Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-20 · Administracinė byla Nr. P-602-146-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-03-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-01-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-01-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-602-146-13Nutartis · 2013-11-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-20
Bylos Nr.
P-602-146-13
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00354-2011-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
J. D.
Atsakovas
Palangos miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
E. N. S., J. O. D., A. G., D. G., S. P., J. K.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P602-146/2013Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00354-2011-1Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-471/2013 pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. N. S., J. O. D., A. G., D. G., S. P., J. K. dėl įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. A1-783 „Dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini)“ ir 2012 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. A1-4 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano (sprendinių brėžinio), prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymo) 24 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog detalieji planai negali būti rengiami, jeigu jų planavimo tikslai prieštarauja valstybės, Vyriausybės, Vyriausybės įgaliotos institucijos, apskrities ir savivaldybės lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendiniams, taip pat įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams. Argumentuoja, jog rengiant planą buvo pažeista jo rengimo tvarka. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo), 26 punkto nuostatas visuomenė informuojama ir supažindinama su žemės sklypo planu, vadovaujantis Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079. Teigė, jog, kaip besiribojančio su įsiterpusiu laisvos valstybinės žemės plotu žemės sklypo savininkui, jam nebuvo pranešta apie parengtą žemės sklypo planą.

Atsiliepimas

Atsakovė Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu pareiškėjo patikslintą skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, jog skundui dėl 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. A1-783 panaikinimo paduoti pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą. Argumentavo, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. A1-4 parengtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintu Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašu. Atsakovės teigimu, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog jis nebuvo informuotas apie parengtą žemės sklypo planą, nes informacija buvo paskelbta 2011 m. rugsėjo 12 d. Palangos miesto savivaldybės interneto tinklalapyje ir nurodytas terminas (iki 2011 m. rugsėjo 23 d.) susipažinimui ir informacijos gavimui. Manė, jog nežymūs procedūrų pažeidimai neturi įtakos sprendimo teisėtumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. N. S. atsiliepimu pareiškėjo skundą siūlė atmesti kaip nepagrįstą. Argumentavo, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas, kuriuo pareiškėjas grindžia reikalavimus, yra panaikintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2001 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-204/2001, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutartimi byloje Nr. A7-104/2001 paliko nepakeistą. Nurodo, jog ginčijamo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. A1-783 pagrindu parengtą planą 2011 m. rugsėjo 8 d. suderino Kultūros paveldo Klaipėdos teritorinis padalinys, todėl mano, jog pareiškėjo teiginys, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymas Nr. A1-783 prieštarauja Palangos miesto centrinės dalies specialiajam paminklosauginiam planui, yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. atsiliepime išdėstė nuomonę, jog laisvos valstybinės žemės sklypo padalinimas greta esančių sklypų savininkams po 104 kv.m. yra teisingas, todėl siūlė pareiškėjo skundą netenkinti.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. G., D. G. ir S. P. atsiliepimu pareiškėjo patikslinto skundo siūlė netenkinti. Nurodė, jog yra pradėję rengti jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planą, kurio pagrindu bus prijungta laisvos valstybinės žemės sklypo dalis.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo J. D. skundą tenkino iš dalies: panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. A1-4 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano (sprendinių brėžinio), prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“; bylos dalį dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. Al-783 „Dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini)“ nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. Al-783 leido rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio tikslas – padidinti nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 104 kv. m, t. y. trečdaliu laisvo įsiterpusio valstybinės žemės sklypo, bei nustatė plano rengimo reikalavimus. Teismas, remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktais, 25 straipsnio 1 dalimi ir Aprašo 2, 12-20 ir 26-41 punktais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje A492-12/2011, 2012 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011), konstatavo, jog nagrinėjamu atveju buvo atlikti iš esmės pirmieji veiksmai žemės sklypo plano rengimo procese, t. y. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius, gavęs Nacionalinės žemės tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriaus sutikimą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), padidinti laisva valstybine žeme, leido pradėti rengti sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Tai reiškia, jog skundžiamas aktas yra prielaida planavimo procesui pradėti, kurio metu priimtas galutinis dokumentas – planavimo proceso metu parengtas ir patvirtintas žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, sukeliantis pareiškėjui materialinio pobūdžio teisines pasekmes. Šio sprendimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nurodė, jog nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjas nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą teritorijų planavimo procedūroje. Atsižvelgdamas į tai, teismas bylos dalį dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymo panaikinimo nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Nagrinėdamas Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. A1-4 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano (sprendinių brėžinio), prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“ teisėtumą, teismas pareiškėjo argumentus pripažino pagrįstais.

Pabrėžė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog parengiamieji žemės sklypo plano darbai buvo atlikti iš esmės laikantis Aprašo 15-17 punktų reikalavimų, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos Palangos žemėtvarkos skyrius 2011 m. liepos 4 d. raštu davė sutikimą, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), būtų padidintas laisva valstybine žeme, gavus žemės (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), savininkų atsisakymus prisijungti besiribojančios laisvos valstybinės žemės dalį. Palangos miesto savivaldybės administracija 2011 m. liepos 29 d. raštu kreipėsi į besiribojančių žemės sklypų savininkus informuodama, jog gautas prašymas leisti padidinti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), laisva valstybine žeme, ir siūlydama išreikšti valią dėl įsiterpusio žemės ploto pirkimo ar nuomos per 20 darbo dienų. Pareiškėjas J. D. ir J. O. D. 2011 m. rugpjūčio 29 d. Palangos miesto savivaldybės administracijoje gautu raštu nurodė, jog pageidauja įsigyti visą laisvos valstybinės žemės sklypą, kuris būtų prijungtas prie jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini). Valią dėl laisvos valstybinės žemės sklypo dalies pirkimo buvo išreiškę ir besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkai A. G., D. G., S. P. ir J. K.. Pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog besiribojančių žemės sklypų savininkai būtų pateikę notaro patvirtintą rašytinį susitarimą dėl pageidaujamų pirkti ar nuomoti įsiterpusio žemės ploto dalių dydžių, kaip reikalaujama pagal Aprašo 17.3 punktą, todėl buvo nustatytos lygios dalys parduodamo žemės ploto dydžio kiekvienam prašymą pateikusiam asmeniui.

Nurodė, kad Aprašo 26 punkte įtvirtinta, jog visuomenė informuojama ir supažindinama su žemės sklypo planu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintais Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatais. Vadovaujantis Aprašo 27 punktu, informacija apie pradedamą rengti žemės sklypo planą skelbiama savivaldybės interneto tinklalapyje. Konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad būtų įvykdytas Aprašo 29 punkto reikalavimas registruotu laišku informuoti apie parengtą žemės sklypo planą besiribojančių žemės sklypų savininkus, o būtent – pareiškėją J. D.

Teismo vertinimu, neinformavus pareiškėjo apie parengtą žemės sklypo planą, buvo paneigta jo teisė susipažinti su parengtu planu ir užkirstas kelias teikti pasiūlymus dėl plano savivaldybės administracijai, kuriuos savivaldybės administracija privalo išnagrinėti, vadovaujantis Aprašo 32 punktu. Teismas konstatavo, jog nebuvo užtikrintas procedūros viešumas, t. y. planavimo organizatorius neatliko veiksmų, kuriuos atlikti jį įpareigoja Aprašas bei Nuostatai. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2008 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-585/2008, 2009 m. kovo 30 d. sprendimą administracinėje byloje A556-440/2009; 2007 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-64/2007; 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1828/2006; 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-627/2008), konstatavo, jog, neužtikrinus pareiškėjo J. D. dalyvavimo plano rengimo procese, negalėjo būti derinamas parengtas žemės sklypo planas, nes, vadovaujantis Aprašo 33 punktu, turėjo būti teikiami derinti žemės sklypo planas ir dokumentai, įrodantys, kad Aprašo 28-30 punktuose nurodyti asmenys supažindinti arba kviesti susipažinti su parengtu sklypo planu. Nesant šių duomenų, žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, negalėjo būti suderintas ir patvirtintas.

II.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą, pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2012 m. sausio 6 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymą Nr. A1-4 atmesti.

Manė, kad vienintelis motyvas, jog pareiškėjas nebuvo informuotas registruotu laišku apie parengtą žemės sklypo planą, kaip tai numatyta Aprašo 29 punkte, nėra pakankamas pagrindas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. A1-4.

Pabrėžė, kad pareiškėjas savo skunduose nurodė, jog apie pradėtą rengti ir parengtą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planą sužinojo iš Palangos miesto savivaldybės interneto tinklalapio, kas rodo, kad jam buvo prieinama informacija apie teritorijų planavimo procedūras ir jis turėjo galimybę susipažinti su parengtu žemės sklypo planu. Pabrėžė, kad pareiškėjas jau ne kartą buvo išreiškęs bei bylos nagrinėjimo metu patvirtino savo valią prisijungti visą valstybinės žemės sklypą, todėl jo neinformavimas registruotu laišku apie parengtą žemės sklypo planą nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Manė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas 2012 m. kovo 22 d. sprendimą nesivadovavo viešojoje teisėje galiojančiu turinio viršenybės prieš formą principu, pirmenybę teikė susiklosčiusių teisinių santykių formaliai išraiškai, o ne jų turiniui.

Nurodė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, visiškai nevertino pareiškėjo reikalavimo prisijungti visą valstybinės žemės sklypą, nors dėl 262 kv. m valstybinio fondo žemės, įsiterpusios tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žemės sklypų Klaipėdos apygardos administracinis teismas jau 2002 m. kovo 5 d. įsiteisėjusiame sprendime buvo konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ J. O. D. ir E. N. S. suteikia vienodą galimybę įsigyti laisvą valstybinę ginčo žemę. Ši aplinkybė svarbi tuo, kad pareiškėjas tiek ankstesniais, tiek šiuo skundu prisidengdamas tariamu savo teisių pažeidimu nepagrįstai siekia įsigyti visą valstybinės žemės sklypą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. N. S. apeliaciniu skundu prašė pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2012 m. sausio 6 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A1-4 atmesti kaip nepagrįstą.

Manė, kad teismas neatsižvelgė į išskirtinę situaciją ir šalių subjektines teises pirkti įsiterpusį žemės sklypą lygiomis dalimis, taip pat į vykdomus įsiteisėjusius teismų sprendimus, susijusius su ginčo sklypu. Teigė, kad ne Palangos miesto savivaldybės administracija, bet pareiškėjas pažeidžia jos ir kitų kaimynų teises.

Žemesnės instancijos teismas

Argumentavo, kad nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik Aprašo 29 punkto pažeidimu. Nurodė, jog nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A14-416/2005; Nr. A6-2202/2006; Nr. A11-435/2007; Nr. A502-341/2009; Nr. A662-902/2010 ir kt.).

Teigė, jog pirmosios instancijos teismo nurodytų precedentų ratio decidendi visiškai kitoks nei nagrinėjamoje byloje, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad tai yra precedentai, atitinkantys byloje susiklosčiusius teisinius santykius, kadangi nurodytose bylose pareiškėjai nežinojo apie rengiamus planus ir nebuvo išreiškę nuomonės dėl jų, be to, nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl ginčijamų santykių anksčiau nebuvo priimti teismų sprendimai, priešingai, nei nagrinėjamu atveju.

Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-646/2003 ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-59/2002. Dėl 262 kv. m valstybinio fondo žemės, įsiterpusios tarp (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) žemės sklypų, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2002 m. kovo 5 d. įsiteisėjusiame sprendime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ J. O. D. ir E. N. S. suteikia vienodą galimybę įsigyti laisvą valstybinę ginčo žemę. Teismas konstatavo, kad „specialusis paminklosauginis planas negali būti vienas iš faktorių, lemiančių sprendimo priėmimą J. O. D. naudai, nes pagal Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį specialiojo plano sprendiniai, kol jie nesuderinti su bendrojo plano arba jeigu jo nėra – su visais atitinkamo lygmens galiojančiais specialiųjų ir detaliųjų planų sprendiniais, yra rekomendacinio pobūdžio“.

Pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė ir dėl Aprašo 17.3 punkto taikymo, kuriame nurodyta, kad besiribojančių žemės sklypų savininkams nesusitarus dėl pageidaujamų pirkti įsiterpusio žemės ploto dalių dydžių, parduodamo žemės ploto dydis kiekvienam prašymą pateikusiam asmeniui nustatomas lygiomis dalimis.

Manė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl prisijungtinos žemės ir rengiamo plano pareiškėjas turėjo teisę išreikšti ir buvo išreiškęs savo nekintamą valią daugelį kartų; dėl teisės įsigyti žemę lygiomis dalimis jau buvo pasisakęs Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2002 m. kovo 5 d. įsiteisėjusiu sprendimu, ginčijamas planas parengtas pagal Aprašo 17.3 punkto reikalavimus.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens E. N. S. apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens E. N. S. apeliacinius skundus tenkino. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria panaikintas Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. A1-4 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano (sprendinių brėžinio), prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“. Pareiškėjo J. D. skundo reikalavimą panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. A1-4 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano (sprendinių brėžinio), prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“ atmesti. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje, įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog leidžiama rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kad plano rengimo tikslas – padidinti nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą 104 kv. m, t. y. trečdaliu laisvo įsiterpusio valstybinės žemės, ploto, ir sprendinius, parengtas planas iš esmės atitinka preliminarią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų schemą, kuri pagal bylos duomenis buvo nusiųsta pareiškėjui 2011 m. liepos 29 d. (suderinta atsakovo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. A1-783), apie parengtą planą buvo paskelbta savivaldybės interneto tinklalapyje, pareiškėjui sudaryta galimybė pateikti nuomonę apie E. N. S. pageidavimą įsigyti laisvos valstybinės žemės sklypo dalį, išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl atsakovo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. A1-783 pagrįstumo ir teisėtumo, darytina išvada, kad vien tai, jog pareiškėjui atskirai registruotu laišku nebuvo pranešta apie parengtą žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nesudaro pagrindo panaikinti atsakovo 2012 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. A1-4. Nagrinėjamu atveju nustatytas detaliojo planavimo proceso pažeidimas yra formalaus pobūdžio, nes šis pažeidimas neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams, kuriuos byloje yra nurodęs pareiškėjas ir kuriuos siekia apginti.

Vertinant pareiškėjo skundo argumentus, kurių pagrindu pareiškėjas prašė panaikinti atsakovo 2012 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. A1-4, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjui registruotu laišku nepranešus apie parengtą žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, buvo pažeistos jo, kaip besiribojančio žemės sklypo su visu įsiterpusiu laisvos valstybinės žemės plotu savininko, teisės ir teisėti interesai. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, pareiškėjas nesutinka su atsakovo 2012 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. A1-4 iš esmės dėl to, kad atsakovas nepriėmė sprendimo dėl viso įsiterpusio laisvos valstybinės žemės sklypo prijungimo prie pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui J. O. D. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010 konstatavo, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas yra rekomendacinio pobūdžio, todėl kaip aktas, neturintis norminiam teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, negali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 16 straipsnio 2 dalies nuostata dėl patvirtinto specialiojo plano sprendinių privalomumo nagrinėjamo klausimo dėl Paminklosauginio plano sprendinių statuso aspektu turi būti aiškinama neatsiejamai nuo šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, nustatančios, jog specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės aktams ir turi būti patvirtinti šio Įstatymo bei šio straipsnio 1 dalyje nurodytų taisyklių nustatyta tvarka. Todėl darė išvadą, jog iki 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo buvę rekomendacinio pobūdžio, t. y. nesuderinti su bendrojo plano sprendiniais, specialiojo planavimo dokumentai negalėjo ipso facto tapti privalomais, kadangi priešingas aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo IX-1962 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams.

Apibendrindamas pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, nustatydamas, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. A1-4 neteisėtas yra iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, bei jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo ginčijamą aktą naikinti, nes pareiškėjas neįrodė, jog dėl minėto pažeidimo buvo suvaržytos konkrečios jo teisės ar teisėti interesai, įstatymu garantuojami detaliojo planavimo procedūrų atlikimo metu, kad atsakovo įsakymas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus.

III.

Pareiškėjas 2012 gegužės 3 d. (pagal gavimo datą) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, ar nutartį. Pareiškėjas teigia, jog skundą grindė ir faktiniu argumentu, jog rengiant žemės sklypo planą prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, atitinkami parengtame plane nurodyti sprendiniai negali prieštarauti Teritorijų planavimo įstatymui bei anksčiau patvirtintiems planavimo dokumentams. Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog detalieji planai negali būti rengiami, jeigu jų planavimo tikslai prieštarauja valstybės, Vyriausybės, Vyriausybės įgaliotos institucijos, apskrities ir savivaldybės lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendiniams, taip pat įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad detaliojo plano sprendiniai neturi prieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Pagal šiuo metu galiojančius savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentus (Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą, patvirtintą Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32), visai tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), teritorijai yra numatytas naudojimo būdas – komercinė teritorija, tuo tarpu skundžiamu 2012 m. sausio 6 d. įsakymu patvirtintu planu daliai teritorijos nustatomas naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos. Todėl įsakymu nustatyti sprendiniai prieštarauja Palangos miesto centrinės dalies detaliajam planui. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog jam priklausančio sklypo pobūdis yra komercinės paskirties objektų teritorijos. Tuo tarpu ginčijamu planu nustačius formuojamo sklypo naudojimo pobūdis yra gyvenamoji teritorija. Teisės aktais yra nustatyti skirtingi reikalavimai, kurių reikia laikytis, jei žemės sklypas ribojasi su gyvenamosios ir komercinės paskirties teritorijomis. Gyvenamosios paskirties teritorijai taikomi griežtesni reikalavimai, todėl nepanaikinus skundžiamu įsakymu suformuoto naujo žemės sklypo, kurio pobūdis gyvenamosios teritorijos, pareiškėjo veikla bus labiau apribota, nei jei atitinkamai teritorijai būtų nustatyta komercinė paskirtis. Pažymima ir tai, kad gyvenamųjų teritorijų ir komercinės paskirties sklypų kaina labai skiriasi, todėl dėl skundžiamo įsakymo tiek valstybė tiek ir savivaldybė praras dideles pajamas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad atitinkami centrinės dalies detaliojo plano sprendiniai nėra panaikinti, kadangi teismai panaikino tik tą centrinės dalies detaliojo plano dalį, kurioje atitinkame teritorija buvo priskirta prie pareiškėjo sklypo. Likusioje dalyje (įskaitant paskirtį ir naudojimo būdą) centrinės dalies detalusis planas nebuvo panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, į šį pareiškėjo argumentą visiškai neatsižvelgė, jo neanalizavo ir dėl jo nepasisakė. Tokiu būdu yra neišnagrinėtas vienas iš esminių skundo argumentų ir paliktas galioti įsakymas, kuris prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje ir 26 straipsnio 3 dalyje nurodytoms nuostatoms, todėl pareiškėjas mano, kad padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Ši aplinkybė sudaro pagrindą proceso atnaujinimui (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Pažymėtina, kad pareiškėjas neturi jokių galimybių, išskyrus prašyti atnaujinti procesą, kad būtų ištaisytas atitinkamas pažeidimas. Neišnagrinėjus pareiškėjo skundo argumento nei pirmos nei apeliacinės instancijos teismuose, buvo apribotos pareiškėjo teisės į teisminę gynybą įtvirtintos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz. apeliacija). Proceso atnaujinimas yra ekstraordinarinė proceso stadija, kurios metu peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai, kreiptis dėl proceso atnaujinimo galima tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Proceso atnaujinimas galimas bylose užbaigtose nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Atnaujinti procesą galima tik įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Ro?ca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą, grindžiamą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu (procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu byloje iš pareiškėjo prašymo argumentacijos matyti, jog joks materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant nenurodomas, o pareiškėjas tiesiog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau tai pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį atlieka teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, ir kas nesudaro jokio pagrindo proceso atnaujinimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P442-99/2009). Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia tuos pačius argumentus, kuriais jis grindė savo 2011 m. spalio 5 d. (pagal gavimo datą) skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Pažymėtina, kad skirtingai nei teigia pareiškėjas, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinis teismas pareiškėjo pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.

Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į pateiktus argumentus, susijusius su ginčijamų įsakymų prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams (Palangos miesto centrinės dalies detaliajam planui). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. nutartyje pasisakė, kad byloje buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjo nurodomas Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas, patvirtintas Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32, ginčo teritorijoje panaikintas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2001 m. spalio 26 d. sprendimu. Iš šio sprendimo matyti, kad E. N. S. skundė Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32 patvirtintą detalaus plano dalį, kuria greta pareiškėjos žemės sklypo esantis laisvas žemės plotas (sprendime nurodomas 262 kv. m) buvo paskirtas J. O. D.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su Palangos miesto centrinės dalies specialiojo plano, patvirtinto Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, kuris, anot pareiškėjo, numato, kad laisvas valstybinės žemės sklypas turi būti prijungtas prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog administraciniuose teismuose buvo nagrinėtas J. O. D. reikalavimas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 179 „Dėl teritorijos tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimo” (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-619/2004, kuria paliktas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2004 m. kovo 12 d. sprendimas). J. O. D. skundą grindė tuo, kad Palangos miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą ir nustatydama, jog teritorija tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rengiamu detaliuoju planu koreguos sklypų ribas, padalinant įsiterpusį laisvą plotą lygiomis dalimis sklypams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), neatsižvelgė į Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2002 m. rugsėjo 24 d. išduotas sąlygas bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo planavimo dokumentams rengti teritorijai (duomenys neskelbtini), kuriose nurodyti reikalavimai vadovautis Palangos miesto centrinės dalies specialiuoju paminklosauginiu planu, patvirtintu Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2004 m. kovo 12 d. sprendimu netenkino minėto reikalavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėta nutartimi palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodė, jog Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis (redakcija galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) nustatė, kad specialiojo planavimo dokumentai neatstoja bendrojo plano ir detaliųjų planų, išskyrus šio straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytus atvejus. Kol šių dokumentų sprendiniai nesuderinti su bendrojo plano arba jeigu jo nėra, - su visais atitinkamo lygmens galiojančiais specialiųjų ir detaliųjų planų sprendiniais, jie yra rekomendacinio pobūdžio. Teismo išvados, kad specialusis paminklosauginis planas negali būti vienas iš faktorių, lemiančių sprendimo priėmimą J. O. D. naudai; kad Palangos miesto savivaldybės taryba ginčijamo sprendimo priėmimo metu nuosekliai laikėsi nurodytų įstatymų nuostatų, siekdama nepažeisti abiejų suinteresuotų šalių interesų, yra pagrįstos.

Be to, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010 konstatavo, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas yra rekomendacinio pobūdžio, todėl kaip aktas, neturintis norminiam teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, negali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 16 straipsnio 2 dalies nuostata dėl patvirtinto specialiojo plano sprendinių privalomumo nagrinėjamo klausimo dėl Paminklosauginio plano sprendinių statuso aspektu turi būti aiškinama neatsiejamai nuo šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, nustatančios, jog specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės aktams ir turi būti patvirtinti šio Įstatymo bei šio straipsnio 1 dalyje nurodytų taisyklių nustatyta tvarka. Todėl darė išvadą, jog iki 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo buvę rekomendacinio pobūdžio, t. y. nesuderinti su bendrojo plano sprendiniais, specialiojo planavimo dokumentai negalėjo ipso facto tapti privalomais, kadangi priešingas aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo IX-1962 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams.

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo motyvai dėl proceso atnaujinimo iš esmės yra siejami su tuo, kad byla išnagrinėta pažeidžiant ABTĮ reikalavimus, todėl teismas, be kita ko, pažeidė pareigą visapusiškai išnagrinėti bylą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu nustatoma, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Normos, kuriomis remiasi pareiškėjas šioje savo prašymo atnaujinti procesą dalyje, yra procesinės, o ne materialinės, todėl dėl jų tariamos pažaidos ABTĮ galimybės atnaujinti proceso nenumato (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P552-63/2013). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su proceso teisės normų pažeidimais, kuriems esant visas procesas gali būti laikomas neteisėtu, todėl procesas byloje gali būti atnaujintas, tačiau tai yra įstatyme įsakmiai nustatyti proceso teisės normų pažeidimo atvejai, kurie nagrinėjamu atveju nėra nustatyti (ABTĮ 153 str. 2 d. 6-9 p.) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-180/2013).

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo pareiškėjo argumentus, susijusius su ginčijamų įsakymų prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams (Palangos miesto centrinės dalies detaliajam planui) ir argumentuotai dėl jų pasisakė, tad tai negali būti pagrindu atnaujinti procesą byloje Nr. A520-471/2013.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. D. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A520-471/2013 pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. N. S., J. O. D., A. G., D. G., S. P., J. K. dėl įsakymų panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasVeslava RuskanSkirgailė Žalimienė