- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-09
- Bylos Nr.
- 2A-1373-603/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14288-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Lipnickienė (pran.), Danutė Kutrienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- I. A. K.
- Atsakovas
- AB SEB bankas
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantės I. A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. K. ieškinį atsakovui AB SEB bankas dėl kredito gavėjo pažeistos teisės gynimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo 2013-04-09 sprendimą nustatyti ieškovei penkių metų fiksuotų palūkanų normą – 4,878060 %, mokėtiną bankui pagal 2008-04-09 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2013-04-09; įpareigoti atsakovą nuo 2013-04-09 taikyti ieškovei kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą taip: 3 mėn. LIBOR EUR plius 0,75 % marža bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2008-04-09 ieškovė ir atsakovas sudarė kredito sutartį būstui pirkti, Kredito sutartis numatė, jog kredito gavėja moka bankui už naudojimąsi kreditu fiksuotas palūkanas, perskaičiuojamas kas 5 metai ir kurių skaičiavimo formulė sutartyje nėra pateikta. Sutarties sudarymo metu atsakovas nustatė ieškovei 5 metų fiksuotas palūkanas – 5,1770 %, o 2013-02-26 pranešė ieškovei, kad ateinančių 5 metų fiksuotų palūkanų norma ieškovei sudarys 5,11007 %. Ieškovė tikėjosi, kad 2008-04-09 jai nustatytų 5 metų fiksuotų palūkanų norma sumažės mažiausiai apie keturis kartus, kadangi nuo 2008 m. balandžio mėn. tiek sumažėjo EURIBOR. Ieškovė tikėjosi, kad nustatant naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą bankas vadovausis objektyviais ir kredito gavėjai aiškiais kredito kainos nustatymo kriterijais: ims už pagrindą palūkanų bazę (pvz., 6 mėn. EURIBOR normą) ir prie šio skaičiaus pridės klientei kredito sutarties sudarymo metu banko kredito gavėjai nustatytą maržą – 0,75 %. Tai, kad atsakovas banko maržos neįtraukė į kredito sutartį, nereiškia, kad tas dydis nieko nelemia. Marža yra bet kokių palūkanų atveju. Tai yra esminė sutarties sąlyga, kurios reikia laikytis. Ieškovei nesutinkant su atsakovo siūlomomis fiksuotų ir kintamų palūkanų normomis, atsakovas 2013-04-09 vienašališku sprendimu nustatė ieškovei naują fiksuotų palūkanų normą – 4,878060 %. Ieškovė susidariusioje situacijoje negalėjo derėtis su banku dėl fiksuotos palūkanų normos, pereiti prie kintamų palūkanų arba grąžinti bankui kreditą prieš terminą, refinansavimas kitame banke yra sunkiai įmanomas. Ieškovė mano, kad atsakovo sprendimas vienašališkai nustatyti jai naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą yra neteisėtas ir pažeidžia jos kaip kredito gavėjos teisę mokėti aiškiai ir sąžiningai nustatytą kredito kainą. Kredito sutarties 3.3 punkto sąlyga dėl naujos metų fiksuotų palūkanų normos nustatymo vien banko nuožiūra laikytina nesąžininga pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.188 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Palūkanų normos padidinimas kaip bausmė už prievolės neįvykdymą yra neteisėtas, nes tam yra delspinigiai. Padidindamas maržą, atsakovas vienašališkai pasididino savo pelną ieškovės sąskaita.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovė pati pasirinko, kokio tipo palūkanas mokėti. Fiksuotos palūkanos yra nustatomos iš anksto apibrėžtam laikotarpiui (paprastai 5 ar 10 metų). 2013-04-09 atsakovas vienašališkai nustatė 4,87806 % fiksuotų palūkanų normą, atsižvelgdamas į nustatymo metu esamą situaciją skolinimosi rinkoje, turimus išteklius, ieškovo sutarčiai nustatytą rizikos kategoriją, šiuo konkrečiu atveju atsižvelgdamas į tai, kad tą dieną vidinė piniginių išteklių kaina buvo 1,4705912 %, vidinė kliento marža – 3,4 %. Ieškovei nustatytos didesnės palūkanos nei vidutinės rinkoje atsižvelgiant į tai, kad jai šešis kartus buvo pritaikytas palūkanų mokėjimo ir kredito grąžinimo atidėjimas. Ieškovė nuo 2010-01-06 pripažinta nevykdanti įsipareigojimų. Jei klientas vėluoja mokėti nustatytas įmokas, sandorio su juo rizika yra didesnė, nes didėja tikimybė, kad jis neįvykdys įsipareigojimų ateityje, o tai reiškia, kad skolinimas tokiam klientui yra brangesnis. Atsakovo veiksmai nustatant fiksuotą palūkanų normą negali būti laikomi nesąžiningais bei pažeidžiančiais ieškovės teises ir interesus, nes kredito sutarties sąlygos šalių buvo aptartos individualiai, vienašališkas naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymas yra išimtinė atsakovo teisė, ieškovė kaip vartotoja turėjo galimybę tiek keisti kredito sutartį, tiek jos atsisakyti, nustatyta nauja fiksuotų palūkanų norma yra mažesnė nei iki tol galiojusi. Fiksuotų palūkanų dydis priklauso nuo tarptautinės finansų rinkos bei joje vykstančių svyravimų, kurių atsakovas negali kontroliuoti, be to, kredito sutartis sudaroma labai ilgam laikotarpiui, todėl atsakovas sutartyse negali iš anksto nustatyti kriterijų kainai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad 2008-04-09 šalių sudaryta kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis) ieškovei suteiktas 155 333,61 EUR dydžio kreditas būstui pirkti bei šio būsto statybos darbams refinansuoti (T1, b.l. 75-79). Sudarydamos Sutartį, šalys susitarė, kad ieškovė mokės fiksuotas palūkanas: Sutartyje numatyta fiksuota palūkanų norma – 5,1770 %; fiksuotų palūkanų normos nustatymo periodiškumas – 5 metai (Sutarties specialiosios dalies 6.3. p.). Atsakovas 2013-02-26 raštu pranešė ieškovei, kad nuo 2013-04-09 baigia galioti jai nustatyta fiksuota palūkanų norma, pasiūlė tartis su banku dėl naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo, fiksuotų palūkanų keitimo į kintamas palūkanas ar kredito grąžinimo iš anksto; pranešė, kad jeigu ieškovė nekeis Sutarties sąlygų, 2013-04-09 bankas vienašališkai nustatys naują 5 metus galiosiančią fiksuotų palūkanų normą, ir informavo, kad rašto surašymo dieną banko vidutinė fiksuota palūkanų norma yra 5,11007 %, tačiau konkreti palūkanų norma bus nustatyta atsižvelgiant į ieškovės Sutarties sąlygas ir tai, kaip jos vykdomos (T1, b.l. 17). Ieškovė su atsakovo pasiūlyta 5,11007 % fiksuotų palūkanų norma nesutiko, 2013-03-15 pateikė atsakovui prašymą nuo 2013-04-09 nustatyti jai kintamas palūkanas (t1, b.l. 21). 2013-04-05 atsakydamas į prašymą, atsakovas nurodė, kad bankas priėmė sprendimą pakeisti fiksuotą palūkanų normą į kintamą, informavo, jog dėl naujos palūkanų normos nustatymo turi būti pasirašoma susitarimas iki 2013-04-09 (T1, b.l. 23). išsamiai išdėstė ieškovei, kaip nustatomos kintamos ir fiksuotos palūkanos ir į ką atsižvelgiama nustatant naują fiksuotą palūkanų normą (T1, b.l. 25-26). Šalims nesusitarus dėl taikytinos palūkanų rūšies ir dydžio, atsakovas nuo 2013-04-09 vienašališkai nustatė ieškovei naują fiksuotą palūkanų normą – 4,878060 %, kuri galioja penkerius metus, t. y. iki 2018-04-09 (T1, b.l. 29-32). Teismas nustatė, jog atsakovo pateikti vidiniai dokumentai detaliai pagrindžia ieškovei nustatytą fiksuotųjų palūkanų dydį, tačiau pažymėtina, kad tokie duomenys nėra įtraukti į šalių sudarytą Sutartį, todėl nesudaro pagrindo ieškovei taikyti sutarties sudarymo momentu nustatytą vidinę banko maržą 0,75 % visam likusiam sutarties laikotarpiui, nustatant kintamą palūkanų normą. Teismas konstatavo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė, prieš sudarydama Sutartį su atsakovu, derėjosi dėl fiksuotų palūkanų dydžio, ir jai buvo padarytos tam tikros nuolaidos, palūkanų rūšis nustatyta individualiai šalių aptartose sąlygose, ieškovė, sudarydama Sutartį su atsakovu, galėjo pati savo nuožiūra pasirinkti fiksuotas arba kintamas palūkanas. Šios aplinkybės paneigia ieškovės teiginį, kad atsakovas jai primetė fiksuotas palūkanas. Teismo nuomone, ieškovė, pasirinkdama palūkanų rūšį, prisiima ir su tuo susijusią riziką. Šiuo atveju susiklosčiusios nepalankios aplinkybės lėmė, kad ieškovė nebegali mokėti Sutartyje nustatyto dydžio palūkanų, tačiau tai nereiškia, kad dėl to bankas turi nuostolingai finansuoti ieškovės kreditą, kol ieškovė atstatys savo mokumą. Teismas atmetė ieškovės argumentą, jog jai nebuvo tinkamai išaiškinti kriterijai, kuriais remdamasis bankas, pasibaigus 5 metų laikotarpiui, nustato naują fiksuotą palūkanų normą ateinančiam 5 metų laikotarpiui, kadangi prieš pasirašydama kredito sutartį, ieškovė galėjo konsultuotis su banko darbuotojais bei atidžiai susipažinti su kredito sutarčių standartinėmis sąlygomis, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo imamas didelis kreditas ilgam laikotarpiui teismas pabrėžė, kad fiksuotųjų palūkanų sandara ir kainodara yra banko komercinė paslaptis, todėl tokie duomenys nėra viešinami. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad fiksuotosios palūkanos ieškovei buvo nustatytos remiantis objektyviais kriterijais. Šias aplinkybes patvirtino ir visi byloje liudytojais apklausti atsakovo darbuotojai, kurie dalyvavo sprendžiant dėl kredito suteikimo ieškovei. Teismas taip pat nesutinka su ieškovė teiginiu, jog Sutarties bendrosios dalies 3.3 nuostata yra nesąžininga jos kaip vartotojos atžvilgiu, kadangi nagrinėjamu atveju šalys derėjosi tiek dėl naujos fiksuotų palūkanų normos, tiek ir dėl kintamųjų palūkanų nustatymo, atsakovas darė ieškovei nuolaidas. Ieškovės argumentą, kad dėl jai priklausančio nekilnojamojo turto nuvertėjimo, pardavusi šį turtą, realiai ji negalėtų bankui grąžinti viso kredito, teismas taip pat atmetė, pažymėdamas, kad ieškovė, sudarydama kredito sutartį, privalėjo įvertinti savo finansines galimybes grąžinti kreditą, atsižvelgdama į visas galimas rizikas, tame tarpe ir ekonomikos cikliškumą. Teismas taip pat pabrėžė, jog CK 6.188 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostata netaikoma sutartims dėl tokių paslaugų, kurių kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas. Nors ieškovė prašė atsižvelgti į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos priimtus sprendimus, kuriais vartotojų teisės buvo pripažintos pažeistomis tais atvejais, kai nei kredito sutartyje, nei kitame banko dokumente nėra nurodoma fiksuotų palūkanų skaičiavimo formulė (T2, b.l. 16-64), teismas atsižvelgdamas į tai, jog nuo 2012-01-01 įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo redakcijai, vartotojų ginčų su draudimo, finansinių paslaugų ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, taip pat iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, nagrinėjimas ne teismo tvarka priskirtas Lietuvos bankui, vadovavosi Lietuvos banko praktika analogiškoje situacijoje, kuomet vartotojo skundas dėl AB SEB banko veiksmų, vienašališkai nustatant fiksuotą palūkanų normą naujam 5 metų laikotarpiui bei atsisakant pakeisti fiksuotas palūkanas į kintamas, taikant vartotojo siūlomą maržą, buvo atmestas kaip nepagrįstas (t1, b.l. 121-125). Taip pat teismas atsižvelgė į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-09 nutartimi (civilinė byla Nr. 2-4046-129/2012) patvirtintą tarp Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir AB SEB banko sudarytą taikos sutartį sprendžiant ginčą dėl AB SEB banko standartinių kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis taikos sutartį(T2, b.l. 140-151), kadangi taikos sutartimi patvirtintoje atsakovo taikomų standartinių sąlygų redakcijoje išliko analogiškos nuostatos, reglamentuojančios fiksuotų palūkanų nustatymo tvarką. Taip teismas vadovavosi aukštesnės instancijos teismo formuojama praktika iš esmės analogiškose bylose.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba nutarus, kad pirmos instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, grąžinti bylą nagrinėti į pirmos instancijos teismą. Nurodė, jog pirmos instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, vadovavosi atsakovo procesiniuose dokumentuose pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis byloje esantiems rašytiniams įrodymams, su ginčo esme nesusijusiais jokios įrodomosios galios neturinčiais straipsniais iš interneto, ignoravo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimuose suformuluotas išvadas dėl analogiškų ginčų, vadovavosi jokios prejudicinės galios neturinčiu Lietuvos banko departamento sprendimu, netinkamai įvertino apeliantės paaiškinimus ir argumentus dėl ginčo esmės, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias vartotojų teisių apsaugos institutą. Apeliantės nuomone, banko vidiniai dokumentai neginčijamai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes dėl maržos, todėl jog neaišku, kodėl pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovė nepagrįstai remiasi atsakovo pateiktais vidiniais dokumentais. Kad bankas nepagrįstai ir neteisėtai po penkerių metų padidino maržą įrodo, tai jog sudarant Sutartį bankas bazės pagrindu laikė 2008-03-28 IFTP rodiklį plius Sutarties sudarymo metu Sutartyje užfiksuota banko marža (0,75 proc.) Be to, teismas apsiribojo formaliu fiksuotų palūkanų nustatymo pagrįstumu, t.y. formaliai peržiūrėjo Sutarties sąlygas ir banko atliktų palūkanų perskaičiavimo techninės procedūros teisingumą. Ieškovė teigia, jog byloje nėra nei vieno įrodymo, leidžiančio daryti išvadą, jog visą likusį kreditavimo laikotarpį ieškovui turės būti taikoma kitokia, negu Sutarties sudarymo metu jai nustatyta 0,75 proc. marža. Ieškovė teigia, kad ji negalėjo derėtis su banku, kadangi pagal vidinę banko tvarką draudžiama keisti Bendrąsias sutarties sąlygas. Ieškovės nuomone, bankas, nepateikdamas jai fiksuotų palūkanų nustatymo taisyklių, neinformuodamas, jog sutarta marža galios ribotą laiką ir bankas po to galės maržą keisti savo nuožiūra kas penkis metus, neįvykdė pareigos tinkamai informuoti apie kreditavimo sąlygas. Teismas nepagrįstai perkėlė ieškovei pareigą konsultuotis su banko darbuotojais ir atidžiai susipažinti su kredito standartinėmis sąlygomis. Teismas nepagrįstai sprendė, jog LR CK 6.188 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostata netaikoma sutartims dėl tokių paslaugų, kurių kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, kadangi byloje ginčas kyla ne dėl palūkanų bazės ar tarpbankinės palūkanų normos kaip vienos iš palūkanų normos sudedamosios dalies ir taip neatskleidė bylos esmės. Ieškovė taip pat teigia, jog sprendimas negalėjo būti grindžiamas atsakovo pateiktais straipsniais iš interneto, kadangi neaiški jų kilmė, ir dėl to iš ieškovės negalėjo būti priteistos išlaidos už tokių straipsnių vertimą.
Atsiliepimas
Atsakovas apeliacinį skundą prašė atmesti. Nurodė, jog apeliacinis skundas paremtas atskirų ir nereikšmingų faktinių aplinkybių konstatavimu. Ieškovė neatsižvelgia į tai, jog byloje nustatyta, kad ieškovei niekada nebuvo siūloma konkreti vidinė marža fiksuotų palūkanų atveju, dėl maržos derybos nevyko, o atsakovas savo vidiniuose sprendimuose tokių įsipareigojimų visam kredito laikotarpiui taip pat neketino suteikti. Ieškovė remiasi ir cituoja atskiras Sutarties dalis, nepagrįstai teigia, jog vidinė marža fiksuotų palūkanų atveju turi būti tokia pati, kaip ir kintamų. Ieškovė neteisingai aiškina, jog atsakovas negali remtis vidine piniginių išteklių kaina (IFTP), nors fiksuotų palūkanų kaina nėra susieta su kintamais dydžiais (VILIBOR, LIBOR ir pan.), kurie naudojami nustatyti kintamas palūkanas. Ieškovė nepagrindžia, kodėl atsakovas yra įpareigotas ieškovei taikyti kintamas palūkanas pagal ieškovės pateiktą formulę, juo labiau, kad ieškovės kredito savikaina ženkliai išaugo dėl laiku nevykdomų įsipareigojimų.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo (banko) vienašališko sprendimo nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų fiksuotų palūkanų taikymo laikotarpiui pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą Sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ginčo išsprendimui taikytinas materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų detaliau nekartoja.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp ieškovės ir atsakovo (banko) sudaryta Sutartis yra vartojimo sutartis, taigi ieškovė yra vartotoja. CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Tačiau vartotojo, kaip ir bet kurio sutartį sudarančio asmens, veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos faktus, šalių paaiškinimus, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovė turėjo galimybes ir išreiškė norą derėtis, tačiau ginčo šalys nesusitarė dėl jiems abiems priimtino sprendimo, dėl ko atsakovas, vadovaudamasis Sutarties 3.3 punktu ir siekdamas apibrėžtumo, kokiomis sąlygomis Sutartis turi ir gali būti toliau vykdoma, t. y. kokio dydžio palūkanas ieškovė turi mokėti bankui už paimtą kreditą, pagrįstai vienašališkai nustatė naują fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų fiksuotų palūkanų taikymo laikotarpiui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.188 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kadangi banko teisė vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų laikotarpiui buvo įtvirtinta Sutartyje nurodant pakankamą pagrindą (kliento nebendradarbiavimą). Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės teiginiai, jog ji negalėjo derėtis su banku, kadangi pagal vidinę banko tvarką draudžiama keisti Bendrąsias sutarties sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, jog esminės sąlygos, tokios kaip kaina, nustatomos Sutarties Specialiojoje dalyje, byloje duomenų, jog ieškovė negalėjo derėtis dėl šių sąlygų – nėra.
Šalies argumentai
Ieškovė teigia, atsakovas sudarydamas Sutartį su atsakove pirmą kartą nustatant ieškovei fiksuotų palūkanų normą, laikėsi savo įsipareigojimo taikyti 0,75 proc. maržą, tačiau 2013-04-09 vienašališkai maržą padidino iki 3,4 proc., todėl tokie atsakovo veiksmai laikytini nepagrįstais ir neteisėtais. Teismas negali sutikti su tokia ieškovės pozicija, kadangi ieškovė tiek vertindama sutarties sąlygas, tiek atsakovo veiksmus visiškai nevertina savo veiksmų įtakos perskaičiuojant palūkanas. Ieškovė ignoruoja atsakovo nurodytą aplinkybę, jog nuo Sutarties sudarymo skolinimas atsakovei pabrango dėl įsipareigojimų nevykdymo laiku. Bankas yra verslininkas, kuris nori ir turi uždirbti iš to, kad skolina pinigus. Paskolų (tiek taikant kintamas, tiek fiksuotas palūkanas) būstui įsigyti išdavimas yra banko paslauga, kurią teikdamas bankas, kaip ūkio subjektas/verslininkas, patiria įvairius kaštus, susijusius su skolinimu, kuriuos jis gali ir turi padengti kliento, besiskolinančio ir banko pinigus, sąskaita. Svarbu, kad paskolos gavėjui būtų aišku, kokiomis sąlygomis jis skolinasi pinigus iš banko. Šiuo atveju ieškovei turėjo būti aišku, atsakovas taiko atitinkamo dydžio banko maržą (0,75 proc.) tikėdamasis, jog ieškovė laiku vykdys įsipareigojimus, tačiau atsakovei nemokant įmokų laiku, atėjus laikui nustatyti naują palūkanų normą, atsakovas turi paskaičiuoti patiriamą nuostolį, bei apsisaugoti nuo nuostolių ateityje, ir dėl to gali nustatyti didesnę maržą. Visiškai nepagrįsti ir nelogiški ieškovės lūkesčiai, jog nevykdant Sutarties tinkamai, ieškovei bus taikomi tiek patys kreditingumo kriterijai tarsi vykdant Sutarties sąlygas laiku. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovei niekada nebuvo siūloma konkreti vidinė marža fiksuotų palūkanų atveju, dėl maržos derybos nevyko, o atsakovas savo vidiniuose sprendimuose tokių įsipareigojimų visam kredito laikotarpiui taip pat neketino suteikti, t.y. ieškovės teiginiai, jog atsakovas įsipareigojo visam kredito laikui nustatyti 0,75 proc. maržą, yra neįrodyti ir nepagrįsti.
Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nesivadovavo CK 6.188 straipsnio 2 dalies 12 punktu, kadangi pagal šį punktą su vartotoju sudarytos sutarties sąlyga gali būti pripažįstama nesąžininga, išskyrus atvejus, kai minėtoje sutartyje nurodyta kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas. ieškovė nesutinka su tokia pozicija ir teigia, jog ji su banku nesudarė jokios investicinių vienetų įsigijimo sutarties, kurios kaina priklausytų ar būtų susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė netinkamai supranta maržos nustatymo mechanizmą ir aiškina ją sau palankia prasme. Atsakovo pateiktoje SEB banko Pagalbos verslui tarnybos Iždo skyriaus 2013-05-16 pažymoje Nr. 02.07-932 aiškiai nurodyta, jog iFTP nustatoma atsižvelgiant į vidutinę atitinkamo laikotarpio ir palūkanų normų rizikos pinginių lėšų kainą, kurią sumoką AB SEB banką patronuojantis bankas, pritraukdamas tokius piniginius išteklius finansų rinkoje, todėl ši kaina gali būti palyginama su atitinkamo laikotarpio patronuojančio banko obligacijų pajamingumu rinkoje, kurio dydis dėl išaugusio nepasitikėjimo yra reikšmingai aukštesnis nei ISDA skelbiama fiksuotų – kintamų palūkanų pinigų srautų apsikeitimo sandorių norma (IRS) eurais, todėl iFTP sudaro ne tik EUR IRS, bet ir likvidumo priedas (papildoma kredito rizika ir premija, kurios tikisi ir reikalauja investuotojai skolindami lėšas patronuojančiam bankui atitinkamam laikotarpiui). Be to iš pateikto 5 metų CDS (kredito rizikos apsikeitimo sandorio) grafiko iš Bloomberg informacinės sistemos (t 1., b.l. 114) matyti, jog metinio draudimo nuo banko SEB/Stockholm nemokumo rizikos kaina laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2006 m. lapkričio mėn. buvo gana stabili, tačiau laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki pat 2013 m. kovo mėn. buvo itin reikšmingai pakilusi, vėliau per puse vienetų kritusi ir t.t., t.y. buvo visiškai netolygi. Bankas pagal įstatymą yra įpareigotas imtis įvairių priemonių (apsaugos mechanizmų) ir taip tvarkytis, kad minėti svyravimai, neturėtų įtakos banko veiklos stabilumui. Atitinkamai kiekvienas bankas nustato kapitalo skaičiavimo metodiką, kurią tvirtina Lietuvos bankas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog banko apskaičiuojama fiksuotų palūkanų norma yra susijusi su tam tikrų indeksų svyravimais ir bankas jos visa apimtimi kontroliuoti negali. Šiame kontekste pažymėtina, jog teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės teiginiais, kad tolimesnės finansinės operacijos, atliekamos su finansiniais ištekliais banko viduje ir šių piniginių išteklių kaina negali turėti įtakos kredito kainai, kadangi ekonomikos cikliškumas paveikia visus ūkio subjektus, logiška, jog ir ūkio subjektų veikla besinaudojančius asmenis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, fiksuotos palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nenurodymas Sutartyje negali būti laikomas esminės kredito sutarties sąlygos, turinčios įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį, nenurodymui. Fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nedetalizavimas negali būti vertinamas kaip pažeidimas, nes protinga manyti, jog vartotojui, imančiam kreditą iš banko, svarbu ne tai, iš ko susideda galutinė kredito kaina (palūkanų norma), o kokia ta kaina yra.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30).
Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.).
Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir galutinio rezultato. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumo; materialinės ar procesinės teisės normų netinkamo aiškinimo bei taikymo, kas galėtų įtakoti skundžiamo teismo sprendimo pakeitimą ar jo panaikinimą. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai dėl ginčo susiformuoti nesudaro.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės argumentai, dėl vertimo išlaidų yra nepagrįsti, kadangi atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes įrodinėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių pateikimui turėjo pagrįstų vertimui reikalingų išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.