Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. K. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Dahlgera“ ieškinį atsakovui P. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB (toliau – UAB) „Dahlgera“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo P. K. priteisti 4494,80 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir UAB „Elduva ir partneriai“, kurios vadovu ir vieninteliu akcininku yra atsakovas, 2011 m. lapkričio 15 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodytos sutarties pagrindu UAB „Elduva ir partneriai“ laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2016 m. vasario 11 d. nupirko iš ieškovės prekes, už kurias neatsiskaitė ir liko skolinga. Pavykus rasti kompromisą skolininkė iki 2016 m. birželio 15 d. įsipareigojo ieškovei padengti skolą ir delspinigius, skolos grąžinimą užtikrinant vekseliu. Kadangi UAB „Elduva ir partneriai“ skolos nesumokėjo, notaro vykdomasis įrašas buvo perduotas antstoliui, tačiau šiam nepavyko rasti skolininkės turto ir vykdomasis įrašas buvo grąžintas ieškovei dėl išieškojimo negalimumo. UAB „Elduva ir partneriai“ neatsiskaitė su ieškove, todėl ji turėjo nuostolių, negavo prekių kainos, turėjo papildomų išlaidų skolos išieškojimui. Ieškovei padarytos žalos sumą sudaro 4494,80 Eur. Atsakovas, būdamas vieninteliu skolininkės akcininku ir vadovu, dar 2014 m. turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, nes ji buvo nemoki, skoliniai įsipareigojimai buvo beveik dvigubai didesni nei bendrovės turtas. 2015 m. ir 2016 m. bendrovės veikla taip pat buvo nuostolinga. Be to, atsakovas pažeidė pareigą užtikrinti bendrovės atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, nemokėdamas pradelstos skolos ieškovei, atsiskaitydavo su kitais asmenimis. UAB „Elduva ir partneriai“ iš ieškovės nupirktas prekes perdavė UAB „Elduva“, kurios vadovu ir akcininku taip pat yra atsakovas. Tokiu būdu atsakovas UAB „Elduva ir partneriai“ turtą perkėlė į kitą bendrovę, o skolas paliko bendrovei. Atsakovas nusprendė nebetęsti nemokios UAB „Elduva ir partneriai“ veiklos, o visą veiklą perkėlė į kitą savo veikiančią UAB „Elduva“. Dėl nurodytų neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė neturi galimybių išieškoti skolos už UAB „Elduva ir partneriai“ parduotas prekes. UAB „Elduva ir partneriai“ 2016 m. lapkričio 16 d. buvo iškelta bankroto byla, tačiau ieškovės kreditorinis reikalavimas liko nepatenkintas. Atsakovas P. K. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo sąlygojamas įsiskolinimų dengimu ir debitorinių prievolių vykdymu. Ieškovei būtų buvę dar nenaudingiau, jeigu bankroto byla būtų iškelta anksčiau, nes nebebūtų galimybių skirstyti gaunamų pajamų ar įnašų. Skolos tiekėjams sudarė 7779 Eur, o skola vien tik UAB „Elduva“ sudarė 48260 Eur. UAB „Elduva“ tapo kreditoriumi, nors galėjo juo ir nebūti, nes dengdavo UAB „Elduva ir partneriai“ įsiskolinimus. Buvo atliekami jo paties asmeniniai pinigų įnešimai į bendrovę grynaisiais pinigais bei UAB „Elduva“ pavedimai, nors to jis neprivalėjo daryti, tačiau pagal finansines galimybes stengėsi mažinti įsiskolinimus. Ieškovė neturi jokio pirmumo prieš kitas bendroves, o įplaukų nebuvo net vien tik jo skolai grąžinti, todėl proporcijos taikymui nebėra galimybių. Jo pastangos tik mažino bendrovės skolas, o ieškovė kreipėsi į teismą, neišnaudojusi visų galimybių atgauti skolą iš bendrovės, todėl visa atsakomybė kol kas lieka tik bendrovei, kol nebus išnaudotos visos galimybės, prievolė negali būti perkelta jam asmeniškai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2018 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 4494,80 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1101 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad iš VĮ Registrų centro juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad bankrutavusi UAB „Elduva ir partneriai“ juridinių asmenų registrui paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus yra pateikusi už 2015 metus. Iš byloje esančio 2015 m. balanso nustatyta, kad UAB „Elduva ir partneriai“ 2015 metais turto turėjo už 33285 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 69941 Eur, 2015 m. bendrovė patyrė 8217 Eur nuostolį. Pagal balansą, 2014 metais įmonės turtas sudarė 30755 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 59194 Eur. Iš šių duomenų matyti, kad jau 2014 m. bendrovės įsipareigojimai viršijo jos turto vertę, o 2015 m. šis skirtumas padidėjo. Byloje nėra duomenų, kada pasibaigė 2015 metų balanse apskaitytų trumpalaikių įsipareigojimų įvykdymo terminai, t. y. ar visi šie įsipareigojimai 2015 metų pabaigoje buvo pradelsti. Tačiau iš UAB „Elduva ir partneriai“ bankroto bylos, bendrovės paskirtos administratorės MB „Bankrotų grupė“ pranešimo matyti, kad atsakovas neįvykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos perduoti bankroto administratorei visus įmonės dokumentus. Priešingų įrodymų atsakovas nepateikė. Įvertinęs šiuos duomenis, Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi UAB „Elduva ir partneriai“ iškėlė bankroto bylą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog būdamas įmonės vadovu ir vieninteliu akcininku, veikdamas rūpestingai atsakovas turėjo suprasti, jog yra atsiradusios aplinkybės, pagal kurias įmonė teisės aktų pagrindu pripažintina nemokia. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog atsakovas ne vėliau kaip 2015 m. pabaigoje turėjo žinoti įmonės padėtį ir dėl jos nemokumo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Teismas sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jo, kaip įmonės vadovo, veiksmuose nėra tyčios, taip pat, kad jis dėjo pastangas bendrovės veiklai išsaugoti, nėra pakankamas pagrindas visiškai atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, kylančios dėl to, kad jis pažeidė įmonės vadovui įstatymo nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to padaryta žala kreditoriams.Teismas konstatavo, kad atsakovas 2015 m. pabaigoje turėjo žinoti apie UAB „Elduva ir partneriai“ nemokumą, todėl laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2016 m. vasario 11 d. tęsdamas bendrovės veiklą ir pirkdamas prekes iš ieškovės veikė neteisėtai, t. y. pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Elduva ir partneriai“. Teismas, nustatęs, kad bendrovė, būdama nuo 2015 m. gruodžio 23 d. skolinga ieškovei, 2016 m. balandžio mėnesį atsiskaitė su kreditorėmis UAB „Etovis”, UAB „Merlana“, UAB „Vandens linija“, konstatavo, kad UAB „Elduva ir partneriai“, suteikdama pirmumą nurodytoms bendrovėms prieš ieškovę, kaip anksčiau atsiradusią kreditorę, pažeidė imperatyvią teisės normą ir ieškovės interesus.Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog iš ieškovės UAB „Elduva ir partneriai“ vardu pirktas prekes perdavė UAB „Elduva“, tačiau ši už jas neatsiskaitė. Atsakovas patvirtino, kad perparduodant prekes jis žinojo, kad su UAB „Elduva ir partneriai“ laiku nebus atsiskaityta. Darė išvadą, kad atsakovas, kaip UAB „Elduva ir partneriai“ vadovas, veikė priešingai ir nesąžiningai tiek bendrovės, tiek ieškovės, kaip kreditorės, interesams.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas P. K. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pagal IBI 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmones būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimu ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. įstatymų leidėjas aiškiai nurodo būtiną sąlygą – pradelstų įsiskolinimų buvimą ir šių įsiskolinimų kiekis turi viršyti pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Šiuo atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta ir teismas sprendime net nurodo, kad byloje nėra duomenų, kada pasibaigė 2015 metų balanse apskaitytų trumpalaikių įsipareigojimų įvykdymo terminai, t. y. ar visi šie įsipareigojimai 2015 metų pabaigoje buvo pradelsti. Būtent šiuo pagrindu akivaizdu, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad UAB „Elduva ir partneriai“ buvo nemoki jau 2015 m. sausio 1 d., o tai reiškia, kad nenustačius bendrovės nemokumo fakto, nekyla bendrovės direktoriui pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Būtent dėl šio kriterijaus yra svarbi direktoriaus informacija, kad UAB „Elduva ir partneriai“ turėjo didelių debitorinių skolininkų ir vyko teisminiai ginčai dėl skolų išieškojimo, todėl konstatuotina, kad UAB „Elduva ir partneriai“ buvo moki iki 2016 m. liepos 1 d.

10.2. Teismas prieštarauja pats sau, nurodydamas, kad pareiga kreiptis dėl bankroto atsirado atsakovui ne vėliau kaip 2016 m. sausio 1 d., tačiau formuodamas žalos dydį, teismas nurodo, kad nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2016 m. vasario 11 d. tęsdamas bendrovės veiklą pirkdamas prekes iš ieškovės veikė neteisėtai, t. y. pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Elduva ir partneriai“.

10.3. Ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų apie žalos dydį ar skolinių įsipareigojimų UAB „Elduva ir partneriai“ padidėjimą, kuris galėjo lemti bendrovės nemokumą ar užkirsti kelią skolų apmokėjimui.

10.4. Dėl įvykdytų apmokėjimų kitiems kreditoriams teismas turėjo vertinti aplinkybes, kad atsakovas savo asmeninėmis lėšomis, kurias įnešė į UAB „Elduva ir partneriai“ sąskaitą, buvo dengiamos skolos kreditoriams, todėl šie veiksmai negali būti laikomi kaip mokėjimų eiliškumo pažeidimų, nes mokėjimai atlikti ne iš gaunamų pajamų, o dėl valios ir geranoriškumo.

10.5. Teismas netinkamai ir nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą, nes netyrė ir nevertino nurodytų aplinkybių, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, todėl buvo pažeisti CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai.

Atsiliepimu į atsakovo P. K. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Dahlgera“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra skundžiamas dalyje, kuria konstatuotas atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimas, todėl darytina išvada, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo ir turi įstatymo gali. Vien šios, apeliaciniu skundu neapskųstos, sprendimo dalies pakanka, kad būtų konstatuota, jog ieškinys tenkintas visiškai pagrįstai.

11.2. Fiduciarinių pareigų pažeidimo, įmonės veiklos perkėlimo į kitą įmonę, aplinkybės, jog atsakovas perparduodamas prekes kitai savo įmonei žinojo, kad už jas neatsiskaitys, konstatavimas yra akivaizdus pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.

11.3. Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo aiškintis UAB „Elduva ir partneriai“ pradelstų įsipareigojimų dydį, juolab, kad pats UAB „Elduva ir partneriai“ vadovas P. K. tokių duomenų neteikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas įrodymus, jų visumą, įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą bei padarė pagrįstą išvadą apie UAB „Elduva ir partneriai“ nemokumą bei vadovo pavėlavimą inicijuoti bankroto bylą.

11.4. Pateiktų į bylą duomenų visiškai pakanka daryti išvadą, kad UAB „Elduva ir partneriai“ buvo nemoki jau 2014 metais. Bendrovės veikla buvo nuostolinga; bendrovės pradelsti įsipareigojimai ne tai, kad viršijo puse į balansą įrašyto turto vertės, bet turto vertę viršijo du kartus. Atsakovas privalėjo inicijuoti bankroto bylą UAB „Elduva ir partneriai“ vėliausiai 2015 metų pradžioje. Atsakovas gi tęsė bendrovės veiklą, užsakinėjo iš ieškovo prekes, nors žinojo, kad už jas neatsiskaitys. Šios aplinkybės lemia, kad atsakovas privalo atliginti žalą ieškovui, kilusią dėl UAB „Elduva ir partneriai“ neatsikaitymo už laikotarpiu nuo 2015-10-29 iki 2016-02-11 pirktas prekes.

11.5. Atsakovas, būdamas UAB „Elduva ir partneriai“ vadovu, pažeidė pareigą užtikrinti bendrovės atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, taigi taip pat elgėsi neteisėtai. Apelianto teikiami argumentai, kad mokėjimai buvo atliekami jo pinigais nėra įrodyti. Priešinai, tiek sąskaitos Swedbank, AB išrašas, tiek Sintetinės analizės registras – Didžiosios knygos sąskaita, tiek kasos pajamų orderiai įrodo, kad mokėtoju buvo UAB „Elduva ir partneriai“, o ne atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas..

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 15 d. ieškovė ir UAB „Elduva ir partneriai“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2016 m. vasario 11 d. UAB „Elduva ir partneriai“ už 4037,67 Eur nupirko iš ieškovės prekes, už kurias neatsiskaitė. 2016 m. gegužės 12 d. pasirašyto vekselio pagrindu UAB „Elduva ir partneriai“ įsipareigojo iki 2016 m. birželio 15 d. sumokėti ieškovei 4279,32 Eur. UAB „Elduva ir partneriai“ nustatytu terminu nesumokėjus skolos, pagal nurodytą vekselį 2016 m. birželio 20 d. išduotas vykdomasis įrašas, kuris perduotas antstoliui. 2016 m. rugsėjo 27 d. išieškojimo negalimumo aktu vykdomasis įrašas grąžintas ieškovei, nes UAB „Elduva ir partneriai“ neturėjo turto, iš kurio būtų galima tenkinti išieškotojo reikalavimus. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi UAB „Elduva ir partneriai“ iškelta bankroto byla. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartimi patvirtintas patikslintas UAB „Elduva ir partneriai“ kreditorinių reikalavimų sąrašas, tarp kurių ir ieškovės UAB „Dahlgera“ 4494,80 Eur kreditorinis reikalavimas. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi pripažinta, kad UAB „Elduva ir partneriai“ veikla pasibaigė, bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai liko nepatenkinti, tarp jų ir ieškovės finansinis reikalavimas. VĮ „Registrų centras“ juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Elduva ir partneriai“ direktoriaus pareigas nuo 2010 m. sausio 6 d. ėjo atsakovas P. K., kuris nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo ir vienintelis bendrovės akcininkas.Nagrinėjamoje byloje, ieškovė pareiškė ieškinį tiesiogiai įmonės vadovui (atsakovui) bei įrodinėjo, kad 1) atsakovas (apeliantas) pavėlavo kreiptis dėl bankroto bylos UAB „Elduva ir partneriai“ iškėlimo; 2) atsakovas pažeidė atsiskaitymų eiliškumą; 3) atsakovas savo valdomos bendrovės UAB „Elduva ir partneriai“ veiklą perkėlė į kitą savo bendrovę UAB „Elduva“. Dėl paminėtų atsakovo neteisėtų veiksmų atsakovo valdoma UAB „Elduva ir partneriai“ su ieškove neatsikaitė, ieškovas patyrė žalą.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti savo prievolių, konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo vadovui galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).Pagal aktualią kasacinio teismo praktiką, kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams šiais dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas); 2) tuo atveju, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytose nutartyse dėl bendrovės vadovų ir (ar) dalyvių padarytos tiesioginės žalos kreditoriams pateiktais išaiškinimais pakeista ankstesnė teismų praktikos taisyklė, kad pasibaigus bankroto procesui kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), pagal aktualią teismų praktiką kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji civilinių teisinių santykių dalyvių pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, ši teisės norma yra bendrųjų civilinių teisinių santykių principų – sąžiningumo, teisingumo, protingumo išraiška, ji įpareigoja elgtis taip, kaip analogiškoje situacijoje elgtųsi bonus pater familias (apdairus, rūpestingas ir atidus žmogus); šios pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 str. 2 d.). Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes tik toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Pažymėtina, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus), priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį. Neįrodžius bet kurios iš nurodytų sąlygų, civilinė atsakomybė negalima.Spręsdamas dėl įmonės vadovo atsakomybės pirmosios instancijos teismas vadovavosi UAB „Elduva“ ir partneriai“ bankroto byloje nustatytomis aplinkybėmis, į bylą pateiktais VĮ Registrų centro juridinių asmenų registro išrašais apie UAB „Elduva ir partneriai“ 2015 m. finansinę atskaitomybę bei UAB „Elduva ir partneriai“ sąskaitos išrašo nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. liepos 28 d. duomenimis. Teismas pripažino įrodytais ir pagrįstais ieškovės argumentus: kad atsakovas pavėlavo kreiptis dėl bankroto bylos UAB „Elduva ir partneriai“ iškėlimo; kad atsakovas, būdamas UAB „Elduva ir partneriai“ vadovu, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje reglamentuojamą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; kad atsakovas, kaip UAB „Elduva ir partneriai“ vadovas, UAB „Elduva ir partneriai“ perparduodant prekes UAB „Elduva“ žinodamas, kad su UAB „Elduva ir partneriai“ laiku nebus atsiskaityta veikė priešingai ir nesąžiningai tiek bendrovės, tiek ieškovės, kaip kreditorės, interesams.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreditoriui pareiškus ne UAB „Elduva ir partneriai“ kreditorių interesais netiesioginį ieškinį bankroto procese, bet tiesioginį ieškinį (kuris gali būti siejamas ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala) civilinės atsakomybės sąlygos įmonės vadovo atžvilgiu nustatytos netinkamai, todėl ieškinys tenkintas nepagrįstai. Kaip jau minėta šio sprendimo 18 punkte, kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės neįrodytos.Verslo perkėlimas iš vienos bendrovės į kitą gali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, užtraukiantis vadovui atsakomybę tik tada, jei tai sukelia pirmosios bendrovės nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2015). Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės teismo taip pat nekonstatuotos. Be to, žala, padaryta įmonės nemokumo sukėlimu, yra bendrovės patirta žala, todėl ji negali būti kreditoriaus individualaus ieškinio pagrindas. Verslo perkėlimas, sukėlęs įmonės nemokumą, yra vienas iš tyčinio bankroto požymių (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis). Šios nutarties 18 punkte minėta, kad tyčinio bankroto atveju kreditorius įgyja tiesioginio ieškinio teisę, tačiau nagrinėjamu atveju tyčinio bankroto faktas bankroto byloje nenustatytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės juridinio asmens organų narių pareigos ne konkrečiam kreditoriui ar akcininkui, o tik pačiam juridiniam asmeniui – valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Taigi, neteisėti vadovo veiksmai, pasireiškę CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų pareigų pažeidimu, neatitinka anksčiau šios nutarties aukščiau aptartų individualaus kreditoriaus ieškinio pagrindo kriterijų.CK 6.930¹ straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, kad, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Elduva ir parneriai”, būdama nuo 2015 m. gruodžio 23 d. skolinga ieškovei, 2016 m. balandžio mėnesį atsiskaitė su kreditorėmis UAB „Etovis”, UAB „Merlana“, UAB „Vandens linija“, taip suteikdama pirmumą nurodytoms bendrovėms prieš ieškovę, kaip anksčiau atsiradusią kreditorę, pažeidė imperatyvią teisės normą ir ieškovės interesus. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos išvada.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad 2016 m. balandžio mėnesį UAB „Elduva ir partneriai“ atsiskaitė su kreditorėmis UAB „Etovis”, UAB „Merlana“, UAB „Vandens linija“, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad buvo suteiktas pirmumas nurodytoms bendrovėms prieš ieškovę. Kaip jau minėta šio sprendimo 28 punkte atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, iš UAB „Elduva ir partneriai” sąskaitos išrašo nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. liepos 28 d. matyti, kad minėtų mokėjimų paskirtyje nedetalizuota už kokį laikotarpį ar pagal kokias PVM-sąskaitų faktūrų datas atliekami mokėjimai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atlikti mokėjimai pažeidė CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus. Taip pat pažymėtina, kad šalių susitarimu UAB „Elduva ir partneriai“ 4037,67 Eur skolos grąžinimo terminas atidėtas. 2016 m. gegužės 12 d. pasirašyto vekselio pagrindu UAB „Elduva ir partneriai“ įsipareigojo ieškovei iki 2016 m. birželio 15 d. sumokėti ieškovei 4279,32 Eur, todėl atsiskaitymas 2016 m. balandžio mėnesį su kitais kreditoriais nepažeidė CK 6.930-1 straipsnio 2 dalies imperatyvo.Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad byloje nenustatyta vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Tai konstatavus, kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas neturi reikšmės ginčo sprendimui iš esmės, todėl teisėjų kolegija šio klausimo nenagrinėja.Dėl visumos išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė įmonės vadovų atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinį. Dėl šios priežasties skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Byloje nėra duomenų apie pirmojoje instancijoje atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šios išlaidos atsakovui nepriteistinos. Atsakovas pateikė įrodymus apie sumokėtą 101 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, todėl šios išlaidos iš ieškovės priteistinos atsakovo naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo P. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Dahlgera“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB Dahlgera“ (įmonės kodas 300027452) atsakovui P. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 101 Eur (vieno šimto vieno euro) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.