- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-08
- Bylos Nr.
- 2A-725-513/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06380-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas, Irma Čuchraj, Jolanta Gailevičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Loromas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilbura“
- Kategorijos
- 2.6.11.1Bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
- 3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
- 3.1.18.6Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas ir panaikinimas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Loromas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2893-965/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilbura“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Loromas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Vilbura“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Loromas“ 4039,27 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas
2. Ieškovė nurodė, jog suteikė atsakovei paslaugas ir prekes (gamtinį žvyrą su pristatymu). Pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija VIL, Nr. 16-0073, atsakovė įsipareigojo ieškovei sumokėti 11 006,47 Eur, tačiau pagal nurodytą sąskaitą su ieškove iki galo neatsiskaitė ir liko skolinga 4 039,27 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
3. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. preliminariu sprendimu ieškinys patenkintas.
4. Atsakovė UAB „Loromas“ pareiškė prieštaravimus argumentuodama, jog ieškovė nepateikė eksploatacinių savybių deklaracijų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. galutiniu sprendimu preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas.
6. Teismas nustatė, jog rašytinė sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, tačiau tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1–6.4 straipsniai), o įvertinęs byloje nustatytą aplinkybę, jog ieškovė atsakovei suteikė paslaugas ir prekes (gamtinį žvyrą su pristatymu), tarp šalių nekilus ginčo dėl pristatymo paslaugos suteikimo, konstatavo, jog šalių teisiniams santykiams taikytinos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.305 straipsnis). Teismas nustatė, jog ieškovė 2016 m. birželio 1 d. sutartį – komercinį pasiūlymą įvykdė, atsakovei prekes perdavė, atsakovė jas priėmė ir panaudojo, pretenzijų dėl prekių kokybės ar kiekio ieškovei nereiškė, todėl įgijo prievolę už gautas prekes atsiskaityti, tačiau išrašytą sąskaitą faktūrą apmokėjo iš dalies, todėl liko skolinga ieškovei 4 039,27 Eur. Teismas pažymėjo, jog tarp šalių ginčo dėl įsiskolinimo fakto bei jo dydžio nėra, atsakovė neįgijo teisės sustabdyti prievolės atsiskaityti už prekes vykdymą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis).
7. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad šalys tarėsi, jog ieškovė pateiks medžiagų eksploatacinių savybių deklaracijas, taip pat nėra duomenų, kad šalys tarėsi dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos nei įstatyme ar pateiktame komerciniame pasiūlyme, taip pat atsakovė neįrodinėjo, kad atsiskaitymą šalys siejo su atsakovės prašomų pateikti medžiagų eksploatacinių savybių deklaracijų gavimo momentu. Teismas konstatavo, jog ieškovė savo prievolę pagal šalių sudarytą žodinę sutartį įvykdė, o atsakovės pateiktas teismo ekspertizės aktas nepatvirtina, jog ieškovės pateiktas gamtinis žvyras buvo netinkamos kokybės, šis aktas nėra susijęs su nagrinėjamos civilinės bylos dalyku, nes ekspertizės akte vertinami atsakovės, kaip rangovės, atlikti statybos darbai bei jų trūkumai, o ne naudotų medžiagų kokybė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovė (apeliantė) UAB „Loromas“ prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
9. Apeliantė argumentuoja, jog teismo sprendimas turi būti pagrįstas, tinkamai motyvuotas ir teisėtas. Pripažįsta, kad ieškovė į objektą atsakovės užsakymu vežė smėlio-žvyro mišinį, išrašė PVM sąskaitas faktūras, pateikė krovinio važtaraščius, tačiau eksploatacinių savybių deklaracijų nepateikė iki šiol, nors to buvo prašyta 2016 m. rugpjūčio 25 d. prašymu. Pažymi, jog neginčija pareigos sumokėti už prekes, tačiau yra sustabdžiusi prievolės vykdymą, nes ieškovė nevykdo savo įsipareigojimų. Nurodo, jog nors teismas buvo įpareigojęs ieškovę pateikti smėlio-žvyro mišinio eksploatacinių savybių deklaracijas pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, seriją VIL, Nr. 16-0073, tačiau ieškovė jų nepateikė, be to, ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė nežinantis, ar ieškovė turi žvyro įsigijimo dokumentus, paaiškėjo, jog ieškovė turi savo žvyro karjerą, tačiau, nepaisant šių aplinkybių, teismas netenkino reikalavimo įpareigoti ieškovę pateikti prašomus dokumentus ir, atsakovės teigimu, nepagrįstai patenkino ieškinį.
Šalies argumentai
10. Apeliantė nurodo, jog 2016 m. birželio 1 d. Mechanizmų, medžiagų pirkimo–pardavimo sutarties projektas pasirašytas nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juo vadovavosi. Pažymi, jog nepagrįsta teismo išvada, kad šalys nebuvo susitarusios dėl aptariamų deklaracijų pateikimo, nes teisės aktai įpareigoja platintojus, tiekiančius rinkai statybines medžiagas, parengti ir pateikti produkto eksploatacinių savybių deklaracijas (Statybos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 305/2011 14 straipsnio 2 dalis). Argumentuoja, jog ieškovė pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo atlikti smėlio-žvyro mišinio eksploatacinių savybių vertinimą ir tikrinimą ir tai nurodyti smėlio-žvyro mišinio eksploatacinių savybių deklaracijose. Atsakovei pagal teisės aktų nuostatas nekyla pareiga atsiskaityti su ieškove, kol ji nėra visiškai įvykdžiusi savo prievolių pagal teisės aktus. Mano, jog ieškovė galbūt pardavė nekokybišką produktą ir dabar galbūt siekia išvengti savo atsakomybės nepateikdama prašomų deklaracijų.
11. Apeliantės teigimu, jos teiktas ekspertizės aktas glaudžiai susijęs su nagrinėjama byla, įrodo, kad prievolės vykdymo sustabdymo teise naudojasi turėdama priežastį. Pažymi, jog neginčija, kad žvyras buvo tinkamos kokybės, tačiau nežino, koks konkrečiai buvo žvyras, o ekspertizės akte būtent ir nurodytas trūkumas – nepateikta žvyro eksploatacinių savybių deklaracija.
Atsiliepimas
12. Ieškovė UAB „Vilbura“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Argumentuoja, jog, priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teismo išvados atitinka suformuotą sutarčių aiškinimo praktiką, teismas pagrįstai nustatė, jog nėra jokių duomenų, kad šalys tarėsi dėl smėlio-žvyro mišinio eksploatacinių savybių deklaracijų pateikimo, todėl pagrįstai nesiaiškino, ar tokias deklaracijas pateikti privaloma. Pažymi, jog tartis dėl deklaracijų pateikimo negalėjo, nes atsakovė neprašė konkrečių medžiagų, turinčių konkrečias technologines savybes, atsisakė pasirašyti sutartį, kurioje būtų įtvirtintas reikalavimas pateikti deklaracijas. Taip pat nurodo, jog prieštaringi atsakovės teiginiai, nes ji apeliaciniame skunde patvirtina, jog žvyras buvo tinkamos kokybės, tačiau nurodo, jog ieškovė galbūt pateikė nekokybišką produktą.
13. Nesutinka su atsakovės teiginiais, kad platintojai privalo parengti ir pateikti statybos produkto eksploatacinių savybių deklaraciją, priešingai, teigia, jog tokio reikalavimo nėra. Pažymi, jog savo prievolę įvykdė, produktą atsakovei pateikė, atsakovė patvirtino prekes gavusi, todėl turi už jas atsiskaityti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
16. Apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. galutinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantė argumentuoja, jog sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas, formalus, priimtas neįsigilinus į faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, su apeliantės argumentais nesutinka.
17. Byloje nekilo ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog ieškovė UAB „Vilbura“ į atsakovės UAB „Loromas“ nurodytą objektą atsakovės užsakymu vežė smėlio-žvyro mišinį. Pagal ieškovės 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija VIL, Nr. 16-0073, atsakovė įsipareigojo ieškovei sumokėti 11 006,47 Eur už prekes ir paslaugas, tačiau sumokėjo tik dalį sąskaitoje nurodytos sumos ir liko skolinga ieškovei 4 039,27 Eur. Pažymėtina, jog šalys nekelia ginčo dėl pristatyto žvyro, kurį atsakovė priėmė ir panaudojo, kiekio, kainos, pretenzijų dėl kokybės nereiškė, atsakovė taip pat neginčija savo įsiskolinimo ieškovei dydžio ir pareigos sumokėti ieškovės prašomą priteisti sumą. Nors rašytinė sutartis sudaryta nebuvo, įvertinus šalių pripažįstamas faktines aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.305 straipsnis).
18. Atsakovė argumentuoja, jog pasinaudojo CK 6.46 straipsnyje įtvirtinta prievolės vykdymo sustabdymo galimybe, nes, jos teigimu, ieškovė (pardavėja) neįvykdė pareigos pateikti smėlio-žvyro mišinio eksploatacinių savybių deklaracijas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai nepagrįsti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nesant jokių atsakovės argumentus pagrindžiančių įrodymų, teismas neturi teisinio pagrindo spręsti, jog šalys tarėsi, kad ieškovė (pardavėja) pateiks atsakovei (pirkėjai) prašomus dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos faktinės bylos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirkėja (atsakovė) žodinės sutarties sudarymo metu, prekes identifikavus bendriniu pavadinimu (smėlio-žvyro mišinys), nurodant tik jų kiekį, įsigyjamoms prekėms (medžiagoms) nekėlė specialių reikalavimų, tarp jų ir dėl eksploatacinių savybių, t. y. pirkėją tenkino situacija, kad įsigytų prekių savybės nebuvo fiksuojamos atitikties dokumentuose. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsakovė neneigia aplinkybės, jog nepaisant to, kad įsigytos prekės neturėjo atitikties deklaracijų, atsakovė, vykdydama ūkinę veiklą, jas panaudojo sukurdama darbų rezultatą kitų asmenų poreikiams patenkinti. Šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovė gavo tai, ko tikėjosi iš su ieškove sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, todėl turi pareigą tinkamai įvykdyti savo prievolę pagal sutartį. Dėl to atmestinas apeliantės teiginys, kad ji ir ieškovė buvo susitarusios dėl eksploatacinių savybių deklaracijų pateikimo. Taip pat pažymėtina aplinkybė, jog atsakovė prašymą pateikti smėlio-žvyro mišinio eksploatacinių savybių deklaracijas atsakovei pateikė tik po to, kai ieškovė išsiuntė atsakovei priminimą apie neatsiskaitymą (b. l. 9, 27).
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisiškai nereikšmingi apeliantės argumentai, jog pardavėja turi teisės aktų nustatytą pareigą pateikti smėlio-žvyro mišinio eksploatacinių savybių deklaracijas. Šis klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, o atsakovė, nesudarydama rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties ir būdama kvalifikuotas profesionalus verslo subjektas, prisiėmė visą su tuo susijusią riziką, taip pat ir dėl sutarties sąlygų.
20. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsakovės pateikto ekspertizės akto. Teismas pagrįstai jį vertino kaip nesusijusį su nagrinėjama byla, ekspertizės akte užfiksuotos aplinkybės nėra reikšmingos tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimui.
21. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktines ir teisines bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis).
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria kitiems ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, taip pat ir išdėstytam teisiniam reglamentavimui, ir jų nekartoja bei plačiau neanalizuoja. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują ar pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.
23. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
24. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsnio 1 dalimi šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į patirtų išlaidų, taip pat ir už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą, atlyginimą. Apeliacinis skundas atmestas, todėl apeliantei nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.
26. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte įtvirtinto dydžio ir priteistinos ieškovei iš atsakovės.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
27. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovės UAB „Loromas“ nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o jo nesant, – atsakovei priklausančios piniginės lėšos ar turtinės teisės, esančios pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, neviršijant 4039,27 Eur sumos. Ieškinį patenkinus ir atmetus atsakovės apeliacinį skundą, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Loromas“ ieškovei UAB „Vilbura“600 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.