Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Nukentėjusysis D. B. prašo visiškai patenkinti jo ir žmonos V. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis jame išdėstytais motyvais ir dėl jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo iš nuteistojo D. J. priteisti jam mažiausiai 250 000 Lt, žmonai V. B. dėl patirtų išgyvenimų – 50 000 Lt.

Nuteistojo D. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką, be pagrindo nenustatė tos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, paskyrė per griežtą bausmę, neatitinkančią bausmės tikslų, bei neteisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimus. Apelianto teigimu, teismas, vertindamas jo atsakomybę teisinančias aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, taip pat neteisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Nuteistasis D. J. neginčija aplinkybės, jog nukentėjusiajam D. B. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau nesutinka, jog byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančiu jo veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tai yra, jog jis sunkų sveikatos sutrikdymą padarė tyčia. Teigia, jog byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, jog tarp jo ir nukentėjusiojo D. B. įvyko konfliktas dėl jo sesers išžaginimo. D. J. aiškina, jog po to, kai jis, išėjęs iš tualeto, koridoriuje susidūrė su nukentėjusiuoju, pastarasis bandė jam įspirti į tarpkojį. Šiuos D. B. veiksmus jis suprato kaip grasinimą, todėl gindamasis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą. D. J. neneigia, kad suduodamas smūgį D. B. jis praskėlė lūpą, tačiau kategoriškai nesutinka, kad nuo jo suduoto smūgio D. B. galėjo nugriūti ir tokiu būdu stipriai susitrenkti galvą, nes jo D. B. suduotas smūgis buvo nestiprus, o nukentėjusysis nugriuvo ant nugaros per duris į laiptinę, užkliuvęs už ant grindų besimėčiusių daiktų.

D. J. teigimu, teismo argumentai, neva jis suprato savo veiksmų pavojingumą ir neišvengiamą ar galimą pavojingų padarinių atsiradimą ir buvo abejingas padariniams, kurie galėjo atsirasti, yra neobjektyvus motyvas, pažeidžiantis BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Teigia, jog teismas jo kaltės tyčia padarius nukentėjusiajam sunkų sveikatos sužalojimą negali grįsti prielaidomis bei teisiškai nepasvertais argumentais. Be to, apeliantas nurodo, jog teismas nuosprendyje iš viso nevertino jo nurodytos aplinkybės, kad smūgį į veidą nukentėjusiajam jis sudavė tik po to, kai pastarasis ketino jam spirti; taip pat nevertino ir nuolat besikeičiančių bei prieštaringų paties nukentėjusiojo D. B. parodymų. Pastarasis pirmosios apklausos metu (b. l. 11–12) teigė, kad jam buvo suduotas smūgis su kastetu, po to jis iš karto išėjo namo. Antrosios bei trečiosios apklausų metu (b. l. 13–17, 21–23) bei teisminio bylos nagrinėjimo metu D. B. dėl kasteto nebuvo tikras. Be to, byloje iš viso nebuvo tirta aplinkybė, ar ankstesnės nukentėjusiojo traumos negalėjo turėti įtakos sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Nuosprendyje, tik pasiremiant specialisto D. Vitkaus paaiškinimais, nurodyta, jog: „Ankstesnės nukentėjusiojo traumos neturėjo tiesioginės įtakos sunkiam D. B. sveikatos sutrikdymo mastui kvalifikuoti“. Tačiau nuteistasis pažymi, jog nė vienoje specialisto išvadoje (byloje buvo pateiktos 2 specialisto išvados) šios aplinkybės nebuvo tiriamos, D. B. ankstesnių traumų medicininiai dokumentai apžiūrėti nebuvo. Apelianto įsitikinimu, nuketėjusiajam sunkios pasekmės atsirado tik dėl jo neatsargumo, todėl jo padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota bent jau pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo teigimu, teismas, nurodydamas nuosprendyje bausmės skyrimo motyvus ir individualizuodamas skiriamą bausmę, nevisapusiškai įvertino jį charakterizuojančius duomenis, jog anksčiau nebuvo teistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, todėl antivisuomeninis chuliganiško pobūdžio elgesys iki įvykio jam nebuvo būdingas. T. J. nuomone, teismas be pagrindo nepripažino lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo D. B. elgesys, nes pastarasis ketino jam spirti į tarpkojį. Tokį nukentėjusiojo pasirinktą būdą išvengti jo priekaištų dėl sesers išžaginimo nuteistasis vertinu kaip neadekvatų situacijai, provokuojantį ir rizikingą, todėl teismas padarė neteisingas išvadas ir neatsižvelgė į nusikalstamos veikos motyvą. Apeliantas aiškina, kad jos netoleruotiną nusikalstamą elgesį išprovokavo D. B. veiksmai, bandant jam suduoti smūgį. D. J. teigia, kad nukentėjusiajam smogė vieną kartą, tai padarė iš anksto neapgalvojęs bei nesuvokęs, kad pasekmės gali būti tokios sunkios, spontaniškai reaguodamas į nukentėjusiojo rizikingą elgesį.

Be to, apeliantas nurodo, jog 2011-06-15 Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo D. B. gydymą sumokėjo 250 Lt, todėl mano, kad ši aplinkybė taip pat lengvina jo atsakomybę. Pinigus būtų sumokėjęs anksčiau, tačiau niekas apie tai jam nepranešė.

Nuteistojo nuomone, teismo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir neatitinka bausmės paskirties. Nurodo, kad jo padaryta nusikalstama veika nebuvo dėsningas ankstesnio jo elgesio padarinys, nusikalto spontaniškai, atsitiktinai, susidarius nepalankiai situacijai. Be to, nuteistasis nurodo, kad po nusikaltimo padarymo nepadarė jokių kitų teisei priešingų veiksmų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti nusikalstamas veikas, paveiks jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad laisvės atėmimo bausmė yra adekvati jo padarytai veikai (BK 41 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai). Priešingai, tik paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, būtų įgyvendintas teisingumas, nes bausmės tikslai būtų pasiekti proporcingomis priemonėmis, maksimaliai apginant nukentėjusiojo D. B. interesus realiai gauti žalos atlyginimą, nes tik tokiu atveju jis – D. J. – galės dirbti ir atlyginti nukentėjusiajam D. B. padarytą neturtinę žalą.

Apeliantas teigia, jog jis nėra pavojingas visuomenei, kad būtų izoliuojamas, teigia, jog ateityje naujų nusikaltimų nedarys, todėl, jo nuomone, bausmės tikslai gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas paskiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, tai yra neskiriant jam laisvės atėmimo bausmės, vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi. Atsižvelgiant į tai, jog teismas priteisė jam atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, paskyrimas sudarytų geriausias sąlygas jam esant laisvėje gauti pajamų ir iš jų atlyginti žalą.

Dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam D. B.

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš jo – D. J. – D. B. naudai 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistojo teigimu, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas neatsižvelgė į neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinančius faktorius, šiuo atveju į nusikaltimo padarymo situaciją, , susijusią su jo paties saugumu, tai yra į tai, jog nukentėjusysis D. B. iš dalies pats sukūrė rizikingą situaciją, bandydamas suduoti smūgį jam į tarpkojį. Nuteistojo nuomone, teismo nustatytas 20 000 Lt neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis ir neatitinka CK 6.250 straipsnyje numatytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų bei prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, todėl mažintinas. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į jo materialinę padėtį, neteisingai įvertino CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnyje numatytus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos netinkamai pritaikė, nukrypo nuo CK 1.5 straipsnyje nustatytų teisės aiškinimo ir taikymo principų ir pažeidė skirtingų interesų – nukentėjusiųjų ir nuteistojo – pusiausvyrą.

Nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo T. J. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis D. B. ir jo atstovas advokatas J. Koreckij prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo nuteistojo T. J. ir nukentėjusiojo D. B. apeliacinius skundus atmesti.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam T. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai T. J. pripažino kaltu padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo gynybos versija, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių jo veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tai yra, jog jis sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam D. B. padarė tyčia, teismo sprendime motyvuotai, remiantis ištirtais įrodymais, atmesta, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuteistojo veiką dėl nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados dėl T. J. veiksmų įrodytumo neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apelianto teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Nuteistasis T. J. skunde neigia tyčia sužalojęs nukentėjusįjį, todėl prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 137 straipsnio 1 dalį. Jis neneigia sudavęs smūgį nukentėjusiajam D. B. į veidą, tačiau tvirtina, kad pastarasis nukrito ne nuo jo suduoto smūgio, o užkliuvęs už ant žemės besimėtančių daiktų, dėl to ne jo veiksmai sukėlė tokio sunkumo pasekmes. Teismų praktikoje laikytina, kad jei kaltininkas tyčia suduoda smūgį nukentėjusiajam, o nukentėjusysis, kuriam dėl to padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, be tiesioginio smūgio padarinių, patiria ir kitų sužalojimų, kaltininko veika kvalifikuojama kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-854/2007).

Pagrindinis ir iš esmės vienintelis BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 137 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų atribojimo požymis yra skirtinga kaltės forma. Todėl išsamus T. J. padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas turi itin svarbią reikšmę, nes yra lemiama sąlyga teisingai ir pagrįstai nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių (sunkaus D. B. sveikatos sutrikdymo) yra tiesioginis priežastinis ryšys, ir nustatė, kad nors nuteistasis ir nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, konkrečiai – buvo abejingas galimoms pasekmėms, tai yra veikė netiesiogine tyčia. Iš byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų matyti, kad T. J. sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, dėl to šis aukštielninkas išvirto per buto duris į laiptinę, nugriuvo ant nugaros ir susitrenkė galvą į betoninę laiptų aikštelę bei sunkiai susižalojo. Nuteistasis neneigia sudavęs smūgį nukentėjusiajam D. B., tačiau nepagrįstai apeliuoja į tai, kad pastarasis nukrito ir sunkiai susižalojo galvą ne nuo suduoto smūgio, o užkliuvęs už ant žemės besimėtančių daiktų, be to, teigia, kad jo suduotas smūgis buvo išprovokuotas paties nukentėjusiojo, nes, T. J. teigimu, D. B. norėjo jam spirti į tarpkojį, dėl to jis, išprovokuotas D. B., sudavė smūgį pastarajam, todėl nuteistasis T. J. mano, kad jo veika turėjo būti kvalifikuota kaip padaryta dėl neatsargumo. Šie apelianto teiginiai nepagrįsti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent nuo T. J. suduoto smūgio D. B., pastarasis nuvirto ir sunkiai susižalojo sveikatą. Tai patvirtina ne tik paties nukentėjusiojo parodymai, bet ir tiesiogiai įvykį mačiusio kaip liudytojo apklausto A. Š. parodymai. Pastarasis parodė matęs, kad D. B. griuvo per buto duris į laiptinę, nukrito laiptų aikštelėje ant betoninių grindų ir gulėjo be sąmonės, tarsi negyvas. D. B. lūpa ir pakaušis buvo praskelti, bėgo kraujas. Tada T. J. rankomis susiėmė už galvos ir pasakė „ką aš padariau“. Vien jau ši nuteistojo reakcija iš karto po to, kai D. B. nukrito ant žemės po T. J. jam suduoto smūgio, rodo, kad nuteistasis aiškiai suvokė, kad būtent nuo jo suduoto smūgio D. B. nugriuvo, o pamatęs, kad po smūgio sudavimo nukentėjusysis nebesikelia, yra praradęs sąmonę, ant grindinio yra kraujo, suvokė sukėlęs sunkias pasekmes. Pažymėtina, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu bei jam pasibaigus – tik išanalizavus visus šiuos momentus, galima spręsti apie nuteistojo veiksmų kryptingumą, tyčios buvimą ar nebuvimą jo veiksmuose, priežastinį ryšį tarp atliktų veiksmų (ar neveikimo) bei kilusių padarinių. Iš bylos duomenų matyti, kad T. J. dar iki įvykio ketino susidoroti su D. B.. Tai patvirtina kaip liudytojos apklaustos nukentėjusiojo žmonos V. B. parodymai apie tai, kad T. J. kaltino jos vyrą sesers išžaginimu, telefonu grasino susidoroti su juo, rašė SMS žinutes, kad D. B. gaus antrą galvos traumą. Nurodė, kad T. J. mobiliojo telefono numeris yra (duomenys neskelbtini). Šios liudytojos parodymus patvirtina daiktų ir dokumentų pateikimo bei apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuoti duomenys apie tai, kad V. B. pateiktame mobiliojo ryšio telefono atmintyje išsaugota 2010-08-10, 16 val., iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) gauta tokio turinio SMS žinutė: „Višta pati ką pridirbai, sakiau atsipisk nuo manęs, o tas molis lai nesiuntinėja, nes gaus antrą traumą“ (t. 1, b. l. 97, 98–99). Įvykio dieną T. J. konfliktavo su D. B., kaltindamas jį sesers išžaginimu, tačiau nukentėjusiojo D. B. ir liudytojo A. Š. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis siekė išvengti konflikto, nes T. J. pradėjus priekaištauti, neva jis išžagino jo seserį, D. B. iš karto susiruošė eiti namo.

Teismas pagrįstai atmetė nuteistojo versiją, kad jo suduotas smūgis buvo išprovokuotas paties nukentėjusiojo, nes ji akivaizdžiai iškelta siekiant palengvinti teisinę padėtį, bandant sušvelninti atsakomybę ar net jos išvengti, nes tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Nukentėjusysis visą laiką nuosekliai tvirtino, kad neketino spirti T. J., priešingai, nurodė, kad šiam pradėjus konfliktuoti, iš karto išsiruošė namo. Liudytojas A. Š., tiesiogiai matęs įvykį, taip pat nepatvirtino, kad D. B. būtų ketinęs atlikti neteisėtus veiksmus prieš T. J., priešingai, pradėjus šiam priekaištauti, D. B., norėdamas išvengti konflikto, iš karto susiruošė namo.

Be to, šiuo konkrečiu atveju priežastinis ryšys tarp veikos (smūgio sudavimo) ir padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) nustatytas ir 2010-09-17 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1463/10 (03) ir 2010-10-26 papildomoje specialisto išvadoje Nr. KG 118/10(03), taip pat remiantis specialisto paaiškinimais teisme.

Minėtos išvados patvirtina, kad įvykio dieną nukentėjusiajam D. B. padaryta muštinė žaizda galvos skliauto dešinėje pusėje, dešinio smilkinkaulio ir kaukolės pamato vidurinės duobės dešinės pusės lūžis, kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo dešinėje smilkininio – kaktos pusėje bei galvos smegenų dešiniosios smilkininės skilties sumušimas. Taip pat padaryta paviršinė muštinė žaizda apatinės lūpos vidinio paviršiaus dešinėje pusėje. Sunkų galvos sužalojimą su dešinio smilkinkaulio atviru išilginiu linijiniu ir kaukolės pamato lūžiu, kraujo išsiliejimu virš kietojo smegenų dangalo dešinėje smilkininėje kaktinėje pusėje bei galvos smegenų dešiniosios smilkininės skilties sumušimu D. B. galėjo patirti griūdamas susitrenkęs galvos skliauto dešiniąja šonine dalimi į kietą pagrindą, galbūt koridoriaus laiptų aikštelės betonines grindis. Papildomoje išvadoje taip pat nurodyta, kad T. J. parodymai, kad nukentėjusysis D. B. nugriuvo per buto duris aukštielninkas, neatitinka nukentėjusiojo patirto kaukolės lūžio vietos bei smegenų sumušimo židinių lokalizacijos. Galvos sužalojimai nebūdingi kasteto smūgiui. D. B. padaryta paviršinė muštinė žaizda vidinio paviršiaus dešinėje pusėje atitinka T. J. parodymų patikrinimo vietoje duotą paaiškinimą, kad jis smogė smūgį ranka į nukentėjusiojo veido dešinę pusę.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu specialistas Diomenas Vitkus patvirtino duotas išvadas ir paaiškino, kad nukentėjusiojo D. B. sveikatos sutrikdymo mastas kvalifikuotas sunkiu remiantis Sveikatos sutrikdymo masto taisyklių 6.6.1. ir 6.6.4. punktuose numatytais požymiais: nukentėjusiajam padarytu atviru kaukolės skliauto lūžimu ir kraujo išsiliejimu, bei smegenų suspaudimu. D. B. prarastas darbingumas, darbingumo lygio sumažėjimas neturi įtakos jo sužalojimų sunkumo kvalifikavimui. Sprendžiant pagal sužalojimų lokalizaciją, sužalojimo mechanizmas buvo toks: nukentėjusysis gavo traumuojantį smūgį į dešinę galvos pusę – burną, griuvo ir atsitrenkė galvos dešiniąja puse į grindis. Kad nukentėjusysis patirtų tokius sunkius galvos sužalojimus, reikėjo labai stiprios smūgio jėgos, krentantis kūnas turėjo įgauti papildomą pagreitį. Jeigu nukentėjusysis būtų griuvęs ne nuo smūgio, o susipynus kojoms, ar užkliuvus už ko nors, nesusidarytų pakankamai didelė jėga atsitrenkimui į grindis ir galvos sužalojimai nebūtų tokie sunkūs, nukentėjusysis tik susmuktų ant žemės. Be to, D. B. tyrimo metu nenustatyta jokių kitų sužalojimų, išskyrus galvos ir burnos sužalojimą. Ankstesnės nukentėjusiojo traumos neturėjo tiesioginės įtakos sunkiam D. B. sveikatos sutrikdymo mastui kvalifikuoti. Todėl nuteistasis be pagrindo apeliuoja į tai, jog byloje iš viso nebuvo tirta aplinkybė, ar ankstesnės nukentėjusiojo traumos negalėjo turėti įtakos sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Abejoti specialisto D. Vitkaus išvadomis bei jo kompetencija teismas neturi pagrindo.

Nepagrįsti apelianto T. J. skundo teiginiai, neva nukentėjusiojo parodymai dėl smūgio jam sudavimo yra prieštaringi dėl to, kad jis pirminės apklausos matu nurodė, jog smūgis jam buvo suduotas panaudojant kastetą. Nors nukentėjusysis 2010-09-17 apklausos metu nurodė, kad T. J. sudavė jam smūgį užsidėjęs ant rankos kastetą, tačiau vėlesnių apklausų – 2010-10-14 ir 2010-10-27 – metu pastarasis teigė, jog negali tiksliai pasakyti, ar jam buvo smūgiuojama su kastetu (t. 1, b. l. 13–17, 21–23), nurodė: „..man pasirodė, kad T. J. ištraukdamas ranką iš kišenės kažką turėjo ant rankos, todėl tai įvardijau kaip man atrodė, jog tai buvo kastetas.“ (t. 1, b. l. 23). Be to, D. B. nurodė, kad po atliktų operacijų jam suprastėjo atmintis, todėl įvykio aplinkybių tiksliai neatsimena (t. 1, b. l. 23). Akivaizdu, kad netrukus po įvykio, po dviejų galvos operacijų nukentėjusysis galėjo neišsamiai ir nevisiškai tiksliai nurodyti įvykio aplinkybes, tačiau pastarojo parodymų turinys jokiu būdu neleidžia padaryti išvados dėl jo parodymų prieštaringumo, priešingai, nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes yra pakankamai aiškūs, nuoseklūs, juos patvirtina anksčiau aptarti įrodymai.

Įvertinus visas šias aplinkybes akivaizdu, kad nuteistasis tikrai suprato savo veiksmų pavojingumą, veikė sąmoningai ir buvo visiškai abejingas pasekmėms, todėl teismas teisingai konstatavo nuteistąjį veikus netiesiogine tyčia. Aptartų aplinkybių visuma akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis tyčia sužalojo D. B., todėl jo veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Pagrindo perkvalifikuoti nuteistojo veiką iš K 135 straipsnio 1 dalies į BK 137 straipsnio 1 dalį nėra.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jam paskirta pernelyg griežta, neadekvati padarytai veikai bausmė, ji tinkamai neindividualizuota, parinkta neatsižvelgiant į jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliantas T. J. mano, kad jam turėjo būti pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, be to, jis 2011-06-15 Valstybinei ligonių kasai atlygino dalį D. B. gydymo išlaidų – 250 Lt, tai, pasak nuteistojo, taip pat lengvina jo atsakomybę, anksčiau žalos neatlygino, nes niekas jam apie tai nepranešė. Apelianto teigimu, jam turėjo būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu dar ir dėl to, kad tik būdamas laisvėje jis turėtų realią galimybę dirbti ir atlyginti priteistą žalą nukentėjusiajam. Šie apelianto skundo argumentai nepagrįsti. Nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta – ši pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta bylos duomenimis.