo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip nustatyta G. K. parodymais, į D. P. butą jis įėjęs nebuvo, ji pati atidarė savo namų duris ir iš karto ėmė klykti, šaukti ant jo, kol galų gale jis užrėmė duris. Ji jas vėl pravėrė, jis jas vėl užstūmė ir užrėmė koja, kol ji nurimo. Tuo tarpu E. K., kuri, tiek jos pačios, tiek ir G. K. bei L. K. teigimu, stebėjo komentuojamą įvykį iš arti, apklausiama teisiamojo posėdžio metu paaiškino nepamenanti, ar kas nors uždarinėjo duris, pamena tik tai, kad D. P. įvykio metu stovėjo ant savo durų slenksčio, o G. K. jai jokio smūgio nesudavė. Iš esmės tas pačias aplinkybes patvirtino ir L. K., nurodydama, kad G. K. ir D. P. kalbėjosi prie šios buto durų, pažymėdama, kad D. P. pati užsidarė duris. Iš aptarto seka, kad tiek L. K., tiek E. K. G. K. taip akcentuotą aplinkybę apie tai, kad būtent jis uždarinėjo D. P. duris, norėdamas, kad ši grįžtų į savo butą ir apsiramintų, aiškino skirtingai. Ir nors aplinkybes, kad G. K. nebuvo įėjęs į D. P. butą ir kad jokio smūgio jai nesudavė, jie visi aiškino vienodai, tačiau šioje vietoje būtina pažymėti, kad jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šią G. K. pateiktą įvykių versiją, kuriai didžiąja dalimi pritarė tiek E. K., tiek L. K., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Priešingai, ją paneigia tiek D. P. nuoseklūs ir neprieštaringi parodymai, tiek ir juos patvirtinantys liudytojų V. K., E. P., E. P. ir D. J. parodymai. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad E. K. yra nuteistojo dukra, dėl kurios, sprendžiant iš bylos medžiagos, G. K. ir nuėjo pas D. P. pasikalbėti. Tuo tarpu L. K. yra G. K. buvusi sutuoktinė, su kuria nuteistasis iki šiol palaiko draugiškus santykius dėl jųdviejų dukros. Atsižvelgiant į šį faktą ir jo kontekste įvertinus šių asmenų parodymuose esančius prieštaravimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek E. K., tiek L. K. gali būti suinteresuotos bylos baigtimi ir savo parodymais siekti padėti G. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymais nesirėmė pagrįstai.
17. Netenkinant nuteistojo skundo, kaip neturintys reikšmės atmestini ir jo teiginiai dėl, jo vertinimu, netinkamai vykusių D. P. apklausų ikiteisminio tyrimo įstaigoje. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad po vertinamo įvykio nukentėjusioji išvyko į Vokietiją. Už ją pareiškimą policijai, per e.policija portalą parašė jos dukra. Tačiau, ikiteisminio tyrimo pareigūnei susisiekus su D. P., ši atliko analogiškus veiksmus, po ko sekė kitų procesinių veiksmų atlikimas. Kaip teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo pareigūnė, visi procesiniai dokumentai D. P. buvo išsiųsti elektroniniu paštu, kuriuos ši, patvirtindama savo parašu, persiuntė atgal registruotu paštu. Įvertinus tai, kad nukentėjusioji tuo metu buvo Vokietijoje, visame pasaulyje tuo metu buvo taikomi itin griežti COVID-19 pandemijos apribojimai, sudarantys didžiulius sunkumus keliauti tiek tarp valstybių, tiek ir šalies viduje, tvirtinti, kad šie procesiniai veiksmai buvo atlikti netinkamai ir jie neatitinka BPK reikalavimų, nėra pagrindo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktas vokas, kuriuo D. P. policijai persiuntė pasirašytus dokumentus. Vien šis faktas, atsižvelgiant į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnės, tiek nukentėjusioji, apklausiamos teisiamojo posėdžio metu vienodai aiškino dokumentų persiuntimo aplinkybes, nesudaro pagrindo abejoti jų teiginiais.
18. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. G. K. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. K. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistojo apeliacinio skundo, kuriais grindžiamas jo tariamas nekaltumas, motyvai yra argumentuotai paneigti apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje pakartotinai aptartais įrodymais. Pripažindamas G. K. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. K. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.